„Apžvalga“ siūlo apsilankyti. „Vilniaus festivalis“ – svarbiausias klasikinės muzikos renginys Lietuvoje | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • „Apžvalga“ siūlo apsilankyti. „Vilniaus festivalis“ – svarbiausias klasikinės muzikos renginys Lietuvoje

  • Data: 2013-06-01
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Rūta Prusevičienė. (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

    „Dabar pasiūla tuzinus kartų didesnė. Tik ar joje neskęstama, ar tas apvirškintas pop menas ir TV grimasos palieka gryno oro medijų brukalų pilnai smegeninei?“ Tikrai neatsitiktinai pradedu šią įžangą dirigento Modesto Pitrėno žodžiais. Dažnai, dar besimokant mažo miestelio mokykloje, su bendraamžiais mėgdavome pabumbėti, kad nieko pas mus nevyksta, nėra kur nueiti, o ten, sostinėje, renginių tikra gausybė. Dabar galiu patikinti – renginių čia daug, tiesa, vertingų šiek tiek mažiau, bet į kiek iš jų nueiname, jau kitas klausimas. Taip pat apie kokybiškus ir vertingus renginius laiku sužinoti informaciją yra labai svarbu. Ryškios reklamos ar pasikartojantys vaizdo siužetai dažniausiai mus informuoja ne apie kultūrinę vertę turinčius renginius, o išliekamąją vertę turintys įvykiai taip ir lieka neišgirsti ir žinomi tik siaurame besidominčiųjų būrelyje. Tad viena šių straipsnių „Apžvalga siūlo apsilankyti“ idėjų ir buvo pristatyti jums, „Apžvalgos“ skaitytojai, renginius, kurie yra tikrai vertingi, bet apie juos taip „garsiai“ nekalbama viešojoje žiniasklaidoje. Tad ilgai nedelsdamas noriu jūsų paklausti, kada paskutinį kartą lankėtės filharmonijoje? Šį mėnesį „Apžvalga“ jums siūlo apsilankyti septynioliktajame „Vilniaus festivalyje”, vyksiančiame birželio 3-20 dienomis. Apie šį festivalį, jo istoriją ir kitus aktualius dalykus pakalbinau Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir kartu festivalio direktorę Rūtą PRUSEVIČIENĘ ir dirigentą Modestą PITRĖNĄ.

    Kaip atsirado šis festivalis? Kokie jo tikslai, reikšmė ir kaip jis pakito per septyniolika metų?

    Festivalis buvo įkurtas 1997 m. tuomečio filharmonijos direktoriaus Gintauto Kėvišo iniciatyva. Tuo metu Lietuvos muzikiniame pasaulyje labai trūko tarptautinio bendradarbiavimo ir žymesnių vardų. Lietuva dar tik formavosi kaip atsikūrusi, nepriklausoma valstybė, ji daug kam dar atrodė esanti pakraštyje. Buvome iškritę iš globalios, tarptautinės muzikos rinkos perspektyvos. Sovietiniais metais visus užsienio atlikėjus atveždavo Maskvos valstybinė koncertinė organizacija „Goskoncert“, o po 1990 m. turėjome patys visiškai naujai užmegzti ryšius.

    Norint sukurti festivalį reikėjo surinkti nemažai lėšų, kad galėtume pasikviesti žinomų atlikėjų ir sukurti tokius projektus kaip operos, baletai, oratorijos, parodyti didžiulius simfoninius kūrinius Vilniaus universiteto kieme. Tuomet G. Kėvišas sutarė su tuomečiu premjeru Gediminu Vagnoriumi, kad, jei premjeras patikės filharmonijos vadovo sugebėjimais surengti tikrą tarptautinį festivalį, kuriame dalyvaus aukščiausio lygio atlikėjai ir muzikantai, ir valstybės biudžete ras pusę festivaliui reikalingų lėšų, tai likusią dalį organizatoriai surinks patys. Prisimenant tuos laikus galima sakyti, kad įvyko stebuklas, nes vyriausybė skyrė milijoną litų, o pats festivalis surinko daugiau nei milijoną litų iš pajamų ir rėmėjų. Vadinasi, ta niša iš tikrųjų buvo laisva ir ją reikėjo užpildyti.

    Su „Vilniaus festivalio“ atsiradimu į Lietuvą ne tik pradėjo važiuoti žinomiausi atlikėjai, renginys mūsų šaliai padėjo įsitvirtinti Europos muzikiniame pasaulyje, bet ir įmonės, bankai ir verslininkai atrado, kur kreipti savo klientūrą, marketingines strategijas. Kai kurie iš jų taip netikėtai, per festivalį, ir prisistatė Lietuvos rinkoje. Apie festivalį susibūrė kultūros, verslo ir oficialioji visuomenė, įvairių sričių atstovai taip rado būdą bendradarbiauti, dalytis informacija. Diplomatinis korpusas taip pat labai pamėgo „Vilniaus festivalio“ koncertus.

    Ką dar pastebėjo patys festivalio muzikantai ir kompozitoriai, kad publika grįžo į koncertų sales, nes tuo metu buvo didelė krizė, žmonėms labiau rūpėjo buitiniai dalykai ar kiti valstybės kūrimo klausimai, bet ne turiningas laisvalaikis, kuris galbūt buvo „atidėtas“ vėlesniems laikams.

    Šiemet "Vilniaus festivalio" atidarymo koncerte kartu su M. Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pasirodys ir žymiausia Lietuvos operos solistė Violeta Urmana. (Martyno Aleksos nuotr.)

    Be to, šis festivalis vienas pirmųjų pradėjo teikti užsakymus lietuvių kompozitoriams sukurti didžiulius kūrinius, tokius kaip Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, Mindaugo Urbaičio baletas „Acid city“, Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“, kurie ne taip jau seniai buvo atliekami Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Muzikinės politikos prasme tai buvo unikalūs dalykai, nes autoriams buvo pasiūlytos geros sąlygos ir jų kūriniai buvo įtraukti į nuolatinį repertuarą. Tai jiems suteikė daug dividendų ir mūsų jaunoji karta labai pamėgo lietuvių kompozitorių kūrinius, ypač baletą „Acid city“, nes tai – modernios estetikos muzikinė kalba ir choreografija.

    Festivalio tinklalapyje yra pabrėžiama, kad jis sulaukia vis daugiau dėmesio iš užsienio: dar 1999 m. buvote pripažintas Europos festivalių asociacijos generalinės asamblėjos, 2007 m. apie festivalį reportažą parengė bene žinomiausias klasikinės muzikos kanalas „Mezzo“, šiemet pasirašėte meno operatorių sąjungų „Kultūrų dialogo deklaraciją“. Gal galėtumėte pakomentuoti, kuo svarbūs šie įvykiai? Festivaliui besikuriant, kaip minėjote, jo poreikis buvo ryškus ir matomas, o dabar atrodo, kad festivalis vyksta, bet didesnio susidomėjimo visuomenėje nebekelia?

    Galbūt taip atrodo todėl, kad ši niša yra užpildyta. Atsirado labai daug kokybiškų renginių. Festivalis buvo flagmanas, pirmeivis ir visa, ką darėme organizuodami „Vilniaus festivalį“, darėme pirmieji. Pirmieji iš Baltijos šalių įstojome į Europos festivalių asociaciją. Tai buvo labai svarbus tiek festivalio programos kokybės, tiek pačios Lietuvos atlikėjų meistriškumo ir jų nuopelnų pripažinimas, tarsi sugrįžimas per muzikinę terpę į Europą. Dabar „Vilniaus festivalis“ yra Europos festivalių asociacijos narys. Joje aktyviai dalyvaujame, 2009 m. organizavome generalinę asamblėją. Tai mums leidžia naudotis visa asociacijos informacine erdve. Asociacija mums padeda užsienyje skleisti žinią, kad „Vilniaus festivalis“ yra svarbiausias klasikinės muzikos renginys ir kad per jį galima pažinti visą Lietuvos muzikinę kultūrą, galima susipažinti ir su kitų miestų festivaliais. Stengiamės būti atviri, įtraukti savo partnerius ir kolegas Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Biržuose ir kituose Lietuvos miestuose. Sklaida pasidarė daug platesnė, negu buvo tikėtasi. Tai, kad „Vilniaus festivalis“ nebėra vienintelis, į kurį atkreipiamas dėmesys, galbūt ir buvo mūsų siekiamybė. Dabar kiekvieną dieną vyksta panašūs aukščiausio lygio koncertai, spektakliai. Vien Vilniaus savivaldybės įsteigta VĮ „Vilniaus festivaliai“ vienija dešimt pačių geriausių skirtingų scenos menų ir kino festivalių, kurie vienas po kito užpildo visus metus.

    Klasika reikalauja susikaupimo ir pasirengimo. Žmogui tai daugiau yra galbūt ne laisvalaikis, o  daugiau intelektinis veiksmas, susitikimas, pažinimas, kuo gyvena lietuvių ir užsienio aukščiausio lygio atlikėjai. Pavyzdžiui, festivalyje reti susitikimai su mūsų išeiviais: Violeta Urmana, Mūza Rubackyte, Davidu Geringu, Luku Geniušu. Tad per Vilniaus festivalį ir panašius renginius mes juos bent kartą metuose susigrąžiname. Tad festivalio tikslai per septyniolika metų jau pasikeitė.

    Šiais metais festivalyje pasirodys ir publikos pamėgtas vyrų vokalinis sekstetas "The King's Singers" iš Didžiosios Britanijos. Jų koncertas vyks birželio 5 dieną. (Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo)

    Kalbant apie festivalio svečius, šiemet festivalio atidarymo koncerte dalyvaus ir žymiausia Lietuvos operos solistė Violeta Urmana. Žinant šios atlikėjos užimtumo grafiką, kyla klausimas, kaip Jums pavyko šią atlikėją pasikviesti?

    V. Urmana yra viena dažniausiai pasaulyje žymiausiuose teatrų spektakliuose dalyvaujančių solisčių, taigi jos krūvis yra milžiniškas. Derinimas dėl dalyvavimo „Vilniaus festivalyje” su soliste prasidėjo dar prieš pusantrų metų. Po savo koncerto „Vilniaus festivalyje“ 2009 m. V. Urmana su Operos ir baleto teatro vadovu iš karto susitarė, kad po pusantrų metų dainuos operos teatre, o po to – ir „Vilniaus festivalyje“. Tik taip pavyksta ją prisikviesti.

    Šie metai buvo palankūs dar ir tuo, kad ši programa, skambėsianti per „Vilniaus festivalio“ atidarymo koncertą, bus grojama rugsėjo mėnesį Briuselyje Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Šį koncertą globoja mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, jame lankysis ir Belgijos karališkosios šeimos atstovai. Taigi ši programa, kuri bus atlikta pirmiausia „Vilniaus festivalio“ metu, yra labai graži generalinė repeticija Lietuvoje. Labai norime, kad ne tik tarptautinė publika Briuselyje, bet ir Lietuvos žmonės išgirstų lygiai tą pačią programą, kuri skambės su mūsų iškiliausia soliste. Iš tiesų jos vardas atidaro visas duris. Tardamiesi dėl koncerto Briuselyje niekaip negalėjome įtikinti, kad ir mūsų nacionalinis simfoninis orkestras labai gerai groja ir mes turime labai talentingą dirigentą, bet tik pasakius „burtažodį“ „Violeta Urmana“ durys atsidarė.

    Mes dar nesame pakankamai žinomi, o žinomiausios koncertų salės sezonus grindžia pačiais žymiausiais vardais, orkestrais, kurie metai iš metų yra tie patys… O tam, kad pripažintų, kad Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras irgi yra aukščiausio tarptautinio lygio, reikia labai daug derybų, pateikti daug medžiagos, įrašų, recenzijų iš naujausių koncertų. Šįmet tarptautinį mūsų įvaizdį labai padėjo pagerinti gastrolės Pietų Amerikoje. Tačiau atėjus tartis su „Bozar“ koncertų salės, kuri yra pati žymiausia Belgijoje ir viena žymiausių visoje Europoje, vadovais, visgi trūko to vieno vardo. Lietuvai šis vardas yra Violeta Urmana.

    Su kokiais iššūkiais Jums, kaip festivalio direktorei, tenka susidurti?

    Dabar kontekstas yra labai pasikeitęs – atsiradę naujų ir gerų organizatorių. Mes dabar galime daug laisviau nei prieš septyniolika metų susisiekti su bet kokiu atlikėju, bet kokia agentūra. Vilnius yra perpildytas gerų renginių, pasirinkimas yra didžiulis. Tai pasiekti galima tik ilgalaikiu įdirbiu, tarp žinomų mūsų publikai vardų įtraukiant kelis dar nežinomus. Tačiau festivalio dalių sudėliojimas yra vienas iššūkis, o kitas iššūkis – finansinis, nes nuo 2008 m. labai sumažėjo potencialių rėmėjų visiems festivaliams. Dabar šiek tiek atsigaunama, bet sumos yra kelis kartus mažesnės, negu buvo iki 2008 m. Du bankai, kad ir kokie jie būtų, dingo iš Lietuvos rinkos, kas taip pat atsiliepia kultūros ir sporto rėmimui. Pats didžiausias iššūkis ir yra balansavimas tarp galimybės pateikti tikrai labai gerą muzikinį produktą ir galimybės jam gauti finansavimą.

    Kas yra jūsų festivalio žiūrovas?

    Anot festivalio direktorės R. Prusevičienės, svarbiausias ir sudėtingiausias intelektualinis iššūkis bus lenkų kompozitoriaus Krzysztof Penderecki "Lenkiškasis requiem". Jo pasiklausyti bus galima birželio 14 dieną. (Michailo Raškovskio nuotr.)

    Paprastai tai yra klausytojas, kuris turi didžiulių paskatų tobulėti, yra smalsus, išsilavinęs, turi bent vidurinį muzikinį išsilavinimą. Apskritai dauguma klasikinės ar šiuolaikinės muzikos koncertų lankytojų turi tam tikrą muzikinį išsilavinimą. Retai kada tai yra žmogus be jokių muzikinių pagrindų. Galbūt retkarčiais žmogus gali būti pritrauktas per tai, kad koncertuose skamba filmų kompozitoriaus ar populiarioji muzika. Tada iš tiesų ateina ne tik ištikimi, bet ir nauji klausytojai.

    Labai daug reiškia tai, kad festivalyje koncertuojantys atlikėjai yra žinomi pasauliniu mastu. Tarkim, žmogus, girdėjęs vokalinį sekstetą „The King’s singers“ Londone arba Paryžiuje, tikrai ateis ir į koncertą Vilniuje, nes tai – aukščiausio profesionalumo kolektyvas, interaktyvus, mokantis bendrauti, labai įdomiai pristatantis savo programą ir todėl paliekantis nepamirštamą įspūdį. „Žaidimo taisyklės“ yra tokios: 80 proc. lemia publikai žinomi vardai, koncerto formatas, jo trukmė ir apie 20 proc. – visiškai nauji vardai, naujas žanras.

    Neseniai teko lankytis Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusiame vaikams skirtame koncerte „Muzikos garsai“. Buvau nustebęs, kiek daug ten buvo susirinkusių užsieniečių šeimų su savo atžalomis. Galbūt mes patys neišsiugdome meilės klasikinei muzikai? O gal nesutiktumėte, kad klasikinės muzikos poreikis Lietuvoje mažėja?

    Nedrįsčiau teigti, kad mažėja, kol kas dar ne. Iš tiesų turbūt tie tėveliai buvo europiečiai arba į Lietuvą atvykę japonai, kinai, kurie dabar seka visas Vakarų Europos tradicijas ir madas. Pavyzdžiui, Kinijoje muzikinis švietimas yra privalomas, nes kinai dar nuo Konfucijaus laikų turi priesaką kiekvieną vaiką lavinti muzikine prasme, nes tai turi įtakos asmenybei, intelektui, disciplinai, pasaulio harmonijos suvokimui. Pavyzdžiui, aš bendrauju su daugeliu užsienio diplomatų ir kartais negaliu atsistebėti ir atsižavėti kaip ambasadorius, konsulas, kultūros atašė muzikinės literatūros prasme ir išsilavinimu žino daugiau už mane. Aš gal neturiu tiek laiko skaityti, klausyti, domėtis tūkstančiais Bethoveno simfonijų interpretacijų ir jas nagrinėti, o tiems žmonėms tai yra įaugę į kraują.

    Mūsų istorijos pervartos lėmė tai, kad mūsų miesto kultūros plėtra visada buvo nutraukiama arba net buvo siekiama supriešinti visuomenę su miesto kultūra, bandant pabrėžti, kad tai nėra lietuvių kultūra. Tai turėjo įtakos, o dabar žmogus turi labai daug galimybių pasirinkti, kaip praleisti laisvalaikį. Klausytis muzikos nėra paprastas laisvalaikis, tai yra susikaupimas, pasirengimas, laiko paskyrimas. Gal publikos mes ir nestokojame, bet stokojame politinių, kultūrinių lyderių, jų pačių dalyvavimo. Galiu pasakyti, kad vienetai Seimo narių lankosi spektakliuose ir koncertuose. Yra tik keli žmonės, kurie lankosi nuolat, kuriems įdomu, o kiti turi visiškai kitų interesų, kuriems geriau savo rinkėją pasiekti per masines šventes, futbolo rungtynes ir pan.

    Prisiminiau dar vieną filharmonijoje vykusį renginį, kuriame dalyvavau. Tai buvo Vasario 16-ajai skirtas nepamirštamas koncertas. Susidarė įspūdis, kad koncerte dalyvavę tiek politikai, tiek kiti visuomenės atstovai ten atėjo tarsi ne savo noru, o dėl to, kad reikėjo…

    Labai gražiai pastebėjote. Prieš dvejus metus minėjome Lietuvos diplomatinių ryšių atkūrimo dvidešimtmetį ir visos ambasados būtinai norėjo gero koncerto filharmonijoje. Tuomet buvo kažkoks „muzikinis virusas“ ir, žinoma, mes su didžiausiu džiaugsmu rengėme šį koncertą su italais, japonais, vokiečiais, čekais, vengrais ir kitais. Jie visgi supranta, kad ne prabangus priėmimas su gausiais stalais, bet savo žinomiausių ir garsiausių atlikėjų, kompozitorių pristatymas ir savo senosios kultūros parodymas duoda vertę valstybei, jos šaknims. Tuo tarpu mūsų valdininkams tai yra didžiulė, sunki prievolė ir tai jie sunkiai nuslepia. Tačiau, ačiū Dievui, Vasario 16-osios koncertas mūsų Prezidentės dėka įgavo jau kitą formatą – viešas, atviras koncertas, į kurį žmonės perka bilietus ir tikrai ateina savo noru.

    Ko palinkėtumėte apie festivalį galbūt tik dabar sužinojusiam mūsų skaitytojui, kuris vis dar sprendžia, ar ateiti į vieną iš koncertų?

    Aš labai tikėčiausi, kad ateis labai smalsūs žmonės, nes pristatomi kūriniai jau yra įrodę savo gilumą ir amžinumą. Taip pat dalyvaus Lietuvos muzikos elitas – tos asmenybės, kurios savo dainavimu ar grojimu gali mums suteikti labai daug impulsų. „Vilniaus festivalyje“ dalyvaujantys atlikėjai yra ne tik padarę karjerą, bet kaip žmonės, intelektualai yra labai gražiai susidėlioję savo vertybes. Svariausias ir sudėtingiausias intelektualinis iššūkis bus lenkų kompozitoriaus Krzysztof Penderecki „Lenkiškasis requiem“. Ateiti pasiklausyti, pamatyti šio kūrinio, manau, yra būtina, nes jame yra įprasminta mums artimos valstybės, tautos ir jos pavienių lyderių istorija, t. y. ir Katynė, ir popiežius Jonas Paulius II, ir kardinolas Stefan Wyszyński, ir Lech Walęnsa, judėjimas „Solidarumas“. Tai yra šiuolaikinės muzikos kalba atkurtas istorinių įvykių kaleidoskopas. Taip kompozitorius K. Pendereckis perteikė Lenkijos valstybės naikinimą ir jos atkūrimą.

    Šiemet Jūsų diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bus atidarytas „Vilniaus festivalis“. Kuo šis koncertas Jums skiriasi nuo kitų?

    Dirigentas Modestas Pitrėnas. (Nuotrauka iš asmeninio Modesto Pitrėno archyvo)

    Turėčiau pabrėžti, kad visada vertinu muzikinius susitikimus su šiuo orkestru. Tai geriausias Lietuvos orkestras, kuris matė, vertino ir papildė mano kūrybinį kelią nuo studijų iki šių dienų. Jis padėjo ne vien semtis profesinės meistrystės, bet ir grūdinti savo žmogiškus, bendravimo, diplomatijos sugebėjimus. Kiekvieną kartą programa su šiuo kolektyvu man yra naujas kūrybinis nuotykis, kurio ypač laukiu. Šįsyk taip supuolė, kad tai yra festivalio atidarymo koncertas, tad atsakomybė ir muzikavimo atmosfera yra išskirtinės.

    Jums yra tekę dalyvauti įvairiuose festivaliuose užsienio šalyse, taigi, kokia Jūsų nuomonė apie „Vilniaus festivalį“? Kuo šis festivalis išsiskiria ir ko jam galbūt dar trūksta?

    „Vilniaus festivalis“ – jau gilia tradicijų vaga įsirėžęs Lietuvos kultūros renginys. Lengviau, ko gero, būtų išvardyti žvaigždes, kurios jame nėra pasirodžiusios. Tai ne vien lietuviškos kultūros reviu, bet ir pasaulinės muzikos tendencijas atspindintis renginys ir iš mano matytų festivalių išsiskiria nebent labai tolygiai aukštu atlikėjiškos kultūros lygiu. Galbūt dar ir tuo, jog vienas iš „taškų“ būna skiriamas džiazui ar popdžiazui, kaip šiemet.

    Šiame koncerte taip pat dalyvaus ir operos solistė Violeta Urmana. Kiek teko domėtis, tai jau ne pirmas Jūsų bendras koncertas. Jums yra tekę koncertuoti su daugybe Lietuvos ir užsienio atlikėjų, kuo, Jūsų nuomone, išsiskiria V. Urmana?

    Violeta turi unikalią sceninę aurą, kurios nesu pajutęs nė su vienu iš scenos partnerių. Tai didelė asmenybė, kurią be maivymosi galima vadinti žvaigžde. Puiki muzikantė, profesionalė, šilta asmenybė, be pompastikos ir fanaberijų – tokie ir būna didieji. Į ją visada gali atsiremti, nors kartais ir pajunti nemaskuojamą jos trapumą, jaudulį, bet ne abejonę. Tai jau ketvirtas mūsų susitikimas prie orkestro ir, kas mane itin džiugina, ne paskutinis – rugsėjo mėnesį Briuselyje vėl turėsime progą kartu muzikuoti šventiniame Lietuvos pirmininkavimui ES skirtame koncerte.

    Šiame koncerte klausytojai turės progą išgirsti M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, R. Wagnerio ir R. Strausso kūrinių programą. Kaip apibūdintumėte šią programą?

    Programa rimta, vienalytė savo turiniu ir muzikos stilistika, kaip priimta sakyti, konceptuali. Filosofiškai ją jungia transformacijos, metamorfozės tema (iš tylos į harmoniją, iš meilės į mirtį, iš mirties į pragiedrėjimą ir t. t.). Visi trys kompozitoriai buvo dailininkai, tapę muzikines filosofines mistines drobes, kurias turi išgyventi visi atėję į festivalio atidarymą. Ši idėja mane persekioja jau pusmetį ir laukia būti įgyvendinta…

    Prakalbus apie kompozitorius, Jūsų, kaip aktyvaus muzikos pasaulio dalyvio, norėčiau paklausti apie jaunuosius kūrėjus. Ar esate susipažinęs su jų kūryba, jei taip, ką apie ją manote?

    Kaip dabar priimta sakyti, gyvename postmodernioje, kosmopolitinėje erdvėje, kur kiekvienas gabus ir mažiau gabus turi teisę reikštis. Ir reiškiasi. Kitas dalykas – kiek tai susiję su mano vidiniu pasauliu, kiek tai gilu ir išliekama? Čia jau daug sudėtingesnis klausimas. Gyvendami universaliame, adaptuotame pasaulyje, vis labiau turime galimybių rinktis tai, kas unikalu ir įdomu mums patiems. O man įdomu tai, kas mane jaudina. Tarp jaunųjų išskirčiau Justę Janulytę, Ramintą Šerkšnytę. Man rodos, kad ir į kūrybą atslinko matriarchatas… Ir tai gerai.

    Prieš keletą metų man teko gyventi Kaune pas vieną moteriškę, kurios vienu prisiminimu norėčiau pasidalyti. Tik ką baigusi mokslus ji dirbo vaikų gydytoja. Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių jai teko pakeisti gyvenamąją vietą. Žinote, koks buvo jos pirmas klausimas? Ogi, ar ten (kur ją žadėjo iškelti) yra filharmonija? Siųskite mane bet kur, man nesvarbu, jei tik ten bus filharmonija. Deja, tame miestelyje jos nebuvo. Dabar turime aktyviai veikiančią Lietuvos nacionalinę filharmoniją, bet atrodo, kad joje vykstantys renginiai nėra jaunimo traukos centras. Ar, Jūsų manymu, tai tiesa?

    Galime graudenti, bet turime suvokti, kiek tais Kauno gydytojos laikais buvo pramogų. Operetė, filharmonija, drama, parodos. Dabar pasiūla tuzinus kartų didesnė. Tik ar joje neskęstama, ar tas apvirškintas pop menas ir TV grimasos palieka gryno oro medijų brukalų pilnai smegeninei? Tylos ar dvasinės įkrovos trokštąs pilietis visada suras gerą knygą, spektaklį, koncertą. Kitas niuansas yra tai, kad moksleiviai privalo būti mokomi pažinti ir rinktis, o ne plaukti pasroviui, su popsu, kaip visi. Filharmonija privalo susirūpinti pažintinės edukacinės literatūros sklaida. Tai svarbi ir privaloma misija, kuri kol kas neįmanoma… Niekada nevėlu ją pradėti, atveriant dar vieną langelį pabėgti iš tuštybės ir banalumo, o gal net savižudybės pasaulio.

  • ATGAL
    Nerijus Cibulskas: Pirmoji mano knyga nebuvo specialiai planuota
    PIRMYN
    Ramunė Brundzaitė: Vilnius man kaip namai, kaip šeima, kaip mano gyvenimo istorija.
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.