„Apžvalga“ siūlo apsilankyti | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Apžvalga“ siūlo apsilankyti

  • Temos: Kultūra
    Data: 2013-05-05
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Milda Ričkutė (Gedimino Savicko nuotrauka)

    „SKAMBA SKAMBA KANKLIAI“. TAUTOS DVASIĄ BESAUGANT

    Praėjusiais metais teko dalyvauti viename iš festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių ir buvau sužavėtas ten vyravusia atmosfera. Tiems „Apžvalgos“ skaitytojams, kuriems neteko dalyvauti šiame festivalyje, trumpai priminsiu, kad vieno vakaro metu, šalia prezidentūros, Universiteto ir Gaono gatvėse buvo sutelktos nemažos įvairių ansamblių pajėgos. Žiūrovai galėjo pamatyti ne vieną sutartines dainuojantį ansamblį. Šie pasirodymai neretai buvo lydimi ir tam tikrų ritualinių šokių. Visi festivalio dalyviai buvo pasipuošę tautiniais drabužiais. Gaivi vakaro prietema dar labiau sustiprino universiteto automobilių aikštelėje fakyrų atliekamą ugnies pasirodymą. Gatve kylant kiek aukščiau buvo galima išgirsti būgno gaudesį, pasiklausyti archajiškų daugiabalsių vokalinių ir instrumentinių sutartinių. Vyravusi atmosfera buvo tikrai ypatinga, o sužinojęs, jog šis festivalis ir vėl artėja (šiemet jis vyks gegužės 23-26 dienomis), net nesudvejojau, ką šį mėnesį Jums, „Apžvalgos“ skaitytojai, norėčiau pasiūlyti aplankyti. Dalijuosi pokalbiu su Vilniaus etninės kultūros centro (VEKC), organizuojančio festivalį „Skamba skamba kankliai“, direktore Milda RIČKUTE.

    Šiais metais festivalis vyks jau 41-ąjį kartą. Kaip manote, kokia šio renginio ilgaamžiškumo paslaptis?

    Festivalio dalyvių eitynės Vilniaus senamiesčio gatvėmis (2008 m.) (Vaivos Šabrauskaitės nuotrauka)

    Šis tarptautinis folkloro festivalis yra vienas didžiausių Baltijos regiono šalyse. Dalyviai ir žiūrovai jį vadina metiniais folkloro „atlaidais“, o dalyvauti jame garbe laiko ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos ir užsienio šalių folkloro ansambliai – autentiškojo folkloro tradicijų tęsėjai.

    Manau, kad šiam festivaliui „nelemta“ išnykti, nes jis „vyriausias“ ir vienintelis Lietuvoje folkloro festivalis, vykstantis kasmet. Visi folkloro mylėtojai jo labai laukia. Tai ir yra ilgaamžiškumo paslaptis – kai šventė yra laukiama, ji tampa švente ir kiekvieno širdyje…

    Kokių siekių ar idėjų turi šis festivalis be tradicinio folkloro puoselėjimo? Kuo jis skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio festivalių kituose miestuose?

    Manau, kad šis festivalis yra unikalus ir nelyginamas su kitais festivaliais. Organizuojant tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“, vis dėlto pa­grindinis tikslas – puoselėti tradicinio folkloro gyvavimą miesto sąlygomis. Festivalio dalyviai daugiausiai pasirodo Vilniaus vaizdinguose senamiesčio kiemeliuose, skveruose. Keli koncertai surengiami miesto salėse ir bažnyčiose, meno ir architektūros paminklų aplinkoje. Festivalio metu surengiama per 40 renginių.

    Festivalio akimirka

    Per visus savo gyvavimo metus festivalis suformavo ir tradicinius renginius. Žiūrovai laukia naktišokių, pasidainavimo vakaro, sutartinių vakaro, vaikų folkloro šventės „Saulytė“, senųjų liaudies giesmių valandos, „Nakties muzikos“ ciklo koncertų, pasidainavimų ir pasišokimų Vilniaus senamiesčio kiemeliuose ir aikštėse, baigiamojo festivalio koncerto-vakaronės, kūrybinių dirbtuvių, tradicinių amatų mugės ir kt.

    Kasmet festivalį papildo vis nauji renginiai. Prieš dvejus metus atsirado „Naktišokių mozaika“, kur jaunimas per naktį gali laiką leisti šokdamas tradicinius šokius ar žiūrėdamas įvairius dokumentinius filmus etninės kultūros tema, kuriuos atsiveža festivalio bičiuliai iš kitų šalių. Taip pat prieš porą metų užsimezgė „Folkloro paralelės“, kur jaunimas turi galimybę pristatyti savo raišką, šiuolaikiškai interpretuodami lietuvių liaudies dainas, ir „Sutartinių takas“, į kurį suvažiuoja visos Lietuvos sutartinių atlikėjai.

    Šių metų  skambantis „Sutartinių takas“, nusidriekęs nuo Stiklių gatvės pradžios iki pat Vilniaus universiteto (Stiklių, Gaono ir Universiteto gatvėmis), žada ypatingą garso ir vaizdo reginį. Visą valandą žiūrovai galės vaikščioti „Sutartinių taku“, klausydamiesi senos ir savitos lietuvių daugiabalsės muzikos – giedamų, skudučiuojamų, kankliuojamų bei ragais pučiamų sutartinių. Savita polifoninė muzika, susiliejanti  su nepakartojamu senamiesčio stogų ritmu, primins vilniečiams ir miesto svečiams sutartinių ir Vilniaus senamiesčio unikalumą (ir sutartinės, ir senamiestis yra garbingame UNESCO globojamų kultūros paveldo objektų sąraše), leis pajusti didingos praeities dvelksmą šiandieniame mieste.

    Kas yra jūsų festivalio lankytojas? Ar sutiktumėte su teiginiu, kad tradicinė lietuvių kultūra ir, žinoma, folkloras šiandien vis labiau domina jaunimą?

    Baigiamasis festivalio koncertas (Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka)

    Tradicija gyvuoja tada, jei ji aktuali. Be tradicinės vyresnės kartos folkloro muzikos gerbėjų, vis daugiau pastebime jaunimo, kuriems reikia šio festivalio, kurie pradeda laukti kito, tik šiam pasibaigus…  Festivalio organizacinė grupė yra labai lanksti ir organiška, jaučianti, ko šiandieniam jaunimui reikia, kuo jis domisi. Ne veltui prasiplėtė penktadieniais vykęs šiuolaikinės folkloro muzikos koncertas „Folkloras kitaip“ į dviejų dienų koncertų ciklą „Folkloro paralelės“. Jauni atlikėjai, modernizavę tradicines dainas, įpučia gyvasties. Šiuolaikiška forma „praeities“ kultūrą prikelia dabarčiai. Šie tradicinės muzikos interpretacijų koncertai  pritraukia ypač daug jaunimo.

    Pradžioje, kaip teigia festivalio istorija, šis renginys buvo organizuojamas kaip natūralus pasipriešinimas sovietinių švenčių, stilizuoto folkloro ir sovietizuotos saviveiklos kultūros niveliavimo ideologijai. Ar šiandien festivalis dar priešinasi kam nors, o galbūt atvirkščiai – užima saugojančio poziciją?

    Šį festivalį jau ne vieną kartą buvo mėginta „prislopinti“: buvo siūlyta kasmet jo neorganizuoti (tausojant savo sveikatą), mėginta sumažinti finansavimą iki 5000 Lt, teigta, kad jis nepopuliarus (nors pagal visuomenės apklausas yra 2-oje vietoje po „Kaziuko mugės“) ir t.t. Tačiau Vilniaus folkloro ansambliai yra labai ryžtingai pareiškę, kad ir be finansavimo festivalis privalo vykti kasmet! Taigi, kiekvienais metais gegužės paskutinę savaitę Vilniaus senamiesčio erdvės apgobiamos etninės kultūros skraiste. Skirtingų etnografinių Lietuvos rajonų, skirtingų šalių folkloro ansambliai skleidžia savo tradicinę kultūrą.

    Festivalio akimirka

    Lietuvoje liaudies daina vis dar gyva. Lietuviams tai savotiškas buvimo kartu būdas, dainuojančios tautos savitas ryšys su būtimi. Lietuviai puikiai suvokia savojo dainavimo džiaugsmą ir vertina gebėjimą  dainuoti.

    Folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ nuosekliai ir ištikimai puoselėja tradicinio folkloro gyvavimą miesto sąlygomis ir tai yra svarbi tautinio identiteto saviraiškos ir kultūrų bendravimo forma. „Skamba skamba kankliai“ – bene pats demokratiškiausias Vilniaus miesto festi­valis. Čia nėra ryškios takoskyros tarp at­likėjų ir žiūrovų. Čia kiekvienas gali suktis bendrame šokio rate ar traukti iš širdies gelmių plaukiančią dainą, pasipuošti ir papuošti miestą tautiniu drabužiu. Festivalyje itin gyvybingai dera tradiciniai renginiai: dainuojamojo ir instrumentinio folkloro koncertai, naktišokiai, sutartinių vakarai, svečių koncertai, teminiai vakarai, „Nakties muzikos“ ciklo koncertai ir kt.

    Festivalyje „Skamba, skamba kankliai“ daugelis žmonių pirmą kartą išgirdo tiek daug senųjų instrumentų – daudyčių, ragų, skudučių, lumzdelių, kanklių ir kt. O kur dar magiškieji sutartinių vakarai. Sutartinėms ir kitoms senojo daugiabalsumo formoms pasitraukus iš liaudies buities, jos natūraliai atgijo miesto folkloro ansamblių repertuaruose.

    Vis dėlto festivalio širdis – senieji Lietuvos kaimo dainininkai, muzikantai, šokė­jai, pasakoriai. Tai jų dvasios tvirtybė ir meilė tradicinei kultūrai išsaugojo mums mūsų dainas, melodijas, šokius, subtiliausius jų atlikimo niuansus, išsaugojo tautos dvasią. Iš jų šį turtą perėmę mes visi, kas puoselėjame savo tradicinę kultūrą ir norime būti tuo, kuo esame – Lietuvos vaikais.

    Ar jau yra žinomi kokie nors netikėtumai arba pasikeitimai šiųmetėje festivalio programoje?

    Kadangi šie metai paskelbti Tarmių me­tais, šiųmetėje festivalio programoje dominuos Lietuvos etnografinių  regionų tarmės.

    „POEZIJOS PAVASARIS“. PAJUSKIME GYVĄ POEZIJOS PULSĄ

    Antanas A. Jonynas (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Dar vienas šį mėnesį jums, „Apžvalgos“ skaitytojai, pristatomas renginys yra „Poezijos pavasaris“, vyksiantis gegužės 12–26 dienomis įvairiose Lietuvos vietose. Taip jau sutapo, kad šis festivalis gražiai bendradarbiauja su kitu šiame numeryje aprašomu festivaliu „Skamba skamba kankliai“. Kadangi šie metai yra paskelbti Tarmių metais, nenuostabu, kad šios didžiulės jėgos susitelkė ir kartu žiūrovus pakvies į ne vieną renginį. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks solistų, duetų ir poetų koncertas „Skambančios tarmės“, o VU botanikos sode – skambančių kanklių festivalio pratęsimas renginyje „Gyvosios tarmės“. Tikslus renginių laikas ir datos bus paskelbti artimiausiu metu.

    Grįžtant prie paties „Poezijos pavasario“, tikriausiai nepameluosiu sakydamas, kad šis jau nuo 1964 m. vykstantis festivalis yra neatsiejamas mūsų šalies kultūrinis įvykis. Šią reikšmę įtvirtina kasmet nemažėjantis renginio populiarumas, o didėjantis renginių skaičius ir vis platėjanti poezijos skaitymų geografija tik patvirtina, koks šis festivalis yra svarbus žmonėms. Žinoma, Lietuvoje poezijos festivalių turime ne vieną, o ir jų gausėja, tačiau tik „Poezijos pavasaris“ gali pasigirti tokia ilga gyvavimo istorija, svečiais iš užsienio, dideliu skaičiumi renginių ir tokiomis skirtingomis jų vietomis. Man šis festivalis asocijuojasi su jo baigiamuoju poezijos skaitymų vakaru VU M. K. Sarbievijaus kiemelyje. Tradiciškai vakare ten skaitomi lietuvių poetų ir užsienio svečių eilėraščiai, skamba muzika. Tad apie šį festivalį pasikalbėjau su Rašytojų sąjungos pirmininku Antanu A. JONYNU.

    Kas organizuoja festivalį „Poezijos pavasaris“?

    Festivalį organizuoja ir visą organizacinį darbą atlieka Lietuvos rašytojų sąjungos įsteigta įmonė „Rašytojų klubas“, bet kuriant festivalio turinį daug prisideda ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Rašytojų sąjunga parenka ir sukviečia užsienio svečius, be to, festivalio almanachas, kuris anksčiau būdavo leidžiamas leidyklos „Vaga“, jau antri metai yra mūsų pačių jėgomis ne tik sudaromas, bet ir leidžiamas bei platinamas. Bent jau pernai  tai pasiteisino, nes pradėję pardavinėti jį už minimalią, visiems prieinamą kainą per festivalio renginius, almanachų pristigome dar festivaliui nepasibaigus, tad šiemet planuojame kiek didesnį tiražą.

    Šis festivalis tradiciškai yra labai didelis organizuojamų renginių skaičiumi. Ar pavyko jį šiemet tokį išlaikyti? Kokia šiųmetė „Poezijos pavasario“ geografija?

    Tarptautinio poezijos festivalio Poezijos pavasaris pabaigos vakaras Vilniaus universiteto K. M. Sarbievijaus kieme 2005 m. gegužės 29 d. (Juozo Šalkausko nuotrauka)

    Šis festivalis, gyvuojantis nuo 1964 metų, šiemet vyks 50-ąjį kartą, nors jubiliejų minėsime tik kitąmet. Metams bėgant jis vis plėtėsi, daugėjo renginių ir skirtingų vietų, kur jie vyksta. Anksčiau jis išsitekdavo Lietuvoje, o dabar, galima sakyti, ima aprėpti vos ne visą Europą. Šiais metais mūsų poetai vyks į Airiją, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Šveicariją, Lenkiją, Kaliningrado sritį Rusijoje. Negaliu tiksliai pasakyti, bet atrodo, kad skirtingų renginių bus arti pusantro šimto. Mūsų festivalis yra ne tik vienas iš pačių seniausių, bet ir vienas didžiausių poezijos festivalių Europoje. Aišku, jo dydis nėra kažkoks specialus siekis, tiesiog kol yra besidominčių, mus kviečiančių, stengiamės, kad būtų patenkinti skaitytojų, poezijos gerbėjų lūkesčiai.

    Ar šiais metais yra numatytų kokių nors naujovių, o gal stengiamasi išlaikyti tradicinį renginių formatą?

    Kiekvienais metais bandome rasti kokių nors naujovių. Žinoma, siekiame išlaikyti ir tradicijas, nors laikui bėgant ir jos pamažu kinta. Visada stengiamės paminėti tais metais švenčiamus poetų jubiliejus, kitus reikšmingus įvykius. Pavyzdžiui, šie metai yra paskelbti Tarmių metais, tad bus ir vakarų, kur girdėsim tarmiškai skaitomą poeziją. Vyks bendras mūsų ir „Skamba skamba kankliai“ festivalio organizuojamas poezijos vakaras Šv. Kotrynos bažnyčioje. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio bandome skirti įvairiatautei Vilniaus poezijai. Naujų formų ir naujos gyvastis įneša jaunieji poetai. Sustabarėti nenorime.

    Poezijos renginių skaičiumi sostinės gyventojai tikriausiai negali skųstis, tačiau būtų smalsu sužinoti Jūsų, kaip vieno iš nuolatinių „Poezijos Pavasario“ dalyvių, nuomonę apie vykstančius šio festivalio renginius mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Kaip ten žmonės priima šiuos renginius? Ar jaučiamas jų reikalingumas?

    Manau, kad ten jie yra tikrai reikalingi. Provincijoje jie galbūt net reikalingesni negu Vilniuje, kuris yra gana išlepintas visokių poetinių ir ne tik poetinių skaitymų. Regionuose, rajonuose, o ypač nuošalesnėse vietose, kaimo mokyklėlėse „Poezijos pavasaris“ yra labai reikalingas. Iš savo daugelio metų patirties galiu pasakyti, kad poezijos vakarai, susitikimai su poetais, o jei dar atvyksta ir užsienio svečių, ten tampa dideliu įvykiu. Ypač mažiesiems klausytojams, kuriems tai būna galbūt pirmas susitikimas su gyvu kūrėju, kuris kam nors galbūt į atmintį įsirėš visam gyvenimui, ir jei ne paskatins pačiam tapti rašytoju, tai gal bent padarys jį literatūros, knygos mylėtoju. Manau, kad tokia šviečiamoji misija yra viena pagrindinių šio festivalio funkcijų.

    Prakalbote apie užsienio svečius. Ar jau žinote, kokie užsienio svečiai šiemet apsilankys festivalyje?

    Tarptautinis poezijos festivalis Poezijos pavasaris Anykščių rajone 2005 m. gegužės 25 d. (Romo Kutkos nuotrauka)

    Kiekvienais metais festivalyje dalyvauja nemažai užsienio svečių. Žinoma, norėtųsi jų pasikviesti kur kas daugiau, bet riboja ir finansinės, ir organizacinės galimybės. Juk norisi svečius ir tinkamai, gražiai pristatyti, pasirūpinti, kad jų kūryba būtų išversta ir išspausdinta. Tai bus padaryta ir šiemet – ir „Poezijos pavasario” almanache, ir kultūrinėje spaudoje. Šiemet žada dalyvauti apie dešimt užsienio svečių – Anna Auziņa (Latvija), Linor Goralik (Rusija), Michael O’Loughlin (Airija), Zdravko Kecman (Bosnija ir Hercogovina), Rozalie Hirs (Olandija), Miłosz Biedrycki (Lenkija), Heather Thomas (JAV), Pascal Riou (Prancūzija). Taip pat tikimasi sulaukti svečių iš Islandijos ir Izraelio. Žodžiu, festivalio geografija tikrai plati, o ir patys poetai labai skirtingi, įvairiausių kartų, bet jau gerai žinomi savosiose literatūrose.

    Galbūt turite kokių nors sumanymų, kaip šį festivalį būtų galima dar labiau praturtinti, ar kokių nors kitų dar neįgyvendintų idėjų? Ar Jums patinka šis nusistovėjęs renginių formatas?

    Sunku atsakyti. Nėra galutinai nusistovėjusios renginių struktūros, ji visuomet įvairuoja. Tarkime, ateina poetas ar vertėjas ir pasiūlo kokią nors įdomesnę pristatymo formą, įdomesnę vietą ir, jei tai iš tikrųjų patraukli idėja, mes stengiamės ja pasinaudoti. Vien pačių organizatorių fantazijos tiek metų dirbant neužtektų. Festivalis, kitaip sakant, yra gyvas, pulsuojantis. Na, bent jau stengiamės, kad jis būtų kuo gyvesnis, patrauklesnis ir kuo įvairesnis.

    Ką, Jūsų nuomone, „Poezijos pavasaris“ reiškia jo dalyviams?

    Festivalis yra rengiamas skaitytojams, literatūros mylėtojams. Tačiau tai kartu ir didelė šventė patiems poetams. Galbūt viena iš svarbiausių švenčių. Visų pirma rašytojo darbas yra vienišiaus darbas. Rašytojas dirba vienas, o festivalis yra proga pabendrauti su senais bičiuliais, susipažinti su kolegomis, atvykstančiais iš skirtingų pasaulio kraštų, pajusti gyvą poezijos pulsą. Antra vertus, tai yra bendravimas su savo skaitytojais, su poezijos klausytojais. Tai yra poeto darbo dalis ir kartu savo darbo pasitikrinimas. Tai yra visomis prasmėmis naudinga ir įdomu.

    Įdomu sužinoti, kuo Jums asmeniškai svarbus šis festivalis? Manau, kad per šitiek dalyvavimo festivalyje metų yra išlikę nemažai gražių atsiminimų.

    Taip, žinoma, užsimezgė labai daug gražių asmeninių ryšių su žmonėmis, kurių šiaip galbūt ir nebūtum sutikęs. Antra, man iš tikrųjų asmeniškai maloniausi ir mieliausi atsiminimai yra iš išvykų ir kelionių po Lietuvą. Iš tų susitikimų su žmonėmis, kurie atrodytų labai tolimi nuo literatūros, tolimi nuo poezijos, bet su kuriais bendraudamas pamatai, kad vis dėlto esame ne tik tos pačios fizinės erdvės, bet ir tos pačios kultūros gyventojai. Sutinki žmonių, kuriems, pasirodo, poezija yra svarbi, nustembi, kad ne tiek ir mažai. Ir susitikimai, susipažinimai, pabendravimai su tokiais žmonėmis, kartais nuošališkiausiose vietelėse, būna patys šilčiausi, kuriuos ilgam įsimeni. Dėl jų iš tikrųjų yra verta pavažinėti.

    Ką galėtumėte patarti žmogui, kuris norėtų apsilankyti viename ar kitame festivalio renginyje?

    Jei žmogui atrodo, kad jam to norisi, tai ir kviesčiau ateiti į bent vieną iš daugybės festivalio renginių – kaip į susitikimą ne su kažkokiu pamokslininku ar mokytoju, bet kaip į susitikimą su draugu, kuriuo gali pasitikėti ir su kuriuo norėtum būti atviras.

  • ATGAL
    Latvijai nebaisus "Titaniko" likimas
    PIRMYN
    Hannah Arendt: neišgalvota istorija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.