„Atsiprašau“ atrodo sunkiausias žodis | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Atsiprašau“ atrodo sunkiausias žodis

  • Data: 2012-05-15
    Autorius: Karolis JACHIMAVIČIUS

    (Danos Augulės piešinys)

    Atsiprašau, jeigu antraštė skamba neelegantiškai, tačiau toks Eltono Johno dainos „Sorry seems to be the hardest word“ pavadinimo vertimas man atrodo tiksliausias. Joje dainuojama apie „liūdną liūdną situaciją“, o taip tikrai galima apibūdinti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Lenkijos užsienio reikalų ministras laukia Lietuvos Vyriausybės pasikeitimo, o Lietuvos prezidentė nevažiuoja į Lenkijos ir Baltijos šalių vadovų susitikimą.

    Panašūs nesutarimai tęsiasi pastaruosius porą–trejetą metų, o nesutariama dažniausiai dėl mažumų ir švietimo. Lietuva neleidžia Lenkijai rašyti pavardžių originaliai ir nori, kad Lietuvos lenkai mokytųsi geografijos lietuviškai, Lenkija nuolat dėl to priekaištauja ir atrodo, kad tų gerų santykių net nebuvo.

    Ar buvo tie geri santykiai? Lenkija ir Lietuva apsikabino, kai Rytų Europa 1988-ais purtėsi komunizmo, tačiau panašu, kad besidžiaugdamos nauja diena, abi valstybės pamiršo senąsias dienas. Taip kartais būna – koks nors režisierius Tuminas sako, kad mums reikia būti lankstesniems santykiuose su Rusija, va, Latvija nuvažiavo į Maskvą per Pergalės dienos minėjimą ir gavo pigesnio kuro, tai kam mums po tą istoriją kapstytis? Manau, kad būtent taip, pervertindamos naują dieną, Lenkija ir Lietuva pamiršo savo seną, bet vis dar aitrų konfliktą dėl Vilniaus. Nors 1994 m. pasirašytoje Lenkijos ir Lietuvos respublikų draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje Vilnius pripažįstamas Lietuvos sostine, tačiau preambulėje „atsižvelgiama į galimybę abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai“.

    Konfliktas dėl Vilniaus vis dar aitrus. Manau, kad būtent dėl to lietuviai vis dar kaltina lenkus, jog Lietuvos bajorai po Liublino unijos pradėjo daugiau lenkiškai kalbėt. Neva ne patys lenkiškai šnekėjo, ne patys nusprendė šlietis prie labiau tviskančių lenkų, tai lenkų kalba buvo aplinkui ir įslinko į lietuvio burną ir pavertė lietuvį lenku. Toks ir masinis Lietuvos istorijos supratimas. Bajorai, aristokratija ir Abiejų Tautų Respublika masiniame diskurse iš esmės neegzistuoja – buvo Mindaugas, tada Vytautas, tada Žalgirio mūšis, Liublino unija, padalijimai, Rusijos okupacija, Smetona ir SSRS okupacija. Stiprybės iš ATR retas kuris semiasi. Neva LDK ne savo noru ten stojo. Iš tikrųjų tai ieškojo sąjungininkų karui dėl Livonijos.

    Nežinia, kiek ši nuostata susiformavo dėl to, kad XIX a. lietuvių tapatybė formavosi atskiriant ją nuo lenkiškosios, o kiek dėl Lenkijos ir Lietuvos karinių konfliktų po Pirmojo pasaulinio karo ir Smetonos režimo kurto kunigaikščio Vytauto kulto, tačiau neabejoju, kad minėti konfliktai prisidėjo prie to, kad „ATR buvo terpė lietuviams lenkėti“ (taip pat būtų „tikslu“ sakyti, kad internetas ir ES yra terpė lietuviams anglėti ir prancūzėti). Lenkų ir Lenkijos Lietuvoje dažnai bijoma. Jiems lipdoma etiketė, kad jie visi rėkia ar bent tyliai sau po nosimi šnabžda: „Wilno nasze“, o dažnas baimės ir todėl neapykantos apimtas „nevilnietis“ Vilnių vadina lenkų ir/arba rusų miestu. Dažno lietuvio sąmonėje Vilnius nepriklauso Lietuvai, o Lenkija vis dar rodos agresoriumi.

    Manau, kad Lenkijos atsiprašymas už Vilniaus krašto okupaciją ir Lietuvos leidimas lenkams rašyti savo pavardes taip, kaip mes norime matyti savąsias parašytas Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ar Ekvadore, ištirpdytų daug ledo tarp abiejų tautų ir abiejų respublikų. Juk Pilsudskis okupaciją organizavo, kai Lietuva nepanoro jungtis atgal į kažką panašaus kaip ATR, ir įplieskė tarp tautų konfliktą, kurio nebuvo 700 metų. Juk tai Lenkija pasielgė kaip blogas sutuoktinis – jeigu nenori su manimi gyventi, tai į snukį gausi. „Jeigu ne su mumis – tai prieš mus“ – labai nedemokratiška nuostata. Juk į Liublino uniją Lietuva stojo su sostine Vilniumi.

    Šį straipsnį paskatino parašyti „Gazeta Wyborcza“ žurnalisto Marcino Wojcekowskio kovo pabaigoje išsakyta nuomonė, kad Lenkija turi atsiprašyti už okupaciją ir tai niekam nepakenks. Kaip apsidžiaugiau, kad Lenkijoj yra tokių dabartimi patenkintų ir tą aiškiai išreiškiančių lenkų, kurie neturi jokių pretenzijų į Vilnių, kaip lietuviai neturi pretenzijų į niekada Lietuvai nepriklausiusį Karaliaučiaus kraštą ir kurie neploja savininkiškai per petį baltarusiui ar ukrainiečiui, sakydami: „Ar pameni, kaip prie lietuvio buvo gerai?“.

    Taigi išsikėliau klausimus – „Ar Lenkija turi atsiprašyti Lietuvos?“ ir „Kiek šansų, kad tai įvyks?“ Kalbėjausi su Lietuvoje beveik 20 metų gyvenančiu lenkų žurnalistu ir apžvalgininku Jaceku Janu Komaru, taip pat su profesoriumi istoriku Alfredu Bumblausku. Keista, tačiau Komarui tas atsiprašymas net atrodo priimtinesnis negu Bumblauskui…

    _______________

    Jacekas Komaras. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    J. Komaras: Reikia žiūrėti į dabartį

    Pone Komarai, jeigu Lenkija atsiprašytų, kaip manote, kokios būtų pasekmės?

    Anksčiau galvojau, kad būtų tam tikra gal ne euforija, bet pasitenkinimas, tam tikra gera nuotaika. Bet kai perskaičiau pono Nikžentaičio straipsnį, kur jis privertė pamąstyti, ar čia užtektų to, ar neatsirastų naujo bandymo reikalauti iš Lenkijos atsiprašymo. Per tiek metų bendros istorijos, pradedant nuo Jogailos, einant per Liublino uniją, abi pusės elgėsi neidealiai – ir Lenkija pridarė Lietuvai, ir pati Lietuva per tą istoriją ne vieną kartą elgėsi Lenkijos atžvilgiu nesąžiningai. Tada vėl atsirastų dalykų, dėl kurių reikia atsiprašyt, tada lenkai galėtų sakyti, kad Lietuva atsiprašytų. Būtų tada visa spiralė tokių bandymų. Iš tikrųjų gana blaivus balsas toje diskusijoje, kad ne esmė ta, kad reikia atsiprašyti, tuo labiau kad čia jau istorija, o reikia pažiūrėti į dabartį, ką dabar galima padaryti, ir judėti į priekį.

    O kur Lietuva elgėsi nesąžiningai?

    Pradedant nuo Jogailos [laikų] – kai jis pradėjo kovoti su kryžiuočiais, Vytautas ilgus metus nenorėjo padėti lenkams. Einant toliau – kai Lenkija pradėjo kovoti su Rusija. Tikrai istorijoje rasim daug blogų dalykų, kurių padarėme vieni kitiems. Tai tų dalykų, dėl kurių galima būtų atsiprašyti, gali būti daug. Reakcija Lietuvoje po atsiprašymo dėl Vilniaus būtų į gerą, bet ar tai padėtų mūsų santykiams, sunku dabar spręsti.

    Manau, kad labai padėtų, labai didelis atšilimas būtų. Vilniaus okupacija baigės tik 1939 metais, dar yra labai daug gyvų, atsimenančių tuos dalykus.

    Jeigu dabartinė vyriausybė atsiprašytų už Vilniaus krašto inkorporaciją, tai Lenkija lauktų ne mažesnių žingsnių iš Lietuvos. Dabar klausimas – ar dabartinis Seimas neapsiribotų tik pasitenkinimu, ar padarytų keletą žingsnių į priekį? Lenkai nemestų į orą „atsiprašom“ ir viskas, lauktų žingsnių ir iš Lietuvos. Tas atsiprašymas galėtų nesulaukti tokios reakcijos, kaip laukiama Varšuvoje, ir tie santykiai liktų toje pačioje vietoje, kaip yra. Gestas gražus ir Lietuvoje laukiamas, bet ar duos tą efektą, galima abejoti.

    Ar Lenkijoje populiarus požiūris „Wilno nasze“?

    Tas šūkis sugalvotas Vilniuje, ne Varšuvoje. Be abejo, tarp 38 milijonų lenkų gal rastumėte kokį tūkstantį, kuriems tas šūkis yra mielas. Gal šiek tiek jis populiarus tarp žmonių, kurie išvažiavo iš Vilniaus po karo, jie turi kažkokių sentimentų. Bet ką reiškia „Vilnius mūsų“? Jeigu sentimentus, tai yra tokių žmonių, bet jei kalbėtumėm apie politiką, tai nežinau, greičiausiai nerastumėte nė vieno.

    Aš tai sakau „Wilno nasze“, nes esu vilnietis. Vilnius yra vilniečių, galima ir lenkiškai tai pasakyti. Ne visada žmonės, kurie meta tą šūkį į orą, supranta, ką jis reiškia. Ir lenkų, ir lietuvių lūpose. Kokių Lietuvos ir Lenkijos santykių Jūs tikitės? Kaimynų, kurie supranta vieni kitus, turi daug ryšių – ekonominių, finansinių, politinių. Man tai svarbiausia.

    _____________

    Alfredas Bumblauskas. (Nuotrauka iš A. Bumblausko asmeninio archyvo)

    A. Bumblauskas:

    Siekis, kad Lenkija atsiprašytų, man dvelkia naftalinu

    Pone Bumblauskai, ar turi Lenkija atsiprašyt Lietuvos už Vilniaus okupaciją?

    Visiškai nesuprantu, iš kur kyla toks klausimas. Juk 1994 metais, rengiant Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinę sutartį, Lietuvos diplomatija atsisakė tokio reikalavimo. Lenkija turbūt niekada nepripažins tokios sąvokos kaip „Vilniaus okupacija“. Juk, anot Lenkijos pusės, pagal tautų apsisprendimo teisę ir diplomatinius formalumus Vilnius juridiškai teisėtai tapo Lenkijos dalimi. Vilnius ir Vilniaus kraštas tuo metu buvo lenkiakalbis, o Pilsudskis su Želigovskiu sugalvojo gudrią akciją, kad Vilnius būtų „okupuojamas“ vietinėmis pajėgomis. Jie abu gi vilniečiai, tai jie neokupuoja, o pasiima, kas yra jų. Tai pirmoji tezė. Antroji – po to paaiškėjo, kad ir tarptautinė bendruomenė tai pripažįsta – jau Pauliaus Hymanso (1921 m. įgalioto Tautų Sąjungos spręsti Vilniaus problemą) antrajame projekte 1921 m. rudenį buvo reikalavimai atitraukti iš Vilniaus visus nevietinės kilmės darinius. Tai reiškė, kad jei Želigovskio armijoje buvo dalinių, kurie nesusiję su Vilniaus kraštu, tai jie turi būti išvesti. Bet jis pripažįsta, kad ne visi daliniai yra ne vilniečiai. Trečias dalykas, buvo sukurta, kaip žinia, „Vidurio Lietuva“ – efemerinė valstybė, bet su institucijomis ir seimeliu, kuris ir priėmė sprendimą prisijungti prie Lenkijos. Geriausiu atveju galima vadinti šią akciją Lietuvos išdavyste, o ne okupacija. Ir ketvirtas dalykas – šitą išdavystę pripažino Ambasadorių konferencija 1923 m. Tarptautinės teisės ir Versalio sąrangos požiūriu, Lietuvai turėjo būt pateiktas faktas, kad Vilnius pripažįstamas Lenkijai. Būtent iš Pilsudskio-Želigovskio veiksmų Lietuva pasimokė kurdama Klaipėdos sukilimą.

    Šitoje vietoje reikia pagalvoti, kad Lietuva elgėsi kaip keistas mažas vaikas: Vilniaus nori pagal revizionistinę koncepciją, nes Versalio principai yra neteisingi, o Klaipėdos nori pagal Versalio sąrangą. Šiuolaikinis vokiečių istorikas Joachimas Tauberis tai pavadino „apskritimo kvadratūra“. Tai yra nelogiška, bet Lietuva taip gyveno 20 metų, o istorinėje savimonėje su šiuo nelogiškumu ir šiandien gyvena. Taigi, šitame kontekste yra daugybė istorinių, diplomatinių, politinių problemų. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis suformuluoja dar vieną idėją, kuri paaiškina Lenkijos pusės laikyseną dėl „Vilniaus okupacijos“ nepripažinimo – tai labai komplikuotų žemės grąžinimo Vilniaus krašto žmonėms klausimą. Jeigu pripažįsti, kad tai okupacija, tai kas yra tie savininkai tame Vilniaus krašte. Tai šis antrasis, ne tiek idėjinis, kiek pragmatiškas, motyvas man pasirodė dar svarbesnis. Žodžiu, siekis, kad Lenkija atsiprašytų Lietuvos už Vilniaus okupaciją man dvelkia naftalinu ir yra ne šio laiko argumentas.

    Kokių jūs Lenkijos ir Lietuvos santykių tikitės?

    Manau, kad kol kas santykiai aukščiausiu lygiu tik blogės. Į tai einama, juo labiau kad Lenkija pajuto savo svarbumą santykiuose su Rusija – ir būtent savo mažųjų sąjungininkų ir pokomunistinės erdvės draugų sąskaita. Didysis Lenkijos mąstytojas Jerzys Giedroycas, sukūręs vadinamąją ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) koncepciją, tam niekada nebūtų pritaręs. O tai reiškia, kad atsisakoma nuo „Solidarumo“ einančios Lenkijos geopolitinės orientacijos. Vis dėlto viliuosi, kad tai netrukdys bendrauti visuomenėms, kurioms aiškėja, kad politikams dažnai pritrūksta ne tik talento, bet ir paprasto kūrybingumo ar net geranoriškumo. Kokių nori santykių Lenkija? Kokių gali norėt su ES partneriu, per kurį važiuoji į Europos branduolį…

    Kai Lietuva sudarė Liublino uniją, tai Vilnius buvo Lietuvos dalis.

    Be abejo, Vilnius buvo LDK sostinė iki pat 1795 m. Lietuviai paprastai neskiria Lenkijos nacionalistinės „tautinės demokratijos“ partijos (eNDekų) lyderio R. Dmowskio ir J. Pilsudskio pozicijų. Pilsudskis savo pirmuoju kreipimusi į vilniečius pirmiausia kreipėsi kaip į „buvusios LDK piliečius“, o Dmowskiui tai buvo tušti žodžiai – jam derybų su Lietuva apskritai nereikėjo – „užimti Vilnių ir viskas“. Visi Vakarai Pilsudskį laiko kovos su bolševizmo ekspansija, su pasaulinės revoliucijos idėja herojumi. Czeslovas Miloszas yra sakęs, kad jei ne Pilsudskio pergalė prie Vyslos 1920 m. vasarą prieš Raudonąją armiją, tai ir Kauno Lietuvos nebūtų, o Vilnius būtų jau nuo tada tarybų Lietuvos sostinė. Tik lietuviai to nesupranta, netgi mūsų šiandieniai politikai, kurie pataikauja popsiniams antilenkiškiems ir prorosijaniškiems skoniams. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, Pilsudskio koncepcija dabar pradedama suprasti daug plačiau: Vilniaus klausimas yra tik detalė bandyme sukurti federacinę sistemą, kuri būtų tarp sovietų Rusijos ir Vokietijos, kuri galėtų tapti įtakingu geopolitiniu veiksniu. Taigi Vilniaus klausimas pagal Pilsudskį yra prastai suinterpretuotas lietuvių istoriografijoje. Bet kuriuo atveju Pilsudskio idėja apie „Vidurio Lietuvą“, šalia „Kauno Lietuvos“ ir „Minsko Lietuvos“, labai puikiai savo naudai pasinaudojo tikrieji nacionalistai, jau minėto Romano Dmowskio vadovaujami „eNDekai“. Būtent jie padarė Vilnių iš „Vidurio Lietuvos“ sostinės Lenkijos provincijos miestu. Taigi tie vilniečiai, kurie pritarė šiam virsmui ir Lietuvos vardo atsisakymui, laikytini ne okupantais, o „zdraicomis“ – išdavikais, taip, kaip lenkai vadina Jonušą Radvilą.

    Na, Lietuva nenorėjo tos federacijos su Lenkija.

    Nenorėjo, bet buvo antrasis Pauliaus Hymanso projektas, kurį nuo Lietuvos nuslėpė tautininkai. Federacijos jis nereikalavo, jis reikalavo tik kooperacijos kovai su bolševizmu. O lietuviai, kai tai atmetė, objektyviai atsidūrė bolševikinės Rusijos pusėje. Ne veltui Vakarų diplomatija Kauno Lietuvą tuo metu vadino „moderuotu bolševizmu“.

  • ATGAL
    Laisvės dvasia nesunaikinta
    PIRMYN
    NATO: viltys, pasitikėjimas, abejonės
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.