„Broliai“: autentiškai ir gyvai | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Broliai“: autentiškai ir gyvai

  • Temos: Kultūra
    Data: 2010-11-01
    Autorius: Kalbino Nerijus ŠLEPETYS

    Menininko kūrybinė rezistencija, tautos praeities herojiškos akimirkos ir skauduliai, egzistencinės patirties raiška muzikos kalba… Tokios temos ėmė skleistis mums kalbantis su turbūt vienos originaliausių Lietuvos muzikinių grupių „Skylė“ nariais Aiste SMILGEVIČIŪTE ir Roku RADZEVIČIUMI. Jų klausinėjome apie naująjį albumą „Broliai“, kuriuo, albumo kūrėjų teigimu, siekiama įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – atminimą ir šia tema sudominti jaunąją kartą, taip pat ugdyti nuoširdų, o ne deklaratyvų patriotiškumą.

    Drauge su Aiste ir Roku mėgindami atsekti tuos vidinius ir išorinius impulsus, lėmusius šio albumo atsiradimą, įsitikinome, koks stiprus ir gilus buvo pačių kūrėjų asmenybėms pokario istorijos prisilytėjimas.

    A. Smilgevičiūtė ir R. Radzevičius: "Mes stengiamės ieškoti šviesos, galbūt čia irgi yra tam tikra rezistencija". (M. Ežerskio nuotr.)

    Kai pasirodo naujas albumas, patys atlikėjai dažniausia teigia, kad tai bene geriausia, ką pavyko padaryti. Kuo yra ypatingas albumas „Broliai“?

    Aistė: Šis albumas – ko gero, labiausiai išgryninta kūrybinė idėja. Pats kūrybinis veiksmas peržengė muzikos rėmus, išsiplėtė – atsirado tam tikras judėjimas… Buvo minčių netgi išplėsti visa tai iki nedidelio festivalio, kuris keliautų per Lietuvą. Būtų rodoma vaizdo medžiaga, skaitomos paskaitos, o vakare vyktų koncertai. Tikimės, kad ateityje tai įgyvendinsime, nes tema labai aktuali, nors sykiu ir skaudi…

    Rokas: Albumas kitoks tuo, kad yra aiški istorinė distancija. Anksčiau mūsų kūryboje daugelis dalykų būdavo tarsi abstraktesni, tolimesni, kažkiek ir mitologiški. Čia viskas labai arti – 60 metų tarpas nėra daug.

    Kiek asmeninė patirtis ir netolima laiko distancija šįkart padėjo, o gal trukdė?

    Rokas: Šis albumas daugiasluoksnis, nors jo esmę sudaro pokario rezistencijos tematika. Kai pradėjau domėtis, kas buvo tie žmonės, kovoję partizaninį karą, paaiškėjo, kad jie pagal išsilavinimą ar profesiją dažniausiai nebuvo kariai. Tarp 8 apygardų vadų, įkūrusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, vienintelis Žemaitis turėjo karinį išsilavinimą. Visi kiti buvo inteligentai, neturėję nieko bendro su karu. Tuo kritiniu momentu jie tiesiog prisiėmė atsakomybę.

    Aš pats visą laiką buvau maištautojas. Galbūt todėl atėjau į roko muziką dar sovietiniais metais. Roko muzika ir šiame albume vyrauja kaip tam tikra rezistencijos išraiškos priemonė.

    Kas mūsų laikais kuriančiam menininkui yra rezistencija ir kiek ji susijusi su noru pasipriešinti vartotojiškos kultūros stabams, o galbūt žadinti tautinę žmonių savimonę?

    Rokas: Menas turi perteikti išskirtines vertybes. Taigi, šiuo požiūriu mes esam konservatyvūs ir mus tai „veža“.

    Aistė: Kai šiandien nemažai menininkų stengiasi tiesiog šokiruoti, mes stengiamės ieškoti šviesos, galbūt čia irgi yra tam tikra rezistencija. Turbūt tai per daug skambūs žodžiai, tačiau jei turi valią, kuri tave veda šviesos link, tuomet ir eini…

    Matyt, dalis menininkų pasirenka daryti tai, kas patinka daugumai, siekdami materialinės naudos, pripažinimo ir pan. Kaip manote, ar patogumo atsisakymą, nenorą pataikauti primityviam skoniui galėtume tam tikra prasme įvardyti kaip rezistenciją?

    Rokas: Dauguma kūrėjų ar atlikėjų elgiasi taip, kaip diktuoja visuomenės taisyklės. Mes muziką suvokiame ne kaip pasipelnymo šaltinį, bet kaip idėjų ir minčių perteikimą. Todėl stengiamės nekoketuoti su masine kultūra ir ignoruoti primetamas žaidimo taisykles.

    Aistė: Išties tai yra pasipriešinimas masinei – „žvaigždžių“ – kultūrai.

    Ar taip besipriešindami nesijaučiate esą kūrėjų visuomenės paribyje?

     

    Aistė: Seniau gal ir jautėmės tam tikrame paribyje, nes tarsi neturėjome aiškios vietos. Dabar matome, kad prasikirtome savąją nišą, kurios nebedrįsčiau pavadinti „paribiu“…

    Rokas: Aš pavadinčiau tai sveiku viduriu – tai, ką mes darom, nėra nei akademinis menas, nei popsas, o kažkas per vidurį, ko Lietuvoje daugiau nėra.

     
     

    Grupės "Skylė" naujausias albumas "Broliai".

    Koks buvo pradinis impulsas, kad atsirastų albumas „Broliai“?  

    Rokas: Tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Šią temą pasiūlė buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė, dabar Seimo narė Dalia Kuodytė. Pirminė idėja buvo išleisti partizanų dainų kompaktinę plokštelę. Vis dėlto, kai pradėjom domėtis ir gilintis, atėjo supratimas, kad reikia sukurti kažką savo, o ne tik perdainuoti tai, kas jau sukurta. Ypatingas impulsas ir paskata buvo perskaitytas Liongino Baliukevičiaus – Partizano Dzūko dienoraštis.

    Pokario partizaninio pasipriešinimo tema yra labai kontraversiška. Regis, iki šiol visuomenėje egzistuoja dvi nematomos stovyklos. Nemaniau, kad taip stipriai suskaidyti žmonės…

    Aistė: …tarsi kalbama apie tai, bet kažkokie taškai ant „i“ nesudėlioti…

    Rokas: Kol nepradėjau gilintis, ir man pačiam buvo tų neaiškumų. Bet perskaičius „Dzūko dienoraštį“, tapo aiškiau. Šis dienoraštis atskleidžia jauno žmogaus, išėjusio pokaryje į mišką priešintis okupantams ir ginti Tėvynės, idealistinį mąstymą.

    Taigi, nutarėme ieškoti, kurti savo dainas, kuriose būtų ir dalis autentiškų partizanų tekstų.

    Kaip šiame albume pavyko realizuoti sau užsibrėžtus turinio ir formos tikslus?

    Rokas: Tema yra sunki, nes visą laiką kalbi apie mirtį. Mėgini išaukštinti didvyriškumą, kitas vertybes, bet galų gale juk žinai – tie žmonės žuvo. Norėjome pabandyti apie sunkius, skaudžius dalykus kalbėti šviesiai. Parodyti, kad ši auka buvo prasminga, nes ji veda į šviesą. Tos kovos rezultatas yra tai, kad mes dabar esam laisvi, gyvename nepriklausomoje Lietuvoje… Ir tai yra istorijos tęsinys.

    Kalbant apie formą – dominuoja roko muzika. Daug dainų stilistiškai netgi dar griežtesnės. Šiame albume daug ritminių sąskambių, nors yra nemažai ir lyrikos.

    Aistė: Galbūt tema ir padiktavo tokį griežtumą.

    Klausydamasis Jūsų, tarsi įžvelgiu galimybę semtis jėgų iš tam tikrų istorijos įvykių… Galbūt tai ypač aktualu šiandien tiems žmonėms, kuriems regisi, jog Nepriklausomybė nepatenkino jų lūkesčių.

    Rokas: Šviesa ateina iš vidaus per dvasios dalykus, per kertines vertybes. Žmogus yra stiprus iš vidaus. Šiandien matome ir vertybių krizę. Žmonės labai ieško visko greitai, pigiai ir patogiai. Nebenorima įsipareigoti. Vertybe tampa neįsipareigoti, neturėti atsakomybės. Kažkiek panašu į tokius vartotojiškus santykius, kai žmona, kol vyras uždirba daug pinigų, yra su juo, bet jeigu jam pradeda blogiau sektis, tai jinai eina pas kitą. Bet jei vertybė yra šeima ir santykiai, tai sunkią akimirką, kai artimas žmogus, pavyzdžiui, suserga, tu padedi, o ne traukiesi. Taip yra ir su valstybe. Deja, žmonės kaip įmanydami stengiasi išvengti asmeninės atsakomybės. Norima nusiplauti rankas ar tiesiog būti patriotais kitų sąskaita.

    Kaip giliai prisilietimas prie pokario rezistencijos išgyvenimų jus asmeniškai paveikė?

    Rokas: Šiame kūrybiniame procese tarsi „numiriau“. Kurdamas įsijauti ir susitapatini su tais žmonėmis, išgyveni jų likimus… Paskui reikia atsigauti.

    Kai skaitai partizanų atsiminimus, susimąstai, kaip jie pakėlė tai, su kuo susidūrė? Tai buvo stipri karta – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pamėgintumėm pagyventi bent mėnesį po žeme… Jie išgyvendavo po kelerius metus.

    Aistė: Man nuolat gilinantis į albumo temą, netgi suveikdavo savotiški „saugikliai“, kai jusdavau, kad taip skaudu, jog galiu nepakelti…

    Teko redaguoti partizanų tekstus. Tai buvo ypač stiprus emocinis prisilietimas… Asmeniniame gyvenime per šį laikotarpį kažkaip pradėjau sugebėti atsiriboti nuo visokių nereikalingų dalykų. Pradėjau labai aiškiai suvokti, kad yra gyvenime dalykų, kurie, užuot padėję gyventi, man yra nebūtini, nereikalingi, kartais netgi trukdo. Ateina kažkoks išsigryninimas, kai suvoki, kaip tuomet žmonės turėjo rinktis. Mėgini kelti klausimą: ar tu taip galėtum ir taip išdrįstum? Kaip būtų gerai, jei mes visi galėtume pasakyti, kad mes galėtume ir kad mes išdrįstume…

    Mums galbūt dabar nesuvokiamas tų pasiaukojusių žmonių idealizmas. Dabar dažnai tai įvardijama kaip tam tikras naivumas. Mat dabar jau žinoma istorija apie didžiųjų valstybių slaptus susitarimus, Europos dalybas. Ar tas žinojimas mums atima idealizmą,  ar… tikrai pokario partizanų buvo  kitos vertybės…

    Baigiant mūsų pokalbį, norėtųsi išgirsti kokį nors palinkėjimą „Apžvalgos“ skaitytojams ir visiems, kurie domisi Jūsų muzika ir nėra abejingi tautos ir krašto likimui.

    Aistė: Man prieš akis vis iškyla tas gražus jaunimas, su kuriuo keliavome į žygį partizano Dzūko keliais. Linkėčiau šiam jaunimui išlaikyti tą dvasios šviesą.

    Rokas: Politikams linkime nebijoti asmeninės atsakomybės.

    Beje, dabar į jaunimą žvelgiama tarsi su nepasitikėjimu. Jaunimas matomas kaip „problema“, kurią reikia spręsti. Jaunimui reikia nevaržyti rankų, sudaryti sąlygas reikštis, o tada įvyktų tikrasis sprogimas, tikrasis proveržis.

    Grupė "Skylė". (M. Ežerskio nuotr.)

  • ATGAL
    Ką reiškia būti įtakinga moterimi
    PIRMYN
    Kryžiai – prisikėlusi šventovė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.