Įžvalgos

  • „BUVOME, ESAME IR BŪSIME!“ KRAŠTO APSAUGOS SAVANORIŲ PAJĖGOMS – 25-ERI

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Romena ČIŪTIENĖ

    2015 metais, atnaujinus šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, per 3 000 jaunuolių užsirašė atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą savo noru. Tai ypač plačiai nuskambėjo tarp Vakarų valstybių saugumo ir gynybos bendruomenių ir įrašė Lietuvą valios gintis prasme tarp tokių šalių kaip Izraelis, Šveicarija ar Suomija. Dar daugiau, Lietuvos jaunimas, šimtu procentų užpildęs šaukiamųjų kvotas, sugriovė mitus apie jokių vertybių neturinčią jaunąją kartą ir užtildė chroniškus pesimistus, amžiais keliančius retorinį klausimą apie nebuvimą kam ginti Lietuvos. Šiose gerosiose naujienose ir žinių apie gynybą gausybėje gana nepelnytai skęsta tikrosios Lietuvos kariuomenės savanorių pajėgos, šiemet mininčios įkūrimo 25-metį. Pakalbėkime apie šią specifinę Lietuvos kariuomenės pajėgų rūšį. Paprastai, bet nenuobodžiai.


    Pradžioje – apie sąvokas, tiksliau – pavadinimus. Po ypač sėkmingo (ir tebesitęsiančio!) savanorių į šauktinius vajaus viešojoje erdvėje savanoriais imta vadinti jaunuolius, savanoriškai atliekančius privalomąją karo tarnybą. Seniau tokie kariai buvo vadinami šauktiniais, o dabar juos taip vadinti tapo nelogiška, nes jie ateina patys, t. y. nešaukti. Taip uzurpavę eterį privalomosios karo tarnybos kariai palengva pasisavino savanorių vardą iš tikrų savanorių. Šiame straipsnyje savanoriais vadinami ne privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, o Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantys kariai. Kas jie?

    Šiuo metu Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnauja beveik 5 000 karių. Kariai savanoriai – tai paprasti Lietuvos Respublikos piliečiai, dirbantys įprastus darbus, gyvenantys įprastą gyvenimą. Išskirtinis jų bruožas – duota kario priesaika ir nuolatinis, reguliarus pasirengimas ginti Tėvynę. Mokymai vyksta daugiausia savaitgaliais bei švenčių dienomis – kai dauguma žmonių vyksta į kaimus, sodus ar net prie jūros, kariai savanoriai renkasi į dalinius, velkasi Lietuvos kariuomenės uniformą ir pradeda mokymus. Tokių mokymų per metus būna 20–25 dienos. Turint omenyje, kad per metus savaitgaliai sudaro šiek tiek per 100 dienų, ketvirtį iš jų paskirti karo tarnybai yra tikrai pagarbos vertas reiškinys. Rengtis Tėvynės gynybai kariams savanoriams padeda apie 700 karių profesionalų – jie vadovauja savanorių daliniams, organizuoja jų mokymus ir aprūpinimą. Tai labai specifinės pajėgos tiek dėl jų komplektavimo, tiek dėl joms keliamų užduočių. Prie to dar grįšime. Dabar pažvelkime į Krašto apsaugos savanorių pajėgų istoriją ir reikšmę valstybingumo atkūrimui.

    1991-ųjų sausį, kai Sovietų Sąjunga karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, šimtai Parlamento gynėjų prisiekė Lietuvos Respublikai ir rengėsi Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybai. Kiti savanoriai stojo saugoti ir ginti spaudos, radijo ir televizijos pastatų, kitų svarbių strateginių objektų. 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą. Juo vadovaujantis buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, 1998 metais pervadinta Krašto apsaugos savanorių pajėgomis (KASP). Ši tarnyba nebuvo vienintelė tuometė jėgos struktūra – jau buvo susiformavęs tvirtas Mokomojo junginio branduolys, vėliau virtęs reguliariąja kariuomene, bei Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius, kurio pagrindu vėliau įkurtas Vadovybės apsaugos departamentas.

    Nepriklausomybės aušroje susikūrusios ir visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitusios savanorių pajėgos leido Lietuvai įgyvendinti teritorinės gynybos principą – šalies teritorijoje tankiai įkurtos patriotiškai nusiteikusių savanorių kuopos su tada gana arti saugomais ir lengvai pasiekiamais ginklais grėsmės atveju buvo pasirengusios neleisti laisvai manevruoti teritorijoje, iki reguliarios pajėgos galės įvykdyti kontrsmūgius. Jos suteikė atokesnių vietovių žmonėms saugumo ir pasididžiavimo šalimi jausmą, taip pat atliko ir ugdomąją funkciją – į savo gretas priimdamos jaunuolius net nuo 16 metų. Šios pajėgos suteikė gerą alternatyvą civilių gyvenimo būdą pasirinkusiems, tačiau karyba besidomintiems žmonėms. Gerai vietovę pažįstantys žmonės, gavę karo mokslų, netruko sudaryti ir išbandyti vietos gynybos planus iki mažiausių smulkmenų – buvo parinktos esminės vietovės, gynybos taškai, pasalų vietos ir daugybė kitų dalykų iki tokių smulkmenų kaip sprogstamosios medžiagos konkrečiam tiltui sprogdinti apskaičiavimas ir sprogdinimo plano parengimas. Motyvacija ir žinojimas, kaip kaustyti priešą, buvo aukšto lygio, ko negalima pasakyti apie savanorių aprūpinimą. Galima drąsiai teigti, kad praktiškai visą savo gyvavimo laikotarpį šios pajėgos veikė ir tebeveikia ties skurdo riba. Skurdų gynybos biudžetą ištisai „suvalgydavo“ prioritete esančios ir taip pat visko stokojančios sausumos ir specialiųjų operacijų pajėgos, o KASP likdavo podukros vietoje.

    KASP patyrė daug reformų, tačiau pagrindinis principas – užtikrinti teritorinę gynybą – išliko. Šiandien šioms pajėgoms nustatyti šie uždaviniai:

    1. Rengti karius savanorius ir kitus aktyviojo rezervo karius valstybės sausumos teritorijos karinei apsaugai ir gynybai bei priimančiosios šalies paramai sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms teikti.

    2. Palaikyti Savanorių pajėgų kovinę parengtį.

    3. Rengtis tarptautinėms operacijoms ir dalyvauti jose.

    4. Teikti pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms.

    5. Įgyvendinti karo prievolės administravimą.

    6. Užtikrinti Lietuvos kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų karinio personalo komplektavimą.

    Paanalizuokime, kaip jos atrodo šiandien. Visų pirma, KASP yra pasiekusios profesionalumo. Aktyvus ilgametis dalyvavimas tarptautinėse operacijose Balkanuose ir Afganistane daugeliui savanorių davė neįkainojamos patirties. Tarptautinės pratybos, kvalifikacijos kursai reguliariosiose pajėgose, karininkų rotacija bei šalyje populiarėjantys šratasvydžio klubai ir su tuo susijęs pagyvėjimas, karinių priemonių ir ekipuotės prekyba Lietuvoje davė teigiamą poslinkį Savanorių pajėgoms. Smarkiai tebestringant centralizuotam aprūpinimui, savanoriai nenustoja stebinti sumanumu, motyvacija ir patriotiškumu, daugelį karinių reikmenų susipirkdami patys ir atskirais atvejais ekipuotės kokybe net lenkdami reguliariosios kariuomenės karius. Pajėgų karybos fanatikai valandų valandas praleidžia ieškodami naujausios informacijos apie šiuo metu kariniuose konfliktuose naudojamas taktikas ir kitas gudrybes, jas analizuoja, diskutuoja su bendraminčiais ir išbando pratybose. Taigi, Savanorių pajėgų personalas, nors ir stokojantis aprūpinimo, anot savanorių vadų, „yra auksinis“. Kitaip būtų ir sunku įsivaizduoti, nes užduotys, duotos Savanorių pajėgoms, – nepaprastai sudėtingos.

    Pagrindinė savanorių užduotis karo atveju – veikti savo atsakomybės rajonuose (iš esmės – teritorijose, kuriose gyvena) ir kariniais veiksmais (atakomis, diversijomis, pasalomis ir net nekinetinėmis operacijomis) trikdyti priešą. Ką tai reiškia? Jeigu vyktų blogiausias scenarijus ir Lietuvą staigiai užplūstų kur kas gausesnis priešas su šarvuota technika, būtų naivu manyti, kad visą Lietuvos teritorijos kontrolę sugebėtų išlaikyti Lietuvos kariuomenė. Atsirastų priešo arba niekieno nekontroliuojamos teritorijos. Būtent tokiomis sąlygomis ir mokomi veikti savanoriai. Mažomis grupelėmis puikiai žinomoje vietovėje ir naudodami daugiausia „spiečiaus“ taktiką (kai daug mažų grupių staigiai susijungia vienai operacijai, o po to vėl staigiai išsiskirsto ir nebeveikia drauge iki kitos operacijos), savanoriai privalėtų neužleisti teritorijų kontrolės priešui, dažnais išpuoliais žlugdytų jo moralę, įvairiomis diversijomis trikdytų arba iš viso nutrauktų logistikos bei ryšių linijas, taip sudarydami palankias sąlygas reguliariųjų pajėgų ar sąjungininkų smūgiams. Savanoriai, dalyvavę išgyvenimo pratybose, gerai žino, kad tai beprotiškai sunki užduotis. Veikti neturint nuolatinio ryšio tiek su vadovybe, tiek su gretimais padaliniais, be aprūpinimo ir aiškaus koordinavimo, esant galimybei būti bet kada užkluptam gerokai gausesnių ir geriau ginkluotų pajėgų, gali tik labai gerai partizaniniam karui parengti kariai, išsiugdę išskirtinę dvasios stiprybę, nepalūžtantys dėl fizinių sunkumų. O jų lauktų daug – paromis neturint galimybės išdžiovinti drabužių, gauti maisto, nuolat su savimi gabenant didelius kiekius amunicijos ir kitų atsargų (nes aprūpinimas ribotas) ir gręsiant nuolatiniam pavojui išlaikyti valią kautis pavyktų ne kiekvienam. Tokia ir yra nuolatinio pasirengimo esmė – stumti šią ribą, kai palūžtama, kaip galima toliau – iki begalybės. Juk iš tiesų – patriotiško, degančio meile Tėvynei ir neapykanta priešui, taip pat turinčio daug patirties ir karinių žinių kario galimybės kautis yra beribės…

    Tokiais palengva virsta Lietuvos kariuomenės savanoriai. Jie nestokoja žinių ir motyvacijos. Savanorių žinios nuolat tobulinamos, o išskirtinė motyvacija dažnai yra netgi pavyzdys kitoms Lietuvos kariuomenės pajėgoms. Savanoriai stokoja elementarios kario ekipuotės, modernesnių šaulių ginklų, prieštankinės ir priešlėktuvinės ginkluotės, ryšio ir transporto priemonių, pajėgumo kautis tamsoje, rūke, naktį (dėl tam reikalingų optinių priemonių nebuvimo). Jie stokoja ir personalo, nes naivu būtų tikėtis, kad 5 000 nors ir aršių bei gerai ginkluotų savanorių sugebėtų užtikrinti visos Lietuvos teritorijos kontrolę, nė viename jos lopinėlyje neleisdami priešui nors kiek lengviau įkvėpti. Po porą metų tebesitęsiančios saugumo krizės regione pabudę politikai palengva didina karinį biudžetą. Tikėkimės, ženkli dalis asignavimų pasieks ir KASP, kurių šūkis „Buvome, esame, būsime!“ virs kūnu kiekviename mūsų žemės lopinėlyje. ■

  • ATGAL
    KONRADAS ADENAUERIS – LYDERIS, PAKEITĘS EUROPĄ
    PIRMYN
    PARYŽIAUS KLIMATO KAITOS KONFERENCIJA
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.