„Iš to mus ir pažins, kad esame krikščionys…“ | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Iš to mus ir pažins, kad esame krikščionys...“

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Rasa Baškienė

    Elvyra ir Daiva "(Bonifaco Vengalio nuotrauka)

    Skaitytojų dėmesiui siūlome dar vieną straipsnį apie bendruomenes. Pasakosime apie 2004 m. Vilniuje įkurtą Išsiskyrusiųjų sielovados centrą „Bendrakeleiviai“, jungiantį skyrybas ar šeimos krizes išgyvenančius asmenis ir krizes padedančius įveikti psichologus, sielovadininkus, dvasininkus. Šios veiklos iniciatoriai ir centro steigėjai kun. Antanas Saulaitis SJ, psichologė dr. doc. Rasa Bieliauskaitė ir sielovadininkė Elvyra Kučinskaitė pagalbą šeimoje problemas išgyvenantiems žmonėms pradėjo teikti dar 2001 m. Metams einant, centro lankytojų skaičius augo, kūrėsi naujos grupės, plėtėsi programos. Apie šio centro veiklą kalbamės su asociacijos ISC „Bendrakeleiviai“ pirmininke Daiva BELIŪNIENE ir centro vadove sielovadininke Elvyra KUČINSKAITE.

    „Bendrakeleiviai.lt” tinklalapyje rašote, kad pagrindinis jūsų tikslas – padėti žmonėms išgyventi santykių šeimoje arba skyrybų sukeltą krizę,  įveikti jos psichologinius bei socialinius padarinius, padėti sėkmingai integruotis į naują šeimos situaciją ir visuomenės gyvenimą, teikti psichologinę, edukacinę, konsultacinę pagalbą. Plečiate programas, įtraukiate įvairiausius žmones, telkiate bendruomenę. Gal jau praaugote savo ribas kaip bendruomenė, besirūpinanti vien išsiskyrusiais žmonėmis? Pas jus vyksta užsiėmimai, kuriuose dalyvauja patys įvairiausi žmonės. Papasakokite, kas paskatino pradėti jūsų centro veiklą.

    Elvyra Kučinskaitė: Taip, pradėjome kaip maža trijų žmonių grupelė, nusiteikusi pagelbėti šeimoms, išgyvenančioms skyrybų krizę ar svarstančioms skyrybų galimybę. Dvi iš trijų savaip buvome išgyvenusios skyrybas ir jau žinojome, kaip sunkiai tai pakeliama. Dvejus metus rinkome pagalbos išsiskyrusiems grupes, o paskui pradėjome ir sielovadines programas, susijusias ne tiek su skyrybų problematika, kiek su asmens saviugda ar vidiniu išgydymu apskritai. Tiesa, jos glaudžiai siejosi su skyrybų krizės dinamika: išeinančiam iš tokios krizės žmogui, palankiam laikui atėjus, buvo siūloma gilintis nebe tiek į tai, kas buvo jo gyvenime, kiek į tai, kas, koks jis pats yra, sakytume, pamažu surasti ar atstatyti savo pažeistą dvasinį „stuburą“, kad jis galėtų visaverčiai gyventi toliau.

    Taigi, vieną programą lydėjo kita, taip mes reagavome į besilankančiųjų poreikius. Ieškojome jau parengtų, jas pritaikydavome lietuviškam kontekstui, o, įgavę patirties ir drąsos, patys ėmėme kurti įvairaus pobūdžio ciklus. Pvz., kai pamatėme, kad, tėvams skiriantis, ypač kenčia vaikai, stokojantys tėvų dėmesio, psichologių M. Dovydaitienės ir N. Gutauskienės pastangomis atsirado programa išsiskyrusių šeimų vaikams. Paskui atėjo laikas atsigręžti į paauglius, taip ir padarėme. Beveik nuo pat pradžių ėmėme augintis žmones, kurie galėtų lydėti grupes. Beveik visi jie turėjo skyrybų patirtį, buvo lankę įvairias mūsų programas, ir, praėję tam tikrus parengiamuosius etapus, drauge su profesionaliais psichologais jau patys ėmė lydėti kitus. Vadinome juos sielovadininkais, nors tas apibrėžimas gal ir nebuvo galutinai išdiskutuotas. Pamatėme, kad krizė yra tik pretekstas kalbėti apie daugelį dalykų, susijusių su savęs pažinimu, gebėjimu palaikyti dialogą, megzti santykį su savimi, kitu ir su Dievu. Ilgainiui supratome, kad kalbėti neužtenka, reikia įjungti ir kūno, vaizduotės, kitus neverbalius savivokos būdus, provokuoti spontaniškumą, kūrybinius impulsus. Šiandien pagalba skyrybas išgyvenantiems žmonėms tebelieka mūsų dėmesio centre, tačiau natūraliai rengiame daugybę kitų prevencinių programų, skirtų sutuoktiniams, o taip pat ir asmeninei saviugdai.

    Ar turite užsiėmimų, skirtų abiems sutuoktiniams? Gal pas jus atvyksta žmonės, kuriems svarbu pagerinti mikroklimatą savo šeimose?

    E.K.: Turime. Bent kartą į metus savo lankytojams siūlome programą, skirtą poroms, išgyvenančioms santykių krizę. Ją veda psichologų pora Vilija Girgždė ir Viktoras Keturakis. Taip pat esame turėję „Alfa kursą poroms“, kurį vedė sutuoktinių pora Aušrinė ir Jurgis Šečkai. Ši labai pozityvi programa buvo skirta sutuoktinių santykių puoselėjimui.

    Praėjusį rudenį įgijome dar vieną įdomią ir vertingą patirtį: surinkome antrą kartą susituokusiųjų grupę. Pora, susituokusi antrą kartą, susiduria su specifiniais iššūkiais: pakitusia šeimos struktūra, kurią sąlygiškai vadiname „keturi tėvai aštuoni seneliai“, „savų“ ir „nesavų“ vaikų problema,  nepasitikėjimu santuokos sėkme, kylančiu iš pirmosios santuokos nesėkmės, tikintiesiems paprastai būna opus vietos Bažnyčioje klausimas ir kt.

    Čia tiktų paminėti ir dar vieną iš mūsų lankytojų lūkesčių kilusį veiklos būdą – individualų  palydėjimą į santuoką. Į mus tiesiog kreipėsi būsimi sutuoktiniai, norintys giliau ir asmeniškiau apmąstyti jiems svarbų santuokos žingsnį, skirti laiko vidiniam pasirengimui, sustojimui, apmąstymui. Labai graži ir vertinga iniciatyva… Norintiems siūlome individualią programą,  kuriai jie keletą vakarų kasdien (ar kartą per savaitę, jiems priimtinu ritmu) skiria laiko namuose. Mūsų vaidmuo – tik kaskart suteikti jiems impulsą apmąstyti labai konkrečius ir aktualius dalykus, giliau ir kryptingiau susipažinti su vienas kito asmenine istorija, patirtimi, atsinešta iš tėvų šeimos, įsivardinti lūkesčius ir daug kitų svarbių, tačiau retai kada poros aptarinėjamų dalykų, suvokiamų kaip „savaime suprantamų“, o vėliau galinčių tapti konfliktų ir įtampų šaltiniu. Taip pat galimi būsimų sutuoktinių pokalbiai su palydėtoju, norinčioms poroms surengiama maža ir jauki „Perėjimo“ šventė.

    Ar ši programa papildo kursus, kuriuos lanko sutuoktiniai, besirengiantys santuokos sakramentui?

    E.K.: Ne, tikrai to nesiekiame, tai yra tik asmeninis palydėjimas, skatinantis porą asmeniškai apmąstyti kai kuriuos dalykus ir pasidalinti tais apmąstymais su savo būsimuoju/ąja. Sakytume, tarsi kažkoks nurimimas prieš galingą šuolį į naują būvį, to žingsnio įsisąmoninimas, pasirengimas dosniam savęs dovanojimui ir atviram kito priėmimui. Tai yra labai intymus ir nieko bendra su kokiomis nors pateikiamomis žiniomis ar informacija bei mokymais neturintis procesas. Beje, šios paslaugos mes net neskelbiame savo programų tinklelyje – mus asmeniškai tiesiog susiranda būsimi sutuoktiniai.

    Kai apie jus pirmą kartą išgirdau, galvojau, kad jūs padedate nutraukusiems santuoką katalikams, kurie jaučiasi antrarūšiais Bažnyčioje, tačiau dabar suprantu, kad po „Bendrakeleivių“ skėčiu buriasi ne vien tik krikščionybę išpažįstančių žmonių bendruomenė. Ar taip?

    E.K.: Jei kalbame apie sielovadinę mūsų darbo dalį (apskritai mūsų metodo esmė ir, mano manymu, jėga, yra sielovados ir psichologijos jungtis), tai svarbu pasakyti, kad niekada neturėjome tikslo išlaikyti žmones Bažnyčioje ar juos katekizuoti, atversti. Mūsų uždavinys – teikti pagalbą krizėje, o ne rūpintis kieno nors tikėjimu. Tačiau jei dalis grupės narių turi sielovadinių poreikių, išėjimo iš skyrybų krizės komandoje visada arba beveik visada būna katalikų kunigas. Pas mus lankosi ir nieko bendra su Bažnyčia neturintys moterys bei vyrai, taip pat ateina kitų tikėjimų žmonės. Mes patys save laikome krikščionimis, to nei slepiame, nei labai deklaruojame, didžioji sielovadininkų pasirengimo mokykla yra ignaciškojo dvasingumo (šv. Ignaco Lojolos „Dvasinės pratybos“) pamokos ir iš jų kylančios asmeninės patirtys, taip pat teorinės ir praktinės studijos, kurių semiamės nuolat ir kur tik galėdami. Tai yra baziniai dalykai, lemiantys ir mūsų laikyseną, ir  darbo metodus, labai padedantys mums išlikti šiame sunkiame darbe, tačiau dar nė vienas žmogus (bent man nepasitaikė tokio sutikti) iš mūsų centro nepasitraukė todėl, kad buvo verčiamas ar provokuojamas kaip nors mąstyti ar kuo nors tikėti.

    Daiva Beliūnienė: Ignaciškas metodas leidžia kalbėti apie įvairius dalykus įvairiems žmonėms ta kalba, kuri jiems yra priimtina ir suprantama. Tikrai būna, kad, palankę mūsų programas, kai kurie ima svarstyti tikėjimo klausimus, gilintis į jį. Po skyrybų krizei skirto ciklo mes paprastai nuvykstame į Baltriškes pas Tiberiados brolius, kai kurie dalyviai ten pirmą kartą kitaip išgyvena šv. Mišias, gali susipažinti su pašvęstuoju gyvenimo būdu. Jie pamato, kad vienuoliai irgi tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Atsiranda noras susipažinti su tikėjimo tiesomis, nueiti į bažnyčią, joje besilankant ateina laikas ir katechezei. Beje, kiekvienas mūsų užsiėmimas išėjimo iš skyrybų krizės grupėje prasideda ir užsibaigia trumpa malda ir kryžiaus ženklu. Kiekvienas tame dalyvauja tiek, kiek nori ir gali.

    E.K.: Manau, „Bendrakeleiviai“ dėl savo pasirinktos krikščioniškosios tapatybės yra ta vieta, į kurią gali ateiti asmenys, vedini esminių egzistencinių dievoieškos, savęs suvokimo klausimų (o pastarieji bet kokios krizės metu tampa daug aktualesni). Taigi, daugelis pas mus atvyksta, jau turėdami tam tikrą impulsą „iš vidaus“. Čia yra tiesiog palanki dirva tiems impulsams plėstis ir augti, klausimams rastis, o atsakymams būti surastiems. Kai kurie pabuvę išeina kitur, ieškoti kitokių kelių ir tiesų, kai kurie pasilieka ir neria į gylį. O treti neieško nieko daugiau, tik „pirmosios pagalbos“ labai sunkiu savo gyvenimo momentu. Mes nuoširdžiai priimame kiekvieną ir gerbiame visų pasirinkimus.

    D.B.: Tokia situacija dėkinga tuo, kad mūsų lankytojai pajunta bendrystę vieni su kitais. Esame bendruomenė, nors sąmoningai to nesiekėme. Žmonės pradeda tikėti jautrumo ir bendrystės galia, jie pradeda jos norėti. Todėl dažnai ilgai nenori iš mūsų išeiti.

    Bendrakeleiviai (Monikos Daukšaitės nuotrauka)

    Šventajame Rašte kalbama apie žmones kaip apie „avis be piemens“. Krizinėse situacijose žmonės tokiais ir pasijunta, tad gal ir todėl jie dar ilgai nenori palikti jūsų bendruomenės?

    E.K.: Galbūt. Tačiau pritarčiau, kad labai svarbūs yra čia susikuriantys jų tarpusavio ryšiai, gebėjimas vienas kitą girdėti ir priimti. Ne kartą į mūsų būrį patekę pašaliniai stebėtojai yra išreiškę nuostabą, kad mūsų žmonės taip adekvačiai vieni kitus girdi, moka klausytis, pagarbiai komunikuoti. Na, o mes esame tie, kurie tik „prikiša degtuką“, kad tai įsižiebtų…

    D.B.: Vėliau mūsų lankytojai sudomina savo draugus, bičiulius, kurie irgi atvyksta, vedini pačių įvairiausių impulsų bei lūkesčių. Ir į juos mes atsiliepiame. Tarkim, šiuo metu centre vyksta nauja gyvenimą gyvinanti ir puošianti programa „Kūrėjo kelias“ apie mumyse glūdinčio kūrybingumo išlaisvinimą. Juk nubudusi dvasia trokšta būti kūrybinga. Bet ilgai laikytas vidiniame nedrąsos kalėjime kūrybiškumas negali prasiveržti, kol žmogus jam nepadeda, nenugali savyje vidinio skeptiko, kritiko ar baimių. Kūrybingumas, ateinantis iš vidaus, yra susijęs su savęs priėmimu ir drąsa būti tokiu, koks esi, gyvenant autentišką, o ne kitų mums primestais lūkesčiais grindžiamą gyvenimą. Tai drąsa ir laisvė veikti pagal savo vidinius poreikius,  išlaisvinant vidinį kūrėją. Ši programa kviečia leistis vidun, pamatyti, kas kliudo būti laisvam, autentiškam, pamatyti priežastis, blokuojančias kūrybinę ir vidinės laisvės raišką. Ji padeda atrasti ir išlaisvinti kiekviename mūsų esantį vidinį kūrėją, susigrąžinti tapatybės jausmą. Kai kurie joje naudojami metodai iš pradžių gali atrodyti keisti, tačiau vėliau patiriamas išlaisvinantis jų poveikis. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti rytinių puslapių rašymą, kuriam iš pradžių žmonės priešinasi. Mūsų grupėje buvo mergina, kuri turėjo neišreikštą poreikį piešti, nes niekada neišdrįso to imtis. Grupės lankymo metu ji pradėjo dekoruoti savo namus, rengti juose plenerus, nusifilmavo videoklipe. Moteris buvo nedrąsi, bet staiga ją tarsi ištiko kūrybingumo srovė. Kartais tereikia tik įsivardinti savo troškimus, norus, svajones ir po tam tikrų impulsų gyvenimas ima tekėti…

    Jūs turite nuostabią programą moterims „Karalienė ir laukinė moteris“. Galite trumpai apie ją papasakoti?

    E.K.: Šios programos atspirties tašku esu pasirinkusi to paties pavadinimo Lindos Jarosch ir Anselmo Grun knygą „Karalienė ir laukinė moteris“, tačiau pagrindinė ir svarbiausia „medžiaga“ esame tos, kurios joje dalyvaujame. Knygos tekstai, kuriuose remiamasi bibliniais moterų paveikslais, kviečia apmąstyti tam tikras moteriškos tapatybės dalis – surasti, pažadinti ar išskleisti savyje kovotoją, pranašę, menininkę, karalienę, laukinę ir t.t. Tačiau vien sėdėti ir apie tai galvoti ar netgi kalbėtis – mažoka. Kokia mūsų valia, drąsa, aistra, baimė, kaltė? Kokios nuojautos, sapnai, vizijos? Kokie mūsų meilės ir kovos ginklai, kaip mes brėžiame ribas sau ir kitiems, koks mūsų būdas girdėti tai, kas už žodžių? Koks yra mūsų orumas? O gėda ir pralaimėjimas? Kokia yra mūsų vidinė mergaitė, ar ją pažįstam? O vidinė teisėja..? Žinome, esame apie visa tai kalbėjusios arba mąsčiusios? To maža. Pabandykime patirti, susidurti, susitikti, išdrįskime pasikalbėti su savimi taip tiesiai, kaip moka tik kovotoja, ir taip švelniai, kaip gali tik motina, esanti mumyse… Todėl programos dalyves kviečiu leistis į spontaniškumo, kūrybinių iššūkių, žaidybinių momentų bei įvairių kūrybinių provokacijų  lydimą avantiūrą. Mes šėliojame,  reflektuojame ir vėl šėliojame. Į tas šėliones integruojame įvairius menus, judesį, pojūčius, spontaniškus vyksmus. Ir tai veikia daug stipriau ir kalba aiškiau, nei vien šnekėjimas „apie tai“. Beje, kad tos šėlionės vyktų kryptingai, prasmingai ir sumaniai (nors slaptieji tikslai, kol jos vyksta, dažnai težinomi tik vadovėms), nuostabiai darbuojasi taikomosios fizinės veiklos specialistė Jūratė Šeporaitienė. Drauge su asistente Jurga Lazauskiene, dievaži, esame puiki komanda!

    Ši programa nuolat bus kuriama. Turėdama savo aiškius tikslus, scenarijaus pagrindus ir kryptį, ji visada bus jautri ateinančių moterų savitumui. Kaip nėra nė vienos tokios pat moters, taip nėra ir tokios pat jų grupės, taigi negali būti ir tokio pat vyksmo joje.

    D.B.: Taip, dirbant kūrybinėse programose niekada nežinai, kas laukia, nors ruošiesi visą savaitę. Procesas labai intensyvus ir kūrybingas. Štai, tarkim, šešerius metus vedžiau programą „Per sužeistą Dievo įvaizdį į gyjantį savo gyvenimą“, kurią sukūrėme su sielovadininku Regimantu Laugaliu ir iš pradžių kartu vedėme. Bet, jam atsitraukus, programa keitėsi, vyko nuolatinis kūrimo procesas, ji ilgėjo, plėtėsi. Šioje programoje žvelgdavome į tai, kaip esamas Dievo įvaizdis formuoja žmogaus gyvenimą, tikėjimą, santykius, požiūrį į save, kitus ir Dievą. Ji padėdavo žmonėms susigrąžinti Dievo vaiko tapatybę, orumo ir savivertės jausmą, pamatyti jų esamo iškreipto dievo įvaizdžio šaknis ir atrasti mylintį Dievą, kuris nėra abejingas konkretaus žmogaus istorijai. Tos programos poveikis buvo stiprus.

    E.K.: Taip, kūrybinės atverties metodas, drąsinantis peržengti baimių, kompleksų, įtampų  ribas, yra nepaprastai vaisingas.

    D.B.: Man atrodo, kad tuomet rezultatas yra greitesnis ir efektyvesnis. Tai labai augina, tai yra gyvybės laikas. Bet būna, kad moterys išsigąsta tos prasivėrusios erdvės, pavargsta. Jos neatlaiko to uragano, to vandenyno, kuris prasiveržia jose. Tada reikia atsitraukti ir susivokti.

    Ar didelė jūsų bendruomenė?

    D.B.: Nėra lengva atsakyti į šį klausimą. Žmonės pabūna su mumis kartais ilgiau, kartais trumpiau ir pasitraukia gyventi savo gyvenimą. Net nežinau, ar tie, kurie su mumis kažkada buvo, yra mūsų bendruomenės nariai? Jie grįžta ir vėl nutolsta. Kartais vėl grįžta. Stabilesnė yra vadovų ir savanorių komanda. Anksčiau kartu keliaudavome, švęsdavome šventes, rengdavome stovyklas. Paskui užaugome, tapome pernelyg dideli tokiems sambūriams. Dabar viskas persikėlė į mažas grupeles. Tie, kurie kažkada lankė įvairias programas, bendrauja vieni su kitais. Kartais – labai ilgai ir artimai. Sėklos pasėtos, ir tie ryšiai juos gydo, grąžina į gyvenimą.

    Tai nėra vien pabiros grupelės, tai bendruomenė, kurioje žmonės dalinasi ir darbo pasiūlymais, siūlo pagalbą, kviečia į įvairiausius užsiėmimus…

    E.K.: Mes neturime jokių bendruomenės statutų ar taisyklių, to ir nenorime. Godojame, kad „Bendrakeleiviai“ būtų vieta, kur žmonės ateitų ir išeitų, kada nori. Nevadinčiau mūsų ir aiškiai išreikšta  krikščioniška bendruomene – vargu, ar visi, prie jos besiglaudžiantys, norėtų būti tokiais laikomi. Kita kalba, kaip kad minėjau – apie neabejotinai krikščionišką mūsų branduolio tapatybę. Visi kiti yra priimami tokie, kokie jie yra, kokie nori ir gali būti. Nuo pat mūsų organizacijos steigimo pradžios ši nuostata mums buvo ir tebelieka labai svarbi: apčiuopiamai, atpažįstamai gerbti kito įsitikinimus ir laisvę. Turiu viltį, kad tie, kam tai svarbu, iš to mus ir atpažins, jog esame krikščionys.

    Ačiū už pokalbį.

  • ATGAL
    Vokiečių atsakas į islamizacijos tendencijas – PEGIDA
    PIRMYN
    Be mūsų balso – savivaldos nebus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.