„MANO GURU“: KAI REIKIA IŠMOKTI GYVENTI IŠ NAUJO | Apžvalga

Įžvalgos

  • „MANO GURU“: KAI REIKIA IŠMOKTI GYVENTI IŠ NAUJO

  • Data: 2011-12-30
    Autorius: Kalbino Rasa BAŠKIENĖ

    Reda Sutkuvienė. (A. Jankevičiūtės nuotr.)

    2004 metais vienoje centrinių Vilniaus gatvių buvusios batų taisyklos vietoje duris atvėrė salotų baras egzotišku pavadinimu „Mano guru“. Vilniečius ir miesto svečius jis vilioja skaniu maistu, bet norintiems pasimėgauti stipriaisiais gėrimais teks nusivilti: bare neprekiaujama alkoholiniais gėrimais ir kažin, ar dažnas lankytojas žino, kad maloniai jį aptarnaujantys vyrukai ir merginos – tai buvę narkomanai ir alkoholikai, dalyvaujantys reintegracijos programoje, suteikiančioje jiems galimybę grįžti į visavertį gyvenimą. Kaip sekasi tokiam socialiai atsakingam verslui išsilaikyti ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti  šiuo kriziniu laikotarpiu, „Apžvalga“ teiraujasi „Mano guru“ direktorės Redos SUTKUVIENĖS.

    Ponia Reda, salotų barui „Mano guru“ Jūs vadovaujate nuo pat jo įkūrimo 2004-aisiais metais – galima sakyti, esate čia nuo pat ištakų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip ir kam kilo mintis įkurti šią įmonę?

    Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priklausomų asmenų  reabilitacijos ir reintegracijos paslaugas perdavė savivaldos institucijoms. Tuometė Vilniaus valdžia mąstė, kaip būtų galima padėti žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybių. Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, lankydamasis kartu su Vilniaus miesto delegacija Prahoje, susižavėjo socialiniu projektu – kavine, kurioje dirbo neįgalūs asmenys. Susižavėjęs šia gražia idėja jis ją pabandė perkelti į Vilnių: jau 2002 metais buvo įkurta viešoji įstaiga „Socialiniai paramos projektai“, suteiktos patalpos. Šioje įstaigoje pradėjau dirbti 2003 metais. Reikėjo derinti įvairius leidimus, bendrauti su aplinkiniais gyventojais, stengiantis juos įtikinti leisti kurti maitinimo įstaigą, kurioje galėtų dirbti buvę narkomanai. Gyventojai iš pradžių nesileido į kalbas: „Čia švirkštai mėtysis, narkomanai lankysis, nereikia čia jokios kavinės…“ Žmonėms ši idėja kėlė siaubą, nors aiškinome, kad dirbs jau nebevartojantys, baigę  reabilitacijos kursą žmonės, bet tuomet gyventojai baiminosi, kad lankysis buvę draugai… Atvirai kalbant, ir patys nebuvome tikri, jog išvengsime kokių keblių situacijų, tačiau laikas parodė, kad jokie draugai čia nesilanko, greičiau ratu apeina. Galų gale pavyko įkalbėti gyventojus nesipriešinti salotų baro atidarymui, ir dabar jie patys mumis patenkinti….

    Kas yra įmonės steigėjai?

    Steigėjais tapo Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus priklausomybės ligų centras ir UAB „Viršupis“, kuris valdė kavinių ir restoranų tinklą Vilniuje. Steigimo sutartyje buvo numatytas susitarimas, įpareigojantis Savivaldybę suteikti patalpas projektui, Priklausomybės ligų centras apsiėmė deleguoti, konsultuoti ir teikti psichologinę pagalbą žmonėms, po gydymosi baigusiems reabilitaciją ir pradėjusiems ketvirtąjį – reintegracijos – etapą. UAB „Viršupis“, komercinė įmonė, turinti patirtį kavinių versle, įsipareigojo padėti įkurti salotų barą, dalytis patirtimi. Buvę narkomanai pereina tris gydymo etapus  reabilitacijos bendruomenėje, o pas mus ketvirtąjį – grįžimo į visuomenę ir darbo rinką. Priklausomybės ligų centro specialistai teikia psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijas. Pagal sutartį kavinėje turi dirbti 50–70 procentų priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų, tarp jų ir alkoholio, turinčių žmonių.

    Kokios įstaigos siunčia žmones pas jus?

    (M. Žilionytės nuotr.)

    Didžioji dalis priklausomybių kamuojamų vilniečių vyksta į įvairias reabilitacines bendruomenes, esančias ne Vilniuje. Baigę reabilitacijos kursą, po metų sugrįžta į miestą ir dažnai neturi kur dėtis. Gerai, jei jų laukia artimieji, pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, tačiau dažnai jų niekas nebelaukia, ir mes tampame pirmuoju laipteliu, suteikiančiu galimybę pradėti dirbti, susirasti naujų draugų.

    Beveik visi atvykę neturi darbo patirties, įgūdžių, ir jiems reikia padėti tai įgyti. Jiems lengviau dirbti ten, kur jų nepasmerks, kur dirba tokie patys žmonės, supa saugi aplinka. Paprastai pas mus jie būna nuo šešių mėnesių iki metų, o per tą laiką įgaunama darbo įgūdžių, žinių, išmokstama dirbti. Po to, kai baigiasi integravimosi laikas, mes stengiamės juos kitur įdarbinti, rašome rekomendacijas, nes turime daug kontaktų su darbdaviais.

    Ar darbdaviai nebijo įdarbinti buvusius narkomanus ir alkoholikus?

    Įvairiai būna. Mūsų globotiniai įvairūs: vieni nebijo pasakyti apie save, o kiti nori likti anonimiški ir patys ieškotis darbo. Aišku, pasitaiko, kad darbdaviai mano, jog jei ateina iš „Mano guru“, tai jau priklausomas. „Mano guru“ dirba ne vien priklausomi darbuotojai. Mes šito niekuomet nesakome klausiantiems, tiesiog apibūdiname žmogų kaip gebantį gerai ir sąžiningai dirbti. Todėl mūsų tikslas – išmokyti gerai dirbti, o tuomet lengva rekomenduoti. Mes savo darbuotojams akcentuojame sąžiningo darbo svarbą, sakome, kad iš čia išėjus reikės kitur darbintis, o čia nėra galimybės likti. Čia tik etapas, kai  reikia išmokti būti geru darbuotoju.

    Papasakokite, ar jūsų globotiniai stengiasi grįžti į visavertį gyvenimą ? Ar pasitaiko, kad kažkam nepasiseka?

    Labai stengiasi, deda visas pastangas, netgi maksimalias. Tai nėra lengva, nes jau yra susiformavęs savitas požiūris į vertybes, bet jie labai dėkingi už tą galimybę pradėti gyventi kitaip. Per tuos šešis mėnesius žmonės labai pasikeičia, ir tai nutinka tik be galo norint pasveikti.

    Priklausomybė yra liga, tarp sveikstančiųjų reintegracijos etape atkrenta apie 10 procentų. Pas mus tokių yra tik 1 procentas. Reikia pažymėti, kad pas mus atvyksta žmonės su labai įvairia gydymosi patirtimi. Vieni ateina po metų, penkių mėnesių reabilitacijos kurso, kiti tik išėję  vieno mėnesio Minesotos programą – kiekvienas sveikimo kelią renkasi  skirtingai. Kiekviena reabilitacinė bendruomenė turi savitą programą, ir labai svarbu tai, kaip žmogus pasiruošia, kaip vyko tas reabilitacinis laikotarpis, ar  įsisavino reabilitacijos kursą, ar visiškai pasiruošęs reintegracijos etapui.

    Kokio amžiaus žmonės atvyksta pas jus? Kiek sielų esate išgelbėję?

    Pas mus atvyksta įvairaus amžiaus žmonės. Jauniausiam buvo 16 metų, vyriausiam – 50, o vidurkis siekia apie 25 metus. Dėl sielų gelbėjimo turiu pasakyti, kad tikrai nesame gelbėtojai, o tik suteikiame galimybę  integruotis į visuomenę. Mūsų programa per septynetą metų parengė apie 300 žmonių, iš jų apie 90 procentų nebevartoja kvaišalų. Labai svarbu, kaip žmogus pasiruošęs priimti siūlomą pagalbą. Norint sugrįžti į gyvenimą, reikia įveikti visus etapus: gydymą, reabilitaciją, reintegraciją. Jei žmogus įveikia visas fazes, atkryčio nebūna, ir čia paskutinis etapas turi lemiamą reikšmę, nes žmogus grįžta iš reabilitacijos ten, kur dažniausiai jo niekas nelaukia. Nekalbu apie tuos, kurie grįžta pas tėvus, tačiau daugelis iš tiesų neturi kur eiti. Čia jam vienintelis kelias. Nuėjus į Darbo biržą, reikia laukti, kol bus pasiūlyti kokie mokymai ar darbas, o tai dažnai labai ilgai užtrunka, gi pagalba buvusiam narkomanui reikalinga čia ir dabar. Teoriškai bendruomenėje žmogus viską išmoko ir žino, ką reikia daryti, tačiau jei to negalima realizuoti, kyla vidinis konfliktas ir nusivylimas ir einama ten, kur „aišku, ką daryti“: eiti vogti, eiti ten, kur laukia seni draugai. Prasideda atkrytis. Bet jei žmogui suteikiama galimybė dirbti, turėti darbą, pajamas, atsiranda naujų draugų, kurie jau išbridę iš priklausomybės liūno, kurie pasiruošę padėti. Atsiveria naujos galimybės pradėti gyventi visavertį gyvenimą. Pirmas darbas, pirmas legalus atlyginimas yra didžiulė motyvacija.

    Deja, bet dažnai nutinka, kad gražūs ir teisingi dalykai patinka ne visiems, tad gal ir jūsų projektas yra kam nors trukdęs? Gal yra buvę tokių, kuriems nepatiko kavinės veikla? Gal ne visi supranta, kam toks projektas reikalingas?

    Atsakysiu taip : dažniausiai visi tie žmonės vartodami kvaišalus vogė. Kas suskaičiuos, kokia buvo padaryta žala žmonėms, valstybei? Didžiulė žala. Toks socialinis projektas, kurio padedamas priklausomas žmogus gali dirbti ir mokesčius mokėti, yra labai efektyvus. Dirbdamas žmogus atsiskaito su antstoliais ir visais kitais skolininkais, matyti akivaizdi pažanga. Ne visi supranta mūsų veiklą, nors tai nemaža nauda miestui. Girdėjau, kaip klientai džiaugiasi, kad vietoj alaus ar vyno gali gerti sultis – nėra alkoholio ir nereikia. Formuojasi tam tikta kultūra, sveikos gyvensenos būdas. 2004 metais, kai atsidarėme, buvome pirma kavinė, kurioje nebuvo rūkoma. Mums sakė: „Kaip čia dabar – ir alkoholio nėra, ir rūkyti neleidžiama, tai kas gi pas jus eis?“ Užtat sulaukėme daugelio tokių, kurie džiaugėsi, kad nerūkoma, ir net rūkaliai mėgavosi skanesniu maistu, švaresne, sveikesne aplinka.

    Deja, bet yra pasitaikę bandymų keisti baro pobūdį, pilstyti vyną ar alų, buvo planų čia įrengti džiazo klubą. Įdomiausia tai, kad pasipriešino pats mūsų personalas – kas jau kas, o jie puikiai supranta, kokios pavojingos galimybės siūlomos sveikstantiems žmonėms. Puiku, kad vietinė valdžia suvokia mūsų veiklos prasmingumą ir tokie ketinimai kol kas nepavyksta.

    O maistas išties labai skanus…

    Turime gerus profesionalius virėjus, iš jų mokosi mokiniai, naudojame kokybiškus produktus sveikam šviežiam kokybiškam maistui. Atsakingai renkamės tiekėjus, nenaudojame jokių genetiškai modifikuotų produktų, skonio stipriklių, jokių gliutamatų. Naudojame tikrą grietinę, tikrą sviestą, nenaudojame jokių riebalų mišinių. Mūsų lankytojai yra dažniausiai nuolatiniai mūsų klientai, o norint juos išlaikyti, reikia patiekti visuomet šviežią ir tik kokybišką maistą. Mes darbe vadovaujamės sąžiningumo principu – negalime meluoti nei sau, nei kitiems, to mokome ir tuos, kurie pasiruošę pradėti gyventi kitaip.

    Ar „Mano guru“ veikla pasiteisina finansiškai?

    (M. Žilionytės nuotr.)

    Balansuojame ant ribos, turime grąžinti paskolą, bet išsilaikome. Mes neturime jokių ypatingų lengvatų, nesame socialinė įmonė. Vienintelė lengvata, kurią mums suteikė savivaldybė, yra ta, kad nereikia mokėti patalpų nuomos mokesčio, ir tai yra gera parama.

    Palyginti su barais, kur negaminamas maistas, o tik pilstomas alkoholis, dirbate visiškai skirtingomis sąlygomis…

    Mes maistą gaminame vietoje, tik užsakius, neruošiame dienos pietų, kurie išverdami didžiuliais kiekiais, o vėliau maistas tik pašildomas. Pas mus dirba 25 žmonės, reikalingos specialios patalpos su įranga maistui gaminti, joms reikia didžiulių išlaidų, o alkoholio bare juk pakanka pastatyti barmeną prie prekystalio ir jis pilsto alkoholį, tad verslo sąlygų net negalima lyginti…

    Plėtojate  verslą, patys išsilaikote ir dar žmones grąžinate į gyvenimą. Ar esate gavę apdovanojimų už savo labai prasmingą veiklą?

    Salotų baras „Mano guru“ yra du kartus – 2009 ir 2010 metais – laimėjęs Vilniaus svetingiausios kavinės pripažinimą Vilniaus svetingumo konkurse, organizuojamame Vilniaus miesto turizmo ir informacijos centro. Esame gavę du Europos Komisijos apdovanojimus: 2010 metais Europos Komisijos regioninės plėtros direktoratas „DG regio“ RegioStars „Regioninių novatoriškų projektų apdovanojimas“ konkurse „Mano guru“ iniciatyvą nominavo viena iš 12 geriausių Europoje vykdytų socialinės integracijos projektų.

    Šiais metais Europos verslininkystės apdovanojimų  „Apdovanojimas už pasiekimus skatinant verslininkystę ‘2011“ atsakingos ir integruojančios versli-ninkystės kategorijoje laimėjome 2-ąją vietą. Buvo labai įspūdingas ir aukštas vertinimas: iš 390 projektų į finalą Budapešte buvo atrinkti 12 geriausių. Pirmąją vietą laimėjo vengrų projektas „ Hotel Panda“, trijų žvaigždučių viešbutis, kuriame visas paslaugas teikia neįgalūs žmonės. Atrankos komisija sakė, kad mūsų ir vengrų projektai buvo labai identiški, ir buvo sunku apsispręsti, kam skirti pirmąją vietą. Laimėjo vengrai, nes finalinis konkursas vyko jų sostinėje, taip pat nugalėjo didesnė meilė neįgaliesiems…

    Kaip manote, ar būtų galima jūsų gerąją patirtį perkelti į kitą Lietuvos miestą?

    Manau, kad taip. Kaip socialinis projektas esame vieninteliai, analogo nėra. Viskas priklauso nuo iniciatyvos ir vietos savivaldos palaikymo.

    Ir pokalbio pabaigoje norėtųsi paklausti: kodėl „Mano guru“?

    Toks buvo steigėjų pasiūlytas pavadinimas, kadangi guru – tai mokytojas, teikiantis žinių. Mūsų baras – tai sveikos gyvensenos ir mitybos baras, ir jis turi būti kitoks. Norėjome sukurti tokią aplinką, kur žmonės gali pamaitinti ne tik kūną, bet ir sielą, valgydami sveiką su meile pagamintą maistą, supami jaukios aplinkos ir ramios muzikos. Mūsų klientas, atėjęs pavalgyti, prisideda prie mūsų socialinio projekto – padeda integruotis čia esantiems priklausomiems žmonėms, o sau gali rasti poilsį ir sielai, ir kūnui.

    Ačiū už pokalbį. Sėkmės!

  • ATGAL
    ATLIEKOS: ŠIUKŠLĖS AR PINIGAI?
    PIRMYN
    SENJORAI SKELBIA KARTŲ SOLIDARUMĄ
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.