„Nord stream 2“: ar pavyks „Gazprom“ įveikti Europos solidarumą energetikoje? | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Nord stream 2“: ar pavyks „Gazprom“ įveikti Europos solidarumą energetikoje?

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Vytautas KERŠANSKAS


    Rugsėjo 4-ąją Vladivostoke vykusiame ekonomikos forume Rusijos dujų gigantė „Gazprom“ su keliomis Europos kompanijomis pasirašė susitarimą Baltijos jūros dugnu nutiesti antrąją „Nord stream“ vamzdyno atšaką. Projekto įgyvendinimas leistų Rusijai pasiekti jau seniai užsibrėžtą strateginį tikslą – tiekiant dujas į Europą, apeiti šiandien pagrindine tranzitine valstybe esančią Ukrainą. Tokio susitarimo pasirašymas dabartinėje geopolitinėje situacijoje parodo, kad Vakaruose atsiranda vis daugiau politinių žaidėjų, siekiančių peržiūrėti santykius su Rusija. Vis dėlto išlieka keletas nežinomųjų, galinčių nulemti kitokią nei pesimistinę įvykių eigą – juk ir „South stream“ projektas atrodė nebeišvengiamas, kol vieninga ES pozicija privertė Rusiją netikėtai atsisakyti dujotiekio statybų 2014 m. gruodį. Šiuo tekstu norėtųsi atkreipti dėmesį į tris klausimo aspektus: galimas pasekmes Ukrainai, Vokietijos veiksnį ir Europos energetinės sąjungos perspektyvas.

    Vamzdynų tiesimo laivas Castoro Sei statybos darbuose Baltijos jūroje Gotlando salos pietryčiuose

    Ukraina – pagrindinė susitarimo pralaimėtoja

    Viena esminių Rusijos gamtinių dujų tiekimo Europai strategijos detalių yra rasti būdą, kaip apeiti pagrindinę dujų arteriją – Ukrainą. Planas paprastas: Ukrainai praradus tranzitinės valstybės statusą, ji netenka svertų prieš vienašalius Rusijos veiksmus nutraukti dujų tiekimą ir 2006 ar 2009 m. matytas vadinamojo „dujų karo“ scenarijus pasisuka Kijevui nenaudinga linkme. Arba kitaip, Rusijai atrišamos rankos nevaržomai šantažuoti Ukrainą.

    Šį tikslą pasiekti turėjo padėti du grandioziniai – Šiaurės ir Pietų srauto – dujų vamzdynų į Europą, aplenkiant Ukrainą, projektai. Nepaisant didelio Baltijos jūros valstybių pasipriešinimo, 2011 m. pradėjo veikti Šiaurės srautas, kuriuo į Vokietiją per metus gali būti transportuojama iki 55 mlrd. kub. m. gamtinių dujų. Švęsdamas projekto įgyvendinimą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas negailėjo gerų žodžių buvusiam Vokietijos kancleriui Gerhardui Schroederiui, turėjusiam prorusiškų nuostatų. Remiant G.Schroederiui, pirmoji Kremliaus plano dalis pavyko ir Europa buvo bent dalinai „pririšta“ prie rusiškų dujų šiauriniu vamzdžiu.

    Tačiau Pietų srautas susidūrė su sunkumais, kai Europos Komisija išaiškino, jog dvišalės Rusijos bei projekte dalyvaujančių ES valstybių sutartys prieštarauja antimonopolinėms europinėms taisyklėms. Nors tiek Rusija, tiek kai kurios projekte dalyvaujančios Europos valstybės įvairiais būdais siekė apeiti išaiškinimą, EK laikėsi griežtos pozicijos. Todėl geopolitinės įtampos įkarštyje praėjusiais metais Rusijos prezidentas netikėtai paskelbė apie projekto, turėjusio pilnai pakeisti tranzitinius Ukrainos vamzdynus, nutraukimą, nepaisant to, kad ji jau buvo investavusi kelis šimtus milijonų dolerių.

    Antrosios „Nord stream“ atšakos įgyvendinimas, dėl kurio „Gazprom“ susitarė su keliomis energetikos kompanijomis iš Europos, padvigubintų esamą pralaidumą ir, atsižvelgiant į mažėjantį gamtinių dujų suvartojimą Europoje, iš principo būtų pakankamas atsisakyti tranzito per Ukrainą. Tiesa, to daryti neleistų dabar galiojančios ES energetikos rinkoje konkurencijos taisyklės, tačiau, net ir pasinaudojant puse antrosios atšakos pajėgumo, dujų srautas per Ukrainą sumažėtų iki 30 mlrd. kub. m. per metus. Skaičiuojama, kad Ukrainai turimus dujotiekio tinklus išlaikyti apsimoka tik esant 35-37 mlrd. kub. m. dujų tranzito mastams per metus. Tad šalia apskaičiuotų maždaug 2 mlrd. JAV dol., kurių Ukrainos biudžetas netektų dėl sumažėjusio srauto, seno ir susidėvėjusio dujotiekio išlaikymas taptų per didele našta Kijevui.

    Dar daugiau, Ukraina prarastų pagrindinį svertą, apsaugantį nuo netikėto dujų tiekimo nutraukimo – tranzitinės valstybės statusas reiškė, kad dujų iš Rusijos negaudavo ir kitos valstybės. Statuso praradimas leistų Kremliui šantažuoti Kijevą ir šokdinti pagal savo taisykles bei kainas.

    Vokietija stiprina savo įtaką?

    Ekspertai prognozuoja, kad antrosios dujų atšakos tarp Rusijos ir Vokietijos esminių pokyčių dujų srautams neatneš. Dėl gausiai vystomos žaliosios energetikos ir siekio mažinti anglies dioksido kiekį atmosferoje, Vokietija, kaip ir kitos ES valstybės siekia mažinti ir gamtinių dujų suvartojimą. „Gazprom“ taip pat negalės pasiūlyti tokių kainų, kad išstumtų iš Norvegijos ar Nyderlandų tiekiamas gamtines dujas.

    Vokietijai šis projektas, viena vertus, užtikrina dujų tiekimo iš Rusijos stabilumą, kita vertus, atveria naujas galimybes Europos energetikos rinkoje. Dėl augančios žaliosios ir atsinaujinančios energetikos rinkos Vokietijoje, „tradicinės“ energetikos kompanijos susiduria su rimtais finansiniais iššūkiais, kuriuos dalinai atsverti padėtų Vokietijos tapimas rusiškų dujų saugojimo ir paskirstymo po Vakarų Europą tašku (angl. hub).

    Pasirašius susitarimą tarp „Gazprom“ ir kitų šalių – Vokietijos BASF ir E.ON, Austrijos OMV, jungtinės Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės „Shell“ bei Prancūzijos „Engie“ – jokie aukšti Vokietijos pareigūnai nepakomentavo ir, juo labiau, nesukritikavo šio projekto. Tai tik parodo, kad dabartinė valdžia Berlyne neprieštarauja antrajam vamzdžiui Baltijos jūros dugnu. Be to, galima daryti prielaidą, jog Rusijos lobistinės grupės Vokietijoje turi didelę įtaką ir, grįsdamos abipuse ekonomine nauda, jos „prastumia“ projektus, nepalankius Bendrijai.

    Europos energetinė sąjunga pakibs ant plauko?

    Europos Komisijos į priekį stumiamos Europos energetinės sąjungos tikslas yra, diversifikuojant šaltinius, sukuriant veikiančius rinkos mechanizmus bei panaikinant „energetines salas“, ES depolitizuoti energetikos sritį ir taip apsaugoti šiandien energetiškai nesaugias valstybes nuo galimų manipuliacijų. Tačiau Rusijos ir Vokietijos suokalbis dėl antrojo „Nord stream“ vamzdžio esamos geopolitinės įtampos bei pratęstų ekonominių ir politinių sankcijų Rusijos atžvilgiu fone, atrodo, gali būti rimtu signalu dėl ES lyderės vaidmenį vis labiau prisiimančios valstybės tikslų.

    Pastebėtina, kad kanclerė Angela Merkel pastaraisiais metais nėra inicijavusi jokių su energijos šaltinių diversifikacija susijusių projektų, o daugiausia vokiečių iniciatyva Europos Parlamente buvo nepriimtas EP raportas dėl Energetinio saugumo strategijos, akcentavęs energetinei sąjungai, taigi ir pažeidžiamiausioms valstybėms, svarbiausius aspektus.

    Tikėtina, kad jeigu „Nord stream 2“ projektas pajudės, Rusija išnaudos visus įmanomus kanalus, siekiant ES konkurencijos bei antimonopolijos taisyklėse padaryti išimtį šiam projektui. Rusijai strategiškai itin patogu turėti tik jai pavaldų koridorių dujų transportavimui į Vakarų Europą, taip niekam nesumokant už transportavimo kaštus. Tačiau tai tik dar labiau įtvirtintų šiandien ir taip didelę Rusijos dujų gigantės įtaką Europoje.

    Nepaisant to, kad „Gazprom“ su energetikos kompanijomis iš Vakarų jau pasirašė įpareigojančią sutartį dėl projekto, išlieka daug neatsakytų klausimų: kas finansuos 10 mlrd. JAV dol. siekiantį projektą? Kaip šis projektas dera su ES siekiu diversifikuoti energetinių resursų šaltinius? Į kokią poziciją patenka Vidurio ir Rytų Europos valstybes? Kaip elgsis Europos Komisija? EK viceprezidentas Energetinei sąjungai Maroš Šefšovič žurnalui „Politico“ pareiškė, kad tokio masto projektai turi būti suderinti su ES teise. Turint omenyje tai, kad EK reikalavimus laikytis ES konkurencijos teisės nuostatų iš principo sužlugdė „South stream“, analogiška pabaiga tikėtina ir „Nord stream 2“ projektui. Tačiau panašu, kad čia laukia dar ilgas politinis ir teisinis mūšis, nulemsiantis ir Europos energetinės sąjungos ateitį.  ■

  • ATGAL
    Elektros energijos saugojimas
    PIRMYN
    Socialinis modelis, dalinantis Lietuvą į dvi dalis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.