„Panamos popieriai“: kokia nauda iš viešinimo? | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Panamos popieriai“: kokia nauda iš viešinimo?

  • Data: 2016-05-10
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Praėjo maždaug penkeri metai po tinklalapio „WikiLeaks“ sukelto dokumentų paviešinimo skandalo, ir naujas paslapčių nutekinimo tornadas supurtė pasaulį. „Panamos popieriai“ („Panama papers“) pratęsė kompiuterinio įsilaužėlio australo Juliano Assange’o tinklalapio misiją.

    „WikiLeaks“ demaskavimo bumas

    2006 metais įkurtas ir metais vėliau pradėjęs veikti tinklalapis „WikiLeaks“ pradėjo viešinti paslaptis, tokias kaip JAV karo su terorizmu kalėjimo Gvantanamo įlankoje veiklos detalės arba amerikietės politikės Sarah Palin asmeninių elektroninių laiškų turinys. 2010 metų balandį „WikiLeaks“ su trenksmu grįžo į pasaulio žiniasklaidos pirmuosius puslapius, kai paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matoma, kaip JAV sraigtasparnio smūgis Bagdade nukauna du naujienų agentūros „Reuters“ darbuotojus ir kitus žmones.

    Tų metų vasarą buvo paskelbti du didžiuliai nutekintos medžiagos paketai: dešimtys tūkstančių JAV kariuomenės vidinio naudojimo dokumentų, susijusių su karais Afganistane ir Irake, atskleidžiantys detalių apie piktnaudžiavimą, kankinimus ir civilių žūtis. Lapkritį „WikiLeaks“ paskelbė dar 250 tūkst. diplomatinių pranešimų iš JAV ambasadų visame pasaulyje, dėl kurių Vašingtonas atsidūrė labai nepatogioje padėtyje.

    Šie pranešimai pateko į žiniasklaidą, ir 2013 metų birželį Britanijos laikraštis „The Guardian“ atskleidė, kad slaptas JAV teismo nurodymas privertė telekomunikacijų bendrovę „Verizon“ suteikti NSA išsamios informacijos apie jos klientų pokalbius telefonu per keturių mėnesių laikotarpį.

    Birželio 6-ąją dienraščiai „The Washington Post“ ir „The Guardian“ paskelbė, kad JAV Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) ir Federalinis tyrimų biuras (FTB) turi galimybę prieiti prie didžiųjų interneto bendrovių, tokių kaip „Microsoft“, „Yahoo!“, „Google“ ir „Facebook“ serverių, stebėdami už JAV ribų esančių žmonių veiklą internete. Be to, buvo paskelbta, kad šnipinėjamos Kinijos mobiliojo ryšio bendrovės. Europoje ir Azijoje kilo pasipiktinimo banga. Dar didesnė įtampa kilo tarp JAV ir sąjungininkų, kai paaiškėjo, kad Vašingtonas šnipinėjo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, Brazilijos prezidentę Dilmą Rousseff, Meksikos vyriausybę ir daugelį kitų.

    Kokia atsakomybė už viešinimą?

    Tačiau ir prieš viešinimo iniciatorius reikėjo ko nors imtis.  2010 m. vienas Švedijos prokuroras išdavė tarptautinį arešto orderį J. Assange’ui, kad jį būtų galima apklausti dėl įtariamo išžaginimo. Išnaudojęs visas teisines galimybes nebūti išduotas Didžiosios Britanijos, kurioje buvo suimtas, J. Assange’as 2012 m. birželio 19 d. įžengė į Ekvadoro ambasadą Londone ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Jis ten iki šiol ir tebegyvena.

    JAV apkaltino Edwardą Snowdeną, prieigą prie NSA įslaptintos informacijos turėjusį žvalgybos kontraktininką, kuris prisipažino esantis šio nutekinimo šaltinis, šnipinėjimu ir valstybės paslapčių vagyste bei siekė jį suimti, kai buvęs žvalgybininkas pabėgo į Honkongą. Iš ten jam pavyko ištrūkti ir išskristi į Maskvą. E. Snowdenas tebegyvena Rusijoje.

    JAV prezidentas Barackas Obama pažadėjo užtikrinti didesnį skaidrumą, o Kongresas pakeitė elektroninio sekimo įstatymus. Ar „WikiLeaks“ paviešinimai turėjo matomą efektą, ar padidėjo valstybių ir politikų atsakomybė, – kitas klausimas.

    Naujas žurnalistų darbo baras

    Ir štai tarsi sniego griūtis nuo žemės paviršiaus ėmė viską šluoti paviešinti dokumentai apie Panamoje registruotos ofšorinės juridinės kampanijos „Mossack Fonseca“ veiklą, organizuojant daugelio pasaulio lyderių ir politikų verslą, vengiant mokesčių. Šios firmos savininkas – Ramonas Fonseca Mora. Jis turi demokrato ir liberalo reputaciją, yra žymus Panamos valdančiosios partijos veikėjas. 1993 m. jis inicijavo Kolumbijos dvasininko Jesuso Ectoro Erreros pagrobimo ir nužudymo tyrimą. Vėliau šis teisybės ieškotojas pats ėmė klimpti nusikalstame versle: dar būdamas valdžioje, 1977 m. jis įkūrė savo firmą, kurią dabar vadina didžiausia „pinigų plovimo mašina“. Prezidentas Juanas Carlosas Varela, neapsikentęs kaltinimų, atleido jį iš savo specialiojo patarėjo pareigų, ir penki Brazilijos biuro bendradarbiai, įskaitant ir jo direktorių, sausį buvo suimti.

    Bylos dokumentus paviešino vokiečių laikraštis „Süddeutsche Zeitung“, iš nežinomo siuntėjo gavęs bylos dosjė – apie 11,5 mln. įvairių dokumentų. Juose buvo daugybė garsių pasaulio lyderių pavardžių. Bet priešingai nei „Wikileaks“ atveju, dokumentai netapo viešai prieinami bet kuriam iš mūsų. „Suddeutsche Zeitung“ dėl per didelės apimties („WikiLeaks“ paviešinti dokumentai sudarė vos 1 proc. šių popierių) juos perdavė Tarptautiniam tiriamosios žurnalistikos konsorciumui (TTŽK), ne pelno organizacijai, įkurtai Jungtinėse Valstijose ir išlaikomai daugybės privačių fondų ir rėmėjų bei vienijančiai viso pasaulio žurnalistus – nuo „Novaja Gazeta“ Maskvoje iki „La Nacion“ Argentinoje.

    400 žurnalistų iš 80 valstybių „Mossack Fonseca“ dokumentus tyrė metus nuo 2015-ųjų pradžios. Ir nors konsorciumas paviešino tik vos 150 pirminių šaltinių, aiškindamas, kad jie nėra visuomenės interesas, kadangi ten – privataus „Mossack Fonseca“ klientų gyvenimo detalės, tų pačių klientų finansinio gyvenimo viražai tapo viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centru.

    Krenta lyderių galvos

    Prasidėjo panika ir griūtis. Pirmąjį iš savo kėdės nervingai atsistoti „Panamos dokumentai“ privertė Islandijos premjerą, kada paaiškėjo, kad dar prieš Islandijos ekonominę krizę Sigmunduras Davidas Gunlaugssonas kartu su žmona kelis milijonus dolerių, paveldėtų iš žmonos tėvo – turtingo Islandijos verslininko, paslėpė nuo mokesčių, pirkdami kompaniją Britų Mergelių salose.

    Poreikį teisintis pajuto ir Britanijos premjeras, paaiškėjus, kad jo velionio tėvo investicinis fondas, registruotas Bahamuose, tris dešimtmečius nemokėjo mokesčių Britanijai, nors tvarkė jos piliečių pinigus. Jungtinės Karalystės parlamente premjeras prisipažino su žmona turėjęs fondo akcijų, bet pardavęs jas prieš tapdamas premjeru 2010 metais. Ir nors pats Davidas Cameronas viską padarė pagal Britanijos įstatymus, o už tėvų kaltę paprastai atsakyti nereikia, vien pats faktas, kad jo šeima galėjo pasinaudoti tėvo neskaidriai sukauptu turtu, privertė Didžiosios Britanijos premjerą prisiimti asmeninę atsakomybę.

    Toliau – kitos garsios pavardės, neišskiriant nė Vladimiro Putino, nė Petro Porošenkos, nė Basharo al Assado. Iš viso, kaip rašo Paryžiaus „Le Monde“, nusikalstamais „ofšoriniais“ ryšiais įtariamas 61 pasaulio lyderis ir šį sąrašą papildo 128 aukšti politikos ir visuomenės veikėjai, kurie, laikraščio teigimu, „sukelia šleikštulį“. Baisiausia, kad šie paviešinti dokumentai kelia įtarimų, jog pasaulio galingiesiems nėra nieko švento, kad niekuo negali pasitikėti, ir, kol šiuos įtarimus išsklaidysime, praeis daug laiko, rašo „Le Monde“ jo direktorius Jérôme Fenoglio.

    Lietuviškas pėdsakas,
    V. Putinas ir degtinė

    Ar yra lietuviško pėdsako „Panamos popieriuose“? Netiesioginis, nevedantis tiesiu keliu į kokį nors asmenį ar organizaciją. Bet atsiriboti nuo šio skandalo anksti. FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus teigimu, vadinamuosiuose „Panamos popieriuose“ pateikta informacija gali būti susijusi su pinigų plovimu, pasinaudojant Lietuvos bankuose atidarytomis sąskaitomis. „Kol kas pasirodanti informacija Lietuvą liečia labai mažai. Kiek turime duomenų, kalbama apie 33 ofšorinių bendrovių sąskaitas Lietuvos bankuose, kurių dauguma buvo jau bankrutavusiuose Ūkio ir „Snoro“ bankuose. Informacijos, kad tarp tų ofšorinių kompanijų valdytojų būtų lietuvių, tikrai neturime, dauguma tai buvo Rusijos piliečiai“, – BNS sakė K. Jucevičius.

    Taigi, Lietuvos žurnalistai, priklausantys minėtam TTŽK, išsiaiškino, kad su ofšoro imperija buvo susijęs artimas V. Putino bičiulis, jo dukros krikšto tėvas, žinomas Rusijos muzikantas Sergejus Rolduginas, kuriam priklausantys maždaug 2 mlrd. dolerių plaukė per lietuviškus bankus. Organizacijos „The Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) portale skelbiama, kad, pervedant tranzitu. S. Roldugino pinigus per Lietuvos bankus, dalyvavo keturios ofšorinės kompanijos. Dalis šių aktyvų tebėra Šiaulių banke, kuris perėmė „sveikas“ sąskaitas iš Ūkio banko, kurio savininkas, be kita ko, Vladimiras Romanovas pabėgo į Maskvą ir 2014 m. buvo sulaikytas.

    Rusijos žiniasklaida atskleidė, kad V. Putino draugai yra ir žinoma milijardierių Rotenbergų dinastija, šelpusi violončelininką S. Rolduginą ir valdanti kompaniją „Real-Invest“, valdančią prekinį degtinės „Putinka“ ženklą. (Wikipedia rašo, kad Arkadijus Rotenbergas yra vienas turtingiausių Rusijos verslininkų. Žurnalo „Forbes“ duomenimis, 2013 m. jis užėmė 31 vietą. Be to, nusipelnęs treneris ir fizinės kultūros darbuotojas, akrobatas, treniravęsis dziudo Leningrade kartu su šiek tiek jaunesniu V. Putinu; šių metų kovą paaiškėjo, kad jis įsivėlęs į garsiąją „Domodedovo“ oro uosto bylą). Vien tik pernai kompanija, kaip skelbia verslo naujienų agentūra RBK, iš šios degtinės uždirbo 200 mln. rublių. 2014 m. rugsėjį V. Putinas pareiškė, jog jam nepatinka, kai jo vardas naudojimas gauti pelną iš degtinės, tačiau tam niekas kelio neužkirto, ir dabar kompanijos bei dinastijos pavadinimai atsirado „Panamos popieriuose“.

    Tiesiogiai su šiuo milijardieriumi Lietuva nesusijusi, nebent tiek, kad pernai gruodį buvo atsiradę pranešimų, kad degtinė „Putinka“ populiari ir mūsų šalyje. Antai liepą, Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas Vilniaus merą Remigijų Šimašių pakvietė pailsėti okupuotame Kryme, o vėliau įteikė Kalėdinę dovaną – butelį dengtinės „Putinka“. Meras nuo tokios dovanos atsiribojo, teigdamas, kad Maskva jį bando „trolinti“…

    „Panamos popieriai“, žinoma, neturi įprastinės juridinės galios, tačiau daugelyje šalių jau pradėti tyrimai dėl pinigų plovimo ir kitokios nusikalstamos veiklos. Viešumas arba viešinimas nėra panacėja globalinei korupcijai gydyti. Bet prisiminkime, nuo ko prasidėjo M. Gorbačiovo „perestroika“? Kuo ji baigėsi? Galimas dalykas, kad „ofšorinė imperija“ nuo to nesugrius, bet kiekviena tauta, kiekvienas šalies pilietis turi žinoti savo didvyrius, šventuosius ir nusikaltėlius, ypač tuos, kuriuos jis renka ir kuriais pasitiki.

  • ATGAL
    Branduolinis saugumas: į ką sudužo Baracko Obamos svajonė?
    PIRMYN
    Apie at(si)nau(jau)j(n)inimą politikoje: retorika, realybė ir žmonių lūkesčiai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.