„Šeimadienis“ ypatingai užbaigė Šeimos metus | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Šeimadienis“ ypatingai užbaigė Šeimos metus

  • Temos: Religija
    Data: 2015-02-26
    Autorius: Marija Keršanskienė

    Į „Šeimadienį“ susirinkusiuosius sveikino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. (Evaldo Lasio nuotrauka)

    Sausio 10 d., šeštadienį, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ praūžė Vilniaus arkivyskupijos organizuotas šeimos festivalis „Šeimadienis“. Į jį buvo kviečiami žmonės ne tik iš sostinės – ypač buvo laukiami parapijose veikiantys, dirbantys, gyvenantys, taip pat ir tie, kurie turi savo katalikišką tapatybę, tačiau neturi galimybės jos realizuoti kiekvieną dieną ar savaitę – kviečiami jie čia buvo būtent tam, kad pamatytų platesnį Bažnyčios veidą ir visa, ką galima joje nuveikti, ką galima atrasti. Tai buvo pirmasis tokio masto ir pobūdžio renginys Lietuvoje, skirtas šeimai.

    Vos tik prasidėjus renginiui, į parodų rūmus ėmė plūste plūsti žmonės: jaunimas, mamos, tėčiai ir seneliai su kūdikėliais, rodos, ką tik gimusiais, su išdykusiais darželinukais ir paaugliais. Nesuklysiu sakydama, jog „Šeimadienyje“ žmonių buvo tiek, kiek parodų rūmuose būna šeštadienį, pagrindinę Knygų mugės dieną. Tačiau šioks toks skirtumas jautėsi (tegul neįsižeidžia Knygų mugės mylėtojai ir lankytojai, nes pati tokia esu ir nedrįsčiau blogu žodžiu to nuostabaus renginio net minėti): „Šeimadienyje“ nemačiau nė vieno susiraukusio, besistumdančio, burbančio, nepatenkinto žmogaus. Visą dieną, nuo ryto iki vakaro, tarp žmonių sklandė nuostabi nuotaika, o nuo nuoširdžių šypsenų, rodos, visiems vakare jau skaudėjo žandus. Tačiau tas džiaugsmas tikrai nebuvo lėkštas ar dirbtinis, atvirkščiai – tikras, gyvas, sklindantis iš širdies. Tad tegul gailisi tie, kurie nerado bent valandėlės tą šeštadienį ir praleido progą ilgam „pasikrauti“ gerų emocijų. Bet apie viską nuo pradžių.

    „,Šeimadienis“ sugalvotas kaip Šeimos metų užbaigimo renginys. Ne tik juos užbaigti, bet švęsti, atlikus darbus, ir kartu viltingai žvelgti į ateitį. Tikėjome, kad tai bus ir evangelizacijos galimybė pasiekti tas šeimas, kurios galbūt dar nebuvo girdėjusios apie Šeimos metus, ir pažvelgti į Bažnyčią kitaip: matyti tarnystes, Bažnyčią, kur žmonės gali sulaužyti stereotipus, atsineštus iš vaikystės patirties, neva tai tik vieta, kur teikiami sakramentai, švenčiami sekmadieniai. Tai, be abejo, yra tiesa, bet daug kas nežino apie daugybę tarnysčių žmonėms, šeimoms, kurias koordinuoja įvairios mūsų parapijos ir centrinės institucijos: Caritas, Katechetikos ir kiti centrai, visa eilė pagalbos įstaigų, kur teikiama pagalba šeimoms“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

    Labiausiai žmonių dėmesį „Šeimadienis“ patraukė garsių lektorių pavardėmis, kurie atvyko į renginį pasidalinti patirtimi apie iššūkius, džiaugsmą, vaikus ir jų auklėjimą, vaikų santykius su tėvais, augimą kartu ir meilę šeimoje, apie mokslo ir tikėjimo ryšį. Buvo paliestos ir jautrios temos, kuriomis viešoje erdvėje dažnai nedrįstama kalbėti – tai pyktis, atleidimas, nevaisingumo iššūkis, skyrybos… „Rinkdami temas, bandėme aprėpti kuo plačiau – kad temos būtų aktualios įvairioms šeimoms: ir jaunoms, ir vaikus auginančioms, ir vyresnio amžiaus žmonėms. Taip pat temos numatytos ir paaugliams – jiems numatyta filmo peržiūros ir diskusijos programa“, – apie pranešimus ir jų temas kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas Algis Petronis. Paskaitas skaitė ir patirtimi dalijosi tarptautinės šeimų vystymosi federacijos IFFD generalinis sekretorius, teisininkas, septynių vaikų tėvas Javieras Vidalas-Quadras iš Ispanijos, kunigas Adamas Skreczko, Kardinolo Stepono Vyšinskio Universiteto, Šeimos studijų fakulteto, Šeimos ir santuokos pastoracinės teologijos katedros vedėjas, tėvas Antanas Saulaitis SJ – kunigas jėzuitas, pedagogas, rašytojas, vadovėlių autorius, aktyvus ilgametis JAV lietuvių visuomenės veikėjas, išeivijos lietuvių dvasinis ganytojas, buvęs Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijos Čikagoje vadovas, Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vicerektorius, Nijolė Liobikienė – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, socialinių mokslų daktarė, gerai vilniečiams žinomas kun. Ričardas Doveika, kunigas Andrius Narbekovas ir Ligita Ryliškytė, kuri yra Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo vienuolė, daugiau nei penkiolika metų moterims vedanti rekolekcijų programas bei seminarus. Mintimis dalijosi ir Saulius Matulevičius – keturių vaikų tėvas, antropologas, verslo konsultantas, lektorius, turintis didelę patirtį jaunimo ugdyme, Benas Ulevičius – teologijos mokslų daktaras, Katalikų teologijos fakulteto (VDU) dekanas, paskaitininkas, seminarų vedėjas, šiuolaikinės krikščioniškos muzikos atlikėjas, bei Elvyra Kučinskaitė – išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ vadovė ir viena iš steigėjų, keturiolika metų dirbanti su išsiskyrusiaisiais, vedanti išėjimo iš skyrybų krizės ir sielovadines, savipažinos, savikūros programas, yra keleto jų autorė.

    Tačiau paskaitos buvo tik viena šio renginio dalis – „Šeimadienio“ užsiėmimai ir programos vos sutilpo „Litexpo“ parodų rūmuose. Vienoje salėje be perstojo dūzgė vaikai, kurių per visą dieną „Vaikų menėje“ apsilankė per du tūkstančius, kitoje – „Gailestingumo kavinė“, kurioje žmonės vaišinosi pačių lankytojų į Caritą ir Vilniaus parapijas suneštais pyragais, o už juos surinktos aukos skirtos Motinos ir vaiko globos namams, o kur dar adoracijai, šv. Mišioms, koncertui, katalikiškiems knygynams ir knygynėliams, leidiniams skirtos salės… Tačiau vienas iš pagrindinių renginio siekių buvo pakviesti parapijas atsiverti visuomenei ir visa tai, kaip kūrybingai prisistatė dekanatai su parapijomis, įvairios organizacijos ir iniciatyvos, buvo galima išvysti „Tarnysčių expo“.

    Plačiau apie renginį, jo sumanymą, programą, dalyvius bei šeimos vertybių populiarinimo iššūkius Lietuvoje kalbėjomės su projekto koordinatore Jolanta RAMONIENE.

    Jolanta Ramonienė (Evgenia Levin nuotrauka)

    Ar lūkesčiai pasiteisino? Kokiomis nuotaikomis gyvenate po praūžusio „Šeimadienio“?

    Atsiliepimų girdime tikrai labai daug ir gerų, žmonėms labai reikėjo tokio renginio. Labai reikėjo Bažnyčios atsivėrimo, jos ėjimo žmonių link ir manau, jog apskritai tai buvo didelis ir reikšmingas žingsnis tų žmonių link, kurie dažnai patys imasi iniciatyvos, bet jiems lyg ir trūksta žinių ar padrąsinimo, patarimo, jautimo, jog jie yra ne vieni, trūksta bendrumo jausmo. Į jų poreikius, manau, buvo labiausiai atsiliepta. Žinoma, ir į tų, kurie dar tik ieško, kurie nori kažką sužinoti apie veiklą parapijoje, nedrįsta nueiti ir paklausti, kur gali prisijungti su savo šeima, su vaikais, su sutuoktiniu. Visi šie žmonės tikrai turėjo galimybę daug ką išgirsti ir sužinoti. Manau, „Šeimadienyje“ apsilankiusios šeimos išėjo dar alkanesnės veiksmo, žinių, bendrumo. Toks ir buvo mūsų tikslas, nes būtent tai paskatina žmones veikti, ieškoti ir dirbti, o mus šis žmonių troškimas įpareigoja rasti būdus, kaip atliepti į jų poreikius, į tą stiprėjantį ieškojimo jausmą.

    Labai pasiteisino renginio formatas, kuris buvo šiek tiek kitoks, nei kad įprasta per šeimų šventes, kur po mišių vyksta konferencija, agapė ir koncertas. „Šeimadienyje“ vyko daug konferencijų, daug diskusijų, ypatingai pasiteisino „Tarnysčių expo“, kur prisistatinėjo dekanatai su parapijomis, įvairiausios organizacijos. Žmonės pamatė, kokia gyva ir veikli yra Bažnyčia. Galėjo akis į akį susitikti su tais, kurie dirba ar savanoriauja ir, kaip pasakoja patys dalyvavusieji, užmezgė tikrai daug kontaktų, pažinčių, išdalino daug informacinės medžiagos ir taip paskleidė vieni kitiems žinią apie savo veiklas, apie tai, kuo gyvena ir kuo užsiima. Taip pat tai buvo proga veikliems Bažnyčios žmonėms sužinoti apie savo bendraminčius. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras sakė sulaukęs labai daug nusistebėjimų iš žmonių, kurie sužinodavo, kad centras vykdo programas ne tik sužadėtiniams, bet ir jaunimui, besilaukiančioms poroms, sutuoktiniams, kad organizuojami susitikimai šeimoms, trumpiau ar ilgiau trunkantys mokymai ir kursai įvairiomis temomis.

    Smagu buvo skaityti žmonių įspūdžius internete. Štai vienas, pamenu, buvo toks: „Džiaugiuosi, kad esu katalikė“. Tai yra labai svarbu ir džiugina, jog žmonės rado galimybę patirti bendrystę. Buvo tokių, kurie iškart jau renginyje sakė, jog nustebo, pamatę tiek žmonių, tiek susidomėjusių šeimų: „Ėjau iš pareigos, atsitempiau dar kaimyną ir draugą, galvoju, kad tik nebūtų salė tuščia, nes juk gėda bus visiems dėl nepavykusio renginio. O atvažiuoju – nėra kur mašinos pastatyti. Ateinu į vidų – vos randu vietą striukei pasikabinti.“ Tad džiaugsmo šis renginys tikrai suteikė daug ir lūkesčius netgi ne patvirtino, bet viršijo su kaupu.

    Kas planuojama toliau? Galbūt Vilniaus arkivyskupijos „Šeimadienis“ bus pradžia kitų Lietuvos arkivyskupijų šeimadieniams?

    Labiausiai norėjome, kiek įmanoma, išjudinti gyvenimą parapijose ir parodyti, jog žmonės tikrai gali rasti, ką veikti savo bendruomenėje. Turėjome viltį, kad būtent „Šeimadienis“ galėtų prie to prisidėti. Žinoma, kilo įvairiausių minčių, būnant viso to veiksmo sūkuryje ir tame džiaugsmingame šventės šurmulyje, kuris suteikė vilčių ir apie visos Lietuvos šeimadienį, kuris sukviestų bendrystei ir susipažinimui žmones ne tik iš Vilniaus, bet iš visos šalies. Būtų labai džiugu, jei ir kitos parapijos pasektų šiuo pavyzdžiu ir drąsiai žengtų arčiau žmonių, plačiai atidarytų duris kiekvienam, ypač tokiam žmogui, kuris nedrįsta užeiti, nedrįsta paklausti ir užmegzti ryšio su jau susikūrusia bendruomene. Tikimės, kad šis renginys duos impulsą parapijoms gyventi aktyviau ir pritraukti kuo daugiau žmonių. Tą akcentavome ir kviesdami kūrybingai, patraukliai prisistatyti. Skatinome parapijas ir arkivyskupijoje veikiančias organizacijas bandyti rasti būdą, kaip jos galėtų patraukti, pakviesti žmones užeiti, prisijungti, susidomėti. Prisistatyti taip, kad žmonės norėtų tapti jų bendruomenės dalimi. Akcentavome, kad organizacijos ir parapijos turėtų ne siekti tik save parodyti, bet kad lankytojams būtų skiriamas didžiausias dėmesys, kad jie būtų išklausyti, priimti, pastebėti, pasistengta sužinoti, kas jiems rūpi, ko jie tikisi, ką norėtų veikti, kuo užsiimti, ko galbūt trūksta… Manau, kad organizacijoms labai puikiai pasisekė, nes prisistatymai buvo tikrai kūrybingi, jaunatviški, originalūs ir laisvi. Galbūt būtent dėl to, kad stengėmės nesprausti į jokius rėmus.

    Kiek savanorių prisidėjo prie organizavimo?

    Tikslaus skaičiaus tikrai nepasakysiu, bet žinau, jog daugiausia resursų pareikalavo „Vaikų menė“, kurioje apsilankė per du tūkstančius vaikų! Tai buvo vieta, kur tėveliai galėjo juos palikti saugoti savanoriams ir profesionalams. Nesitikėdami žmonių antplūdžio, buvome paskyrę šimtą savanorių, tačiau kelis šimtus parengėme atsargai, jei netyčia prireiktų. Ir ką gi galvojate – prireikė visų trijų šimtų ir dar trūko! Taip pat buvo virš šimto savanorių, kurie dirbo su kitomis programos dalimis, tad iš viso renginiui talkino apie penki šimtai savanorių. Daugiausia, žinoma, buvo moksleivių, gimnazistų, tačiau buvo ir studentų, ir jau dirbančių žmonių, taip pat norą prisidėti prie renginio išreiškė ir moteris, kuriai virš septyniasdešimt metų ir ji kuo puikiausiai susitvarkė su savo užduotimis, o mums buvo tik dar daugiau džiaugsmo.

    * * *

    Džiaugiuosi, turėjusi galimybę pati sudalyvauti „Šeimadienyje“. Rodos, kiekviename kampelyje tvyrojo tikras ir nuoširdus džiaugsmas, toks, kurį kartais net sunku būna žodžiais apsakyti, iš kur jis ir dėl ko. Tądien tai, be abejonės, buvo vieta, kur susirinko daugiausia šeimų, spinduliuojančių gyvybę ir laimę. Belieka tikėtis, jog tai buvo tik pirmas, bet tikrai ne paskutinis toks gyvas ir bendryste spinduliuojantis renginys.

    Ačiū Jolantai Ramonienei už pokalbį ir už rūpestį „Šeimadieniu“!

  • ATGAL
    Charlie Hebdo ir žodžio laisvė
    PIRMYN
    Žodžio laisvė ir atsakomybė: lietuviškosios pamokos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.