„Valstiečių“ žingsnis energetikoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • „Valstiečių“ žingsnis energetikoje

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Prieš šešerius metus „Apžvalgoje“ (2011 m. birželio numeryje) skaitytojams pristatėme tuo metu Seime priimtą Atsinaujinančių išteklių energetikos (AIE) įstatymą. Praėjus tiek laiko, vėl atkreipti dėmesį į šį įstatymą paskatino tai, kad 2017 m. liepos 7 d. Seimas jį papildė daugeliu naujų nuostatų, kurios visa apimtimi įsigaliojo nuo 2017 m. lapkričio 1d.

    Įstatymo keliai ir kryžkeliai

    Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje prireikė po 2009 metais priimtos ES direktyvos dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Tuo metu atsinaujinantys ištekliai Lietuvoje jau buvo naudojami, tačiau chaotiškai, atkakliai priešinantis iškastinių išteklių energetikos šalininkams. Naujosios ES direktyvos tikslai buvo ne tik mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, bet ir mažinti priklausomybę nuo energijos šaltinių importo bei kurti darbo vietas regionuose, ypač kaimo vietovėse. Šie tikslai Lietuvoje buvo ypač priimtini, nes sutapo su žmonių noru pigiau šildyti savo būstą, vietoje brangių „Gazprom“ dujų naudojant biokurą, kurio kiekiai Lietuvoje didžiuliai. Biokuro gamyba ir tiekimu Lietuvoje užsiėmė keli šimtai įmonių, jose sukurta tūkstančiai darbo vietų.

    Bėgant laikui, po įstatymo priėmimo daug kas pasikeitė. Žiniasklaidoje atsinaujinančių išteklių energetika jau nebevadinama „brangiu žaliu žaislu“, ji tapo pripažinta energetikos rūšimi. Didžiausia atsinaujinančių išteklių naudojimo sėkmė – šilumos gamyboje. 2016 metais Lietuvoje iš biomasės buvo pagaminta per 64 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos. Iš atsinaujinančių išteklių pagaminta elektra sudarė 51 proc. visos 2016 metais Lietuvoje pagamintos elektros. Tačiau šiuo pasiekimu labai džiaugtis negalime, nes elektros šalyje gaminame mažai – tik 20 proc. nuo suvartojamo kiekio.

    Įstatymas veikė gerai, išskyrus „saulės energijos burbulo stresą“ 2012 metų antrojoje pusėje, kai energetikos ministerijos valdininkai nesugebėjo laiku sustabdyti paraiškų srauto 30 kW galios saulės elektrinėms. Įstatyme buvo reglamentuota, kad skatinimą gali gauti tik bendros 10 MW galios elektrinės, tuo tarpu leidimai buvo išduoti per 60 MW galiai. 2013 metų pradžioje įstatymas buvo pataisytas, sumažinus skatinamų saulės elektrinių galią iki 10 kW, tačiau už padarytą klaidą teks mokėti dar ilgai, nes 12 metų skatinamasis tarifas bus mokamas ir asmenims, gavusiems virškvotinius leidimus. (Šis atvejis dar kartą parodė, kad nesugebame mokytis iš savo klaidų – skaudžiąją 1995–1996 metų bankų griūtį taip pat lėmė tai, kad jų veiklos neprižiūrėjo privalėjusieji tai daryti.) Saulės energetikos plėtra nebuvo sustabdyta, 2014 metų pabaigoje buvo priimtos jai palankios įstatymo pataisos. Jos sureguliavo elektrą savo reikmėms norinčių gaminti vartotojų veiklą, nustačius gaminančio vartotojo statusą ir jo santykius su elektros tinklų operatoriais. Gaminantiems vartotojams už pagamintą elektrą nemokama, tačiau jie gali vienerius metus (nuo balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31 d.) kaupti pagamintos elektros perviršį elektros tinkluose. Kai elektros patiems gamintis jiems nepavyksta (debesuotos dienos), gali naudoti sukauptą elektrą. Jei elektros pasigamina per mažai, perka iš tinklų pagal nustatytą kainą. Jei pasigamina daugiau nei suvartojo per metus, ją „dovanoja“ elektros tinklams, nes perviršis į sekančius metus neperkeliamas.

    Įstatymas pažadams realizuoti

    AIE įstatymo pataisų projektą parengė socialdemokratai ankstesnės Seimo kadencijos pabaigoje, tačiau jo priimti nesuspėjo. Projektą peržiūrėjo ir tobulino „valstiečiai“, nes šis įstatymas yra vienas iš svarbiausių, kuriuo vadovaudamiesi jie gali įgyvendinti tai, ką žadėjo padaryti energetikos sektoriuje agituodami rinkėjus.

    Pripažinkime – „valstiečių“ rinkimų pažadai energetikos sektoriuje buvo tikrai ambicingi. Remtasi numatoma didžiule atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra. Pažadai – dalykas lengvas, tačiau, juos surašius į Vyriausybės programą, sudėliojus į Vyriausybės veiksmų planą, pabandžius juos suderinti su Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektu bei Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros 2017–2023 metų programos projektu, visi žodžiai ir skaičiai susipynė į painų kamuolį, kurio išpainiojimo mums teks palaukti. Kol kas iš to kamuolio ištrauktas tik pirmas siūlas – AIE įstatymas. Ar jis toks stiprus, kad su jo pagalba „valstiečiai“ pajėgtų išpainioti likusius?

    Energetikos strategija dar nepradėta svarstyti, tačiau jau dabar matosi, kad joje užsimota per plačiai. Jos projektas realų vaizdą turi tik trejiems metams į priekį, iki 2020 metų, t. y., tik iki kitų Seimo rinkimų. Tolesnių (2030 ir tuo labiau 2050) metų skaičiai gali būti laikomi artimesniais fantastikai. Suprantama, ryžtingi Vyriausybės ketinimai, o tuo labiau sprendimai nuteikia verslą aktyviai veiklai, tačiau Vyriausybei tai darant reikia remtis realiomis galimybėmis.

    Tikėkimės, kad „valstiečiams“ energetikoje seksis. Reikia džiaugtis, kad jie Energetikos ministerijos nepanaikino, nes girdėjome tokių ketinimų, kai jie po Seimo rinkimų dėliojo valstybės valdymo schemas ir struktūras.

    Teigiami įstatymo pokyčiai

    Reikšmingiausias įstatymo pakeitimas – tai, kad gaminantiems vartotojams bus galima įsirengti bendros 100 MW galios atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių – dešimteriopai daugiau nei buvę leidžiami 10 MW. Iš šio kiekio 70 MW galios skirta fiziniams asmenims, 30 MW – juridiniams asmenims. Galima pasidžiaugti, kad, kaip retai pas mus būna, sumažinta administracinė našta įsirengiant mažos galios (iki 5 kW) elektrines – atsisakoma dviejų perteklinių leidimų, procedūrų laikas sutrumpėja nuo 4–5 mėnesių iki 3 savaičių. Išplėstas technologijų, kurias gali naudoti gaminantys vartotojai, sąrašas, įrašant jame ne tik saulės, bet ir vėjo bei biomasės energijos išteklius naudojančias elektrines.

    Tikimasi, kad padidėjusiomis galimybėmis tapti gaminančiais vartotojais pasinaudos labai daug asmenų, ir tai jie padarys labai greitai, iki 2020 metų. Būtų nuostabu, jei tokios plėtros sulauktume, tačiau dabartinis jų skaičius nėra didelis. Įgyvendinus visas priemones gaminantiems vartotojams skatinti, tikimasi iki 2020 metų padidinti tokių vartotojų skaičių šimtą kartų – nuo dabar esančių 300 iki 34 tūkstančių, kas sudarytų beveik 2 proc. visų elektros energijos vartotojų Lietuvoje. Įrengti saulės elektros 5 kW galios jėgainę kainuoja apie 6000 eurų, teigiama, kad lėšos jai gali atsipirkti per 10–15 metų. Jauniems žmonėms, gyvenantiems individualiuose namuose, apsimoka tapti gaminančiais vartotojais. O asmenys, statysiantys naujus namus po 2018 m. sausio 1 d., tikrai taps elektrą gaminančiais vartotojais, nes didėja statinių energetinio naudingumo reikalavimai.

    Kas įstatyme nutylėta

    Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projekte (apie tai rašyta šių metų birželio–rugpjūčio „Apžvalgos“ numeryje) teigiama, kad „iki 2020 metų atsinaujinančių energetinių išteklių dalis elektros energijos galutiniame suvartojime Lietuvoje didės iki 30 proc. Vėjo gaminama elektros energijos dalis ir toliau didės: papildomai skatinant bus instaliuota 250 MW bendros galios vėjo elektrinių.“ Tačiau liepos mėnesį priimtame įstatyme apie tokį papildomą skatinimą neužsimenama – jame įrašyta, kad iki 2020 metų bus skatinama tik bendra 500 MW vėjo elektrinių galia. Žinome, kad tokio dydžio vėjo jėgainių galios riba jau yra pasiekta, todėl, nieko nekeičiant, per kelerius metus verslininkai, negalėsiantys investuoti Lietuvoje į vėjo elektros sektorių, gali susivilioti Latvijos ar kitų šalių vėju. Lietuvoje verslininkams gali tekti laukti iki 2021 metų, nes tada skatinimo lėšų atsirastų pasibaigus 2008–2010 metais statytų jėgainių skatinimo 12 metų laikotarpiui. Metai lekia nepastebimai, tad pirmosios įrengtos apie 240 MW bendros galios vėjo jėgainės pagamintą elektrą ims pardavinėti jau pagal rinkos kainą, be skatinimo.

    Jei strategijos autoriai tikisi, kad papildomai skatinamos bendros 250 MW galios vėjo jėgainės bus remiamos ES struktūrinių ar kitų fondų lėšomis, apie tai privalėjo įrašyti įstatyme. Būtent AIE įstatymas apima visą šios energijos rūšies plėtrą Lietuvoje, taip pat ir rėmimo tvarkos principus.

    Sunku suprasti, kodėl AIE įstatymo pataisose atsisakyta vėjo energetiką Baltijos jūroje plėtoti privačių investuotojų lėšomis, kaip buvo numatyta ankstesniame įstatymo tekste. Visais atvejais leidimas jūroje statyti vėjo elektrines bus išduodamas konkurso būdu, todėl Vyriausybės įgaliotai institucijai nereikėtų gaišti laiko. Konkursai, skelbiami su prievole jų laimėtojams patiems ištirti statybos galimybes, savo skaidrumu gali būti tolygūs konkursams naudoti valstybės lėšomis ištirtą jūros dalį, tačiau brangaus laiko būtų sutaupyta daug. Užsikrovusi šį nenaudingą darbą ant savo pečių, vargu ar Vyriausybė sugebės iki 2020 metų III ketvirčio atlikti išsamius vėjo energetikos plėtros Baltijos jūroje galimybių tyrimus ir parengti projektų įgyvendinimo sąlygas. Į įstatymą jokie terminai dėl vėjo elektrinių plėtros jūroje neįrašyti, ši data yra tik Vyriausybės veiksmų plane, kuris labiau panašus į pažadų rinkinį. Kai kurie energetikos ekspertai teigia, kad toks įstatyme buvusios tvarkos pakeitimas gali sustabdyti vėjo energetikos jūroje plėtrą net iki 2030 metų.

    Apmaudą kelia tai, kad Lietuvoje jūros vėjo elektros klausimai jau nagrinėjami daugiau kaip 10 metų, atlikta daug studijų, surengta daug konferencijų. Tačiau reikalai nejuda, tikriausiai laukiama, kol visi kaimynai pastatys jėgaines jūroje, tada mes „sparčiai ir ryžtingai“ vilksimės iš paskos.

    Esame pavyzdys kitiems

    Rugsėjo mėnesį nepriklausoma, labai išsamiai energetikos klausimus apžvelgianti interneto svetainė energypost.eu paskelbė ekonomikos analitiko iš Čekijos Jakubo Kučeros straipsnį „Prekyba biomase kaip nafta: Lietuva rodo, kaip tai galima daryti“. Autorius apžvelgia sparčios biokuro naudojimo plėtros sėkmės Lietuvoje priežastis, primindamas, kaip brangiai iki 2014 metų buvome priversti pirkti „Gazprom“ dujas. Labiausiai jį sužavėjo biokuro biržos „Baltpool“ veikla. Straipsnyje aprašoma vienos dienos prekyba biržoje, nuotraukomis iliustruojant, kaip kompiuteryje galima stebėti paklausos ir pasiūlos apimtis, kainų kitimą ir kitus su biokuro prekyba susijusius veiksmus.

    Pripažindamas, kad Lietuvos biokuro birža yra išskirtinis reiškinys ES valstybėse, Jakubas Kučera siūlo jos modeliu pasinaudoti kitoms šalims. Jo nuomone, tik tokių kaip Lietuvoje biržų dėka Europos biomasės rinka taptų skaidresnė, skatintų Europos energetinės sąjungos vidaus rinkos plėtrą.

    Skaitytojams primename, kad „Baltpool“ biržą 2009 metais įsteigė Andriaus Kubiliaus vyriausybė, įgyvendindama trečiąjį Europos Sąjungos energetinį paketą. Iš pradžių „Baltpool“ biržoje buvo prekiaujama elektra, iki 2012 metų, kai Lietuva elektra prekiauti pradėjo „Nord Pool Spot“ biržoje. Tais metais „Baltpool“ biržoje pradėta prekiauti biokuru, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą papildžius nuostata, kad „centralizuota prekyba biokuru organizuojama Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Prekybos biokuru skaidrumui ir jo kainai didelę reikšmę turėjo tai, kad šilumos gamintojai nuo 2016 metų privalo ne mažiau kaip 100 procentų biokuro, naudojamo elektros ir (ar) šilumos gamybai, įsigyti „Baltpool“ biržoje. ■

  • ATGAL
    Kuo toliau į Rytus, tuo prastesnis maistas?
    PIRMYN
    Slovėnų krepšinio triumfas ir griūvantys mitai apie sportą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.