100 metų nemigos | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • 100 metų nemigos

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Kęstutis Danielius Rimkevičius

    Prieš šiam tekstui įsipatoginant ant popieriaus (tiesa, pirmiau kompiuterio ekrane, bet tai jau detalės), kai mėginau „įsiklausyti“ į tai, kaip „skamba“ tasai mūsų modernios valstybės šimtmetis, iš jau, atrodytų, tokių tolimų devyniasdešimtųjų nejučia atklydo grupės „Antis“ dainos „Lietuvos valstybė“ melodija. Taigi, Kovo 11-osios Lietuva tarsi ataidėjo tai, ką Vasario 16-ąją skelbė Nepriklausomybės Aktas. Ir du tapo viena. Ko nenutinka nemigos naktį…

    100 metų – ne viena (ir ne vien) diena. Pasirodo, kas buvo seniai, gali būti tiesa – net ir mums, jaunikliams, kurių atmintis dažnai nesiekia toliau pernykščių obuolių ar praeitos savaitės vakarėlio. Jei šįmet švęsdami Kovo 11-osios 28-metį dar galim prisiminti, kaip per Nepriklausomybės mitingus mojavome trispalve, ar gerai pamiklinę atmintį dar užuodžiame Sausio laužų ir parako dūmus, tai Vasario 16-osios Lietuvą tegalime savaip atrasti iš pasakojimų, filmų, knygų. Atkurtos valstybės šimtmetis paragina iš naujo atsiversti istorijos vadovėlius. Pagerbti tuos, kurie tuomet kūrė prisikeliančią Lietuvą. Tarsi laisvės užkalbėtojai kartojame magiškąjį 100-tą. Ir ši mintis neleidžia mums užmigti. Kamuoja nemiga. Prieš pat aušrą nervinė sistema įsitempia maksimaliai, galvoje tampa šviesu tarsi sprogus atominiam užtaisui.

    100 metų nemigos – štai kas kuria moderniąją Lietuvą. Fabrikų pamainose prakaituojantys, prie kavos ir rašto darbų prilinkę, ligoninių priimamuosiuose budintys, kariuomenės pratybose ginklų bei naktinio stebėjimo žiūronų įsitvėrę tautiečiai nemiega. Gilios mintys gimsta ne atsainiai čepsint prie pietų stalo, ne tingiai glostant išmaniųjų telefonų ekranus. Jei modernus miestas yra organizmas, kuris niekada nemiega, tai moderni valstybė yra nemigos ištiktos tautos buveinė. Juk auštant antrajam Atgimimui, reikėjo savyje puoselėti tą nemigą, kad išskanduotum tai, ko alsiame, prisitaikėliškame vidurdienyje būtų tarsi nepatogu, nedrąsu sumąstyti: Lietuvos valstybė – pabandyk ištarti, / Lietuvos valstybė – Baltijos aušra!

    Net turėdami labai asmeninius įsivaizdavimus, kas yra toji 1918-aisiais atkurtos valstybės Lietuva, visi esame kažkaip su ja susiję, susipynę. Ne, ne so­cia­liniais tinklais ir ne blockchain sekomis. Esame tarsi suaugę į vieną kamieną – laisvės troškimu. To kamieno šaknys, nuo aušros iki aušros būdraudamos, maitinasi syvais dirvos, kurios pH subalansuotas tarp būti ar nebūti, mirti ar gyventi. Todėl, net jei mūsų istorijos žinios nepramuša Wikipedijos lubų, šviesią nemigos valandą esame kur kas arčiau tautos nei patys galėtume pripažinti. Štai tada iš giliausių archetipinių sluoksnių išsisluoksniuoja, atsidengia pirminis suvokimas (esu įsitikinęs, kad joks modernumas neatsiranda iš niekur, tiesiog savitai perkuriama tai, kas buvo pradžioje). Kaip vos gimęs kūdikis klyksmu praneša pasauliui apie savo esatį, taip ir valstybė visų pirma atpažįsta ir teigia save pasaulio kontekste: Lietuvos valstybė – pasaulio Lietuva!

    Būtų naivu tikėtis, kad tokią gyvybinę įtampą išlaikytume nuolatos, tačiau labai svarbu, kad atsirastų kas paklausia: kiek tavo ramiame miege yra nemigos? Reikia daugiau tokių progų – ne tik kas 100 metų, kai auštantį rytą sutiktume atviromis akimis. Tam, kad pasaulio Lietuva neišnyktų iš mūsų pačių kasdienybės žemėlapių. Kiek patys savo valstybės kontūrus brėšime, tiek jie ir bus matyti. Turinčiam bus duota, o iš neturinčio… Todėl budėkime.

    Ar galime save apibrėžti be kitų? Niekaip. Jei mūsų valstybės kontūras yra sienos, tai šios sienos yra su kitomis valstybėmis. Jei mūsų tautiniai ženklai – drabužiai, patiekalai, menas, galiausiai patsai mentalitetas – yra mūsų savotiška apibrėžtis, tai ji aktuali tiek, kiek skiriasi nuo kitų tautų ženklų arba kiek yra į juos panaši. Taip pat svarbu ir tai, kiek per amžius gludinta tautinė detalė, mintis, poskonis įsilieja į šiuolaikinio gyvenimo (pripažinkim, labai globalaus) dvasią ir materiją. Ne tautinis drabužis mus daro lietuviais, o mes, kurdami savo aprėdą ar tiesiog visą savo aplinką, darome ją lietuvišką, tokią, kurią kitos tautos kaip lietuvišką atpažintų.

    Ar gali būti, kad esame „kiečiausi“, vieninteliai tokie, žodžiu, patys pačiausi visame pasaulyje? Deja, irgi ne. Jei įsivaizduojame tokie esą, vadinasi, nesam toliau savo kaimo nosies iškišę. Netgi nuolat visiems primindami apie mūsų tautos kovas, kančias, netektis (suprantama, kas vis dar labai skauda, apie tai ir kalbame), nesame labai originalūs. Kiekvienai tautai – savos kovos ir savos kančios.

    Keistai atrodo tokie tautos vedliai ar į juos besitaikantys, kurie adoruoja baudžiavinės Lietuvos liaudies kultūrą (apie kitokią juk sovietinėj mokykloj nemokė) ar didžiuojasi esą paskutinių Europos pagonių palikuonys. Tokiems bepigu projektuoti sovietinio tautų kalėjimo patirtis į Europos Sąjungą ir virkauti apie Europos daugiakultūriniame liūne skęstantį lietuvišką sodžių. Neva globalizmo vėžys, migracijos užkratas ir visuotinis klerikalų sąmokslas taikosi į nekaltą mergelę Lietuvą. O seniau kaip būdavo gražu – pasitinka lieknos geltonkasės, tautiniais drabužėliais apsirėdžiusios, ponus (na, ką ten ponus, būkim paprastesni – draugus) iš centro su duona ir druska… Dabar visos mat po kembridžus visokius ir šiaip užsienius išsilaksčiusios. Nerūpi joms valstybė… Ir centras kažkaip tarp daugybės nacionalinių valstybių padalintas, kažkoks išplaukęs ir į kažkokią nesuprantamą Europą nutolęs. Nėra aiškumo, nė tvirtos rankos.

    Nepyk, mielas skaitytojau, už tokią ironijos dozę – taigi juokas yra geras gydytojas. Ypač kai mūsų visuomenę kankina fobijos, jog kartą, užklupus nemigai, imsim ir susimąstysim, kokie menkučiai esame po šiuo dideliu žvaigždėtu dangumi ir kartu – kokie laisvi. Gal net kažkiek išsigąsim savo laisvės, nežinosim, ką su ja daryti, nes tokią naktį niekas negalės mums ko nors liepti, nurodyti, uždrausti. Suprasime, kad esame sudėtingo, kupino skirtybių ir pavojų, bet tokio gražaus pasaulio dalimi. Galiausiai turėsime pripažinti: mano sodyba, mano kaimas, miestas, mano valstybė yra pasaulio Lietuva, o pasaulis apvalus – vadinasi, gyvenu pasaulio centre. Gal nebus tai jau šitaip baisu?

    Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarus įsivaizduoju ne sulaižytais plaukais ir tvarkingai susėdusius istorinei nuotraukai, o susivėlusius, susiglamžiusiais nuo ilgo posėdžiavimo švarkais, paraudusiomis nuo nemigos, bet didžiule laisve spindinčiomis akimis žvelgiančius pro senojo miesto langus į aušros nuauksintus Pilies gatvės mūrus. Jei galėčiau perskaityti jų mintis, tikiu, kad jos suktųsi apie paryžius, berlynus ar niujorkus, kuriems tuoj tuoj praneš, kad gimė šiuolaikinė Lietuvos Valstybė. ■

  • ATGAL
    G. Statinis: „Ponas Zy“ galėtų pasitarnauti nuoširdesniam lietuvių-lenkų dialogui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.