Dovilės Kuzminskaitės kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Dovilės Kuzminskaitės kūryba

  • Data: 2012-12-18
    Autorius: Dovilė KUZMINSKAITĖ

    (Martynos Trinkūnienės nuotr.)

    2 savęs

    Toks keistas metas – užsimerkia akys
    Ir tavo balsas skamba erdvėje.
    Daugiau nei du šimtai dienų –atrodo, metai,
    Kai mano kūnas perkirstą save

    Visai užmiršo. Nors viena jo pusė
    Nešioja mano vardą Vilniaus gatvėm,
    O kitą, jei kada anksti pabusi,
    Pasižiūrėk į veidrodį – atsektum

    Tarp jūrų ir kalnų, mašinų, gatvių, smogo,
    Mergaičių krūtimis, prisirpusiom lyg vaisiai,
    Ji stovi atokiau, atrodo, kiek sublogus
    Ir tavo žvilgsnį į tave nulaiko.

    Nena

    Keturios raidės – tiek reikia, kad moterim taptų
    Ta, kuri grįš į šį miestą tik tiek, kiek jis bus susapnuotas,
    Ta, kuri vandenį drums, kad daugiau niekada neužaktų,
    Tu miegosi ramus, tavo miestas šį rytą miglotas.

    Tavo miestas ramus, jį skalauja nelūžtančios bangos,
    O šiame tik šiaurys šiaušia baimę pažvelgti į lapą,
    Kuriame tavo ištartos keturios raidės vis trankos,
    Taip pavargsta akis, sekdama jų vingiuojantį taką.

    Tu miegosi ramus, kris šviesa pro pravertą langinę
    Ir įrudus oda sušvytės tarsi vienišo kario.
    O kai pūstels šiaurys, tu pro sapną šypsosies: „divina“,
    Lyg sapnuodamas tą, kurią kartą jau būsi ištaręs.

    Nojaus žmonos atsiminimai

    Atmenu: sėdi kamputy ir drožia.
    Kažin ką niūniuoja,
    Pašonėj boluoja lenktašonis laivas.
    Kartkartėm trakšteli
    Džiūdamos pušinės lentos.
    Kvepia sakais ir lietum.
    Ir taip ištisas savaites.
    Nustojo maisto, kalbos,
    Apleido vyriškas priedermes.
    Žilas toks, liesas, sukukęs,
    Prakvipęs žaibu ir vandeniu.
    Tą savaitę, kai tvenkėsi debesys,
    Parodė, ką drožęs: visų po du.
    Lietaus kvapas lipo prie odos.
    Kai pirmą kartą prapliupo,
    Dirbtuvėse jo nebebuvo.
    Kalbama, kad išplaukė su dailidės sūnumi
    Medžioti sieliūkščių.

    Bijančių

    Nežinau, kaip apibūdint tą jausmą,
    Kai vakare prieš užmingant kyla noras
    Patikrint, ar visi dar kvėpuoja,
    Nes ūmai neramu,
    Nes neganda kvepia ir sklaidos
    Pažeme žvakės dūmelis –
    Juk ir mano namai ne be dūmų.
    Klausausi – lyg ir čiaupo lašėjimas,
    Radijo aidas, bandau pagauti tą
    Vos girdimą gyvybės virpėjimą plaučiuose –
    Einu, pasilenkiu, jaučiu, kaip skruostas rasoja,
    Ir šiai nakčiai tampa lengviau.

    – Tavo tokios didelės akys.
    – Žinau, baimės visada tokios.

    ***

    Ruduo, nebeišlaikęs savo svorio,
    Į miestą krito o tada, lyg tyčia,
    Pažiro šonuos smulkūs upelyčiai.
    Klevai nuraudo. Šiaip jau orūs

    Žibintai, netikėtai užsiplieskę,
    Parodė gatvę, kurioje tarp vartų
    Kažkam gerokai bučinys apkarto,
    Nes išsikraustę kiek toliau už miesto

    Amūrai ėmė ir apleido darbą:
    Ant medžių kabo jų lankai ir strėlės.
    Ir veltui gladiolės galvas kėlė
    Pasižiūrėt, kaip debesis išspardo

    Miklus Rytys. Dabar ramu, lašnoja,
    Pasaulis po rudens pilvu didžiausiu
    Šiek tiek pridusęs. Jei įtemptum ausį –
    Tingus amūras pasikaso koją.

  • ATGAL
    Kai tekstas nori pasirašyti
    PIRMYN
    Deivydas Zvonkus: „Yva“ turėjo būti dviejų sezonų kičinis pokštas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.