Kūrybinės mūzos iš Australijos | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Kūrybinės mūzos iš Australijos

  • Data: 2015-09-22
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Jan Owen (www.wikipedia.org nuotrauka)

    Naująjį „Apžvalgos“ sezoną norime pradėti šiek tiek paįvairindami „Mūzos dvelksmo“ skiltį. Šį kartą jūsų dėmesiui – šiuolaikinės australų poetės Jan Owen kūryba. Ši poetė yra ir vertėja, vienas paskutinių jos darbų – naujas Charles Baudelaire‘o eilėraščių rinkinio „Piktybės gėlės“ vertimas į anglų kalbą. Australijoje užaugusi menininkė nemažai laiko yra dirbusi redaktore bei dėsčiusi kūrybinio rašymo užsiėmimus. Jos eilėraščiai yra išversti ne į vieną užsienio kalbą, o kūryba apdovanota ne tik gimtojoje Australijoje („Mary Gilmore Prize“, „Max Harris Poetry Award“ bei „The Gwen Harwood Poetry Prize“), bet ir įvertinta užsienyje. Kelių tarptautinių konkursų nugalėtoja neseniai lankėsi ir Lietuvoje. Čia ji dalyvavo tarptautiniame Poezijos pavasario festivalyje, kuriame skaitė ir pristatė savo kūrybą.

    ISTORIJOS PAMOKOS

    Iš riešutmedžio raižiniais puošto imtuvo,
    beveik nustatyto ties rytinėmis naujienomis,
    atsklido BBC žinių tonai.
    Susirangius šalia foksterjero Niperio,
    viena ausim įdėmiai klausančio His Master‘s Voice*,
    savąją priglaudžiau prie grabo formos radijo,
    dengto jaukiai dulkėta staltiese,
    atsiduodančia svilėsiais švelniai kaip istorijos pamokos,
    išgirdau vardą
    (kelius prispaudžiau prie smakro ir tik tada
    išvydau pirmąsias kraujo dėmes ant savo rausvos pižamos),
    nuskuodžiau į tėvų miegamąjį su žinia,
    „Stalinas negyvas! Josifas Stalinas negyvas!“
    Mama nusivedė mane į vonią,
    aprūpino segtukais ir įklotu,
    tada pagarsino imtuvą ir šis liko įjungtas visą dieną
    tarsi karstas, be perstojo skelbiąs savąjį lavoną.
    Tėvas niekaip nesiliovė šypsojęsis,
    „Ką gi, ką gi, panele!“, o atsisukęs į motiną,
    „Greičiausiai Berija jį užlenkė.“
    Kažkas mirė,
    o mums buvo leista džiaugtis.
    Visą dieną kažkokia tolima tamsa merkė mane kiaurai…

    *  Foksterjeras Niperis (Nipper the Foxie) buvo radijo imtuvų prekinis ženklas, vaizduojantis šunį viena ausim besiklausantį radijo. Dėl to šie imtuvai vėliau buvo praminti „His Master‘s Voice“ („Jo šeimininko balsas“)

    MAŠALAI

    debesyse virš upės blizgesio
    jie driksta ir driksta
    begaliniais raizginiais,
    kartu jie ir šviesos dalelės,
    ir mašalų tvanai,
    smulkutis minties spurdesys
    ir ne tik –
    naujos idėjos zvimbimas
    šviesiam proto
    meniske.
    Greičiausiai tokią popietę
    Heisenbergas
    ir sugalvojo savo
    ∆x.∆p ≥ h/4 π:
    aš, regis,
    neišskiriu nei mašalo, nei minties,
    bet traukiu
    paradigminę giją eilėraščiui.
    Virš mašalų ir manęs
    slenka kamuoliniai
    sviražolių debesys:
    tolimi minčių balionai,
    mums
    tušti lyg amžinybė.

    ŠIKŠNOSPARNIS

    Iš nebūties rytinio pakraščio
    atslinkus nykuma palinko įžambiau
    nei Emilija D, vilkinti sekmadienio rūbą,
    nusviestas krečiančio oro gūsio
    tiesiai ant naktinio staliuko,
    išsiviepęs embrionas
    tarpu laikrodžio ir stiklo,
    apgraibom susiburiančių
    išaustam sutemos pakrašty
    ties ornamentišku kaukės kraštu
    gotikiniam lange virš Didžiojo Kanalo,
    Vivaldžiui tyliai sėlinant iš vidinio kambario.
    Ta švelni, pikta lemianti oda
    matyt buvo gedulo dovanų popierius,
    apvyniotas apie jo tamsų gumbelį, kuris,
    vos sušmėžavęs, trenkės į mane dukart,
    tuomet pašoko lig japoniškos graviūros krašto
    ir pakibo lyg ištaršyta mokslinė fantastika,
    lyg sunkio jėgos įsčios
    ar nešvankus pasisakymas apie meną.
    Leidau jam pernakt plasnot čerškiančiuos sapnuos,
    bet pabudau auštant, kai jis nuaidėjo erdve,
    sekdamas savo grakščias gaidas tenai,
    kur, išskriejęs pro atslenkamas dureles,
    jis atėmė man kvapą nelyg  egzorcizmas,
    tas pats intymiausias praradimas.

    PIRMOJI MEILĖ

    Tiziano „Vyras pilkomis akimis“, apie 1540-45m.
    Tai nutiko per fiziką,
    skaitant po suolu bibliotekos knygą apie dailę,
    (pamokos tema buvo Archimedas vonioje)
    atverčiau puslapį ir užkibau
    ant vyresnio vyro ir, tiesą sakant, atvejis
    vargiai buvo idealus –
    jam buvo keturi šimtai keturiasdešimt,
    man – keturiolika.
    Eureka! klykiau mintimis
    (meldžiau, kad nieks neišgirstų)
    o Rojų visom prasmėm
    išvydau 179 puslapyje
    (meldžiau, kad nieks neįtartų).
    Žinoma,
    mano pirštai, lipnūs nuo irisų ir palaimos,
    negebėjo išvilioti jo iš ano šimtmečio;
    jo šaltas, pilkas žvilgsnis
    prikaustė manąjį.
    Šešiskart pavėlavau grąžinti knygą,
    man laikinai buvo uždrausta skolintis iš bibliotekos,
    ir gavau D iš fizikos,
    bet įsiminiau, ką mokė Archimedas.
    Po dešimties metų ištekėjau
    už europiečio šaltom pilkom akim,
    ūsais ir
    kiaulės odos pirštinėm.

    AK, TIE LEDAI!

    Ir nors išties pamilę buvom tą klusnų arklį, kurs savu snukiu
    švelniu it nudėvėta vilna stūmė mus į dryksančius laukus rugių,
    tik Antarktika, aplankanti apylinkes, padėdavo iškęst
    tą karštį, per kurį vangiom garuojančiom tolybėm mes
    lėtai bidzenom ar kinkavom girgždančiais vežimo ratais.
    Tiktai ledų pardavėjas šuoliavo nuo vartelių prie vartelių,
    pasilenkęs virš audeklu dengto nešiojamo šaldiklio, kuris
    pardavėją smarkiai sverdavo ir lenkdavo žemyn ir vis
    dunksėjo bei trinksėjo jam krūtinėm, kuomet jis
    užeidavo nebeldęs purvu išmindamas grindis.
    Ant įkaitusio asfalto laukėm kilnodami kojas basas
    ir uodėm  drėgnus lino maišus, avižas ir trąšas,
    šieną ir sausas žoles mes arkliui kišom per jėgą,
    kad užsitarnautume nors gabalą varvančio ledo.
    „Eikit šalin, vaikai – dar vežėčios kokios nutvos.“
    Tad traukėm atokiau pašėlt sulipę ant tvoros,
    stebėdami, kaip vežimėlis atkrypuoja Dučio gatvėn.
    Džonis visad modavo, kai šis pasukdavo į dešinę
    ir baikščiai bei negarsiai plodavo katutėmis;
    greit kaip įmanydami mes laižėme ir šliurpėme,
    bet vis vien ledų kraštelius aptirpindavo saulė
    ir mūsų oda jie varvėjo virpančiom srovelėm,
    o purvu sruvėjo šokolado lašeliai ištižę.
    Kai vaflius iškeldavom blizgančius ryškiai,
    niūriai iš šalto ledo kamuolių galybės
    mūs delnuose vingiavo kreivos linijos,
    išrangydavę klaustuką šviesoje. Ir rodės, laikui
    mes nė nerūpėjom; kur bežvelgėm, namai mūsų laukė –
    žaliuojančios gatvės, brolio juokas, diena saulėta,
    per amžius tirpstanti ir tik pusiau įsidėmėta.

    Už eilėraščių vertimus dėkojame Dominykui Norkūnui

  • ATGAL
    (Į)kvepiantis globalios Lietuvos kultūros žiedas Šiaurės Amerikoje
    PIRMYN
    Kiekviena kelionė – tarsi piligriminė, tarsi kelionių vynas...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.