170 dienų kelionėje aplink pasaulį | Apžvalga

Laisvalaikis

  • 170 dienų kelionėje aplink pasaulį

  • Data: 2013-02-26
    Autorius: Akvilė Stunžėnaitė

    Tradicinis vietinių Quechua žmonių kaimas. Moterys „spanglish“ kalba pasakoja turistams, kad raudona spalva vilnai dažyti išgaunama iš kaktuse gyvenančių vabzdžių lervų (Peru)

    Šaltą sausio dieną susitikome su Laimiu, kuris neseniai grįžo po 170 dienų kelionės aplink pasaulį ir sutiko pasidalyti savo įspūdžiais bei įnešti šiek tiek šilumos į šaltą lietuvišką žiemą. Keliaudamas vaikinas aplankė Pietų Ameriką, Aziją ir Australiją. Apie tai, kaip jam sekėsi, pakalbėjome mūsų susitikimo metu.

    Papasakok apie save.

    Po studijų Vytauto Didžiojo universitete išvykau studijuoti į Londoną, kur mokiausi ir dirbau paskutinius šešerius metus. Tačiau visada kirbėjo mintis, kad noriu gyventi Lietuvoje, be to, atsirado ir dar vienas noras – pakeliauti. Kuo ilgiau mąsčiau, tuo labiau tikėjau, kad galiu šiuos du norus suderinti.

    Kaip kilo mintis keliauti aplink pasaulį?

    Mintis kilo vieno vakarėlio metu, kai prasitariau, kad noriu pakeliauti aplink pasaulį. Vienas draugas, labai susižavėjęs, sako: „Keliaujam!”. Sukirtom rankom ir po kokio mėnesio atsargiai vienas kito paklausėm, ar tikrai norim keliauti? Paaiškėjo, kad vis dar norime, tada ir prasidėjo rimtas planavimas.

    Planavimo buvo daug. Reikėjo abiem išeiti iš darbo, bet pirmiausiai reikėjo tam pasiryžti. Darbe manęs niekas nesuprato, jaučiau kolegų spaudimą, bet draugai suprato ir palaikė. Tėvai taip pat apsidžiaugė, nes po kelionės buvau  suplanavęs grįžti gyventi į Lietuvą.

    Kas svarbiausia keliaujant aplink pasaulį?

    Svarbu, kad būtų patogu. Būtina turėti gerus batus, kurie neperšlampa, su kuriais gali į kalnus lipti ir po džiungles vaikščioti. Taip pat reikia striukės, kuri būtų šilta ir nepraleistų lietaus. Reikia apgalvoti, kad turėtum drabužių ir šaltam, ir šiltam orui, juk ant kalno viršūnės gali būti -30°C, o nusileidus žemiau oras šiltesnis. Kelionėje nebesvarbu grožis, svarbiausia – funkcionalumas. Mano brolis, žiūrėdamas kelionės nuotraukas, stebėjosi: „Na, Laimi, kaip čia mėlyna striukė su žaliomis kelnėmis?“. Pirkau tai, kas buvo funkcionalu, į spalvas nežiūrėjau, aprangą buvau taip susiplanavęs, kad kelionėje jos nereikėjo pirkti ir nei karto nebuvo nei per karšta, nei per šalta.

    Ar ilgai teko ruoštis kelionei?

    Nusprendus, kad nori keliauti aplink pasaulį, pasiruošimui užtenka trijų mėnesių. Daugiausiai užtruko pasirengti morališkai. Po to reikėjo nuspręsti, į kokias šalis keliausime. Mano manymu, kelionė į Japoniją buvo privaloma nediskutuojant. Tomas, draugas su kuriuo keliavom, norėjo pamatyti Pietų Ameriką, o mane Pietų Amerika gąsdino, todėl vienas kitą įkalbinėjom.

    Nors iškeliavome gegužės mėnesį, kelione gyvenau jau nuo balandžio. Negalėjau apie nieką kitą galvoti, o visi pokalbiai su draugais ir šeima sukosi tik apie būsimą kelionę.

    Kokias šalis aplankei ir kaip nusprendei, kurias nori pamatyti, juk pasaulyje tiek daug valstybių?

    Pradėjome Pietų Amerikoje. Aplankėme Peru, važiavome į Boliviją, Čilę, po to į Naująją Zelandiją, Australiją, Japoniją, Kiniją, Malaiziją, Singapūrą ir Honkongą.

    Pagrindinis kriterijus, renkantis šalis, buvo kultūrinis palikimas. Pietų Amerikoje norėjau pamatyti tikrąją, senąją kultūrą. Peru ir Bolivijoje daugiau kaip 50 proc. gyventojų yra vietiniai indėnai. Tai autentiškos šalys, palyginti su Brazilija ar Argentina, kurios turi visiškai kitokią kultūrą. Mes įsivaizduojame, kad visi pietų amerikiečiai šoka salsą ir sambą, visada šypsosi ir yra laimingi. Peru ir Bolivija yra visiškai kitokios, su savita kultūra, ten daug išlikusių vienos didžiausių inkų civilizacijos paminklų.

    Naująją Zelandiją pasirinkome dėl jos unikalaus gamtos grožio, Australiją norėjosi pamatyti iš smalsumo, nes Lietuvoje nuo mažų dienų apie Australiją dainas dainavome, ten gyvena koalos ir kengūros. Japoniją pasirinkom, nes norėjau aplankyti savo labai gerą draugą, iš kurio buvau daug apie šią šalį girdėjęs. Žinojau, kad Japonija yra visiškai kitokia šalis kultūrine prasme ir gamta ten nuostabi. Kiniją būtina aplankyti, nes čia sparčiai auga ekonomika. Žinojau, kad šioje šalyje viskas labai sparčiai vystosi, ji turi daug savotiškų socialinių problemų. Man buvo įdomu viską pamatyti savo akimis. Turėjau slaptą mintį: jeigu man patiks, būtų naudinga pagyventi metus Kinijoje ir pasimokyti kinų kalbos.

    Kokia Kinija pasirodė iš tikrųjų?

    Jeigu taip nutiktų gyvenime, kad nebesugalvočiau ką veikti, tikrai važiuočiau į Kiniją ir mokyčiausi kinų kalbos, nes manau, kad tokios žinios ateityje pravers visiems. Kinijoje gyvena pusantro milijardo žmonių ir jeigu su jais kalbi angliškai, jie nustemba, kodėl nemoki kinų kalbos. Jie stebisi, kaip galima atvažiuoti į Kiniją ir nemokėti jų kalbos. Tada bandai aiškinti angliškai ir tikiesi, kad vis dėlto rasi su kuo pakalbėti ir nepasiklysi.

    Jų požiūris kiek nacionalistinis, nes kinai galvoja, kad yra galinga valstybė ir kad visi turėtų kinų kalbą mokytis. Daugelis turistų stebisi, kodėl kinai angliškai nemoka, juk čia turistų industrija, tačiau įsivaizduok, kai pusantro milijardo kinų pradės keliaut ir kokie trys šimtai milijonų atvažiuos į Europą ir sakys: „Ką, jūs kiniškai nemokat?“, tada visa Europa turės šią kalbą išmokti. Kai atsivers Kinijos sienos ir visi tie žmonės galės sau leisti keliauti, aš manau, kad dauguma jų atvažiuos į Europą.

    Ar tai negąsdina?

    Truputį gąsdina, juk kada nors kinams bus leista keliauti. Dabar ten daug dalykų kontroliuojama valstybės: net važiuojant iš vieno miesto į kitą reikia gauti įvairius leidimus. Tik turtingieji gali sau leisti keliauti. Mane gąsdina tai, kaip atrodytų Londonas, Roma ar Vilnius su trimis šimtais milijonų keliaujančių kinų. Turbūt jaustumėmės panašiai kaip Pekine ar Zhangjiajie nacionaliniame parke.

    Papasakok plačiau apie Zhangjiajie.

    Buvau pavargęs nuo miesto ir norėjosi pamatyti šiek tiek gamtos. Kolegė iš Londono rekomendavo man šį parką. Kinai teigia, kad ši vieta įkvėpė „Įsikūnijimo“ („Avatar“) kūrėjus, nes kalnai, esantys nacionaliniame parke, labai panašūs į rodomus šiame filme. Kalnai labai statūs, apaugę medžiais, krūmais ir žolėmis – tai viena gražiausių kada nors mano matytų vietų, bet nuvykęs ten negalėjau patikėti savo akimis – nacionaliniame parke buvo daugiau žmonių nei mieste, be to, visur eilės. Kinai mėgsta keliauti grupėmis, jie atvažiuoja autobusu su gidu. Tokių grupių labai daug. Visi gidai turi po mikrofoną su kolonėlėmis ir vaikščiodami po parką visi kartu rėkia. Kai šimtas gidų šaukia vienu metu nuostabiame rojaus kampelyje, tada nebesupranti, kur esi, – kosmose ar žemėje. Nesitikėjau, kad nacionaliniame parke gali būti tiek daug žmonių.

    Kuri šalis labiausiai patiko ir kodėl?

    Negalėčiau išskirti vienos, labiausiai patiko Peru, Bolivija ir Japonija. Bet jeigu reiktų pasirinkti, man labiausiai įstrigo Japonija – nuostabi šalis kultūros, technologijos ir gamtos atžvilgiu. Japonijoje kartais pasijusdavau kaip kitoje planetoje, nes žmonės mąsto visai kitaip nei mes.

    Kodėl Japonija kitokia mūsų, europiečių, akimis?

    Japonų kultūrą galima paaiškinti dviem aspektais: jų senovės filosofija ir trim šimtais izoliacijos metų, kai Japonija buvo uždaryta nuo viso pasaulio. Japonai – tai žmonės, kurie pagarbiai elgiasi su viskuo, kas aplink juos, nes tiki, kad kiekvienas daiktas turi sielą. Autobuse, kai šalia tavęs yra laisva vieta, japonas prieina ir nusilenkia, taip parodydamas savo pagarbą tau. Ten daug lankstymosi, nesvarbu, kas tu būtum, esi gerbiamas. Net ir didžiausi priešai, kurie nekenčia vienas kito, vis tiek rodo pagarbą vienas kitam.

    Japonijoje bendruomenės interesai daug svarbesni už asmeninius ir jeigu kažkas daro kitaip – tai didžiausia nepagarba ir gėda. Ten nepriimtina siekti savo tikslų pirmiau nei bendruomenės.

    Menas kurti Japonijoje buvo svarbus nuo seno. Jų medinės lėlės jau prieš penkis šimtus metų turėjo mechanizmus su nuotoliniu valdymu. Jie visada siekė tobulybės, dėl to turi aukštus technologinius laimėjimus.

    Japonijos miestuose jaučiama didelė Vakarų kultūros įtaka. Aprangoje jie kopijuoja Vakarų madą, elgiasi vakarietiškai – eina į barus ir kino filmus. Japonai labai mėgsta beisbolą – tai sėkmingiausia Vakarų prekė Japonijai. Prekybos centrai ten – didelės kičo pilys su ekranais, iš kurių dainuoja urbanistinį „popsą“. Paaugliai stengiasi pasirodyti kuo „mandriau“: apsirengia provokuojamai, prisivarsto auskarų, pasidaro keistas ir įspūdingas šukuosenas ir vaidina, kad pyksta, kai juos fotografuoja.

    Visgi japonai – be galo draugiški ir paslaugūs žmonės. Jie nuolankūs ir niekada nepasakys blogo žodžio, tačiau į užsieniečius jie žiūri šiek tiek iš aukšto ir net turi žodį jiems apibūdinti – „gaidžin“ (ateivis). Jie taip vadina visus, kurie nėra japonai. Jie mano, kad svetimšaliai šiek tiek neišprusę, nes nežino, kad įeinant į patalpas reikia nusiauti batus, kad negalima su tualeto šlepetėmis vaikščioti po kambarius. Japonijos visuomenė labai uždara, todėl vakariečiams sunku pritapti. Ten sunku kilti ir karjeros laiptais, nes karjera labiau priklauso nuo to, kiek metų dirbi, o ne kaip dirbi.

    Koks Japonijos technologinis stebuklas tave labiausiai nustebino?

    Labai nustebino traukinys, kuris neturi ratų, bet yra prikabintas stogu kažkokiomis magnetinėmis pagalvėmis. Juo neteko važiuoti, bet aš visada stebėjausi tokį traukinį matydamas.

    Didelį įspūdį padarė ir japoniškas tualetas. Užsieniečiai labai sureikšmina tualetus ir susitikę dažnai pasikalba apie tai, kas kokį „washlet“ matė. Tualetai turi pašildomą sėdynę, atlikus reikalus čiurkšlė nuplauna užpakalį, tada išdžiovina ir dar kremuku patepa.

    Koks didžiausias tavo kelionės nuotykis?

    Manau, kad stovyklavimas ant Kinų sienos. Antrą kelionės po Kiniją dieną sutikau keliautoją, kuri pasiūlė ant Kinų sienos stovyklauti naktį. Turėjome tik vieną vakarą pasiruošti, deja, neradome nei palapinės, nei miegmaišio. Nusipirkome maisto ir vyno, pasiskolinome antklodes iš hostelio ir išvykome. Nepagalvojome, kad tuo metu Kinijoje buvo „golden week“ (liet. auksinė savaitė), kai visi Kinijos gyventojai atostogauja. Vos pavyko autobuse gauti dvi vietas trims. Važiavome šimtas žmonių keturiasdešimties vietų autobuse.

    Po dviejų kilometrų ėjimo restauruota sienos dalimi priėjome tikrąją, nerestauruotą sieną. Stengėmės įsikurti kiek įmanoma toliau nuo restauruotos sienos dalies. Aš bijojau, juk esame Kinijoje ant Kinų sienos, o mano bendrakeleivė dar ėmė kalbėti apie tai, kad reikia sukurti laužą. Tada galvojau: „supakuos čia mus, uždarys, išmes raktą, ir niekas niekada apie mus nesužinos“. Po ilgo kelio galiausiai atsidūrėme aklavietėje, nes priešais mus buvo nepereinamas skardis, todėl reikėjo ieškotis nakvynės.

    Apsistojome sienos bokštelyje be stogo su medžiais, augančiais viduje, susikūrėme laužą. Įspūdingiausia buvo naktį. Mėnulis labai mažas, žvaigždžių pilnas dangus ir visiška tyla: jokio vėjo, jokio gyvūno ar paukščio. Galvojau, kad mus sukąs uodai, atšliauš gyvatės, bet nebuvo nei gyvos dvasios, tik tolimame kaime lojo šuo. Iki šiol nesuprantu, kodėl ten nebuvo jokių gyvūnų, juk aplink laukinė gamta. O ji ten graži, ir siena kalnų viršūnėse atrodo tikrai įspūdingai.

    Ar kelionės metu patyrei krizių?

    Taip, teko. Kai keliavome Peru, turėjome keliauti į Maču Pikču – didžiausią savo turą. Ryte turėjo ateiti gidas mūsų pasitikti, o vakare aš stipriai apsinuodijau. Apsinuodijau taip baisiai, kaip tik gali būti baisu. Jeigu ne mano draugas, nežinau, kaip būčiau išgyvenęs. Tada ir kilo klausimas, ar leistis į žygį, ar ne. Kitas turėjo vykti tik po dviejų savaičių, todėl nusprendžiau keliauti. Pirmas dvi dienas nieko nemačiau ir nieko neprisimenu, žinau tik tiek, kad nuolat žiūrėjau į savo kojas. Apsinuodijimas, aukšta temperatūra ir keturių kilometrų aukštis – nekokia kombinacija. Tikrai galvojau, kad nebegrįšiu iš tų kalnų. Tai buvo mano krizė, pasiekiau savo ribas. Dabar galvoju, kad reikėjo likti ir nerizikuoti savo sveikata.

    Ar buvo kilusi mintis nutraukti kelionę?

    Nutraukti ne, bet sutrumpinti – taip. Norėjau sutrumpinti savo kelionę Australijoje. Man ten patiko, bet Australijoje neradau nieko kultūriškai svarbaus, viskas labai panašu į Londoną ir didelio įspūdžio nepaliko.

    O kaip koalos ir kengūros?

    Jeigu nematei koalos ir kengūros, vadinasi, nebuvai Australijoje, nes tai svarbi šios šalies dalis. Važiuojant baikerių motociklais per kelią bėgo būrys kengūrų, atrodė tikrai gražiai.

    O kad pamatyčiau koalą, teko eiti į koalų gydyklą. Ant medžio tupėjo septynios koalos, tačiau visos miegojo. Pasveikinusios mane gydyklos darbuotojos pažadino vieną iš koalų, kuri vos tik atsibudusi ėmė ėsti. Galėjau ją paliesti ir nusifotografuoti.

    Ar jau radai savo svajonių šalį?

    Manau, kad svajonių šalis yra ten, kur tu ją susikuri. Svajonių šalis ten, kur turi šeimą, draugų ir gali normaliai gyventi. Yra nuostabiausių šalių, bet geriau jas aplankyti kaip keliautojui, o ne nuolat gyventi. Kelionės pradžioje buvo kilusi mintis pasilikti kurioje nors šalyje, bet kuo ilgiau keliavau, tuo labiau supratau, kad noriu grįžti namo į Lietuvą.

    Ko išmokai savo kelionių metu?

    Turbūt išmokau mėgautis visomis teikiamomis galimybėmis, atsipalaiduoti, nekreipti dėmesio į suvaržymus. Išmokau keliauti ir turiu naują kelionės filosofiją. Anksčiau maniau, kad reikia pamatyti visas įžymias vietas, o dabar galvoju, kad reikia daryti tai, kas labiausiai patinka, ir važiuoti ten, kur nėra tiek daug turistų, kur gali pažinti kultūrą. Nuo tada, kai grįžau, dar neturėjau jokio streso. Galbūt išmokau į viską žiūrėti paprasčiau.

    Kaip manai, ar kelionė tave pakeitė?

    Gal ne radikaliai pasikeičiau, bet „atsikeičiau“ į tai, koks buvau anksčiau. Dabar keliauti neplanuoju, bet kai pajusiu, kad pamirštu tai, ką išmokau, vėl leisiuosi į kelią. Kelionėse pasaulis atrodo daug tikresnis. Šiaip neprieičiau prie nepažįstamo žmogaus pasikalbėti, o kelionėje viskas daug paprasčiau.

    Pirmiausiai palinkėčiau pozityvaus mąstymo ir lankstumo, reikia būti atviriems naujovėms,  trupučio ryžto ir trupučio pinigų.

    Ši kelionė – pats geriausias dalykas, kuriam pasiryžau savo gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti pasaulį. Norėčiau, kad daugiau žmonių galėtų leistis į keliones, tuomet būtų atviresni ir draugiškesni vienas kitam.

  • ATGAL
    Nuotykiai (O)Bama šalyje!
    PIRMYN
    Noras gyventi Lietuvoje didesnis už Singapūro prabangą ir saulę
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.