1939-ieji: tarp dviejų nusikalstamų sutarčių | Apžvalga

Įžvalgos

  • 1939-ieji: tarp dviejų nusikalstamų sutarčių

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    1941 m. Birželio sukilimo minėjimas prie Karo muziejaus Kaune (1989 m. birželio 23 d.). Reikalaujama likviduoti 1939 m. sovietų-nacių pakto padarinius (Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai) Eugenijaus Macevičiaus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotrauka

    Tos 35 dienos, kurios skyrė dvi nacių ir sovietų pasirašytas sutartis – rugpjūčio 23-osios Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus ir rugsėjo 28-osios Vokietijos ir SSRS sienos ir draugystės sutartį su vienu konfidencialiu ir dviems slaptais protokolais – buvo kupinos paslaptingo pasiruošimo lemtingiems įvykiams, apie kuriuos regiono šalys – šio nusikalstamo sandėrio dalyvės ir aukos – galėjo tik spėlioti.

    Agresijos tikslų naciai neslėpė

    Praslinkus vos savaitei, kai nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos užsienio reikalų žinybų vadovai pasirašė pirmąją sutartį, leidusią Adolfui Hitleriui užpulti Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tik aklas galėjo nematyti, kad naciai atvirai pretenduoja į Rytus. Jie 1936 m. užėmė pagal Versalio sutartį demilitarizuotą Reino zoną, 1938 m. kovo 12 d. įvykdė Austrijos anšliusą, tų metų rugsėjo 28 d. kaip Miuncheno sąmokslo pasekmė buvo prijungtas Sudetų kraštas, 1939 m. kovo 14 d. užimta Čekoslovakija, kovo 22 d. – Klaipėdos kraštas.

    A. Hitleriui trukdė Lenkija ir Baltijos šalys, kurios tarsi priklausė SSRS interesų sferai, nors formaliai buvo nepriklausomos valstybės (Vilniaus kraštas jau beveik 19 metų buvo okupuotas lenkų). Užmigdęs Josifą Staliną draugystės ir abipusiškai naudingų ekonominių mainų pažadais (tokie santykiai iš tikrųjų buvo labai glaudūs), A. Hitleris kartu neslėpė savo ketinimų.

    Prieš keletą metų išėjo vokiečių karo istoriko Rolfo-Dieterio Müllerio knyga „Priešas Rytuose: slapti Hitlerio karo su SSRS planai 1939 m.“ (Der Feind steht im Osten: Hitlers geheime Pläne für einen Krieg gegen die Sowjetunion im Jahr 1939). Ją pristatydamas laikraštis „Die Welt“ rašė, kad A. Hitleris pulti SSRS planavo 1939 m. ir dar anksčiau. Tai buvo rizikingas žingsnis, bet naciams reikėjo sustiprinti Rytų sienas, o tik paskui atsigręžti į Vakarus. Tik po to visas jėgas jis turėjo mesti prieš Sovietų Sąjungą, kad „arijų nacijai praplėstų egzistavimo erdvę“.

    Bet pagrindinis A. Hitlerio tikslas – Maskva. R. D. Mülleris cituoja archyvinius dokumentus, kurie pirmą kartą buvo paskelbti tik 1960 m., kad fiureris dar 1938 m. gegužės mėnesį, surinkęs karinę vadovybę, kalbėjo: „Iš pradžių mes veiksime Rytuose, paskui duodu 2–3 metus, ir mes pradėsime pulti Vakarus“. Kitų metų rugpjūčio 11 d. Šveicarijos diplomatas ir Tautų lygos atstovas Laisvajame Dancigo mieste Carlas Jacobas Burckhardtas paskleidė tokią nacių lyderio sąmoningai ar ne išsakytą frazę: „Viskas, ko aš imuosi, nukreipta prieš Rusiją. Jeigu Vakarai tokie kvaili ir akli, kad tai suprastų, aš būsiu priverstas tartis su rusais, sutriuškinti Vakarus ir paskui, kai jie kris, sutelkti visas jėgas ir nukreipti jas prieš Sovietų Sąjungą“.

    Aiškiau nepasakysi. Kiek anksčiau, balandžio mėnesį, vokiečių generolas admirolas Konradas Albrechtas (beveik po pusmečio jis vadovaus vokiečių karo laivyno operacijai prie Lenkijos krantų) taip apibendrino Berlyno planus: „Didis vokiečių politikos tikslas – parklupdyti Europą nuo vakarinių Vokietijos sienų iki europinės Rusijos ribos“.

    A. Hitleris ilgai bandė palenkti Varšuvą savo pusėn, kad kartu muštų sovietus, tačiau tuometė Lenkijos valdžia į pasiūlymus nereagavo. Bet jeigu ji ir būtų sutikusi bendradarbiauti su naciais, Berlynas Lenkiją vis tiek būtų okupavęs. Jį papiktino rugpjūčio 25 d. sudaryta Lenkijos ir Didžiosios Britanijos savitarpio pagalbos sutartis ir rugpjūčio 28 d. patvirtintos Londono saugumo garantijos Varšuvai.

    „Die Welt“ rašo, kad naujai rastuose archyviniuose dokumentuose akivaizdu, jog A. Hitleris SSRS ketino pulti dviem kryptimis: šiaurėje – per Mėmelį (Klaipėdą) ir jo apylinkes, pietuose – per Berlyno sąjungininkę Rumuniją. Bet naujasis generalinio štabo vadas Franzas Halderis, dalyvavęs rengiant visos vokiečių kariuomenės Rytų fronto strategijos pradinį etapą, nurodė to plano silpnąsias vietas: esą Lenkiją gali remti ne tik Vakarai, bet ir Lietuva, ir Sovietų Sąjunga… Deja, Lietuva tik puoselėjo viltis likti neutrali – ne kariauti su Lenkija, ne atsiduoti Vokietijai, o Maskvai buvo ruošiamasi numesti naują kaulą…

    Archyvai liudija, kad ir prieš prasidedant SSRS-Vokietijos karui naciai ir sovietai derino savo politiką Lenkijos atžvilgiu. Tai geriausiai matyti iš keturių gestapo ir NKVD susitikimų, kurių metu okupantai svarstė planus, kaip susidoroti su lenkų pasipriešinimu. Gi Lietuvos vadovai tarp 1939 m. ir dviejų šalies okupacijos srautų vis dar galvojo, kaip neužpykdyti nei vienų, nei kitų…

    SSRS padėjo įsigalėti fašizmui

    Kitas šito tarpsutartinio laikotarpio etapas – Raudonosios armijos agresija. Rugsėjo 17 d. ši armija įsiveržė į Rytų Lenkiją ir užėmė Lenkijos užgrobtą Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Rugsėjo 19 d. buvo užimtas ir Vilnius. Regione susidarė nauja situacija, ir rugsėjo 27 d. į Maskvą atskridęs Joachimas von Ribbentropas galutinai suderino naujos Rytų Europos perdalijimo sutarties straipsnius. Pagal kitą dieną pasirašytą sutartį ir vieną jos papildomą slaptą protokolą už vokiečių jau užimtą Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos Maskvai atitenka Lietuva, gi pietvakarinė jos dalis Suvalkija, „siekiant natūralaus ir paprasto sienos nustatymo“ tarp SSRS ir Vokietijos, – Vokietijai.

    Taip buvo baigtas Rytų Europos perdalijimas, ir abiem agresoriams atsivėrė platūs horizontai: Berlynas ėmė kurti „Barbarosos“ planą, sovietai – Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos taktiką.

    Bet kokia ten taktika! Užėmusi likusią Lietuvos dalį, Raudonoji armija ėmė diktuoti sąlygas ir tarpvalstybiniuose santykiuose. Lietuvos vadovams buvo supančiotos rankos.

    1939 m. spalio 10 d. Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas pasirašė Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai aktą. Tuomet Lietuvai buvo perduota 7000 kv. km teritorijos, tačiau tai buvo tik penktadalis ploto, kurį Sovietų Rusija buvo pripažinusi 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi.

    Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės įgulų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje – iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai. Faktiškai tai reiškė Lietuvos neutralumo ir iš dalies nepriklausomybės praradimą, nes šalis negalėjo vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Ir iš tikrųjų, netrukus, gruodžio 13 d., Lietuvos (kaip ir Latvijos bei Estijos) atstovas Tautų Sąjungoje susilaikė balsuojant už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš organizacijos dėl jos agresijos prieš Suomiją.

    Taigi, Vokietijos ir SSSR 1939-ųjų rugpjūčio–rugsėjo sutartys atvėrė platų kelią sovietiniam agresoriui visiškai okupuoti Baltijos šalis, o netrukus ši teritorija virto pragarišku pirmųjų karo dienų placdarmu. Garsus vokiečių rašytojas ir dramaturgas, buvęs marksistas Bertoldas Brechtas, 1933 m. pabėgęs nuo nacių į užsienį, rašė, kad, sudariusi sutartį su Vokietija, „Sovietų Sąjunga suteikė didžiulę pagalbą fašizmui“ (tačiau tai nesutrukdė jam 1954 m. gauti Stalino taikos premijos). ■

  • ATGAL
    Tremties paliesti
    PIRMYN
    Marija Magdalietė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.