1941-ųjų trėmimai: trys kartos iš arti | Apžvalga

Įžvalgos

  • 1941-ųjų trėmimai: trys kartos iš arti

  • Temos: Istorija
    Data: 2011-07-25
    Autorius: Kalbino Ingrida VĖGELYTĖ

    Subačiaus mokytojų Klemenso ir Elžbietos, vilkinčios šaulių uniformą, šeima 1938-ųjų pradžioje. Priekyje - Nijolė (4 m.), Elžbieta Jūratė (0,5 m.) ir Algiukas (6 m.) (Nuotrauka iš asmeninio E.J.Marcinkevičienės archyvo)

    Šių metų birželis Lietuvai pilnomis rieškučiomis pažėrė 70-mečių. Deja, ne linksmų ir brandžių jubiliejų, o liūdnų sukakčių: pirmųjų trėmimų, masinių politinių kalinių žudynių Rainiuose, Panevėžyje, Telšiuose, Červenėje ir kitur, Birželio 23-osios sukilimo ir kitų skaudžių istorinių įvykių. 2011- ieji oficialiai šalyje paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, verčiančiais neabejingus mintimis ir suvokimais grįžti į tragiškus 1941-uosius. Į šiuos lemtingus metus paprašėme mus sugrąžinti Elžbietos Jūratės VAIČIŪNAITĖS -MARCINKEVIČIENĖS . Ne tik dėl to, kad keturmetės tremtinukės akimis pažvelgtume į praeitį, bet ir pamatytume, kaip ši patirtis skleidžiasi šiomis dienomis, kaip persiduoda iš kartos į kartą ir stiprina mūsų tautos gyvybines ir kūrybines jėgas.

    Su E.J. Marcinkevičiene kalbėjomės po vieno iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimų. Neatsitiktinai. Ši moteris jau daugybę metų aktyviai veikia ir dirba tiek visuomeniniu, tiek politiniu lygiu. Ji – viena iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečių lyderių, kurią pažįsta visuose šios organizacijos skyriuose, įsteigtuose 60-yje šalies miestų ir miestelių. Buvusi Tėvynės sąjungos prezidiumo narė. Ilgametė ir nuolatinė Ypatingojo archyvo, kuriame laikomos KG B bylos, skaitytoja. Aršiai ir atkakliai dirbanti Liustracijos komisijoje. Tarptautinių konferencijų dalyvė ir viena iš organizatorių. Tai nenuilstanti kovotoja už nepriklausomą Lietuvos valstybę. Niekada nepavargstančio ir nedvejojančio darbštumo pavyzdys mums visiems. Turbūt sunku būtų išvardyti visą plačią ir nuolatinę jos ir jos vyro, dar vaikystėje sutikto prie ledjūrio, tremtinio Algirdo Marcinkevičiaus veiklą. Tačiau be galo malonu užsiminti ir apie tai, kad jų patirti išgyvenimai ir sukaupta išmintis skleidžiasi jau ir kitoje, jaunesnėje kartoje. Jūratės ir Algirdo dukterys – Eglė ir Birutė – labai gerai žinomos ir garsios Lietuvoje. Ir ne tik. Jos taip pat yra tikros visavertės pasaulio pilietės, savo kūryba dosniai dovanojančios meilę ir Lietuvai, ir visiems žmonėms.

    E.J. Marcinkevičienė pasakoja:

    - Mūsų šeima buvo mokytojų. Keturi vaikai. Abu tėvai mokytojavo Kupiškio krašte. Dešimt metų Subačiaus mokykloje, kur tėtis (Klemensas) buvo mokyklos vedėjas, o mama (Elžbieta) – pradinių klasių kaimo mokytoja. Po to dvejus metus dirbo Šimonių mokykloje, iš kurios mus ir išvežė. Šimonių miestelio mokykloje tėtis taip pat buvo mokyklos vedėjas, o mama – mokytoja. Be jų, ten dirbo dar dvi mokytojos, vėliau tremtinės – Kasevičienė ir Trumpienė. Kupiškio krašte mano tėvai iš viso mokytojais išdirbo aštuonioliką metų.

    Šeimoje buvau trečia. Turėjau vyresnius brolį bei seserį ir dviem metais už save jaunesnę sesutę Dalytę. Kai mus trėmė, ji sirgo, tai ją paliko auklei. Man buvo ketveri, kai trėmė mūsų šeimą, bet aš pasielgiau labai išmintingai. Vežė mus iš Subačiaus stoties. Atėjo tėčio sesuo, tad mama norėjo ir mane atiduoti jai, sakydama: „Į mirtį važiuojame, tai tegu Jūratė pasilieka.“ Bet aš įsikibau mamai į sijoną ir tiek rėkiau, kad mane pasiėmė kartu. Manau, kad šis žingsnis buvo labai teisingas, nes ta sesutė, kuri liko pas gimines, labai vargo, mat gyvenimas tada buvo visiems sunkus. Mes tremtyje atvargome kartu, bet gyvenau su tėvais ir visada sakau, kad tada Subačiaus stotyje pasielgiau teisingai. (Juokiasi).

    Ar pamenate ką nors iš trėmimo, ar buvote per maža?

    Aš buvau per maža. Tik prisimenu, kad toje mokykloje, kur gyvenome, – o tuo metu mokytojai ir gyveno kaimo mokyklėlėse, mat tais laikais kaimo mokytojai buvo arčiausiai varganų žmonių – verandos langai buvo spalvoti. Tai ir visas mano Lietuvos prisiminimas. Tai tiek to proto buvo. Dar prisimenu, kai mus vežė, mano suknelė buvo su bumbuliukais ir aš juos sukinėjau. Ir kažkaip vienoje stotelėje jie iškrito, nutraukiau ir nukrito. Pradėjau labai verkti ir tada mama pasakė: tu neverk, kai grįšim – pasiimsim. Taip ji mane nuramino. Kada aš savo dukrai Birutei papasakojau šį epizodą, tai prieš keletą metų Motinos dienai buvo jos eilėraštukas įdėtas „Literatūroje ir mene“:

    „…kai į traukinį suvarė -

    apvilkau tau tą megztuką,

    su geltonais bumbuliukais…“


    tu žaidei sau bumbuliukais –

    bėgiai krūpčiojo dundėjo


    traukinys iš lėto tolo

    žmonės ten kažko raudojo


    tu sukai sau bumbuliuką –

    ir visiems viena šypsojais…


    bet nutrūko bumbuliukas

    iš vagono išriedėjo


    ir pasimetė tarp bėgių

    it geltonas pienės žiedas


    o tada ir tu raudojai

    už visus garsiau raudojai…


    tau kartojau, grįšim grįšim,

    rasim savo bumbuliuką


    ir ne vieną – pilną lauką

    nebylių žiedų tėvynės…


    traukinys iš lėto tolo –

    žmonės ten kažko raudojo

    tu visiems viena šypsojais…

    Birutė Mar.

    „TREMTIES PASAKOS“. Mamai

    Ir kaip toli nuo pamestųjų bumbuliukų jūsų šeimą nuvežė?

    Tai vienus metus buvome Kameny prie Obės, Altajaus krašte. Gyvenome labai arti Prezidento Smetonos brolio, dukromis. Kai enkavėdistai pamatė, kad žmonės padeda Raštikio šeimai – tėvams ir dukroms – tai beregint juo nugrūdo dar toliau į Šiaurę nuo mūsų. O po metų mus ištrėmė prie Laptevų jūros, į Bykovo pusiasalį. Prie Poliarinio rato. Tada sutikau ir dabartinį savo vyrą, su kuriuo vaikystėje, nuo 1942 metų, gyvenome toje pačioje jurtoje. Vienoje jurtoje gyvendavo apie šešiasdešimt žmonių. O paskui persikraustėme į jurtą, kuri buvo sudalyta mažais kambariukais. Tai toje jurtoje, kuri buvo sudalyta, gyveno Algis ir dar kelios šeimos. Ten buvo laikoma „labai gerai“. Mūsų šeima gyveno dešimties kvadratų kambariuke su narais vaikams, kuriuos pats pagamino mano tėtis. Bykove sąlygos buvo tos pačios kaip ir Trofimovske, apie kurį Dalia Grinkevičiūtė yra išsamiai aprašiusi savo knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Mirtys visur vienodos. Vėjas, minus trisdešimt ir daugiau. Pūgos labai stiprios. Ir poliarinės naktys: tris mėnesius visai nėra saulės. Saulė pasirodydavo vasario pabaigoje maža juostele. Tai lietuviai, pamatę ją, klaupdavosi. Ir pavasarį tris mėnesius saulė neišeidavo už horizonto. Buvo labai žiaurios sąlygos. Žmonės mirė mirė mirė… Vieno mokytojo Antano Baranausko šeima Trofimovske išmirė. Liko Gražinutė, ketverių metų, tai ėjo pas žmones ir prašė: priimkite mane, aš mažai valgysiu. Bet vis tiek numirė. Paskutinė iš septynerių narių šeimos. Ten buvo sąlygos tragiškos.

    Koks likimas ištiko jūsų šeimą?

    Mūsų šeima išgyveno, nes mano tėtis buvo iš neturtingos šeimos, iš grytelninkų. Iki šiol yra išlikusi jo tėviškė: molinis namelis Šilaikonių kaime prie Šeduvos. Kadangi jis buvo iš labai vargingos šeimos, tai mokėjo tris amatus: šiaučiaus (batsiuvio), dailidės ir staliaus. Tai jis tuoj kirvuką ant pečių ir išėjo statyti. Su statybininkų brigada statė jurtas. Medienos išmesdavo jūra. Vėliau mes buvome pirmieji, kurie išsikrapštė iš jurtos į bendrą namelį. Dėka tėtės sugebėjimų. Kas įdomiausia, iš pradžių, kai atvažiavo lietuviai, jakutų kaimelis buvo už trijų kilometrų, tai lietuviai ten eidavo pasiėmę viską, kas atlieka, net rūbelius. Eidavo keisti į produktus, nes badas buvo baisus. Tačiau po kiek laiko lietuviai atsigavo, tai tada jau jakutai ateidavo. Tas kaimelis visai suvargo, o lietuviai po kokių penkerių metų atsigavo: išmoko žvejoti, prisitaikyti prie sąlygų. Bet pirmi metai buvo tragiški. Žemės dirbti ten nebuvo įmanoma. Atsimenu, jau po kiek laiko atveždavo džiovintų bulvių, burokų, sūdytų svogūnų ir sūdytų kopūstų. Mama siųsdavo jų nupirkti, o aš vis kopūstus su svogūnais sumaišydavau, neskirdavau jų.

    Mūsų šeima dėka tėtės ir išgyveno. Bet 1946 metais jį suėmė už pasipriešinimą režimui. Už tai, kad jis buvo labai tvirtas žmogus, be jokių kompromisų, visad sakydavo tiesą ir nesitaikstydavo. Jį suėmė, o mes likome. Broliui buvo keturiolika metų, o mama sirgo. Atsimenu, iki šiol atsimenu! Įsivaizduoji, prie Laptevų jūros mums lietuviai rinko aukas. Jie jautė tokį solidarumą ir reiškė užuojautą mūsų šeimai, kad net būdami tokiose sunkiose sąlygose, jie rinko mums aukas! Paskui brolis, kadangi buvo vyriausias, keturiolikos metų išėjo į kajūrus (šunų varovus) ir pradėjo dirbti. Jis buvo mūsų šeimos galva. Nors dirbome visi. Ir krosnis kūrenome mokykloje, ir mama ligoninėje sesele dirbo, aš vasarą vietinės gydytojos vaiką, už save truputį mažesnį, žiūrėdavau. Taip vargome ir išvargome. Tačiau pačiais sunkiausiais metais mes išgyvenome todėl, kad buvome su tėveliu ir kad jis turėjo auksines rankas.

    Sakote, gerai, kad išvažiavote su mama, o kaip jūsų vaikystė: buvo laiminga ar ne?

    Dabar, kai galvoji, tai vaikystė, aišku, buvo nelaiminga. Bet vaikui viskas atrodo kitaip. Vaikui svarbiausia, kad šalia yra mama ir tėvas, kurie rūpinasi. Visą gyvenimo smūgį priimdavo jie ir stengėsi vaikus pridengti. Nors vaikai ir badavome, bet vis tiek turėjome tėvus, kurie stengėsi pirma vaikui. Vaikystė yra vaikystė: mes buvome ir linksmi. Ypač su suomiais draugaudavom. Ten buvo nemažai atitremtų suomių iš Karelijos. Karelija buvo užkariauta 1940 metais, kai vyko Šimto dienų suomių karas. Turėjome tokį draugą  Chauką Reino, tai jis pasakojo, kad juos apgavo – esą jie laikinai bus perkelti. Jie, du vaikai su mama, patys atėjo į stotį ir savanoriškai „pasikrovė“ į traukinį. Propaganda suveikė ir jie patys sutiko būti išvežti. Bet gyveno tokiomis sąlygomis, kokiomis ir mes. Pirmus metus mes pešdavomės. Pešdavomės su rusiukais. Atsimenu, dar Altajaus krašte ėjau į darželį, tai mane visada brolis ateidavo iš jo pasiimti, nes rusiukai mėtydavo į mus akmenis ir rėkdavo „fašistai“. Taip jie buvo nuteikti prieš mus. Prie Laptevų jūros irgi reikėjo kovoti už savo vietą. Kol mes su jais gerai neapsilupome, tol mūsų negerbė. Na, tokie kaip aš, tai dar nesimušėm, bet mano brolis jau buvo dešimties.

    Turėjome daug draugų. Žinai, vaikas yra vaikas. Nuo trečios klasės turėjau labai gerą draugę žydaitę Etą Milc. Iki šiol ji yra beveik geriausia mano draugė. Dabar gyvena Niujorke, lankėme ją su vyru jos kvietimu. Ir dabar mes šnekamės per skaipą su ja. Kita draugė – Rūta Eglinskaitė – taip pat buvo žydaitė. Mano tėvai vis juokdavosi, sakydami, kad Jūratės geriausi draugai – žydai. O juokingiausia, kad per žydo veiklą mus ir ištrėmė. Šeimoje pas mus niekada nebuvo nuteikimo prieš tą ar kitą. Visą gyvenimą draugavom su visais. Bet jei rašysi, tai noriu, kad būtų konkrečiai parašyta to komsorgo pavardė, kurį tėtis išvarė lauk – tai buvo Leiba Rezinkovič. Komsorgas, kuris ėjo pas tėtį, kaip mokyklos vedėją, ir nurodinėjo, kad nuo mokyklos sienų būtų nuimti lietuvių rašytojų portretai ir pakeisti rusų rašytojais. Tėtis jį išvarė lauk. Tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios 1941 metais iš Šimonių mokyklos visus keturis mokytojus išvežė. Tai – Leiba Rezinkovič. Vaikystė yra vaikystė. Buvome ir padūkę, ir išdykę, bet tada mums neatrodė baisu. Po penketo metų badas jau buvo praėjęs. Jau kai ėjau į mokyklą, nebuvo taip baisu, bet pirmi metai – mirtys ir badas. Kaip mano mama sakydavo, vis taupydavo duonos kąsnį šventėms, kad galėtų sočiau per šventas Kalėdas, Velykas atsisėsti ir pavalgyti.

    Jūratė su dukra Birute, pernai Nidoje besimatuojančios skrybėlaites (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

    Ar suvokėte tada, kad jūsų šeimą čia atgynė istorinės aplinkybės, sovietinė okupacija, kad gyvenate režimo sąlygomis?

    Taip, mes visą laiką jautėme priespaudą. Pirmiausiai jaunimui lietuviškai dainuoti neleisdavo, lietuviškų švenčių (Kūčių) švęsti negalima buvo. Nei eglutės, nieko. Mano sesuo Kūčias valgė jau būdama moksleivė, kažkas pamatė, kad lietuvaičiai kartu Kūčias valgo, stipendiją atėmė. Mes tai labiausiai pajutome, nes mūsų tėvą tuoj pat suėmė. Mano tėtis buvo iš tų, kurie visą laiką priešinosi. Jis ten nėjo balsuoti, sakė, jūsų rinkimai – komedija, aš jums ne komediantas. Be to, pas jus demokratija – nori balsuoji, nori nebalsuoji. Po to jis susipyko su partorgu Gulaginu ir pasakė: mano įsitikinimų net jūsų tankai, kurie traiško mano kraštą, nepalauš. Gavo penkerius metus. Jis buvo toks kietas, tad ir priespaudą jautėme ypatingai. Mano brolis per istorijos pamoką pasakė: čia parašyta, kad pas mus nėra priespaudos (rusiškai – eksploatacija čieloveka čieloviekom), tai – neteisybė. Už tai tėčiui buvo įrašyta į bylą, kad Vaičiūnas savo vaikus auklėja antitarybine dvasia, kad istorijos pamokoje jo sūnus Algis paklausė taip ir taip. Mane Bykovo mokykloje, septintoje klasėje iškvietė inspektorius, kad į komjaunimą stočiau. Aš atsisakiau. Klausia, kodėl. Atsakiau – esu tremtinė. Jis pradėjo ant manęs rėkti, kad man šeima įtaką daro. Pradėjo grasinti, kad mane atskirs nuo šeimos. O aš užsispyriau ir nebetariau nė žodžio. Keturiolikos metų. Tada jis nuėjo pas mokytojus ir įsakė jiems, kad man būtų uždaryti visi keliai, kad aš esu priešiškai nusiteikusi tarybų valdžios atžvilgiu, todėl man turi būti užkirsti keliai mokytis. Bet mano tėtis buvo išėjęs iš kalėjimo, tad jų rankos manęs nebepasiekė. Tiesiog išvažiavau. 1951 metais tėtis išėjo iš kalėjimo Jakutske ir jis turėjo galimybę mus išreikalauti į Jakutską. Nes tada dar nelabai išleisdavo iš tos Šiaurės. Jakutskas – Jakutijos sostinė. Sąlygos geresnės. Prie Laptevų jūros neaugo nei žolytė, nei krūmelis, nei medelis. Tik samana. Kaip šeima gavom iš tėvų atitinkamą užtaisą. Mes buvome taip auklėjami: viskas, kas sakoma namie, yra teisinga, o į viską, ką sako ten, reikia patylėti. Mokykloje reikia patylėti. Buvom, matyt, tokie veidmainiai, ten išmokome patylėti. Atsimenu, tėvas man iš kalėjimo parašė – jis toks buvo kietas – parašė laiške: išmok Vinco Kudirkos eilėraštį „Ne tas yra didis“. O tada tų lietuviškų knygų nebuvo kur gauti. Iš kažkur gavau, išmokau. Na ką. Lietuviukai – vis tiek lietuviukai. Ta priespauda buvo, bet vis tiek tą lietuvybę išlaikė.

    Kiek išbuvote tremtyje, kada grįžote?

    Kai atvažiavome į Jakutską, iš karto su broliu įstojome į Jakutsko statybos technikumą, nes nebuvo sąlygų mokytis toliau mokykloje. Brolis į elektros skyrių, o aš – į statybininkų. Kadangi ta mano draugė žydaitė ten jau mokėsi, aš – paskui ją. Ne iš pašaukimo, bet paskui ją. Baigus statybos technikumą reikėjo trejus metus atidirbti. Atidirbau, bet kartu baigiau dešimt klasių vakarinėje ir įstojau į Novosibirsko institutą neakivaizdžiai studijuoti. Labai norėjau mokytis. Ir buvo vėl taip: mano draugė išvažiavo į Novosibirską ir aš paskui ją. Novosibirske buvo mažai lietuvių. Tai buvo uždaras miestas ir į jį įleisdavo tik studentus mokytis. Novosibirsko institute tebuvo kokie penki lietuviai. Jakutske dirbau projektavimo kontoroje, o Novosibirske – projektavimo institute. 1962 metais baigiau institutą ir kaip tik mūsų šeimai leido grįžti į Lietuvą. Nes mūsų šeima buvo, matyt, paženklinta už tuos visus pasipriešinimus, tad leidimą grįžti į Lietuvą gavome turbūt vėliausiai. Sugrįžau. Brolis po kariuomenės sugrįžo į Lietuvą truputį anksčiau. Jis buvo įsikūręs, tačiau praėjęs visus tremtinio kryžiaus kelius. 62-aisiais jau lengviau buvo. Bet ir tai mane nuvarė į Vilnių atvežti leidimo, kad man leidžiama Lietuvoje gyventi. Mane labai gerai sutiko mano pirmoji tėčio mokytoja Mikalina Glemžaitė, žymi Kupiškio krašto etnografė. Ji mane tuoj pat pas save priregistravo, tiesiog ištiesė ranką. Na, o po metų aš ištekėjau už Algirdo. Mano tėvai grįžo metais vėliau už mane, kai pensiją susitvarkė…

    Lietuvos nepažinojote, tad su kokiais jausmais grįžote? Nebuvo jokios abejonės?

    Jokiais būdais nebuvo niekam abejonės. Iš mūsų kartos lietuvių, man atrodo, niekas neturėjo abejonių. Aišku, yra pasilikusių tenai, bet dauguma sugrįžo. Pats tas jausmas visų buvo – niekur daugiau, tiktai čia. Mums buvo taip įdiegta. Mama, pavyzdžiui, prie Laptevų jūros diktantus versdavo rašyti lietuviškai. Aš jai rašydavau laiškus iš Novosibirsko, tai ji ištaisydavo mano klaidas ir atsiųsdavo tuos mano laiškus atgal. Iš viso ten inteligentai lietuvybės dvasią visą laiką Skiepijo. Ir žiūrėk, pavyzdžiui, Jakutske mes turėjome daug įvairiausių tautybių draugų, bet šventes šventė tik lietuviukai. Nueinam į šokius – lietuviukai ratu sustoja ir viskas. Su kitais bendrauja tik šiaip. Vis tiek, aišku, grįžom surusėję. Nuo ketverių tremtyje išbuvau 21 metus. Grįždama į Lietuvą ją idealizavau labai. Grįžusi tikrai nenusivyliau. Didžiavausi, kad aš pagaliau atvažiavau dirbti Lietuvai. Toks džiaugsmas, kad esu ten, kur turiu būti.

    1941 m. tremtiniai Jūratė ir Algirdas Marcinkevičiai susipažino jurtoje prie Laptevų jūros, būdami dar vaikais (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

    Ar visos tos negandos sustiprino pačią, ar sugniuždė? Ar priėmėte tai, kaip likimo smūgį, ar kaip grūdinimosi mokyklą?

    Aš mane ištikusį likimą vertinu kaip okupanto veiksmus. Gerai, kad man baigėsi gerai, bet aš mačiau daug suluošintų likimų, taip pat ir mūsų šeimoje. Mama, grįžusi iš tremties, po dviejų mėnesių pasimirė. Mano brolis, kadangi nuo keturiolikos metų pradėjo dirbti šunų varovu, o būdavo žiauriai šalta, įprato šildytis degtine. Tremtyje jis įprato gerti ir šeima dėl to turėjo daug bėdos. Tačiau įdomu, kad šito jis atsisakė tik prasidėjus Atgimimui. Tai irgi parodo, kokia mūsų šeimoje buvo dvasia. Kai prasidėjo Atgimimas, jis surado jėgų pradėti gyvenimą iš naujo, statyti paminklus, dalyvauti mitinguose, visur. Ir tą paskutinį laikotarpį gyveno labai tvarkingai. Aš tai priimu kaip Dievo stebuklą.

    Aš pati į politinę veiklą atėjau su Atgimimu. Sovietmečiu kiekvienas žmogus privalėjo kažkur dalyvauti, kitaip būtum niekas. Tai aš buvau Mokslo ir technikos draugijos narė. O kai prasidėjo Atgimimas, tai jau taip pagavo, taip pradėjau dalyvauti visur! Pajutau, kad tai atitinka mano dvasią. Išsyk – į Sąjūdį, 1991 metais buvau Žemprojekto Sąjūdžio pirmininkė. Viską dariau. Turbūt nė vieno mitingo nebuvo, kur mes nebūtume dalyvavę.

    Darbas Politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje yra likimo dovana. Aš čia nuo 1993 metų. Šis darbas užpildė didelę spragą mano žiniose apie ginkluotą lietuvių pasipriešinimą. Daug vėliau supratau tai, ką mano tėvukas vis kartodavo: jeigu nebūtų išvežę, būčiau žuvęs. Visą vaikystę galvojau, kodėl mano tėvas taip sakydavo? O jis, matyt, turėjo omeny ginkluotą rezistenciją. Šimonių girioje buvo aktyvūs partizanai. Ir kai jau nepriklausomybės laikais Subačiaus mokykla pakvietė mus, buvusių mokytojų vaikus, į mokyklos jubiliejų, aš pasakiau jiems taip: mano tėtis, abu tėvai čia mokytojavo dešimt metų ir žinau, kad šiame krašte buvo didelis pasipriešinimas okupantui. Esu labai laiminga, jei mano tėvai nors kiek įskiepijo šią dvasią savo mokiniams, nes pagal amžių kaip tik tėvo mokiniai ir kovojo partizaninį karą šiuose miškuose. Manau, kad ši mano kalba nelabai patiko, nes kitą sykį, kai ši mokykla kvietėsi, tai man žodžio nebesuteikė.

    Man labai rūpėjo archyvai. Kai gavau leidimą juose dirbti, tai tada pačiupinėjau 1941 metų inteligentijos, tų šeimų, kurias mačiau Šiaurėje, istoriją. Skaičiau bylas ir tada supratau viską, kas buvo padaryta Lietuvoje, kaip buvo užsimota sunaikinti tautos genofondą. Politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje ilgai vadovavau Pasipriešinimo istorijos skyriui. Aštuonerius metus dirbau archyvuose, išnagrinėjau tą baisią KG B metodiką. Aš skaitydavau iki sukrėtimo. Tol, kol man pasidarydavo bloga ir aš išeidavau. Žiūriu, rašytoja Birutė Adomėnienė kantriai greta sėdi, o aš tai skaitau, tai atsikėlusi išeinu, nes man pasidarydavo bloga.

    Susipažinusi su KGB archyvais atradote prasmę to, ką pačiai teko pergyventi?

    Aš žiūriu ne per savo šeimą. Mano šeima tėra dalelytė. Žiūriu į viską per visumą. Mane sukrėtė tautos naikinimo schema. Kaip ir kuo buvo kaltinami žmonės. Pačiai sau atradau schemą, kad žmogų KG B pradėdavo klausinėti apie kitą. Ne apie jį patį, tačiau apie kitą. Ir žmogus apsidžiaugęs, kad ne jam pateikti kaltinimai, pradėdavo kalbėti. O tada grįžtama prie jo ir jis sunaikinamas lygiai taip pat, kaip ir tas kitas. Jeigu jau išsikvietė, tai nedvejok ir nevaidink, žinok, kad Tau bus lygiai tas pats. Prisimenu savo tėvuko žodžius: „Pas juos yra taip. Kaltas esi – nubaus, nekaltas esi – vis tiek nubaus. Mano sąžinė rami, aš prie jų nesitaiksčiau.“  Tai lygiai tą patį ir aš supratau. Jei esi toks, tai ir būk iki galo toks.

  • ATGAL
    A. Dumčius: negalime prarasti istorinės atminties
    PIRMYN
    Birutė Mar: turiu mintį – sukurti kūrinį apie tremtį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.