2014-2020 m. ES parama: šiluma ir biokuras | Apžvalga

Įžvalgos

  • 2014-2020 m. ES parama: šiluma ir biokuras

  • Temos: Energetika
    Data: 2011-09-26
    Autorius: Aleksandras GRAŽELIS

    (N. Petrilionytės nuotr.)

    Laikas nelaukia

    Nors dar tik įpusėjo 2007–2013 metų ES finansinės paramos gavimo laikotarpis (finansuojamus projektus rei­kia baigti 2015 metais), jau artėja laikas, kai ES tvirtins kito, 2014–2020 metų paramos laikotarpio dydžius ir paramos gavimo tvarką. Šių metų birželio mėne­sio 29 dieną Europos Komisija pateikė Europos Parlamentui, ES Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui pasiūly­mus dėl Europos Sąjungos 2014–2020 metų finansinės perspektyvos (ilgalaikio biudžeto). rudenį Europos Komisija teiks pasiūlymus dėl ES sanglaudos politikos reglamentų, po derinimų jie bus Europos Sąjungos Taryboje patvir­tinti 2012 metais. 2013 metų vasarą 2014–2020 metų biudžetą patvirtins Europos Parlamentas. 2013 metais valstybės narės teiks Europos Komisijai ES struktūrinės paramos programavimo dokumentus, derėsis dėl kiekvienai vals­tybei svarbių paramos prioritetų ir iki tų metų pabaigos jie bus suderinti.

    Lietuva 2014–2020 metų laikotar­piui ES paramai gauti pradėjo rengtis gerokai anksčiau, nei buvo rengia­masi gauti 2007–2013 metų paramą. Vyriausybės nutarimas dėl komisijos 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos klausimams spręsti sudarymo priimtas 2010 metų rugpjūčio mėnesį, tai yra net 40 mėnesių prieš paramos gavimo laikotarpio pradžią (analogiška pasirengimo 2007–2013 metų paramai gauti komisija buvo suda­ryta 2005 metų gegužės mėnesį, tik 17 mėnesių prieš laikotarpio pradžią). Atsi­žvelgiant į daugybę privalomų komisijai atlikti darbų, galima teigti, kad anksty­vesnis jos sudarymas leis tiksliau vertinti gaunamus pasiūlymus, juos svarstyti ir priimti sumanesnius sprendimus.

    Komisijai, sudarytai iš ministerijų, ES paramą administruojančių įstaigų, socialinių, ekonominių ir regioninių partnerių atstovų, reikės nustatyti svar­biausius paramos reikalingus prioritetus valstybės ūkio ir visuomenės gyvenimo problemoms spręsti. Sprendimų priėmi­mo gairės jau egzistuoja – tai strategija „Europa 2020“, visuomenei aktyviai dalyvaujant rengta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ ir dabartinio paramos laikotarpio lėšų panaudojimo Lietuvoje patirtis. Pasirengimo laiko­tarpiu didžiausi darbai teks Finansų ministerijai, jau rugsėjo mėnesį ji pradės rengti Nacionalinės pažangos programą, nurodančią investavimo į ilgalaikius valstybės prioritetus kryptis, taip pat numatančią ES finansinės paramos panaudojimo sąlygas šiems prioritetams įgyvendinti. Labai svarbu, kad būtų pasirengta kuo geriau administruoti skirtas ES paramos lėšas, nes dabartinio laikotarpio paramos naudojimas vėlavo dėl teisės aktų trūkumo – reikšminges­nės priemonės pradėtos finansuoti tik 2009 metais.

    Pasirengimui palanku tai, kad ko­misijai, kaip ir ankstesniajai, vadovauja tas pats asmuo – finansų viceministras Rolandas Kriščiūnas. Sėkmę lemtų ir tai, jei dabartiniame pasirengimo etape aktyviai dalyvautų ne tik visi socialiniai partneriai, bet ir visos politinės partijos, o 2014–2020 prioritetų pasirinkimas būtų patvirtintas politiniu susitarimu. Tik tokiu atveju pasirengimas vyktų sklandžiai, mūsų valstybė išvengtų nereikalingų stabtelėjimų ar net posūkių pasikeitus politiniams vėjams.

    Liepos 21 dieną vykusiame komisi­jos posėdyje galimus 2014–2020 metų paramos prioritetus pateikė Energetikos ministerija. Jie tokie: Lietuvos energeti­nį saugumą didinantys elektros ir dujų infrastruktūros projektai, atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, šilumos ūkio modernizavimas, energijos gamybos ir vartojimo efektyvumo didinimas. Šių prioritetų pasirinkimas teikia vilčių, kad bus atsigręžta į dabartiniu ES paramos laikotarpiu nepelnytai mažą bioma­sės gamybos ir ją deginančių katilinių plėtrą.

    Parama šilumos gamybai

    Kalbančiam apie ES paramos reikalingumą kuriam nors ūkio sektoriui gresia pavojus būti apkaltintam „antklo­dės tampymu“. Tikėkimės, kad dabar to neatsitiks, nes dar nėra konkrečių būsi­mos paramos skaičių. 2014–2020 metų ES finansinės paramos panaudojimo galimybių kontekste pažvelkime į po­reikį paremti vienos iš energetikos rūšių – atsinaujinančių išteklių – energetikos plėtrą, tiksliau – į biomasės naudojimą centralizuotai tiekiamos šilumos gamy­bai. Kitų atsinaujinančių išteklių, būtent vėjo energijos, saulės energijos, biodujų, biodegalų naudojimo plėtros sąlygas nu­statė neseniai priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas.

    Įvertinę Lietuvai palankų Eu­ropos Sąjungos institucijų požiūrį į „energetinių salų“ Europos Sąjungoje likvidavimą, plėtosime tarpvalstybi­nę energetinių tinklų infrastruktūrą, integruodamiesi į Europos Sąjungos energetines sistemas. Ši veikla, supran­tama, pareikalaus didelės ES paramos lėšų dalies. Kurdami nepriklausomą valstybės energetiką, privalome pa­remti ir veiklą, galinčią sukurti didžiąją valstybės sunaudojamos energijos dalį iš savų energetinių išteklių. Ši veikla atitinka net du Energetikos ministerijos numatomus prioritetus – šilumos ūkio modernizavimą, kurio sėkmę iš esmės garantuotų importuojamo kuro pakei­timas Lietuvoje gaminamu biokuru, ir biokuro, atsinaujinančio energijos išteklio, gamybos plėtrą. Savų išteklių naudojimas valstybei yra pats naudin­giausiais dalykas – energijos gamyba valstybėje iš savų energetinių išteklių ekonominiu naudingumu viršija impor­to mažinimo naudą ir beveik prilygsta eksporto naudai, nes sukuriama daug darbo vietų.

    Pernelyg didelis 2005–2006 me­tais dirbusios vyriausybės pasitikėjimas nekintamomis ir mažomis dujų kai­nomis lėmė tai, kad 2007–2013 metų paramos laikotarpiui nebuvo sudarytos tinkamos galimybės vykdyti reikšmingą šilumos gamybos sektoriaus pertvarką daug didesniu mastu deginant biokurą ir plėsti biokuro gamybą. Programuo­jant dabartinės ES paramos dydžius, apsiribota mažesne nei realiai reikalinga apimtimi biokuro katilinių statybai. Su EK suderėtame finansavime buvo numatyta tik 127 milijonai litų ES paramos lėšų. Toks dydis buvo akivaizdžiai per mažas, todėl dabartinė Vyriausybė jį padidino iki 240 milijonų litų. Tačiau ir tiek lėšų yra per maža – pageidaujančių dabar gauti ES paramą šilumos tiekimo įmonių yra daug, lėšų poreikis, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, siekia apie 300 milijonų litų.

    Šilumos gamyba nėra verslas, tapatus batų ar stalų gamybai. Šilumos neįmanoma eksportuoti, sandėliuoti, o mažiausias sutrikimas jos gamyboje garsiai nuskamba žiniasklaidoje. Šilu­mos kainą nustato ne rinka, ją reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontro­lės komisija, nes gamintojai yra natūra­lūs monopolistai savo veiklos teritorijoje (dažniausiai – savivaldybėje). Šiluma yra socialiai orientuotas produktas, būtinai reikalingas kiekvienam mūsų valstybės gyventojui, net ir neturinčiam užtektinai lėšų už ją sumokėti. reguliuodama ši­lumos verslą, valstybė privalo jį ir remti, nes šilumos kainos didinimas, kaupiant lėšas modernizavimui ar naujoms statyboms, pavirsta sunkia valstybės našta, didinant kompensacijas už šildymą.

    Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, taip pat Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijo­je numatytas tikslas – užtikrinti, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis, palyginti su Lietuvos bendru galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus. Centralizuotai tiekiamos šilumos dalis, gaminama iš šių išteklių, turi padidėti nuo 14,9 procento 2008 metais iki 50 procentų 2020 metais. Tai didelis iššūkis šilumos gamintojams ir savivaldybėms – iki 2020 metų reikia kasmet rekons­truoti, pakeičiant kuro rūšį, arba pasta­tyti naujų biokurą deginančių katilinių ir kogeneracinių jėgainių, kurių bendra galia būtų apie 100 MW. Gali tekti net didinti kasmetinę tokios veiklos apimtį, siekiant išlaikyti įsipareigotą biokuro naudojimo apimtį bendrame šilumos gamybos balanse, jei atsiras savivaldybių ar šilumos gamintojų, norinčių ir toliau deginti dujas (pavyzdys – Kauno miesto savivaldybės tarybos ketinimai).

    (R. Virbalienės nuotr.)

    Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno nuomone, svarbus 2014–2020 metų ES paramos teikimo centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonėms aspektas yra tai, kad nuo 2016 metų 50 MW ir didesnės galios dujomis ir mazutu kūrenamos katilinės privalės įrengti išmetamų dujų valymo filtrus, investicijos šiems dar­bams gali siekti apie 2 milijardus litų. Svarbiausia, kad šios investicijos nėra atsiperkančios, nes neduoda tiesioginės naudos šilumos vartotojams (t.y. nema­žina šilumos kainos). Katilines moder­nizuojant, jų katilus keičiant į biomase kūrenamus, investicijos sumažėtų iki 0,9 milijardo litų. Kadangi šios katilinės veikia prie didžiųjų miestų, tikslinga jas modernizuoti: kūrenimui naudoti   rū­šiuotas komunalines atliekas. Netaikant ES paramos, investicijas galima užti­krinti tik padidinus šilumos kainą. LŠTA įmonių patirtis ir atlikti moksliniai tyrimai patvirtina geras tolesnes galimybes centralizuotai tiekiamą šilumą gaminti iš atsinaujinančių energijos išteklių, įskaitant ir komu­nalines atliekas. Tokios šilumos dalis 2020 metais galėtų siekti iki 70–75 % visos centralizuotai gaminamos šilumos energijos. Tam tikslui reikia iki 2020 metų papildomai įrengti apie 1096 MW galios biokurą deginančių katilų. Investicijos siektų apie 1,1 milijardo litų. Tokio masto šilumos gamyba leistų katilinėse papildomai įrengti apie 320 MW elektrinės galios biokogeneracinių jėgainių. Jų įrengimas kainuotų apie 1,25 milijardus litų, tačiau galimybė pagaminti daug „žalios“ elektros, kurios kiekis prilygtų 10 procentų visos per metus Lietuvoje sunaudojamos elektros energijos, nuteikia optimistiškai. LŠTA nuomone, šios priemonės leistų viršyti Lietuvos įsipareigojimus naudoti atsi­naujinančių išteklių energiją, numatytus direktyvoje 2009/28/EB. Tai savo ruožtu leistų iki 2020 metų šį perviršį statistiškai „parduoti“, sudarius statistinio pervedimo sutartį su ES šalimi, neįvykdžiusia savo įsipareigojimų. Gautos lėšos leistų susigrąžinti dalį sąnaudų, išleistų atsinaujinančių išteklių energetikos paramai.

    LŠTA duomenimis, per laikotarpį iki 2020 metų nemažai iškastiniu kuru kūrenamų katilinių laipsniškai susidė­vės. CŠT yra reguliuojama veikla, kuri turi užtikrinti patikimą šilumos tiekimą vartotojui. Susidėvėjęs ir neužtikrinan­tis tinkamos paslaugos tiekimo funk­cijos įrenginys privalės būti remon­tuojamas (keičiamas). Ar šios katilinės bus kapitališkai remontuojamos, kuro rūšies nekeičiant, ar bus rekonstruoja­mos į biokurą deginančias, priklausys nuo įmonių ir savivaldybių finansinių galimybių. ES paramos taikymas biokurui naudoti lemtų sprendimus biokuro naudai. Toks pasirinkimas būtų socialiai teisingas – būtina naudoti ES paramą energijos gamybai sektoriuose, kuriuos numatyta remti ES strategijose, o energijos tarifus vartotojams didin­kime tik tuose, kuriems ES paramos neteiks.

    Parama biokurui

    Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidento Re­migijaus Lapinsko nuomone, abejonės, kad Lietuvoje galime pritrūkti bioma­sės, neturi pagrindo. Asociacijos 2008 metais atlikto (2010 metais patikslinto) taikomojo mokslinio tyrimo duome­nimis pagrįsti dideli Lietuvoje susida­rančios biomasės kiekiai, kurių užtektų 2020 metais planuojamai jos naudojimo apimčiai. Lietuva pagal biomasės ište­klius, tenkančius vienam gyventojui, yra viena iš pirmaujančių valstybių Europos Sąjungoje, tačiau tik efektyvus biomasės naudojimas gali duoti mūsų valstybei ekonominę naudą – didelė dalis bioma­sės, jei ji nepanaudojama ar neperdirba­ma netrukus po to, kai susidaro, greitai supūna (miško kirtimo atliekos, šiaudai, komunalinės atliekos).

    Dabartiniai biomasės perdirbėjai gali pretenduoti į ES paramą, kaip ir kiti verslo subjektai, tačiau ja pasinaudojusių nėra daug, nes lėtai didėja biokurą degi­nančių jėgainių skaičius. Kaimo plėtros programos paramos efektą biokuro gamybai kol kas dar sunku vertinti. Pri­vačių miškų savininkai gali pretenduoti į nedidelę paramą miškų ūkio kirtimo technikai ir biokuro gamybai, tačiau apsiribota tik miško kirtimo technikos įsigijimu, apie pateiktas paraiškas para­mai biokuro gamybai nesigirdi.

    Daugiau kaip trisdešimt „Litbiomos“ įmonių gamina kietą biokurą iš malkinės medienos, miško kirtimo ir medienos perdirbimo atliekų, šiaudų. Ilgą laiką buvo apgailestaujama, kad kurui nepanaudojami šiaudai. Šiuo metu padėtis keičiasi, jau veikia šešios šiau­dų granules gaminančios įmonės, dar dešimt rengiamasi statyti. Granulių ir briketų gamyba patikimesnė tuo, kad šie gaminiai randa eksporto rinkas.

    Medienos plokščių gamintojų priekaištai biokuro verslininkams, esą šie sukūrens visą baldų gamybai naudojamą medieną, nėra rimtai pagrįsti. Plokščių gamintojams urėdijose mediena paruo­šiama pagal jiems skirtą sortimentą – spygliuočių ir lapuočių plokščių medie­ną, tačiau jie norėtų plokščių gamybai naudoti pigesnę, bet žemesnės kokybės malkinę medieną.

    Dirvonuojanti žemė, kurios Lietuvoje priskaičiuojama apie 170 tūkstančių hektarų, galinti būti naudinga biomasės gamybai, dabar nėra tinkamai naudo­jama. Vykdant Lietuvos miškingumo didinimo programą, 2004–2020 metais toje žemėje ketinta kasmet įveisti po 6–7 tūkstančius hektarų miškų, tačiau įveisiama kasmet gerokai mažiau. Svars­tomame Nacionalinės miškų sektoriaus plėtros programos projekte numatoma nustatyti ne mažesnį kaip 1000 ha kasmetinį įveisiamų miškų ploto dydį. Kasmetinis žilvičių plantacijų ploto prieaugis, siekiantis apie šimtą hektarų, yra per mažas.

    Kaip minėjome, centralizuotai tiekiamos šilumos dalis, gaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių, turi padidėti nuo 14,9 procento 2008 metais iki 50 procentų 2020 metais. Naujai statomoms ir rekonstruojamoms katilinėms ir kogeneracinėms jėgainėms reikės daug daugiau biokuro. Nors Lietuvos biomasės ištekliai pakankami, bet siekiant juos efektyviau panaudoti, reikės 2014–2020 metų laikotarpio ES paramos. Tikslinga toliau tęsti para­mos teikimą naujiems miškams įveisti, padidinti paramos teikimo intensyvumą žilvičių augintojams, tuo prilyginant juos kitų žemės ūkio kultūrų auginto­jams. ypač svarbu juos paremti įsigyjant žilvičių sodinimo, priežiūros, pjovimo ir smulkinimo techniką.

    Miško kirtimo atliekų panaudojimą itin pagerintų paramos priemonė, sutei­kianti galimybę miškų ruošos įmonėms ir urėdijoms įsigyti šakų rišimo į ryšulius ir kitą kirtimo atliekų tvarkymo techniką.

    Seimo Aplinkos komiteto pirmi­ninko Jono Šimėno nuomone, tikslin­ga kurti biomasės logistikos centrus, pradedant nuo miškingų Lietuvos rajonų, kuriuose smulkūs miško ruošėjai galėtų parduoti surinktas miško kirtimo atliekas. Atsiradus biomasės stygiui, miško ruošėjus galima būtų net įparei­goti parduoti pagal nustatytą kainą tam tikrą kirtimo atliekų kiekį. Tikimasi, kad netolimoje ateityje susiformuos šiuolai­kišką technologiją naudojančių miško ruošos įmonių tinklas, o kirtimo atliekos taps konkurencinga biokuro gamybos žaliava. Biokuro gamyba suteikia didelę ekonominę naudą mažindama valsty­bės eksporto-importo balanso deficitą (biokuro kaina perpus mažesnė už dujų kainą), sukuria naujų darbo vietų, ypač kaimo vietovėse.

  • ATGAL
    Kodėl Lukašenkai užkliuvo A.Beliackis?
    PIRMYN
    Seimo rudens sesiją pradėjus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.