2015 metų „Metų knygos“ apdovanojimai | Apžvalga

Renginiai

  • 2015 metų „Metų knygos“ apdovanojimai

  • Data: 2016-03-31
    Autorius: Vilius ARLAUSKAS

    Praėjusį mėnesį šalies sostinėje, kaip ir kasmet, vyko Vilniaus knygų mugė. Per keturias dienas „Litexpo“ parodų rūmuose apsilankė daugiau kaip 67 tūkst. žmonių. Organizatoriai džiaugiasi kasmet augančiu lankytojų skaičiumi, o leidėjai – didėjančiais knygų pardavimais. Mugės metu, be nesuskaičiuojamų susitikimų su knygų autoriais, vyko ne viena diskusija, įvairūs koncertai bei kiti renginiai. Žinoma, vienas iš svarbiausių renginių – mugės uždarymo dieną vykusi akcija „Metų knygos rinkimai 2015“.

    Prieš kelerius metus „Apžvalgoje“ rašėme, kokiu principu organizuojami šie apdovanojimai, todėl į smulkias detales nebesigilinsime. Svarbu tik priminti, kad nuo 2005 m. organizuojamuose rinkimuose lemiamą balsą atiduoda patys skaitytojai, o apdovanojami yra ne tik knygų, bet ir geriausių recenzijų autoriai. Įdomus faktas yra tas, kad pirmuosiuose „Metų knygos“ apdovanojimuose savo balsą vidutiniškai pareikšdavo 7–8 tūkst. skaitytojų. Tačiau šiemet buvo sulaukta rekordinio susidomėjimo. Už savo mėgstamas knygas iš viso buvo atiduota daugiau kaip 21 tūkst. balsų. Šventiniame renginyje dalyvavo daug autorių, laureatus apdovanojo kultūros ministras Šarūnas Birutis.

    Sveikindamas rašytojus ministras kalbėjo, kad tikriausiai niekur kitur didelės žmonių grūstys taip nedžiugina kaip Vilniaus knygų mugėje. Š. Birutis džiaugėsi, kad literatūra mūsų šalyje užima ypatingą vietą, o žmonės vis dar pasiilgsta ir laukia naujų knygų. Tačiau valdžios požiūris į literatūrą, kultūrinę spaudą ar knygų prieinamumo bibliotekose užtikrinimą vis dar stebina. Net ir knygų mugės metu savanoriai kvietė pasirašyti peticiją, kad bibliotekų fondams atnaujinti būtų skirtos reikalingos lėšos. Realybė itin skaudi, vienam Lietuvos gyventojui skiriama vos 0,69 euro, kai Estijoje – 1,34 euro, o Skandinavijos šalyse – 11 eurų. Ką ir bekalbėti apie kultūrinę spaudą, kuri nuskurdinta taip, kad redakcijų darbuotojų kasdienybę užima ne svarstymai apie būsimo numerio temas, o išgyvenimo klausimai, kaip parašyti dar vieną projektą, iš kur gauti bent minimalų išgyvenimui būtiną finansavimą. Tačiau apie visa tai kada nors vėliau, o šiandien visas dėmesys Metų knygų laureatams.

    Metų knyga vaikams buvo išrinkta Ramunės Savickytės „Adelės dienoraštis. Ruduo“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Verta paminėti, kad autorė knygą pati ir iliustravo. Atsiimdama apdovanojimą R. Savickytė nedaugžodžiavo, širdingai padėkojo skaitytojams, primindama, kad be jų autoriai neturėtų kam rašyti, džiaugėsi šiuo įvertinimu ir patikino, kad tai bus smagus stimulas ir toliau nesustoti kurti.

    Knygų paaugliams grupėje apdovanota Rebekos Unos (Jurgos Šalaševičiūtės) knyga „Atjunk“ (leidykla „Alma littera“). Atsiimdama apdovanojimą rašytoja tarė šiuos XVIII a. anglų poeto S. T. Coleridge žodžius: „Kas, jeigu užmigtum ir užmigęs susapnuotum. Ir tame savo sapne nukeliautum į dangų, kur nusiskintum keistą ir gražią gėlę, augančią ten. Ir kas, jeigu atsibustum ir laikytum tą gėlę savo rankoje. Kas tada?“ Sudominusi publiką R. Una užsidėjo beisbolo kepuraitę ir į susirinkusius kreipėsi, neiškreipiant autorės žodžių, rimtai: „Kas, jei vieną rytą atsibundi ir supranti, kad savęs paliesti nebegali, paliesti kitą – nelegalu ir draudžiama, bučiuoti kitą – nehigieniška. Bėgti krosą stadione taip pat nelegalu ir draudžiama, o daryti gerus darbus – laiko švaistymas. Kas tada? Ar tai mums atrodo baisu? Aš manau, kad ne. Baisiausia yra tai, kad visi šie procesai yra ne distopija, jie yra jau prasidėję ir mes su pernelyg dideliu džiaugsmu tai esame priėmę, tai jau yra tapę mūsų savastimi. Nors mano knyga yra apie baisius dalykus, bet ji parašyta visiškai neliūdnai, nes knygos herojai paprasčiausiai nebesugeba pajusti nei skausmo, nei siaubo, nei kančių, nei liūdesio. Noriu paraginti, kad kol dar galime, nebijokime apkabinti vienas kitą, pabučiuoti, prisiglausti. Nors mums taip nepatogu būti pažeidžiamiems, gali būti, kad po 10, 20 ar 50 metų mes paprasčiausiai nebekelsime tokių klausimų. Gal mes būsime, kaip mano knygos herojai Gryta ir Mantas, kurie laikydami šlapią akmenį klausia, jis šlapias? Kas tai yra? Lego kaladėlė? Tad įvertinkime tai, kad esame gyvi ir netobuli.“

    Poezijos knygų kategorijoje laureatu tapo Vladas Braziūnas ir jo knyga „Stalo kalnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Priminsiu, kad ši V. Braziūno knyga buvo itin sėkminga, dar praėjusiais metais ji buvo apdovanota Maironio premija ir įtraukta į kūrybiškiausių 2014 m. knygų dvyliktuką. Kreipdamasis į skaitytojus bei į visus susirinkusius poetas dėkojo ir juokavo, kad visi prieš knygą esame lygūs, o surimtėjęs toliau kalbėjo: „Viliuosi, kad per šiuos ilgus metų knygos rinkimus skaitytojai patyrė ką nors naujo, atrado ne tik gerų knygų, netikėtų autorių, o gal ir pačią lietuvių literatūrą, gal net lietuvių poeziją, įsidėjote širdin vieną kitą eilėraštį, eilutę, vaizdinį. Kas apsakys tas akimirkas ar valandas, kai žmogaus, įknibusio į knygą, siela galimai nuščiūva. Gal joje kažkas nurimo, nušvito, lyg paaiškėjo. Nuojauta, kad taip galėjo nutikti, rašytoją palaiko. Kad ir kaip suktum, rašytojui, žmogui prie popieriaus lapo ar kompiuterio lango, skaitytojai – vienintelis išganymas. Ačiū jiems, ačiū visiems prie rankraščių budintiems ir jų gyvenimu besirūpinantiems. Jei mes visi, kuriami knygos, būsime kartu – būsime stiprūs Lietuvoje ir pasaulyje. Svarbiausia savy.“

    Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (leidykla „Apostrofa“) – geriausia suaugusiesiems skirta knyga. Kipre gyvenanti rašytoja prisipažino, kad į Lietuvą atvyko vos vienai dienai nulenkti galvą ir padėkoti už šį įvertinimą. Atsiimdama apdovanojimą D. Staponkutė pasidalijo mintimis apie savo knygą: „Iš tiesų mano knyga yra apie fizinio prisilietimo ilgesį prie to, kas man brangu ir tikra, jau prarasta arba dar neatrasta. Mano knygoje laikas eina ratu, kaip senovės Graikijoje, o ne tiesia linija. Esama ir stabtelėjimų tarp atskirų gyvenimo etapų. Tai savojo aš pasakojimas ne apie save, o ištisą gamą tapatumų, kuriuos išgyvena žmogus, moteris, motina, dukra. Autorius, kurio pasakotojas yra savasis aš, kiekvieną kartą turi susimąstyti, su kuo jis šią akimirką tapatinasi, su kokia kultūra, politika, religija ar meno sritimi, tačiau šito nepakanka. Reikia ir kalbos glėbio. Kalba, kuria savojo aš istorija užrašoma, turi apglėbti pasakotoją. Jei ji autorių apkabina, ji tampa prasminga ir kitiems. Jaučiu, kad lietuvių kalba keliauja po pasaulį kartu su manimi. Tai nėra lengvas palydovas, kartais ją reikia išsikviesti. Bet kuriuo atveju kalba atvira laikui ir kaitai. Rašytojui nėra nieko brangiau kaip jausti laisvę kalboje. Šitaip kalbą galima perkelti už tėvynės ribų ir valstybių sienų. Būtent mano mažosios odisėjos herojus esu ne aš, o mano kalba, ji keliauja ir ilgisi savęs namuose. Tas nostalgiškasis kalbos aš, ego. Žodį „aš“, ego, graikai užrašė trimis abėcėlės raidėmis (epsilon, gama, omega). Žodžio ego centras – gama – kurią kaip trečios erdvės simbolį, kaip balsų gamą rinkausi knygos pavadinimui. Renkuosi vidurį, centrą, būtiną mažytei pasaulio dalelei savajam aš, be stipraus centro negirdėčiau savo balso. Kaip kad mažytė valstybė ar kultūra prarastų savo kultūrą, o su ja ir nepriklausomybę. Tačiau gama reiškia dar ir tai, kad mažiukas turi atrasti vietos savyje kitiems lygai, taip pat kaip ir didelis. Daugiakalbystė ir įvairiakalbystė yra išmintingiausias mažiuko šūkis. Naudodamasi proga pasakysiu, jog daugiausia tiesos apie mus, kaip lietuvius, atskleis lietuviškai rašantys autoriai, atvykę gyventi Lietuvon iš svetur, arba jų vaikai. Tiems balsams Lietuva ruošiasi. Tai, kaip ji sutiks juos, ilgainiui parodys, kiek laisvės ir nepriklausomybės joje yra ir kiek jos bus. Žinoma, ir vertimas, praeinantis raudona gija per mano rašymą, tai pastanga, padedanti išversti vieną gyvenimo tarpsnį į kitą, susikalbėti su pačiu savimi, perleisti vienos epochos prasmes kitai, kad nereikėtų jų užkalti į narvą ir išvežti kaip rūdijančius monumentus. Pavėluotas vertimas gali sukelti pavėluotas, todėl skausmingas revoliucijas, prikelti iš kapo mirusius poetus, kurie nieko nebepraneš, nes yra mirę. Be poeto atsako mes galime tik pasimelsti už jo sielą, kad ši neatsigręžtų prieš mus, arba nepaisyti maldos ir nusižengti tam, kas mūsų visų laukia, – viską trinančiam mirties stebuklui. Mano knygoje, kaip pastebėjo viena studentė, yra daug apmąstymų apie atsisveikinimą ir mirtį. Išdeklamuoju tai, kas jau mirę, tam, kad gyvenčiau toliau. Lietuva, širdie mano, mano kalbos gamų nešiotoja, išsibarsčiusi po visas pasaulio kerteles, šiandien galiu surinkti tave tik į knygą, kurioje man dėl tavęs ramu.“

    Nors daugiausia dėmesio susilaukė rašytojai, recenzijų autoriai užmiršti neliko.

    Dar prieš pagerbiant rašytojus, buvo apdovanoti ir kritikos straipsnių bei rašinių konkurso laureatai. Tiesą sakant, recenzijų konkurse varžėsi ne tik profesionalai, bet ir moksleiviai. Džiugi iniciatyva skatinti jaunimą dalytis savo mintimis bei kritiniais pastebėjimais susilaukė nemažo susidomėjimo. Vaikų literatūros profesorius Kęstutis Urba pažymėjo, kad kūrinių recenzijų įtraukimas, kuris organizuojamas pastaruosius ketverius metus, pasiteisino ir turi būti tęsiamas. Konkurse dalyvavo ne viena mokykla, ir komisija džiaugėsi atsidavusiais mokytojais, kurie rado laiko ir sugebėjo sudominti bei paskatinti moksleivius dalyvauti konkurse. Iš tiesų, buvo sulaukta 50 vaikams ir per 70 paaugliams skirtų knygų recenzijų ir rašinių.

    Visas recenzijas perskaičiusi komisiją apdovanojo šiuos moksleivius: Ignę Umbrasaitę (Utenos A. Šapokos gimnazija) už tris rašinius „Į niekur bipolį“ D. Opolskaitės knygai „Eksperimentas gyventi“, „Odė anachronizmui“ apie R. Unos knygą „Atjunk“ ir „Anti-dekadanso prototipas“ apie A. Cicėnaitės knygą „Niujorko respublika“; Augustę Gineikaitę (Anykščių A. Baranausko pagrindinė mokykla) už rašinį apie R. Stankevičiaus knygą „Pūgos durys“; Laurą Bložytę (Vilniaus „Ryto“ progimnazija) už rašinį „Nuostabioji kelionė po Renesanso Vilnių“ apie K. Gudonytės knygą „Jie grįžta per pilnatį“; Gretą Grigaitę (Vilniaus Gabijos gimnazija) už recenziją apie R. Šerelytės knygą „Rebekos salos“; Augustą Špėlį (Vilniaus „Ryto“ progimnazija) už rašinį „Nereikalingi žmonės, užduotis – išlikti“ apie D. Opolskaitės knygą „Eksperimentas gyventi“; Kristupą Karčemarską (Anykščių A. Baranausko pagrindinė mokykla) už recenziją apie K. Gudonytės knygą „Jie grįžta per pilnatį“; Ainę Žygaitę (Kauno „Dainavos“ pagrindinė mokykla) už rašinį apie R  Šerelytės knygą „Rebekos salos“; Aurijų Vaitiškį (Klaipėdos Vydūno gimnazija) už recenziją „Ar norėtum atsijungti?“ R. Unos knygai „Atjunk“. Nors ir ne visi moksleiviai atvyko į Vilniaus knygų mugę, tačiau organizatoriai pažadėjo apdovanojimus perduoti.

    Be moksleivių, recenzijas taip pat rašė ir profesionalai. Už geriausiai įvertintas recenzijas buvo apdovanoti šie kritikai: Elena Baliutytė už D. Kajoko eilėraščių knygos „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ recenziją „Apie puikybę, kurčią asiliuką bei vandenis, medžius ir vėjus“; Manfredas Žvirgždas už V. Papievio romano „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ recenziją „Neišsipildžiusio gyvenimo pabaiga“; Lina Buivydavičiūtė už R. Stankevičiaus knygos „Pūgos durys“ recenziją „Pūgos durys“ – bet ar vaikams?“ ir T. Dirgėlos knygos „Apie raganą ŠiokiąTokią“ recenziją „Šiaip-taip-visaip apie raganos būtį“; Neringa Mikalauskienė už R. Šerelytės knygos „Rebekos salos“ recenziją „Rebekos salų geografija“ ir D. Opolskaitės knygos „Eksperimentas gyventi“ recenziją „Dalyvauti gyvenimo eksperimente“. Visas recenzijas galima perskaityti „Metų knygos“ interneto puslapyje.

    Nurimus mugės šurmuliui, prisiminimai apie šį renginį tik teigiami. Tiesą sakant, mūsų žiniasklaidoje nepelnytai mažai skiriama dėmesio lietuvių rašytojams, todėl bet koks renginys ar įvykis, padedantis įtraukti ir sudominti visuomenę, tikrai reikalingas. Gero žodžio nusipelno ir šių apdovanojimų organizatoriai, kurie sugebėjo ne tik įtraukti skaitytojus balsuoti už jų mėgstamas knygas, bet ir užmegzti ryšį su šalies mokyklomis. Kaip sakė R. Savickytė, rašytojams itin svarbu jausti skaitytojus, juk be jų jie neturėtų kam rašyti. Tad kvietimas ne tik profesionalus, bet ir moksleivius rašyti recenzijas bei atsiliepimus apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą labai skatintinas. Tikėkimės, kad ši akcija gyvuos dar ilgai, įtrauks dar daugiau skaitytojų, kurie ne tik balsuos, bet ir rašys savo atsiliepimus.

  • ATGAL
    Nauja gyvybės jėga europoje
    PIRMYN
    NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje belaukiant
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.