Istorijos pėdomis

  • 2016 - Holokausto Lietuvoje suvokimo pradžios metai

  • Data: 2016-12-22
    Autorius: Kęstutis Salickas

    Holokaustas – sąmoningas ir tikslingas žydų tautos naikinimas ¬– neatsiejamas nuo Antrojo pasaulinio karo, vykęs visur, kur buvo įžengusi fašistinės Vokietijos kareivio koja. Su reta išimtimi tai vyko visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje. Visur vokiečiai turėjo vietinius pagalbininkus, Lietuvoje irgi, tačiau yra keletas kriterijų, kuriais Lietuva Holokausto istorijoje išsiskiria iš kitų valstybių.

    Lietuva Holokausto istorijoje išsiskiria dviem aspektais. Pirma, procentiškai: Lietuvoje nužudyta daugiausiai žydų – sunaikinta apie 90 proc. iš 200 000 Lietuvos žydų bendruomenės. Antra, žydų persekiojimai, plėšimai ir žudynės Lietuvoje (Kaune) prasidėjo vos sovietinei valdžiai pasitraukus iš Lietuvos, Vokietijos karo mašinai dar tik ritantis per Lietuvos kaimelius. Sovietų Sąjungos (t.y. buvusios Lietuvos)-Vokietijos sieną Vermachto kariuomenė peržengė birželio 21 d. paryčiais, o jau birželio 25-osios naktį Kaune įvyko pirmasis pogromas prieš žydus. Vien Vilijampolėje savo pačių namuose buvo nužudyta apie 700 žydų, o visame Kaune tą naktį gyvybių neteko apie 1000 žydų. Kauno geto Žydų tarybos vadovo pavaduotojo Avrahamo Tory teigimu, „šie žydai krito nuo lietuvių žudikų rankos.“ Lietuvoje užteko tik 4 dienų, kad būtų pralietas niekuo nekaltų žydų kraujas. Kitose hitlerinės Vokietijos okupuotose Europos valstybėse prireikdavo kelių savaičių ar net mėnesių, kol sukarintos Vokietijos SS pajėgos pradėdavo organizuotai žudyti vietos žydus. Tuo tarpu Lietuvoje dalis lietuvių tarpuvaldį išnaudojo tam, kad prisiplėštų, atkeršytų, nužudytų. Matyt, neapykanta prieš žydus ruseno dar prieš Sovietų Sąjungos-Vokietijos karą, o Raudonajai armijai ir komunistų valdžiai pasitraukus iš Lietuvos, nelikus šalyje valdžios, ji suvešėjo. A. Tory „Kauno geto dienoraštyje“ štai taip apibūdinimas lietuvių požiūris į žydus, kurį perteikė Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Finansų ministras Jonas Matulionis: „Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė.“ Atsakydamas į žydų atstovo prašymą įtikinti Laikinąją Vyriausybę įsikišti ir sustabdyti žudynes, J. Matulionis atsakė: „Žmonės tiek įniršę, kad tų veiksmų sustabdyti neįmanoma. Kai jūs geruoju paliksite miestą ir užsidarysite gete, viskas nurims. Kalbu su jumis visiškai atvirai.“

    www.pixabay.com (Holokausto memorialas Berlyne)

    Iš J. Matulionio perteikto lietuvių požiūrio į žydus aiškėja, kad lietuviai kaltino žydus kažkuo, kas įvyko per sovietinę okupaciją. Manytina, kad Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dauguma žydų tapo komunistų partijos nariais ir kartu su sovietais engė lietuvius, netgi organizavo lietuvių trėmimą. Pirmieji lietuvių tremtinių ešalonai iš Lietuvos išvyko iki Rusijos-Vokietijos karo likus vos savaitei. Tai neabejotinai galėjo tapti neapykantos tarp dviejų tautų „katalizatoriumi“, tačiau istoriniai tyrimai šios hipotezės nepatvirtina. Anaiptol, teigiama, kad žydo-komunisto įvaizdis Lietuvoje buvo sukurtas jau vokiečiams okupavus Lietuvą, siekiant išnaudoti lietuvių nepasitenkinimą sovietiniais komunistais saviems tikslams. Aišku tik viena – neapykanta žydams tarp dalies lietuvių kilo pirmosios sovietinės okupacijos metais, bet to priežastys vis dar yra sunkiai suvokiamos.

    Holokaustas Lietuvoje baigėsi paskutiniam hitlerinės kariuomenės kareiviui palikus Lietuvą. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, apie Holokaustą nebuvo daug kalbama. Viskas buvo per daug baisu, kad būtų galima apie tai kalbėti, o ir sovietiniai žiaurumai vėl baisiai užgulė lietuvius, atsirado nauji vargai, kuriuos reikėjo išgyventi. Viskas užsimiršo, buvo nustumta į tolimiausius sąmonės kampelius. Susidaręs tam tikras informacijos vakuumas buvo pralaužtas tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Tad nenuostabu, kad 1995 m. kovo 1 d. Algirdui Brazauskui nulenkus galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudytus žydus ir vizito Izraelyje metu atsiprašius žydų už Holokaustą Lietuvoje, atsiprašius už tuos lietuvius, kurie trėmė, žudė, plėšė, Lietuvoje daug kas to nesuprato. Nesuvokė, už ką A. Brazauskas atsiprašė žydų ir kuo čia dėti lietuviai. Eiliniai piliečiai kraipė galvas dvejodami, ar tikrai čia reikėjo tokio atsiprašymo, o tuometinis Kauno miesto tarybos narys Vytautas Šustauskas netgi pasakė, kad jeigu ne Antrasis pasaulinis karas, tai jis ir dabar Laisvės alėjoje valytų žydams batus. Sovietų Lietuvoje užaugusi karta daugiau žinojo apie Raudonosios armijos pergales laisvinant fašistinės Vokietijos pavergtas Europos tautas nei visoje Lietuvoje atsiradusias masines kapavietes.

    Prabėgo dvidešimt metų nuo istorinio atsiprašymo, užaugo nauja Nepriklausomos Lietuvos karta, tad ir Holokausto pamoką tenka mokytis iš naujo. Šie metai išskirtiniai, nes pirmą pusmetį viešoji erdvė buvo pilna įvairių diskusijų, komentarų, laidų apie tai, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Susidomėjimą Holokausto istorija Lietuvoje paskatino šių  metų sausį visuomenei pristatyta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kuri ir vėl, kaip prieš 20 metų, A. Brazauskui atsiprašius už Holokaustą, pakurstė aistras visuomenėje. Ir vėl susidomėta šia Lietuvos istorijos dalimi, apie kurią žinojo visi, bet iš tikrųjų niekas nieko nežinojo. Žinojo tik tai, kad tarpukario Lietuvoje gyveno daug žydų ir kad absoliuti dauguma Antrojo pasaulinio karo metais buvo išžudyti. Tik šiemet negatyvių komentarų buvo mažiau nei 1995 m. Viešojoje erdvėje vyravo ne įvykių ar jų detalių neigimas, o susidomėjimas, noras sužinoti, kaip gi buvo iš tikrųjų. Knygos autorė pasistengė šią knygą pristatyti skandalingai, nevengė viešinti pačių baisiausių šios Lietuvos istorijos detalių. Dažnai tai šokiravo! Vadovautasi principu, kad negatyvas labiau sudomina, pritraukia, taigi to negailėta – tai užtikrino skandalingiausios metų knygos etiketę ir tuo pačiu didelį visuomenės susidomėjimą. Informacinis vakuumas šia tema buvo pralaužtas, žmonių susidomėjimas garantuotas. Prie to prisidėjo ir tai, kad ši knyga parengta remiantis mokslo šaltiniais. Autorė drąsiai teigė, kad šioje knygoje nėra nieko nauja, tik mokslinis tekstas, pritaikytas plačiajai visuomenei. Taigi, patikima, vadinasi, knygoje rašomi tik faktai. To užteko, kad pirmasis knygos tiražas būtų išpirktas per kelias dienas, vėliau jis kartotas net kelis kartus. Vasario mėnesį Knygų mugėje šios knygos pristatymo klausėsi sausakimša didžiausia „Litexpo“ parodų rūmų auditorija, o autorę visur lydėjo privačios saugos tarnybos apsauginis – kad tik niekas neapstumdytų skandalingiausios metų knygos autorės. Maža to, skaitytojų eilė prie stendo, kuriame autorė, vėlgi saugoma apsauginio, dalino autografus, buvo ilgesnė už eilę prie stendo, kuriame autografus ant savo knygos dalino Prezidentas Valdas Adamkus.

    Kas gi tie „mūsiškiai“ ir kaip jie žydus žudė? Tai buvo pradžia susidomėjimo, diskusijų, komentarų žiniasklaidoje. Visuomenėje netruko prasidėti diskusija dėl Holokausto Lietuvoje. Imta lyginti situacija Lietuvoje su kitomis valstybėmis, kur irgi vyko Holokaustas. Diskutuota, ar lietuviai atsakingi už tai, nes buvome okupuoti, vykdėme okupacinės valdžios nurodymus. Domėtasi, kiek daug lietuvių žudė žydus, gal tai tik saujelė niekšų, o ne visa tauta. Atsirado siūlymų, raginančių suskaičiuoti, kiek lietuvių dalyvavo žudant žydus. Tai bandė daryti ir knygos autorė, jos teigimu, vienaip ar kitaip – sudarinėjant žydų sąrašus, varant juos į žudynių vietas, žudant, savinantis ar perkant aukcionuose žydų turtą – prie to prisidėjo visa tauta. Drąsus teiginys! Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojo Alfredo Rukšėno teigimu, jų centro turimame tiesiogiai su žydų žudymų susijusių asmenų sąraše yra 2039 pavardės. Tačiau sąrašas nėra baigtinis, o skirtingų istorikų vertinimais jame galėtų būti apie 3–6 tūkst. asmenų. Tačiau ar kam nors, išskyrus mus pačius, svarbu, kiek žmonių prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje? Visiems labiau rūpi, kiek žmonių buvo išžudyta, o ne kiek žudė. Į šią diskusiją įsitraukusi Holokausto siaubą Kauno gete išgyvenusi Irena Veisaitė teigė: „Kad sušaudytum tūkstančius, užtekdavę dviejų galvažudžių su automatais. Tam, kad išgelbėtum bent vieną, reikėjo neapsakomos daugelio žmonių drąsos…“ Taip nejučia prieita ir prie šviesiosios Holokausto Lietuvoje pusės – žydų gelbėjimo. Ne visi žudė, daliai lietuvių užteko drąsos ir jėgų gelbėti žydus, juos paslepiant savo namuose, priimant žydų vaikus į savo šeimas. Virš 800 lietuvių už žydų gelbėjimą yra suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Skaičiuojant milijonui gyventojų, tai daugiausiai Rytų Europoje.

    Kad visuomenė pradėjo suvokti Holokausto Lietuvoje įvykius, vyksmą ir mastą, parodo ne tik diskusijos visuomenėje, bet ir daugybė renginių vasarą minint 75-ąsias Holokausto pradžios metines, kuriuose dalyvavo gausybė žmonių – daugiau nei įprastai. Lietuvos žmogaus teisių centras keturiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje – įrengė „Atminimo akmenis“. Tai šaligatviuose ar grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti Holokausto aukas, taip simboliškai grąžinant jas į miestų ir miestelių erdves, kuriuose jie gyveno, mokėsi ar dirbo. Ant jų užrašyti žydų vardai, pavardės, profesijos, gimimo ir mirties datos, mirties vietos. Lietuva – 21-oji valstybė, kurioje įrengti šios atminties akmenys. O štai Molėtuose minint šių įvykių metines visuomenės iniciatyva buvo organizuotas gyvųjų maršas – žygis nuo buvusios Molėtų sinagogos iki masinių žudynių vietos miestelio pakraštyje. Šioje eisenoje dalyvavo daugybė molėtiškių ir miesto svečių, taip atidavusių pagarbą Holokausto aukoms Molėtuose. Tai tik keletas pavyzdžių, parodančių, kad 2016-siais Holokausto pamoką mokėmės iš naujo, kad šie metai tapo Holokausto Lietuvoje suvokimo pradžios metais.

    Liko tik vienas klausimas, į kurį atsakymo greičiausiai niekas niekada ir neras – kodėl? Kodėl prasidėjus Vokietijos okupacijai lietuvis tapo žydšaudžiu ir pradėjo žudyti savo kaimynus. Tai, kad Holokaustas vyko ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje, – ne pasiteisinimas. Tai, kad Lietuva tuo metu buvo okupuota ir neturėjo savo valdžios, – irgi ne priežastis. Kaltinimai žydams būtais ar nebūtais dalykais pirmosios sovietinės okupacijos metais – greičiau bandymas pasiteisinti nei priežastis. Šis klausimas ateities kartoms lieka atviras, tikiu, kad prie jo dar bus sugrįžta. ■

  • ATGAL
    1941 metų Birželio sukilimo žingsnių aidas
    PIRMYN
    Šimtmetis: ar jam ruošiamės?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.