Apžvalgos tema

  • 2016-ieji: scenarijus ne Vangos, bet niūrus...

  • Data: 2016-12-22
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Pernai „Apžvalgoje“ metams baigiantis taip pat apžvelgėme svarbiausius 2015 m. įvykius ir prognozavome, kokie bus 2016-ieji – pagal kinų kalendorių Raudonosios Ugninės Beždžionės metai. Tuomet pabrėžėme, kad pilietinis karas Sirijoje, sukėlęs neregėtą pabėgėlių antplūdį ir kurstomas nežabotų Rusijos veiksmų, remiant Basharo al Assado režimą, gali pražudyti Europą, susilpninti Vakarus. Ypač tuomet, kai tas Vakarų silpnėjimas palankus Maskvai.

    Išskyrėme tiesiog fantastinę garsios bulgarų aiškiaregės Vangos (tikroji pavardė Vangelija Pandeva Dimitrova, 1911–1996) pranašystę, kada ir kaip pražus Europos šalys. Vienoje iš jų akloji aiškiaregė kalbėjo apie karą su musulmonų valstybe, kuri panaudos cheminį ginklą. Pasak moters, dėl jo poveikio 2016 metais Europa visai ištuštės. Vašingtone leidžiamas politikos, ekonomikos ir kultūros žurnalas „The Globalist“ jai paantrino, kad tokia musulmoniška valstybe gali tapti Libija, kad ši islamiškoji valstybė panaudos cheminį ginklą ir sunaikins dešimtis valstybių. Po galingo smūgio ant žmonių kūno atsivers žaizdos, opos, augliai ir jau 2016 metais Europa ištuštės…

    Galima svarstyti, kodėl tokio arma­gedono sukėlėja buvo laikoma ne Sirija, kuri tiek pernai, tiek šiemet tebėra globalinio konflikto smaigalyje. Galima guostis, kad Europa vis dėl to visai neištuštėjo, gavusi cheminį smūgį. Galbūt tai tik laiko klausimas? Galbūt žmogus įpratęs į visas pranašystes žvelgti labai realistiškai ir jose neįžvelgti simbolinės prasmės – pačios perspektyvos ir laiko atžvilgiu?

    Šie klausimai daugiau filosofinio ir egzistencinio pobūdžio, tačiau tų prognozių esmė visai realistinė ir įtikinama: žmonija juda globalinio konflikto ir savęs susinaikinimo link. Sirija, Artimieji Rytai ar kuris kitas regionas – tik menkas to konflikto židinys, kuriam žibalo papilsto nesiliaujantys nesutarimai tarp Rytų ir Vakarų, tarp islamo ir krikščioniško pasaulio, tautinės, teritorinės ir kitokios pretenzijos, galų gale – diktatorių įgeidžiai.

    Iš tiesų, 2016-aisiais Europa neištuštėjo, neišsivaikščiojo, nebankrutavo. Senąjį žemyną užplūdęs milijonas migrantų iš Artimųjų Rytų regiono antroje metų pusėje tarsi išseko, nes Balkanų šalys, atrodo, prisiėmė naštą ant savo pečių: jos apribojo pabėgėlių srautą, fiziškai uždarydamos sienas, sutvirtindamos jas spygliuota viela, o kai kurios Vakarų valstybės sustiprino savo sienų kontrolę.

    Dar pernai lapkritį „Apžvalgoje“ rašėme apie didžiulius migrantų srautus. Jungtinės Tautos skelbė, kad dėl karo iš Sirijos pabėgo apie 650 000 žmonių, daugiausiai į Jordaniją, Iraką, Libaną ir Turkiją, o iš šių šalių pabėgėliai užplūdo pietinę Europą ir ėmė migruoti į žemyno šiaurę.  Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, per Graikiją į ES vien nuo 2015 metų pradžios iki rugsėjo vidurio plūstelėjo daugiau kaip 309 tūkst., per Italiją – 121 tūkst. žmonių. Graikiją pasiekė daugiausia sirai (daugiau kaip 175 tūkst.) ir afganai (daugiau kaip 50 tūkst.). Į Italiją vyko žmonės iš Eritrėjos (daugiau kaip 30 tūkst.) bei Nigerijos (daugiau kaip 15 tūkst.). Taigi, iš viso pabėgėlių skaičius perkopė milijoną, o štai šių metų spalį žurnalas „National geographic“ rašė, kad tas milijonas atvyko vien tik į Vokietiją. Bandydami patekti į Europą žuvo 4 tūkst. pabėgėlių.

    2016-aisiais pabėgėlių skaičiaus dinamika ne tokia didelė. Manoma, kad į Europą pateko maždaug trečdalis ankstesnio srauto. Jiems uždarytos Balkanų šalių durys pagelbėjo ir senajam žemynui, nors dėl to Briuselis apgadino santykius, pavyzdžiui, su Vengrija. Ji kaip ir Čekija bei Slovakija dar 2015 m. rugsėjį vetavo Europos Komisijos pasiūlymą pasidalinti pabėgėlių naštą. Bet uždelsto veikimo bomba, padėta per didžiulį maždaug 5 metus besitęsiantį migrantų antplūdį, iš lėto detonuoja.

    Europos Sąjunga, kurią pastaraisiais metais drasko ekonominės ir kitos negandos, susidūrė su galingu britų pasipriešinimu, pasibaigusiu birželio referendumu, kuris nuvylė visus Briuselio šalininkus: už Brexit balsavo 52,5 proc., o pasilikti ES – 47,5 proc. (tik Škotija ir Šiaurės Airija nepakluso šiai tendencijai). Svarbiausios Londono pasitraukimo priežastys – euro zonos ekonominės problemos, tačiau ir šiuos ryšius su kitomis 27 bendrijos šalimis susilpnino pabėgėlių krizė. Britai ją susiėjo su Europą užplūdusia terorizmo banga, ypač po Paryžiaus išpuolių, ir premjero Davido Camerono agitacijos už ES reformas jau negelbėjo.

    Žinoma, tai ne tragedija: po Brexit Didžioji Britanija turi dar ilgą laikotarpį – iki 2017-ųjų pabaigos – suderinti visus pasitraukimo niuansus, jos ekonomika jau dabar patiria nuosmukį, tačiau svarbiausia šios „akcijos“ blogybė – euroskepticizmo skatinimas. Juo sumaniai naudojasi ne kas kitas kaip Rusija.

    Dar pernai spalį DELFI rašėme apie tai, kad Rusija netiesiogiai skatina pabėgėlių srautą iš Sirijos.  Apžvalgininkas iš lenkiško naujienų ir komentarų portalo „wPolityce“ Sławomiras Sieradzkis drėbė tiesiai šviesiai: „Migracijos krizę Europos Sąjungoje inspiruoja Rusija“. Aišku, tiesioginių įrodymų, kad visa tai tvarko Maskvos ranka, nėra, tačiau neabejotina, kad ji suinteresuota, jog ES patirtų dar vieną sunkiai įveikiamą krizę ir pagaliau imtų byrėti. Nesutarimai tarp naujų bendrijos narių ir jų pyktis Briuselio atžvilgiu silpnina sąjungą, o Rusija tik trina rankas ir laukia, kada gi Briuselis panaikins sankcijas, įvestas dėl Rusijos karo Ukrainoje. Antai, Vokietijos vicekancleris Frankas Elbe ir kiti įtakingi šalies politikai prasitarė, kad laikas šių sankcijų atsisakyti, jeigu norime, kad Rusija taptų partneriu kovoje su tarptautiniu terorizmu, ypač sprendžiant Sirijos konfliktą.

    Pernai rugsėjį Vladimiras Putinas JT Generalinėje Asamblėjoje Niujorke atvirai prakalbo apie karinę pagalbą B. al Assadui įveikiant IGIL ir ragino Baracką Obamą prisijungti prie naujos antiteroristinės koalicijos, nors tokia, sudaryta iš 62 valstybių, seniai veikia. Tasai tik linkčiojo galva ir nebe taip noriai kalbėjo apie karą Ukrainoje, pagalbą ginklais Kijevui ar žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje. Taip V. Putinas pamažu brenda iš izoliacijos, nors formaliai sankcijų gniaužtai dar neatleisti.

    Kas gi atsitiko? Artėjant metų pabaigai, pasaulis nuščiuvęs sekė Amerikos prezidento rinkimų baigtį. Ir jis krūptelėjo, kai laimėjo Donaldas Trumpas – 70-metis verslininkas, nekilnojamojo turto magnatas, mūsų kalba – oligarchas, bet ir TV laidų vedėjas, knygų autorius. Išrinktasis prezidentas, kuris bus inauguruojamas sausį, pats kilęs iš Bavarijos, vedęs tris kartus, susilaukęs penkių vaikų, o dvi iš šių žmonų – išeivės iš Rytų Europos (Čekijos ir Slovėnijos), beje, abi modeliai (antroji žmona – amerikietė, taip pat aktorė).

    Šie faktai D. Trumpą apibūdina nebent kaip asmenybę, o štai jo politinės ambicijos, pasireiškusios rinkimų kampanijoje ir jau po rinkimų, negali nestebinti. Plačiau nuskambėjo jo požiūris į imigrantus, pabėgėlius iš Artimųjų Rytų, persikėlėlius iš Meksikos. Žaisdamas populizmo korta, jis susikrovė gerą politinį kapitalą, kad įveiktų Hillary Clinton, kuri, atsitokėjusi po pralaimėjimo, ir toliau puola Rusiją už jos agresyvią politiką. Atrodo, kad kita korta – nuolatinis spaudimas V. Putinui – tiek diplomatinis, tiek sankcijomis – nėra galingiausia korta naujosios JAV administracijos strateginiame žaidime.

    O ir Europoje stiprėja tendencijos, kai politinis elitas suka link populizmo ir remiasi iškreiptais teiginiais apie būtinybę kurti dvipolį pasaulį, už kurį žodžiais (o kur reikia – jėga) pasisako Kremlius. V. Putinas, kalbėdamas per NTV televiziją, teigė, kad žlugo bandymai sukurti vienapolį pasaulį, nes „vienos iš svarbiausių ekonomikų ir didžiausių karinių valstybių priešakyje stojo „protingas žmogus“ – D. Trumpas.

    Pagyros šiam verslininkui ir politikui – ne šiaip sau žodžiai. Taip V. Putinas įvertina naujojo Amerikos prezidento ditirambus jam. Jis neslėpė pasitenkinimo, kad Olandijoje ir Prancūzijoje į valdžią ropščiasi euroskeptikai, kad Brexit lyg rūdys graužia ES, galų gale prokomunistinės jėgos nugali Bulgarijoje ir mažytėje Moldovoje (rinkimai Lietuvoje gali netapti išimtimi šioje euroskeptikų rikiuotėje).

    O ką Vakarai? JAV leidžiamas „Foreign Policy“ rašo: „Šiemet Senatas jau nespės pritarti griežtų sankcijų, įvestų Rusijai po Krymo aneksijos 2014 m., išsaugojimui dar penkerius metus, todėl bus laukiama D. Trumpo pozicijos, kurią jis jau išreiškė anksčiau – atkurti gerus santykius su Rusija“. Kol kas respublikonai net nekelia šio klausimo, kad nekiltų prieštaravimų su išrinktuoju prezidentu.

    Europa pasimetusi, o vis iškylantys nauji valstybių lyderiai ketina iš esmės keisti požiūrį į agresyvią Rusijos politiką. B. Obama, Francois Hollande‘as, o kitąmet ir Angela Merkel traukiasi į politinę rezignaciją, NATO vadovybė Maskvai siūlo naujas derybas dėl įtampos mažinimo, Ukraina pamirštama, Sirijos miestai toliau bombarduojami ir grįžta iš sukilėlių į B. al Assado rankas, o ES ir toliau spaudžiama atremti pabėgėlių ordas bei susidoroti su savo ekonominėmis problemomis.

    Kaip rašo TSPMI docentas, politologas Kęstutis Girnius, Europa pergyvena dvasinę krizę. Vis daugiau piliečių ir vis labiau nepasitiki savo ir ES elitu, vis labiau nuogąstauja dėl savo ir savo šalies gerovės, palaiko įvairiausias populistines partijas – labiau nacionalistines ir labiau antikapitalistines. Jie užsisklendžia savyje, vis mažiau solidarizuojasi su kitais, pirmenybę teikia vietos problemoms. Jiems Rusija mažai rūpi, tik svarbu, kad nesutarimai su ja nekenktų jų gerovei. O šiomis dienomis tik drąsiausi politikai drįsta nepaisyti elektorato nuomonės.

    Tad koks scenarijus bręsta senajame žemyne? 2016-ieji į tai neatsakė. Ar atsakys 2017-ieji? Tikėkimės, tas scenarijus bus ne Vangos…■

    www.wikimedia.org, Airijos gynybos pajėgų nuotrauka (Manoma, kad į Europą 2016 m. pateko maždaug trečdalis 2015 m. Srauto).

  • ATGAL
    Energetika: būsimi darbai Lietuvai ir Europos sąjungai
    PIRMYN
    Kibernetinis saugumas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.