2017 m. esminiai iššūkiai Europos Sąjungai ir ateities perspektyvos | Apžvalga

Vieningoji europa

  • 2017 m. esminiai iššūkiai Europos Sąjungai ir ateities perspektyvos

  • Data: 2017-12-22
    Autorius: Lukas Grinius

    2017-ieji Europos Sąjungai buvo kupini išbandymų. Šalia terorizmo grėsmės, imigrantų srautų, radikalių jėgų stiprėjimo prisidėjo ir diskusijos ES identiteto klausimu, kokiu keliu Sąjunga turėtų žengti toliau. Prisimenant pagrindinius 2017 metais ES slėgusius iššūkius, mėginsime pažvelgti į galimus ateities scenarijus ir perspektyvas.

    ES identiteto problema

    Atsinaujinusios ES identiteto diskusijos išryškino svarbią problematiką. Daugelį metų iš inercijos gilinta integracija įvairiose srityse šiandien Sąjungai iškylančių problemų kontekste, aštrėjant gyventojų nusivylimui, pasiekė nematomą sieną, kai iš naujo tenka klausti, kokiu keliu buvo žengiama ir koks jo galutinis tikslas?

    Dabartinės ES projekto idėjos prasidėjo po paneuropinės taikos projekto dar 1926 m. Vienoje, kaip galimą receptą siūlant naują Europos tautų vienijimąsi. Vėliau įsibėgėjo ES vizijų bei idėjų konkurencija. Robertas Schumanas pabrėžė, kad „susitarimas negali ir neturi likti tik techniniu ir ekonominiu reikalu, šiam sumanymui reikia sielos, sąmonės, kuri suvoktų savo istorinę giminystę, dabarties ir ateities įsipareigojimus, politinės valios“. Jis buvo įsitikinęs, kad demokratija be krikščioniškojo dėmens ilgainiui taps tik karikatūra.

    Visgi laimėjo Jeano Monnet idėja. Pagrindinis Monnet principas – ekonominė integracija, kuri buvo ypač aktuali po Antrojo pasaulinio karo. Jis tikėjo, kad šiuo pagrindu sutelkti individai nustos kariauti, o suvienijus ekonomiką integracinė banga nuvilnys per daugelį sričių. Jo požiūriu, ekonominiu pagrindu vykstanti integracija pakeis sąmonę ir visas gyvenimo aplinkybes, dėl ko savaime kils noras susivienyti ir kitose srityse.

    Plečiant integraciją, ES architektai ilgainiui suvokė, kad vien ekonominio veiksnio nepakanka, vienijimuisi ypač trūko kultūrinio dėmens. Sąjungoje įsigalėjo universalistinės idėjos arba, kaip akcentavo Jurgenas Habermasas, „konstitucinio patriotizmo“ integracijos modelis, kai derinant individų universalumą bei šalinant skirtumus plėtojamas naujas ES modelis.

    Tačiau dabartiniai jos architektai susidūrė su esmine problema, nors ir nenorima pripažinti, tam tikra integracijos krize. Šiandieninis ES modelis nepritaikytas tarpinei integracijai ir reikalauja apsispręsti: arba atsisakome nacionalinių valstybių ir žengiame toliau, arba keičiame dabartinę ES kryptį ir stabdome tolesnį integracijos gilinimą.

    Tolimesnei integracijai reikalinga tam tikra aplinka, naujo tipo universali visuomenė, kurios pagrindiniu vienijimosi pagrindu turėtų tapti universalios idėjos, konstitucinė ES išraiška („konstitucinis patriotizmas“), atsisakant nacionalinių valstybių ir peraugant į vieną bendrą darinį.

    Tačiau universalios visuomenės variantas yra utopinis, kritikuojamas iškilių akademikų. Ilgainiui net ir pats J. Habermasas sugriežtino savo kritiką ES integracijos modeliui, skatindamas ieškoti naujų atspirties taškų. Šis modelis mažoms valstybėms reikštų visišką identiteto praradimą ir sunykimą. Jame taip pat išryškėja sudėtingos demokratinio atstovavimo, moralinės, teisingumo problemos. Teisės normos tampa pagrindine priemone tarp kuriamos viešosios erdvės bei naujosios visuomenės, tačiau jos negali užtikrinti visiško teisingumo skirtingų individų ir jų poreikių visuomenėje. Tautų kultūriniai skirtumai nustumiami į antrą planą, o jei neatitinka universalumo principo – pašalinami.

    Viešojoje erdvėje šiems aspektams ES skiria mažai dėmesio. ES identiteto problemos sprendžiamos instituciniame lygmenyje, tikintis, jog pavyks rasti bendrą sprendimą, tačiau vien institucinis dėmuo nepakankamas.

    Identiteto klausimas ir toliau bus vienas svarbiausių ES diskusijos objektų. Neradus tinkamų sprendimų, tolimesnės integracijos gilinimas universalios visuomenės principais mažoms valstybėms gali reikšti jų suvereniteto nykimą. Taip pat augant pasipriešinimui iš kitų valstybių, minėto modelio tęstinumas gali sąlygoti ir ES skilimą. Todėl ES identiteto paieškos ir Sąjungos reformos išliks svarbiausia ateities užduotimi.

    Brexit iššūkiai

    Daugelį nustebinęs Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš ES netruko prisimiršti, tačiau Sąjungos skilimas ne tik signalizuoja prieš tai minėtą ES identiteto problematiką, tačiau taip pat kuria didelį iššūkį susitarti su Didžiąja Britanija, suvaldyti kitas vis griežčiau besireiškiančias Sąjungos nares.

    Bendrijos šalių vienijimosi pagrindas buvo bendra rinka, tačiau jai veikti nėra reikalingos tautos, kultūros, religijos, moralės ar kitokios normos. Minėti aspektai išlieka tol, kol tai laiduoja rinkos efektyvumą, nauda paremtus mainų santykius. Britai pasirinko – didžioji rinkėjų dalis nebematė naudos ar nebenorėjo toliau universaliais principais perkūrinėti Didžiosios Britanijos. Kritiškas tokių piliečių požiūris į ES savaime neteigia, jog Sąjunga yra nereikalinga, toks požiūris veikiau atspindi tai, kad dabartinis idėjinis vienijimosi pagrindas yra klaidingas.

    Britai tai pajutę nuėjo lengviausiu keliu – nebebandydami Sąjungos reformuoti, visiškai jos atsisakė. Griežta pozicija bei stiprus Britanijos nacionalinis identitetas reiškia ypač sudėtingas derybas. Nors Britanija ir ES visai neseniai pasiekė daug svarbių kompromisų ir pereina į antrą „Brexit“ derybų fazę, išstojimas britams kol kas neatrodo toks pavojingas kaip ES. Minėtos derybos svarbios dar ir dėl to, jog jos apibrėš gaires kitų narių išstojimo atveju. Kitaip tariant, jei išstojimo sąlygos bus gana švelnios, situacijai bloke aštrėjant, tai gali reikšti ir naujų narių atsiskyrimą.

    Migracija

    Nors būta abejonių pabėgėlių perkėlimo programos nauda, Sąjungos multikultūriškumo politika bei kitais bendrijos principais, Europos elitas dažniausiai kritiką laikydavo nepagrįsta. Jų požiūriu, islamo įžengimas į Europą – nėra problema, galinti trikdyti dabartinį Sąjungos veikimą. Todėl vis plačiau integruojantis, daugelis klasikinių Europos atributų, siekiant universalizuoti ES visuomenę, buvo pašalinti iš jos gyvenimo.

    Prasidėjus migrantų antplūdžiui, ES sienos buvo plačiai atvertos, tačiau daugelis gana optimistiškų prognozių neišsipildė.Prieš keletą metų pradėta įgyvendinti kvotų politika paskatino dar aktyvesnį migrantų srautą, tuo tarpu daugelis siekių liko neįgyvendinti – daugelis ES valstybių priėmė kur kas mažesnį skaičių pabėgėlių nei buvo įsipareigojusios.

    Kitas aktualus aspektas – pabėgėlių integracija. Nors ES elitas tikėjosi leng­vo jų įsiliejimo į darbo rinką, skirtinga kultūra bei stiprus islamo religijos veiksnys tai apsunkina. Pabėgėliai tikėdamiesi lengvų išmokų darbinasi nenoriai, plėšikauja ir nepripažįsta kultūrinės aplinkos, į kurią atvyko.

    Europiečiai leidosi sekuliarizuojami, tačiau musulmonų sekuliarizacija – kur kas sudėtingesnis uždavinys. ES vis plačiau atsiveriant, atsisakant savo šak­nų, islamiškasis pasaulis negali lengvai universalizuotis – galimai pasitelkdamas terorizmą, vis dažniau bandys saugoti savo tradicijas bei kultūrą.

    Dabartinė migracijos politika pareikalavo milijardinių išlaidų, žvelgiant į ateitį, grasina galimais teroristiniais  išpuoliais ir kitomis iš to kylančiomis problemomis.

    Be abejonės, nuo karo nukentėjusiems žmonėms reikalinga adekvati pagalba, tačiau, nepakeitus dabartinio kurso, tai užprogramuos dar daugiau naujų problemų. Artimesnė kooperacija su Turkija, materialinė pagalba žmonėms, pasiliekantiems savo valstybėse, ir griežtesnė ES sienų kontrolė leistų neutralizuoti dabartines migracijos problemas.

    Terorizmas

    Migracijos politikos klaidos užprogramuoja kitą sudėtingą problemą – teroristinius išpuolius. Nesuvaldžius migracijos ir dabartinių pabėgėlių kontrolės ir integracijos, ES gresia susidurti su nepatenkintų islamistų išpuoliais.

    Islamo atėjimas į Europą vertinamas kaip galimybė padėti pakeisti Europą. Šiuolaikinės ES pilietis, atribotas nuo integracijai trukdančių atributų, tampa išskirtinai universalus: geba priimti skirtingas kultūras, religijas, gyvenimo būdą. Tačiau ši universalistinė bendrija lygiai taip pat žvelgia, vertinant islamą. Tikimasi jį integruoti ir universalizuoti kartu su nauju Europos gyvenimo būdu. Tačiau islamo religijos principai kur kas griežtesni ir sunkiau sekuliarizuojami nei vertinama iš dabartinių europiečio perspektyvos.

    Europoje vyraujanti krikščionybė savaime didelis trukdis islamiškajam pasauliui, tačiau dabartinis universalistinis modelis neutralizuoja ne tik krikščionybę, tačiau ir islamą. Minėta neutralizacija veikia kaip savaiminė priešprieša, mobilizuoja priešintis. Šiandieninėje Europos kultūrinėje erdvėje islamas negali pritapti, tačiau, europiečiams jį įsileidus ir plačiai atvėrus Europos sienas, kaip priešpriešos rezultatas dažnėja teroristiniai išpuoliai.

    Terorizmo grėsmė ir migracijos suvaldymas išliks ypač svarbiu veiksniu artimiausiu laikotarpiu.

    Ateities perspektyvos

    Šiandien ES sprendžiant naujo pobūdžio problematiką, kelti probleminiai integracijos klausimai išryškėja nauju kampu. Nacionaliniuose rinkimuose galime vis dažniau stebėti radikalių partijų populiarumo augimą. Dabartiniam valdančiajam elitui nesikeičiant, ilguoju laikotarpiu tokių partijų populiarumas gali tik didėti ar net išstumti senbuves.

    Atsisakius daugelio svarbių tradicinės Europos žmogaus atributų, tampa neaišku, kokią politinę formą įgis naujoji Europos Sąjunga. Konstitucinis patriotizmas siūlo vienijantį pagrindą, tačiau ilgainiui toks ES atvirumas netenka prasmės, europietis pradedamas tapatinti su visa žmonija. Todėl toks universalumas sukuria prielaidas panaikinti nacionalines valstybes ir gali skatinti radikalių jėgų aktyvėjimą ar net visišką ES griūtį. ■

  • ATGAL
    ES kiauros durys: kiek imigrantų turėsime priimti šį kartą?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.