4 kilometrai virš jūros lygio | Apžvalga

Laisvalaikis

  • 4 kilometrai virš jūros lygio

  • Data: 2011-07-14
    Autorius: Vaida STUNDYTĖ

    Jūrų kiaulytė vakarienei, ryškiai apsirėdžiusios moterėlės, ganančios lamas ir besisiūlančios būti nufotografuotos, netikėtas kokos lapų kramtymo poveikis, priešinfarktinė būsena dėl išretėjusio oro 4 km aukštyje, savotiškos vietinių religinės apeigos… Tai tik dalis įspūdžių, kuriuos teko patirti „Žinių ekonomikos forumo“ projektų koordinatorei Giedrei Stumbrytei ir trims jos draugams, tris savaites bekeliaujant po Peru – šalį, kurios teritorijoje kadaise kūrėsi viena seniausių pasaulio civilizacijų ir klestėjo inkų imperija.

    Kontrastingoji Lima

     Nuspręsti, kur važiuoti atostogų, Giedrei ir jos draugams nebuvo sunku – jiems tiesiog patinka Pietų Amerika. O suplanuoti kelionę padėjo knyga turistams apie Peru. Keliausiantieji patys sudarė kelionės po šalį maršrutą, o kelionių agentūra buvo reikalinga tik gidui surasti ir užtikrinti privatų transportą. „Tai – gana brangus malonumas, tačiau kai atostogauji kartą per metus ir nori pailsėti, kelionės vietos autobusais, pilnais vietinių, visai nevilioja, todėl reikia investuoti“, – tvirtina Giedrė. Taigi per visą kelionę po Peru kompaniją lydėjo vietos gidai ir asmeninis vairuotojas.

    Po daugiau nei paros skrydžio su persėdimais Frankfurte ir Madride Giedrė su draugais nusileido Peru sostinės Limos oro uoste. Lima – penktas pagal dydį Pietų Amerikos miestas, kuriame gyvena beveik 9 mln. gyventojų, laikomas vienu svarbiausių Pietų Amerikos finansinių centrų. Keliautojai buvo apgyvendinti viešbutyje Miraflores rajone – viename prabangiausių ir turistams saugiausių Limos dalių, gerai žinomų savo žydinčiais parkais, prekybos centrais, daugybe kavinių ir paplūdimiais. Gidas patarė keliautojams neiti už Miraflores rajono ribų, kadangi skurdesniuose Limos rajonuose vagystės, ginkluoti apiplėšimai, užpuolimai yra dažnas reiškinys.

    Giedrei Lima paliko kontrastų miesto įspūdį. „Šalia daugiaaukščių neretai išvysi ir lūšnų“, – kalbėjo mergina. Peru apskritai labai ryški socialinė atskirtis – turtingieji yra labai turtingi, vargšai gyvena itin skurdžiai, o vidurinė klasė tik pradeda atsirasti. „Prieš važiuodami į Peru manėme, kad ten labai pigu, tačiau pasirodė, kad kainos didelės ne tik turistams, bet ir vietiniams“, – stebėjosi Giedrė. Klasinė Peru gyventojų struktūra taip pat labai aiški: ispanų palikuonys yra hierarchijos viršuje, kai tenykščiai gyventojai palikti žemiausiame sluoksnyje. Būtent šie skurdžiai gyvenantys tenykščiai ir sudaro beveik pusę Peru populiacijos.

    Gyvybe knibždančios Balestos salos

     Trumpai paviešėjusi Limoje, kompanija patraukė į Balestų salas – populiariausią lankytiną vietą Peru pietinėje pakrantėje. Šios salos žymios savo fauna: jose gyvena daugybė jūrų liūtų, taip pat per 160 rūšių jūrinių paukščių, tokių kaip Humbolto pingvinai, pelikanai, kormoranai, perujietiški bubiai ir daugelis kitų. Į šias salas turistai plukdomi laiveliais, išsilaipinti jose negalima. Salos priklauso Parakaso nacionaliniam rezervatui, todėl yra saugomos nuo žmonių įtakos. „Balestų salų pakrantės labai įspūdingos ir įvairios savo spalvomis, o didžiulės paukščių kolonijos atrodo kaip skruzdėlynas“, – įspūdžiais dalijosi Giedrė.

    Apskritai Peru pasižymi didele bioįvairove, kadangi šalis išsidėsčiusi turtingiausiame savo gamta pasaulio regione – Tropiniuose Anduose. Peru pasaulyje pirmauja pagal paukščių, drugelių ir orchidėjų rūšių skaičių, o jos išskirtinė fauna ir flora saugoma 60 nacionalinių parkų, rezervatų ir draustinių.

    Naskos piešinių mistika

    Pasigrožėję Balestų salų gamta keliautojai pasuko link Naskos – bene labiausiai mistiškos vietos Peru, iki šiol keliančias archeologų diskusijas. Naska žymi geoglifais – piešiniais ant žemės. Manoma, kad piešiniai 500 m. pr. Kr. – 500 m. po Kr. plynaukštėje tarp Naskos ir Palpos miestų nubraižyti nuo žemės pašalinus rausvus akmenis ir atidengiant šviesų paviršių. Kadangi šioje Peru dalyje retai lyja, per 70 įvairių žmones ir gyvūnus simbolizuojančių figūrų išliko iki šiol. „Pagal vieną iš versijų, šias figūras nubraižė ateiviai. Tačiau labiau tikėtina, kad tai senovės civilizacijų palikimas – didžiulis astronominis kalendorius arba apeiginis centras“, – aiškina Giedrė. Piešiniai aiškiai matomi tik pakilus į orą, todėl atrasti buvo pakankamai vėlai – tik XX a. pradžioje, pradėjus skraidyti lėktuvams. Turistams sudaryta galimybė senovinius piešinius pamatyti skrendant nedideliais keturviečiais lėktuvėliais.

    Baltoji Arekipa

    „Iš Naskos visą dieną važiavome į Arekipą – antrą pagal dydį Peru miestą, išsidėsčiusį ugnikalnio El Misti papėdėje“, – toliau apie kelionę pasakoja Giedrė. Beveik visa Arekipa pastatyta iš balto vulkaninio akmens, todėl miestas dar vadinamas baltuoju miestu. Kadangi Arekipa iškilusi šiek tiek daugiau nei 2 km virš jūros lygio, keliaujantys link dar aukščiau iškilusių vietų, tokių kaip Titikakos ežeras ar Kolkos kanjonas, dažnai sustoja Arekipoje aklimatizuotis.

    Jei sostinėje perujiečiai dėvi europiečiams įprastus drabužius, tai Arekipoje miestas marga nuo spalvotais tradiciniais drabužiais apsirengusių vietinių. Moterų drabužiai ypač spalvingi: pora spalvotų sijonų, spalvotos skaros, krepšys ant nugaros, kepurė. „Gidas papasakojo, kad toks tradicinių drabužių komplektas kainuoja apie 3000 lt. Keista, kad kaina tokia didelė, nes perujiečiai juk varginai gyvena – praktiškai iš to, ką išaugina“, – stebėjosi Giedrė. Pagrindinės Peru ūkio šakos, iš kurių šalis išgyvena, yra kasyba, žuvininkystė, turizmas ir žemės ūkis. Pastarajame dirba trečdalis šalies gyventojų, kurie dažniausiai augina kiaules ir lamas. Lamos tarnauja ne tik kaip pagrindinė transporto priemonė kaimo vietovėse (jos paneša apie 40 kg, todėl jomis dažniausiai ne jojama, o gabenami nešuliai), bet naudojamos ir kaip vienas pagrindinių maisto produktų. „Lamos mėsa – kaip liesa jautiena“, – teigia Giedrė.

    Perujiečių virtuvė yra Andų ir ispanų virtuvių mišinys, kurio pagrindą sudaro kukurūzai, bulvės, jūros gėrybės, įvairi mėsa, daugybė rūšių vaisių ir daržovių. Giedrę ypač nustebino tai, kad garnyrui visuomet būdavo ir ryžių, ir bulvių. Peru dažnai vadinama pasauline bulvių sostine, kadangi jos čia pirmiausia pradėtos auginti, be to, perujiečiai turi daug jų rūšių, todėl nenuostabu, kad bulvės Peru tokios populiarios. Tačiau didžiausias vietinių delikatesas yra keptos jūrų kiaulytės, skoniu primenančios gaidžio ar zuikio mėsą. „Po šito delikateso mane supykino…“ – jūrų kiaulytės poveikį lietuviškam skrandžiui prisimena Giedrė.

    Gražiausios Arekipos vietos – Santa Katalinos vienuolyno, statyto XVI a. pabaigoje, – neaplenkė ir Giedrė su draugais. Oficiali Peru religija yra Romos katalikybė, todėl didžioji perujiečių dalis save laiko katalikais, o bažnyčią galima rasti kiekviename miestelyje. Visgi Peru katalikybė yra sumišusi su senosios Andų tikybos elementais. „Šiurpą kelia perujiečių procesijos, kada aplink bažnyčią karstuose nešamos tikroviškos žmogaus ūgio lėlės, simbolizuojančios Jėzų, Mariją…“ – prisimena Giedrė.

    Kolkos kanjonas ir kova su aukščiu

    Iš Arekipos lietuvių kompanija pajudėjo į Kolkos kanjoną, pakeliui pralenkdama daugybę lamų ir alpakų kaimenių, laukines vikunijas, vertinamas dėl itin švelnaus ir šilto kailio. „Kur nors sustojus, iš karto prisistatydavo vietinės spalvotos moterėlės, siūlančios kartu nusifotografuoti. Taip jos šiek tiek užsidirba“, – aiškina mergina. Jos manymu, perujiečiai nėra įkyrūs, nelipa ant galvų kaip, pavyzdžiui, kinai. „Pasaulyje tikrai būna įkyresnių“, – patikina Giedrė.

    Kolkos kanjone – viename giliausių pasaulio kanjonų (3,4 km gylio) – Giedrę labiausiai sužavėjo kondorai: „Kol kondorai sklendžia žemai kanjonų gilumoje, neatrodo įspūdingi, tačiau kai virš galvų iškyla nešami oro srovių, nejučia net pritupi nuo šių paukščių dydžio.“ Kondoras yra didžiausias skraidantis paukštis, kurio išskleistų sparnų plotis yra apie 3 m.

    Tačiau dar labiau Giedrei įsiminė pati kelionė Kolkos kanjono link. Lietuvių kompanija važiavo per vietas, esančias 3–4 km aukštyje virš jūros lygio, todėl gido iš karto buvo perspėti pasiruošti gresiančiam deguonies stygiui: nusipirkti vandens, šokolado ir… kokos lapų, kuriuos buvo skatinami kramtyti visos kelionės link kanjono metu. „Įsimeti į burną kokius 10 lapų, šiek tiek džiovinto laimo ir kramtai. Toks įspūdis, tarsi kramtytum pusžalį šieną, – prisimena Giedrė. – Po kiek laiko kai kuriems iš mūsų ėmė „tirpti“ burna – panašiai būna po vietinės nejautros pas dantistą.“ Kokos lapus perujiečiai kramto nuo seno, mat jie padeda malšinti negalavimus, kuriuos sukelia aukštis ir deguonies trūkumas. Šiuose lapuose yra medžiagos, iš kurios šiandien gaminamas kokainas. Kita vertus, lapuose jos tėra 2 procentai, todėl Peru gyventojai ją naudoja gydymo tikslais.

    Vis dėlto nei kokos lapai, nei šokoladas ypatingai nepadėjo, kada 4 km aukštyje keliautojus prispyrė būtinybė pasinaudoti tualetu. „Važiuojant visą laiką atrodė, kad kvėpuodami nieko neįkvepiame. Sėdėdamas mašinoje jautiesi tik lengvai apsvaigęs, judėti nereikia. Bet didžiausias iššūkis buvo nueiti iki tualeto… Išlipau iš mašinos, paėjau tris žingsnius ir vos nekritau ant kelių. Taip suspaudė, kad atrodė, jog gavau infarktą! – savo kančias prisimena Giedrė. – Tokiame aukštyje labai sudėtinga judėti, kadangi deguonies ore nedaug, be to, pasidaro ypač bloga, pykina. Tualetas atrodė ranka pasiekiamas, bet „kelionė“ iki jo užtruko apie dešimt minučių.“

    Maču Pikču – prarastasis inkų miestas

    Nors Maču Pikču nėra itin dideliame aukštyje (beveik 2,4 km virš jūros lygio), aklimatizacija prieš ten vykstant yra būtina, nes keliauti tiesiai į Maču Pikču būtų tiesiog neprotinga – kelionė būtų sugadinta nemalonių organizmo reakcijų. Be to, dieną prieš kelionę vakarienei patartina nevalgyti sunkaus maisto, kadangi pykinimas gali dar labiau paūmėti. Taigi lietuviai, prieš tai aklimatizavęsi 4 km aukštyje, Maču Pikču jautėsi pakankamai gerai.

    „Jau prie Maču Pikču esančiame Kuskos mieste susidūrėme su dar daugiau turistų, spalvingų perujiečių ir lamų“, – prisimena Giedrė. Pats Maču Pikču (kečujų kalba reiškia „senoji viršukalnė“) – inkų miesto, statyto XV–XVI a., griuvėsiai. Miestas išliko iki maždaug 1532 m., kai į inkų teritorijas įsiveržė ispanų konkistadorai. Maču Pikču rasti jie nesugebėjo ir nesugriovė, tačiau gyventojų apleistas miestas, kuriame tuomet buvo ir gyvenamųjų namų, ir rūmų, šventyklų, fontanų, terasų, savaime apiro pats.

    Burtai Amazonės džiunglėse

    Paskutinis taškas Giedrės ir jos draugų maršrute keliaujant po Peru buvo Amazonės drėgnieji atogrąžų miškai. Šie miškai užima 60 % Peru teritorijos, o tai sudaro ketvirtadalį pasaulio džiunglių. Anot Giedrės, džiunglėse yra visai kita kultūra, visiškai skirtinga nuo to, ką lietuvių grupė Peru matė iki tol. Amazonėje gyvena apie 5 proc. Peru populiacijos ir šie perujiečiai vis dar rengiasi tradiciniais drabužiais, laikosi senųjų papročių ir kalba senosiomis Pietų Amerikos indėnų kalbomis (daugiausiai kečujų arba amarų). Indėnai džiunglėse užsiima ir šamanizmu – tai viena iš priežasčių, dėl kurios į džiungles traukia turistai. Giedrei taip pat pasisekė būti išburtai vieno džiunglių kaimelio šamano, tačiau būrimas merginos nesužavėjo. „Po tokio būrimo medžio lapais ir pati galėčiau atidaryti būrimo saloną Lietuvoje“, – juokiasi Giedrė.

  • ATGAL
    Kataloniškasis Pirėnų autonomijų paradas
    PIRMYN
    Kaukazas: užkeiktųjų vienuolių pėdomis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.