Ekspedicija „Kraslagas’12″ – istorijos pėdomis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ekspedicija „Kraslagas'12" - istorijos pėdomis

  • Data: 2012-09-20
    Autorius: Gerimantas STATINIS

    "Kraslagas'12" ekspedicijos dalyviai įteikia atminimo medalį Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkui Antanui Rasiuliui. Iš kairės - straipsnio autorius, žurnalistas ir keliautojas Gerimantas Statinis, A. Rasiulis, LR Seimo nariai Jonas Šimėnas, Justinas Urbanavičius, Paulius Saudargas, Ministro Pirmininko patarėjas Jonas Survila, VO "Už pilietinę visuomenę" pirmininkas Žilvinas Leleiva (Nuotraukos iš ekspedicijos "Kraslagas'12" archyvo

    Krasnojarsko taiga. Dešimtys tūkstančių kvadratinių kilometrų spygliuočių miško apgaubta rūko. Tai ne vien akiai matomas gamtos reiškinys, bet kartu ir istorijos rūkas, uždengęs daugelio čia ištremtų likimus.

    „Tormozni na Revūčim“ (rus. pristabdyk prie Revučij) – tokia frazė išliko atmintyje ekspedicijos dalyviui Žilvinui Leleivai, girdėjusiam savo artimųjų pasakojimus apie Kraslago sistemos Revučij lagerio žiaurumus. Garvežiui sulėtinus greitį, grįžtantys iš taigos darbų tremtiniai turėdavo suspėti iššokti iš vagono nesustabdžius traukinio. Žilvino artimiesiems pasisekė, jie gyvi grįžo į Lietuvą, tačiau daugelio žmonių tėvai, seneliai ir artimieji čia atgulė amžino poilsio.

    Sužinoję apie visuomeninės organizacijos „Už pilietinę visuomenę“ organizuojamą „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspediciją, Lapteviečių bendrijos nariai Marija ir Jonas Puodžiai įteikė Teofilio Patiejūno drožtą Rūpintojėlį nuvežti į Krasnojarsko kraštą visų tremtinių atminimui pagerbti. Pono Jono tėvas buvo palaidotas Revučij, tačiau tiksli jo kapo vieta nėra žinoma. „Christos, skorbiaščij po žertvam GULAG‘a 1941–1956“ (rus. Kristus, gedintis GULAG‘o aukų) – toks užrašas buvo pritvirtintas prie Rūpintojėlio, kad rusai suprastų mūsų tautos patirtą genocidą.

    Krasnojarsko pataisos darbų lageris (sutrumpintai Kraslagas) įkurtas 1938 metais – tai vienas iš didžiulės GULAG’o sistemos lagerių. Jo centras buvo Kansko mieste, o atskiri punktai išdėstyti kelių šimtų kilometrų spinduliu Irbėjaus, Kansko, Nižnij Ingašo ir Sajano rajonų teritorijoje. Lageris priklausė miškų ūkio pramonei. Jame kalėjo politiniai ir kriminaliniai visos Sovietų Sąjungos kaliniai. Lietuvai Kraslagas geriau žinomas iš Rešotų stoties pavadinimo. Čia 1941 m. liepos pradžioje buvo atvežta dalis Lietuvos gyventojų, suimtų per pirmuosius masinius trėmimus birželio mėnesį. Iš maždaug 18 tūkst. 1941 metais išvežtų į tremties vietas ir įkalintų kituose Sovietų Sąjungos lageriuose į Kraslagą pateko 2207 Lietuvos gyventojai. Pavieniai politiniai kaliniai iš Lietuvos, nuteisti už partizanų rėmimą, pogrindinių organizacijų kūrimą, antisovietinę agitaciją, pabėgimą iš tremties ir sovietinės kariuomenės vengimą, čia buvo kalinami ir 1944–1956 metais.

    1941 m. atvežti Lietuvos gyventojai buvo įkalinti be teismo nuosprendžio. Tai buvo Nepriklausomos Lietuvos valstybės politiniai veikėjai – Prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę įvairių vyriausybių ministrai – Jokūbas Stanišauskis, Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Seimo nariai – Antanas Repčys, P. Dailydė, valstybinių įstaigų darbuotojai, policijos pareigūnai, kariuomenės atstovai, dvasininkai, mokytojai, universitetų dėstytojai, gydytojai, privačių įmonių savininkai ir vadovai, įvairių visuomeninių organizacijų nariai, stambūs ūkininkai ir jų šeimų nariai.

    (Nuotr. iš ekspedicijos "Kraslagas'12" archyvo)

    „Ten palaidotas mano senelis“, – su ašaromis akyse priėmime pas ekspedicijos globėją Ireną Degutienę kalbėjo prof. Vytautas Juozapaitis. Ekspedicijos dalyviams jis įteikė kryželį, – nuvežkite jį į Revučij, gaila, kad pats negaliu ten nuvykti. Jo prašymą išpildėme, kryželis liko kartu su kitais lietuvių kryžiais, kurie paskelbti istorijos paminklais ir yra saugomi vietinės Kanifolnij gyvenvietės valdžios.

    1989 m. liepos mėnesį Revučij buvo atidengtas paminklas čia lageryje ir tremtyje žuvusiems Lietuvos gyventojams atminti. Jis pastatytas civilinėse kapinėse, nes lagerio kapinyno vietos nepavyko tiksliai nustatyti, visur žaliuoja tankus pušynas. O vietos kapinaitės – tai šiokia tokia erdvė, laisva nuo taigos antplūdžio, retkarčiais žmonių lankoma. Be to, ir lagerio kapinės buvo kažkur visai netoliese. Paminklui panaudoti du vertikalūs bėgiai simbolizuoja ilgą kelią per Rusijos platybes iki Rešotų. Du trumpesni skersiniai iš bėgių, pagamintų 1944 m., – tai tarsi atšaka į Revučij. Bėgiai nuvažinėti, gal kaip tik jais ir riedėjo vagonai su lietuviais kaliniais ir tremtiniais. Jų kryžmos kvadratas – tarsi vagono langas, per kurį mestas paskutinis atsisveikinimo su Tėvyne ir artimaisiais žvilgsnis. Kryžmoje įmontuotas skulptoriaus Jono Meleškevičiaus sukurtas stilizuotas lieto metalo  erškėčių vainikas; kai kam jis primena lietuviškų kryžių saulutę. Apačioje – tarp bėgių – kryžius. Viskas įlieta į betoninį kubą, kur įmontuota ir lenta su tekstu. Atidarymo metu Kanifolnij gyvenvietės mokykloje jį pašventino Antalieptės kunigas Algirdas Dauknys. Sužinojęs apie „Kraslagas’12 Prezidento A. Stulginskio tremčiai atminti“ ekspediciją, laišką parašė Stasio Šilingo vaikaitis Saulius Augustinas Kubilius – Vatikano radijo redaktorius. „Mano senelis su Prezidentu A. Stulginskiu kartu kalėjo kalėjimuose ir lageriuose. Prisiminkite ir jį, Lietuvos garbei daug nuveikusį žmogų.“ Bendra malda pasimeldžiame už visus čia mirusius: ir už Rasos Juknevičienės senelį, ir už Rimvydo Racėno, ir už daugelį kitų žmonių, kurių artimieji netgi nežino, kad šie atgulę būtent čia, Revučij, taigos pakraštyje. Pats pavadinimas Revučij – Raudantis, kaip ir Rešoty – Grotos… kraupus. Pasivaikščioję po šią  gyvenvietę, randame išlikusį pastatą, kuriame buvo Kraslago valdyba – „Upravlenija Nr. 235“ – šiandien jos pavadinimas pakeistas, tačiau paskirtis liko ta pati. „Upravlenija lesnych ispravitelnych učreždeniji“ – Miško pataisų įstaigų valdyba…

    Apie Rešotus štai ką rašo Rimvydas Racėnas knygoje „Rešotų aidai“: „Rešotų stotis vardą gavo nuo to paties pavadinimo kaimelio, esančio į dešinę nuo Transsibiro magistralės. Tačiau visas gyvenimas laikui bėgant spietėsi geležinkelio kairėje, Nižniaja Poimos gyvenvietėje, kuri nustelbė Rešotų kaimelį. Nižniaja Poima – didelė gyvenvietė, gatvių tinklas stačiakampis, imituojantis Sankt Peterburgą, o tokį suplanavimą suprojektavo 1929 m. čia įkalinti leningradiečiai, žinomo „prompartijos“ proceso aukos. Čia įsikūrė „Nižne Poimenskoje otdelenije“, Kraslago sistemoje gavusi indeksą „5“, tuo tarpu paties Kraslago (Krasnojarsko lagerių) indeksas buvo ir tebėra „235“. Kraslago valdybos centras buvo Kansko mieste, bet 1948 m. perkeltas į Nižniaja Poimą.“

    Revučij kapinės

    Ekspedicijos tikslas buvo paskleisti informaciją ir priminti Rusijos visuomenei, kad 1941–1956 metais ištremti buvo ne tik paprasti sovietų valdžiai neįtikę žmonės, bet ir aukščiausio rango Lietuvos valstybės vyrai – Prezidentas, ministrai, diplomatai. Buvo nutarta nuvežti į Sibirą Puodžių šeimos dovanotą Rūpintojėlį, Signatarų namų perduotą Prezidento A. Stulginskio portretą, A. Stulginskio universiteto tautinę juostą, informaciją ir medžiagą, surinktą iš Ypatingojo KGB archyvo, taip pat filmą rusų kalba „Ledo vaikai“, už kurį autoriai Justinas Lingys ir Inga Berulienė gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Visa tai buvo padovanota Nižnij Ingašo rajono centro krašto muziejuj, kur, mūsų manymu, šie eksponatai geriausiai skleis žinią apie „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicijos tikslus ir primins, kad čia, lageriuose, be kaltės kalėjo Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Grįžus apie jį planuojamas kurti dokumentinis filmas.

    Prieš išvykstant į ekspediciją, Lietuvoje buvo rastas dar gyvas liudininkas, tremtyje sutikęs Prezidentą A.Stulginskį. „1948 lapkričio 29 d. iš kalėjimo buvau atvežtas į Nižnij Ingašo lagerį. Tuoj pasiteiravau, ar yra lietuvių, gavau atsakymą, kad keletas yra, tačiau nežino, kur dirba, bet yra senukas – buvęs Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Nedelsdamas susiradau jį: gyveno mažame namelyje (gal koks buvęs sandėliukas) pačiame lagerio zonos pakraštyje, kartu su buvusiu ministru (pavardės nepamenu). Prisistačiau „lietuvis“, todėl pavaišino salstelėjusia arbata ir mažu gabalėliu džiovintos duonos. Apipylė mane klausimais apie Lietuvą –  kiek žinojau, tiek ištisas dvi valandas atsakinėjau. Stulginskis išvežtas 1941 m. neteistas. Ką jie dirbo su ministru ir kokios jų nuotaikos, nebuvo laiko išklausinėti, nes tuoj naktinę pamainą išvarė krauti rąstus į vagonus, o po dviejų dienų buvau išsiųstas į miškus ir daugiau susitikti su Stulginskiu neteko“, – štai tiek teprisimena 83 metų Raudondvaryje gyvenantis Aloyzas Pupinis.

    „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicijos globėjos buvo netgi dvi garbios ponios – tai Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Prezidento Aleksandro Stulginskio dukra Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė. Štai ką pastaroji rašė laiške iš Čikagos: „Rešotų lageris buvo pirmoji pati žiaurioji mano Tėvo kalinimo vieta. Po dvejų metų jis buvo perkeltas į Kansko kalėjimą. Nežinau, ar Kansko kalėjimas yra Krasnojarsko rajone, ar kur kitur. Kalėjimo sąlygos buvo kiek lengvesnės nei Rešotų lageryje ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Kalėjime be teismo sprendimo kalėjo 10 metų. Iš ten daugiausia atsiminimų. Po 10 metų buvo nuteistas 25-riems metams ir perkeltas į Vladimiro kalėjimą. Po Stalino mirties, 1954 metais išleistas iš kalėjimo, nuvyko į Komiją, kur buvo ištremta mano Mama. Iš Komijos 1956 metais abudu grįžo į Lietuvą.

    Man atrodo, kad Jūsų ekspedicija ir visa tai, ką žadate padaryti nuvykę į Rešotus, yra nepaprastai gražu ir prasminga.“

    Lentelė skelbia, kad 1990 metais tremtinio palaikai išvežti į Lietuvą

    Kanskas – dar viena vieta, kur buvo kalinamas A. Stulginskis. Atvykstame šalia ir šiandien veikiančio kalėjimo. Ekspedicijos dalyviai vilki rėmėjų „Greater outdoors“ dovanotomis vienodomis uniformomis. Ypač dėmesį atkreipia salotinės striukės ir plačiabrylės, skautiškas primenančios skrybėlės. Vaikščiodami aplink kalėjimą, jaučiame, kad esame stebimi, nes nežymiai, iškišę iš po skverno objektyvus, filmuojame ir fotografuojame, – rizikuojame dėl istorinės tiesos. Kuomet sargybiniai ima nerimauti, skubiai sėdame į mašiną ir, kol mūsų nesulaikė, važiuojame į šalį. Buvo ketinama kalėjimui filmuoti  gauti leidimą, tačiau įsitikinome, kad Rusijoje kuo mažiau prašai leidimų, tuo viskas vyksta paprasčiau.

    Prie laužo Chamar Dabano kalnuose daliju lipdukus su ekspedicijos simbolika, kurioje pavaizduotas Prezidento A. Stulginskio atvaizdas ir trispalvė su spygliuota viela. Vienas rusas susiraukęs sako: „Ko jūs, lietuviai, vis nepatenkinti, gavote nepriklausomybę, o dabar vėl be Rusijos negalite? Važiuojate čia, drumsčiate protus… Gal jūs manote, kad esate pranašesni savo kultūra?“ Anam keliautojui atsakau: „Dėl kultūros galime padiskutuoti…“ Tuomet su Jonu Šimėnu ir dar dviem ekspedicijos dalyvėmis, kurios dainuoja Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios chore, keturiais balsais užtraukiame partizanišką „Aš dar turėjau šovinių“. Matome, kad mūsų pašnekovą ir kitus besišildančius prie laužo nustebino mūsų darnus dainavimas. „Na, dabar parodykit, ką jūs sugebat“, – prašau rusų. Mykt, mykt, pradėjo kažkokią pionierišką, – ir nutrūko jų daina. Taip ir liko nosis anie nukabinę.

    Chužyre, Olchono saloje, kuri yra Baikalo ežere, lankome lietuvių tremtinių kapus, lagerio liekanas Pesčanaja įlankoje, žuvų fabriką, kuriame dirbo ištremti Lietuvos seminaristai ir kunigai. Visa tai gražiai aprašė Vincentas Pranckietis savo knygoje „Baikalo žvejys“. Ši knyga Chužyro krašto muziejaus direktorės Kapitolinos Litvinovos rūpesčiu išversta į rusų kalbą.

    „Buvo čia toks Janas, greičiausiai Vilniaus lenkas, tai jis mano prašymu išvertė šią knygą. Dabar jis jau miręs ir palaidotas šalia savo tėvynainių. Jo kapą visada lankome per mirusiųjų atminimo dieną“, – sako ponia Litvinova. Ji tiesiog atmintinai cituoja iš šios knygos kunigo V. Pranckiečio atsiminimus, giria lietuvius už jų darbą – jų statyti namai ir šiandien Olchone tebestovi nesukrypę ir kokybiški. Ir dar – ponia Kapitolina į mūsų ekspedicijos dienoraštį įrašo: „Mūsų muziejuje yra nedidelis kampelis, kur pasakojama apie Olchone buvusius lietuvius. Tremtinių sąrašuose yra Gražinos Ručytės vardas, mums norėtųsi apie ją turėti daugiau informacijos: sužinoti apie jos gyvenimą, darbą,  reikėtų fotografijų. Jeigu yra galimybė, gerai būtų gauti žinių ir apie kitus čia buvusius lietuvius.“

    Ekspedicijos dalyviai prie paminklo tremtiniams Revučij kapinėse. Iš kairės (stovi) - Jonas Survila, Paulius Saudargas, Arūnas Barzdenis, Justinas Urbanavičius, Jonas Šimėnas, Laima Matutienė; (pritūpę) - Žilvinas Leleiva, Vyda Jadvyga Šimėnienė, Gerimantas Statinis

    Muziejaus direktorė pasakoja, kad dar yra žmonių, kurie pamena, kaip ponia Gražina su savo legendiniu, Pupų dėdės paženklintu akordeonu čia, Chužyre, klube grodavo šokiams. Muziejuje iš tiesų nustebino kuklus, tačiau informatyvus kampelis, puoštas trispalve, Vyčiu, lietuviškomis vagnorkėmis ir netgi Lietuvos žemėlapiu – čia paliekame „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai paminėti“ ekspedicijos simboliką ir jos aprašymą.

    Važiuojant prie Baikalo, autobuse girdžiu kalbant lietuviškai – tai klaipėdietis Viktoras Šlyžius su savo broliu ir sūnumis keliauja taip pat savo ir tėvų tremties vietomis. Mums besišnekučiuojant ir besidalijant kelionės įspūdžiais, puse autobusėlio jau klega lietuviškai. Tai išgirdusi viena jauna mergina klausia, kokia kalba mes kalbamės. Atsakau, kad lietuviškai… Tuomet ji purto neprigirdintį senelį ir garsiai rėkia: „Seneli, čia jie kalba lietuviškai, jie tavo žemiečiai!“ Tai Antanas Bernatonis, gyvenantis Badajbo gyvenvietėje, Irkutsko srityje, 1962 m. po sovietinės tarnybos čia pasilikęs gyventi, dabar jis keliauja su savo anūke Aleksandra, tačiau ši lietuviškai nesupranta. Galbūt pasąmonėje suprasti kai kurie mūsų žodžiai instinktyviai pažadino jos lietuvišką kilmę? Išlipę iš autobuso visi ilgai negalime atsidžiaugti – tiek lietuvių prie Baikalo vienoje vietoje, visiškai atsitiktinai susitikę. Dovanojame ponui Antanui mažą trispalvę, Aleksandrai apyrankę su trispalve, ekspedicijos lipdukų – ji laiminga ir nenustygsta vietoje, visi kartu fotografuojamės atminimui. Aleksandrai sakau, kad ji privalo atvykti į Lietuvą, ten jos šaknys. Iš jos spindinčių akių matau, kad ši mergina gali tam ryžtis ir kartu džiaugiuosi, jeigu tai pavyks – mūsų kelionė nebus veltui.

    „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspediciją rėmė Popiežiaus Leono XIII literatūrinis fondas. Ekspedicija truko nepilnas dvi savaites, joje  dalyvavo devyni asmenys. Traukiniu nukeliauta nuo Krasnojarsko iki Irkutsko. Be vietų, kurios susijusios su A. Stulginskio tremtimi, ekspedicijos dalyviai aplankė Baikalo ežero salą Olchoną ir įkopė į mūsų kraštiečio Jono Čerskio viršūnę Chamar Dabano kalnagūbryje, čia buvo iškelta Seimo Pirmininkės dovanota trispalvė. Ekspedicijos dienoraštyje politologas Jonas Survila rašė: „Garbingas ir stiprybės įkvepiantis mūsų ištremtųjų pagerbimas. Suvokimas, kokie neaprėpiami Sibiro toliai. Pažintis su taiga. Patirtis kalno papėdėje. Įveikta pirmoji viršukalnė su sniegu viršuje. Kerintis kalnų peizažas. Rusiškas svetingumas. Maudynės Angaroje ir rusiškų kaimų skurdas. Rusijos žemėlapis, kuriame Baltijos šalys tebėra de facto imperijos dalimi (skiria tik nežymūs punktyrai)… Daug įdomių akimirkų, kurios vis sugrįžta atskirais vaizdais… Labai daug erdvės prisiminimams, apmąstymams ir įkvėpimui. Naujiems žygiams, naujoms kelionėms, valios stiprybei ir Lietuvos vardo garsinimui. Juk tuo ir gyveno Prezidentas Aleksandras Stulginskis… Ačiū visiems bendražygiams už puikią pažintį – tarpusavyje, su Rusija ir su pačiu savimi. Kelionė į kalnus man buvo ir kelionė į save.“

    Irena Degutienė: Kilnus sumanymas priminti Aleksandro Stulginskio nuopelnus Lietuvai

    Seimo Pirmininkė Irena Degutienė - ekspedicijos "Kraslagas'12 Prezidento Aleksandro Stulginskio tremčiai atminti" globėja - išlydi ekspedicijos dalyvius (LR Seimo kanceliarija/ Olgos Posaškovos nuotr.)

    Kiekviena XX amžiaus laisvės auka, kiekvienas tremtinys ir politinis kalinys savo kovas kovojo ne dėl savęs, gynė ne tik savo šeimą ir savo žemę, bet ir savo kultūrą. Kultūrą pačia plačiausia prasme – šimtmečius kurtą Lietuvos žmonių gyvenimo ir bendravimo kultūrą, krikščioniškų vertybių kultūrą, pagarbos kitam žmogui, pagarbos savo tautai ir valstybei kultūrą.

    Ši tema aktuali Lietuvai ir šiandien. Lietuvai vėl reikia ginti savo kultūrą ir vertybes, savo dvasinę savastį ir istorinį paveldą. Todėl į tremtinius, politinius kalinius žvelgiu kaip į žmones, turinčius ne tik unikalios patirties, bet ir didelį moralės, tikrųjų vertybių, atsakomybės jausmą. Lietuvai labai reikia šių savybių. Lietuvai labai reikia garbingos politinės kultūros, kurią gynė politiniai kaliniai, kurią gynė idealistai partizanai, disidentai, kurią saugojo tremtiniai.

    Dvidešimtojo amžiaus pervartose Aleksandras Stulginskis buvo vienas iš daugybės mūsų tautos įkaitų tironų rankose. Su džiaugsmu ir pagarba priėmiau pasiūlymą tapti ekspedicijos „Kraslagas ’12“, skirtos Prezidento Aleksandro Stulginskio tremčiai atminti, globėja. Nes manau, kad ši ekspedicija yra puikus ir kilnus sumanymas priminti Lietuvos visuomenei Aleksandro Stulginskio – garbingo žmogaus – nuopelnus Lietuvos Respublikai.

    A. Stulginskiui istorijoje skiriama vis dar per mažai dėmesio, todėl džiaugiuosi, kad ekspedicijos metu buvo kuriamas dokumentinis filmas, tapsiantis sklaidos priemone jaunimui.

    Žilvinas Leleiva: Turint asmeninių sąsajų su tremtimi, kelionė tapo dvigubai prasminga

    Žilvinas Leleiva (Nuotrauka iš ekspedicijos "Kraslagas'12" archyvo

    Mintis aplankyti Sibiro tremties vietas organizacijos „Už pilietinę visuomenę“ nariams brendo jau seniai. Todėl, kai valdybos narys Kęstutis Salickas pasiūlė organizuoti ką nors panašaus į „Misiją Sibiras“ ir kreiptis paramos į Popiežiaus Leono XIII literatūrinį fondą, idėja buvo priimta entuziastingai. Kėlėme sau tikslą, kad kelionė būtų kaip nors susijusi su krikščioniškąja demokratija ir taip įgautų dar daugiau prasmės. Svarstėme pastatyti kokį nors atminimo ženklą tenai Sibire. Apie tai kalbėjomės su prof. Arimantu Dumčiumi, kuris mums išsakė mintį, kad kapų tvarkymas yra gerai, tačiau pirma reikia žiūrėti likusių gyvų ir rūpintis jais, galbūt ir jų sugrįžimu. Taigi kapai ir atminimo ženklai atpuolė. Tada mūsų bičiulis, keliautojas ir publicistas Gerimantas Statinis, pakviestas jungtis prie kelionės organizatorių, pasiūlė kurti filmą apie Prezidentą, tremtinį Aleksandrą Stulginski. Man asmeniškai toks siūlymas buvo labai priimtinas, nes A. Stulginskis buvo ištremtas į tas pačias vietas, kaip ir mano giminės: močiutė, trys tetos, vėliau po kalėjimo prie jų „prisijungė“ dėdė partizanas. Laimei, tada visi laimingai sugrįžo į Lietuvą, tik vienos tetos mažametis sūnus buvo suvažinėtas girto sunkvežimio vairuotojo.

    Taigi man turint asmeninių sąsajų su šiomis tremties vietomis, kelionė tapo dvigubai prasminga. Į Sibirą tradiciškai vykstama tvarkyti tremtinių kapų, tačiau mūsų ekspedicijos dalyviai kėlė sau platesnius uždavinius – fiksuoti, išsaugoti ir gaivinti istorinę atminti, skleisti žinią apie didžiuosius mūsų tautos asmenis, patyrusius  Sibiro kančias ir netektis.

  • ATGAL
    Aleksandras Stulginskis – Prezidentas, Kraslago kalinys
    PIRMYN
    Atmintinos dienos primena apie istorijos politikos svarbą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.