A. Dumčius: negalime prarasti istorinės atminties | Apžvalga

Įžvalgos

  • A. Dumčius: negalime prarasti istorinės atminties

  • Temos: Istorija
    Data: 2011-07-21
    Autorius: Kalbino Kęstutis D. RIMKEVIČIUS

    A. Dumčius (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Apie tremtį ir išlikimą, taip pat apie gebėjimą išlaikyti istorinę atmintį ir puoselėti patriotizmą kalbamės su kadais tremtinio dalią patyrusiu, o šiandien Seimo nario pareigas einančiu prof. Arimantu DUMČIUMI .

    Šįmet minime birželio tremčių 70-metį. Jūs pats vos vienerių metų tą skaudžią visai tautai birželio 14-ąją buvote ištremtas į Altajaus kraštą. Taigi, esate ištremtosios Lietuvos vaikas. Kokią tad Lietuvą matote šiandien – po 70 metų? Ar būdami nepriklausomi sugebėjome įvertinti tremtinių, rezistentų, sukilėlių indėlį į mūsų laisvės aukurą? Kodėl šiandien mus yra svarbu nepamiršti šio skaudaus, bet drauge herojiško mūsų tautos istorijos tarpsnio?

    Kodėl mes turime kreipti dėmesį į praeitį? Cituoju Ciceroną: tas, kas nežino savo istorijos, yra vaikas. Mūsų istorija yra labai sudėtinga. Jei naciai naikino tautines mažumas, tai sovietinėje erdvėje buvo dirbtinai sukuriamos klasės ir žmonės naikinami klasiniu pobūdžiu. Reikalinga įrodyti, kad ir maoizmas, ir kampučizmas, ir palpotizmas, ir stalinizmas, ir nacizmas yra tos pačios istorinio komunizmo šaknies. Negalime žuvusių nepaminėti, ir negalime prarasti istorinės atminties, nes tuo metu mes netekome geriausios mūsų tautos dalies – pačių intelektualiausių, protingiausių, labiausiai išsilavinusių žmonių.

    Kokią atsimenate tremtį ir kaip pavyko grįžti į Lietuvą?

    Patekome į stepę, kur buvo iškasta duobė, uždengta lentomis ir velėna. Ir ten reikėjo gyventi beveik 8 metus. Mano tetulytė galėjo nevažiuoti į Sibirą, bet atsisakė palikti mane, nes buvo auklė iš mūsų tėviškės. Ją radau žeminėje negyvą, kai man buvo 4 su puse metų, gulinčią baloje. Ji mirė nuo šiltinės. Daug kitų žuvo, už mane vyresnių.

    Bėgome tada, kai matėme, kad mirsime badu, jau po karo. Beje, jau tada Altajaus stepėse užsiiminėjau „chirurgija“ – gaudžiau grūdais besimaitinančius starus, ten jie buvo vadinami suslikais, ir tą mėselę mes naudodavome.

    Parvažiavau traukiniu, slėpdavausi nuo kontrolės lagamine, kuris buvo didelis, toks iš Smetonos laikų su skyle, kad neuždusčiau. Užrakindavo, padėdavo viršutinėje lentynoje…

    Į tėviškę Suvalkijoje negalėjome grįžti, visi jau buvo išvežti. Tai metėmės į Aukštaitiją. Egzistavome klaidžiodami. Labai gerai mokiausi, stojau į medicinos institutą. Nieko nesakiau apie savo tremtį. Mane „atkasė“ vėliau, norėjo atimti diplomą. Ilgai nedavė man profesoriaus, docento vardų, nors turėjau į juos teisę.

    Iš ko sėmėtės jėgų kabintis į gyvenimą?

    Iš motinos ir kitų tremtinių. Mama man buvo kovotojos pavyzdys, ji nepasidavė sunkiausiose situacijose.

    Aš pats save tonizavau – kiekvieną parą suplanuodavau, kaip man reikia dirbti ir ką dirbti. Ir galiu pasakyti, kad man pavyko pasiekti mokslo aukštumas ir aplenkti daugelį kurso draugų ir kolegų. Ir šiandien visą laiką esu užimtas įvairiais darbais. Kada pareinu namo, pailsiu kitu darbu.

    Esate Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas. Kokias svarbiausias problemas sprendžia ši komisija?

    Turi būti grąžinta istorinė atmintis. Ir mūsų komisija bei visuomeninė taryba tą ir daro. Aš pats nuo Atgimimo pradžios tą darau asmeniškai. Mūsų iškilius žmones ir istorines vietas Suvalkijoje ar kitur ne tik paminime, bet ir įamžiname. Čia padeda Genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

    Sibiro kryžius. Nuotrauka iš pernai metais vykusios ekspedicijos į lietuvių tremties vietas "Atmink" archyvo (Mindaugo Lingės nuotr.)

    Žinoma, komisija dirba ne tik gaivindama istorinę atmintį. Nukentėjusiojo statusą dabar turi 96 tūkst. Tai yra politiniai kaliniai ir tremtiniai ar jų šeimų nariai. Šiandien komisija rūpinasi jų teisių gynimu ir įgyvendinimu, kad šie žmonės būtų neužmiršti ir socialine, ir kitomis prasmėmis. Dar praeitą kadenciją teko prisidėti, kad būtų neužmiršti vaikai, kurių tėvai žuvo ar buvo ištremti. Šie vaikai buvo praradę vaikystę, tėviškę, tėvus. Jie yra lygiai taip pat nukentėję, kaip ir tie, kurie sėdėjo konclageriuose, Sibire ir panašiai. Dabar lieka grupė beglobių vaikų iš Suvalkų, kur buvo perkeltieji asmenys. Antra, dar nėra įteisinti tie, kurie buvo žydų gelbėtojai, kurie visą laiką turėjo mirties baimę, rizikavo. Šiuos įstatymus esame įregistravę. Kitas klausimas jau yra tarptautinis – tai žalos atlyginimo Lietuvai klausimas. Rusija šiandien apie žalos atlyginimą nenori visiškai nieko kalbėti. Mes vis tiek primename, mūsų institucijos primena. Šiuo metu tarp šalių vykdome derybas ir dėl kapaviečių priežiūros. Pavyko mūsų siūlymu įstatymu patvirtinti ir įkurti visuomeninę tarybą (pirmininkas P. Jakučionis), kuri veikia savarankiškai, atstovauja organizacijoms, tačiau derina darbą su mūsų komisija, kitais komitetais, teikia įvairius siūlymus ir mes padedame įgyvendinti. Visuomeninė taryba kaip tik dabar daugiausia dėmesio skiria istorinės atminties atskleidimui mokyklose, kur patriotinis ugdymas, mano nuomone, yra visiškai nepakankamas. Švietimo sistemoje yra vangokai dirbama ir į tai visuomeninė taryba ir komisija labia kreipia dėmesį.

    Ką šiandien galėtumėte pasakyti, patarti kasdienos rūpesčius išgyvenantiems tautiečiams, galbūt svajojantiems emigruoti?

    Jie turi teisę elgtis taip, kaip jiems atrodo. Jie turi laisvę, bet turi pagalvoti, ir apmąstyti esminį momentą – dėl ko mes gyvename. Aš vieną patarimą turiu: gali dairytis, gali įsigyti daugiau žinių, bet iš esmės, jei gimei Lietuvoje, vis tiek tik čia būsi laimingas. Vis tiek teks atsigręžti.

    Noriu atkreipti dėmesį į didžiules bendruomenes užsienyje. Mes prarandame dalį mūsų lietuviukų, kurie ten gimsta arba nuvažiuoja ir mokosi mokyklose, gauna atestatus, bet negauna lietuviškų atestatų, nes šeštadieninės mokyklos atestatų nedalija. Reikia ateityje užsieniuose kurti mokyklas, kuriose moksleiviai gautų antrą atestatą – lietuvišką, nes kitaip mes juos prarasime. Jų tėvai galbūt dar kada nors grįš, bet vaikai gali ir pasilikti ten. Todėl turime labai rūpintis jais ten… Apskritai šiuo metu mūsų yra 5, o ne 3 milijonai. Štai apie ką turime galvoti.

    Ar užtenka tokių renginių, kaip tremčių 70-mečio paminėjimas, kad mes būtume patriotai?

    Aš kaip medikas galiu pasakyti, kad patriotizmas yra įdiegiamas pasąmonėje. Kaip ne įgytas refleksas, bet įgyjamas refleksas. Žinoma, vien politinių tremtinių ir kalinių renginiais nieko nepadarysim. Pirmiausia yra trauka prie vietos, kur tu gimei, – prie to miškelio, prie laukelio – prie dainos, prie savo šeimos ir draugų, prie istorijos žinojimo, pasididžiavimo ja, prie renginių, kurie gali būti ir sporto, – tas pasąmonės momentas, instinktas, pasigėrėjimas yra patriotizmas.

    Ką mes šiandien turime duoti – tai perspektyvą jaunam žmogui. Vietą, kur jis galėtų save išreikšti. Manau, kad tai yra pats svarbiausias dalykas. Vis dėlto kodėl šiandien patriotai yra vyresnio amžiaus išlikę tremtiniai, mūsų tėvai ar panašiai? Todėl, kad tai yra žmonės, patyrę ir matę gyvenimą, jie nežiūri visų smulkmenų, bet žiūri į bendrą principą.

    Vietos, į kurias sovietai trėmė Baltijos šalių gyventojus

  • ATGAL
    Demokratijų Bendrijos Parlamentinis forumas Vilniuje
    PIRMYN
    1941-ųjų trėmimai: trys kartos iš arti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.