A.Merkel triumfas: ar kas nors keisis? | Apžvalga

Įžvalgos

  • A.Merkel triumfas: ar kas nors keisis?

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Edita Mieldažė

    Vokietijos kanclerė Angela Merkel prie savo rinkimų kampanijos autobuso Berlyne. Rugsėjo 22 d. vykusiuose parlamento rinkimuose Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga kartu su A. Merkel trečią kartą pasiekė pergalę. REUTERS/Fabrizio Bensch/X90145/Scanpix nuotrauka

    Vokietijos kanclerė Angela Merkel rugsėjo 22 d. vykusiuose rinkimuose į Bundestagą pasiekė trečiąją pergalę iš eilės. Jos vadovaujamas Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir Socialinės krikščionių sąjungos (CSU) blokas parlamente iškovojo daugiausia balsų, tačiau nepakankamai, norint sudaryti savarankišką daugumą. Koalicijos partnerė Laisvoji demokratų partija (FDP) liko už borto, neperžengusi privalomo 5 procentų barjero. Pakeisti FDP pretenduoja Socialdemokratų partija (SDP) arba ,,Žalieji“. Nors derybos dėl koalicijos tęsiasi, tai netrukdo patyrinėti A. Merkel sėkmės kelio politinio Olimpo link ir numatyti, kokia bus kanclerės kryptis toliau tvarkant krizės ištiktą euro zoną.

    Trečioji kadencija

    59-erių metų Vokietijos kanclerė A. Merkel yra vienintelė po buvusių Vokietijos lyderių – Konrado Adenauerio ir Helmuto Kolio – išrinkta trečiajai kadencijai iš eilės vadovauti didžiausiai Europos ekonomikai. Jeigu kanclerė sugebėtų išsilaikyti valdžioje iki 2017 m., ji taptų ilgiausiai vadovaujančia politike pasaulyje ir pralenktų buvusią Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Thatcher (ši vadovavo šaliai 11 metų). Akivaizdu, kad A. Merkel net ir nepasiekusi šio rekordo, bet išrinkta trečiai kadencijai, nušluostė nosį krizės ištiktiems Europos valstybių lyderiams. Airijos, Ispanijos, Graikijos, Prancūzijos ir Portugalijos lyderiai neatlaikė euro zonos krizės padarinių ir buvo priversti pasitraukti iš užimamų postų. A. Merkel, atvirkščiai, išgarsėjusi griežto taupymo politika tiek Vokietijoje, tiek visoje ES, sulaukė savo šalies piliečių pritarimo toliau vairuoti didžiausią Europos ekonomiką. Kaip pažymėjo analitinio centro „Sapiro Strategy“ vadovas Nicholas Spiro, „Vokietijos rinkimų rezultatai rodo didelį pasitikėjimą Angela Merkel ir jos vykdoma politika kovoje su euro zonos krize“. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama kanclerę su istorine pergale, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad A. Merkel būtent savo pastangomis sugebėjo vesti Vokietiją ir ES „iš nepaprastai gilios ir sudėtingos ekonominės krizės, pareikalavusios ir asmeninės (kanclerės, – aut. past.) tvirtybės ir toliaregiškumo“. Taigi kokios A. Merkel savybės padėjo jai iškovoti istorinę pergalę?

    „Mutti“ sėkmės receptas

    A. Merkel politinis kelias prasidėjo istorinio lūžio metu griūnant Berlyno sienai. Augusi tradicines vertybes puoselėjančioje šeimoje (tėvas pastorius) Rytų Vokietijoje, aštraus proto politikė apsigynė fizikos daktaro disertaciją ir dirbo ramų tipinės mokslininkės darbą Centriniame mokslų akademijos institute Rytų Berlyne. Naujų vėjų į A. Merkel gyvenimą įnešė po Berlyno sienos griūties susikūrusi nauja „Demokratinio atgimimo“ partija. Politikė įstojo į ją  ir 1990 m. buvo išrinkta į Rytų Vokietijos parlamentą. Vėliau „Demokratinio atgimimo“ partija susijungė su Rytų Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU). Susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijoms, abiejų dalių konservatoriai tapo viena politine jėga. Prasidėjo A. Merkel kelias į politinį Olimpą. Kabinetui vadovaujant konservatoriui H. Koliui, A. Merkel buvo paskirta į jaunimo ir moterų reikalų, vėliau į aplinkos ministres. Šis postas A. Merkel tapo tramplynu į viešumą, tačiau ne mažiau svarbus postūmis buvo ir geri santykiai su pačiu kancleriu H. Koliu. Jis mėgo jauniausią savo ministrę ir vadino ją „savo mergaite“. Veikiausiai šis ryšys ir padėjo A. Merkel vėliau, kilus skandalui dėl slaptos kanclerio H. Kolio sąskaitos banke, įtikinti jį pasitraukti iš CDU pirmininko pareigų. CDU lydere po kelių balsavimų daugelio nuostabai 2000 m. tapo A. Merkel. Protestantų pastoriaus dukra metė iššūkį prokatalikiškai, kurioje  dominavo vyrai, Krikščionių demokratų sąjungai (CDU). Po penkerių metų vadovavimo CDU, A. Merkel tapo pirmąją moterimi kanclere Vokietijos istorijoje. Ramumu, stabilumu ir apgalvotais sprendimais garsėjanti kanclerė pelnė daugybę simpatijų tiek savo šalyje, tiek svetur. Kažkada pašaipiai vadinta „mamyte“ (vokiškai – „mutti“) iš Rytų Vokietijos, dabar ji, be ironijos, yra visos Vokietijos „mamytė“ dar ketveriems metams. Simboliškai, bet motinišką rūpinimąsi savo šalimi buvo galima pamatyti ir viename jos rinkimų plakatų. Jame pavaizduotos kanclerės rankos, sudėtos jai būdinga maniera, tarsi gaubė rinkėjus „motinišku“ saugumu ir sakė: „Jūs žinote, kas aš esu“. CDU atstovas Europos parlamente Elmaras Brokas, sveikindamas savo partietę su pergale, teigė: „Šie rinkimai buvo Angelos Merkel rinkimai“.

    Užsienio politika

    Kaip trečioji A. Merkel kadencija gali paveikti Vokietijos užsienio politiką? Tenka pripažinti, kad užsienio politika niekada nebuvo A. Merkel arkliukas. Šiuo klausimu taikliai pasisakė Olaf Böhnke iš Europos užsienio reikalų tarybos: „Merkel niekada nejautė aistros užsienio politikai. Ji laiminga, galėdama atlikti pagrindinį vaidmenį Europoje, bet dauguma užsienio ryšių, jos supratimu, yra suvokiami per ekonominę prizmę“. Todėl A. Merkel kryptimi dažnai lekia kritikos strėlės dėl jos veiksmų ar neveiklumo užsienio politikoje, kaip antai neapsisprendimo Sirijos klausimu ar siekio atsiriboti JT Saugumo Taryboje dėl Libijos likimo. Iš kitos pusės, negalima suabsoliutinti „Merkel doktrinos“, pabrėžiančios netiesioginį, taikų, bet pragmatinį (jei pavyksta) šalies vaidmenį kariniuose konfliktuose (pvz., eksportuoti ginklus, o ne patiems įsitraukti į konfliktą) ar santykiuose su nedemokratiniais režimais. Pavyzdžiui, 2007 m.  Berlyne vykęs kanclerės susitikimas su tuomečiu Tibeto lyderiu Dalai Lama XIV smarkiai supykdė Kinijos valdžią, kuri reagavo atitinkamai – pagrūmojimu – kaip dažniausiai reaguoja tokiais atvejais. Visgi bendroje perspektyvoje Vokietijos interesai santykiuose su Kinija nenukentėjo, o A. Merkel įgijo dividendų ir kaip moralinė (ne tik pragmatinė) lyderė. Iš vertybinio taško galima pažvelgti ir į Vokietijos santykius su Rusija bei Turkija. Taip pat ne mažiau svarbu ir ES branduolio (Prancūzijos ir D. Britanijos) ryšiai su Berlynu.

    Vokietija ir Prancūzija

    Berlyno santykiai su Paryžiumi niekada nebuvo rožėmis kloti, tačiau stebėtinai žydėjo, kai valdžioje buvo Nicolas Sarkozy. Šis žydėjimas buvo įmanomas dėl nuosaikios ir pritariančios N. Sarkozy pozicijos daugelyje ES reikalų, kurių iniciatyvos ėmėsi A. Merkel. Prancūzijoje atėjus į valdžią kairiajam Francois Hollandui, Paryžiaus santykiai su Berlynu įgavo neskanios konkurencijos prieskonį. Prancūzijos vadovas, niekada neslėpęs savo ambicijų būti pirmas ES, krizės metu siūlė euro obligacijų ir bankų sąjungos idėjas. Kaip galima numanyti, A. Merkel tokiems F. Hollando siūlymams nepritarė, ir, nesulaukęs pritarimo iš kitur, F. Hollandas turėjo priimti A. Mer­kel siūlomas žaidimo taisykles. Nors per sveikinimo pokalbį telefonu F. Hollandas išreiškė norą tęsti  glaudų bendradarbiavimą su A. Merkel, iš tiesų jis viliasi, kad CDU/CSU sudarys „didžiąją koaliciją“ su SDP (socialdemokratų partija) ir jam pavyks nors maža dalimi įgyvendinti savo užmojus ES lygiu.

    Vokietija ir Didžioji Britanija

    Didžiosios Britanijos konservatoriui premjerui Davidui Cameronui žinia dėl A. Merkel trečiosios pergalės yra geroji naujiena, mat 2015 m. D. Britanijoje vyks parlamento rinkimai. Kaip pažymi analitinio centro Londone ekspertas Olafas Cramme, rinkimų baigtis Vokietijoje leido suprasti, kad žmonės nori ekonominio stabilumo, ir tai turėtų padėti D. Camerono konservatoriams įsiveržti į priekį būsimuose rinkimuose. Iš kitos pusės, būsimieji A. Merkel koalicijos partneriai (SPD ar „Žalieji“) abejoja, kad įmanomas glaudesnis nei iki šiol Berlyno ir Londono bendradarbiavimas, tuo labiau svarbesnis Didžiosios Britanijos vaidmuo ES reikaluose. Neabejotinai aišku viena – D. Cameronui naudinga, kad  A. Merkel visiškai nekeistų savo kurso ES reikaluose, tačiau tokia galimybė sunkiai įmanoma dėl būsimo CDU/CSU jungimosi su SDP ar „Žaliaisiais“. Anot britų sociologo Peterio Kellnerio, „koalicija tarp CDU ir bet kurio iš galimų partnerių SDP ar „Žaliųjų“ sukliudytų D. Camerono reformas dėl ES“.

    Vokietija ir Rusija

    Nepaisant dažnai viešumoje artikuliuojamo fakto, kad Vokietija yra artimiausia Rusijos sąjungininkė ES, santykiai tarp A. Merkel ir prezidento Vladimiro Putino niekada nebuvo tokie draugiški, kaip buvo tarp Gerhardo Šrioderio ir V. Putino. Vokietijos kanclerė santykiuose su Maskva, pasak analitiko O. Bohnkes, pakoregavo G. Šrioderio kursą susitikdama su žmogaus teisių organizacijomis Rusijoje. Kovojančios už žmogaus teises A. Merkel pozicija atšaldė Berlyno ir Maskvos santykius, ir, nors savo rinkimų kampanijoje kanclerė pabrėžė siekį kurti naują partnerystės susitarimą su Rusija, tai neišgelbėjo šalių nuo santykių šaltuko. Analitikai spėja, kad „didžioji koalicija“ (CDU/CSU+SPD) būtų sveikintina Maskvoje vien jau dėl  pozityvios socialdemokrato G. Šrioderio ir Kremliaus bendradarbiavimo praeities.

    Vokietija ir Turkija

    Turkijos premjeras Recepas Erdoganas ir jo valdančioji Teisingumo ir vystymosi partija tikrai nedžiūgauja dėl A. Merkel triumfo parlamento rinkimuose. Paaiškinimas paprastas: A. Merkel ir jos vadovaujami konservatoriai jau ilgą laiką laikosi priešiškos pozicijos Turkijos narystės ES atžvilgiu. Abejojama, ar kanclerė trečioje kadencijoje staiga dėl to imtų ir persigalvotų, nebent būsimi koalicijos partneriai imtų spausti A. Merkel švelninti poziciją. Tačiau Turkijos klausimas Vokietijoje turi daug gilesnes šaknis. XX a. 7 dešimtmetį Vokietijoje (VFR) smarkiai trūko darbo jėgos, todėl vyriausybė nusprendė atverti sienas piliečiams iš trečiųjų šalių, daugiausia Turkijos. Buvo manoma, kad šie piliečiai ilgai šalyje neužsibus, padirbs ir išvažiuos. Tačiau taip neatsitiko. Turkų bendruomenė Vokietijoje ėmė plėstis, pas darbininkus susijungimo principu važiavo žmonos, vaikai. Šalies miestuose pradėjo kurtis atskiri turkų rajonai, parduotuvės, mokyklos ir mečetės. Turkai vis labiau užsisklendė savo bendruomenėse, nesistengdami integruotis į vokiečių visuomenę. Ir nors Vokietijos valdžia ilgą laiką dar bandė save tikinti, kad šalyje veikia multikultūralizmo principai (būkite tokie, kokie norite būti), 2010 m. A. Merkel neištvėrusi vieno renginio metu konstatavo, kad multikultūralizmas Vokietijoje patyrė fiasko ir kad imigrantai šalyje turėtų integruotis ir priimti Vokietijos kultūrą ir vertybes, antraip jiems čia ne vieta. Štai kodėl A. Merkel pozicija dėl Turkijos narystės ES yra tokia griežta.

    Euro zona

    Antrosios kadencijos metu (2009–2013 m.) A. Merkel suvaidino pagrindinį vaidmenį tvarkant euro zonos reikalus, tačiau kartu ji padidino ir ES šalių susiskaldymą. Kaip teigia vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ apžvalgininkas Davidas Crosslandas, „užuot Europos politinei ir ekonominei integracijai iš krizės paėmusi tai, kas geriausia, nuo pat pradžių Merkel buvo figūra, kelianti nesantaiką“. Anot jo, kanclerė šaltai informavo krizės ištiktas ir pagalbos ieškančias šalis, kad kiekviena jų privalo pati geranoriškai padengti savo sąskaitas, ir nors pagalbos ranka krizės ištiktoms šalims bus ištiesta, tačiau tik griežtų paskolų ir garantijų kaina. Dėl šios priežasties labiausiai nuo krizės nukentėjusios šalys – Graikija, Ispanija, Portugalija ir Kipras – tapo labiau priklausomos nuo kreditorių. A. Merkel ir finansų ministras W. Schäuble tapo nekenčiamais veikėjais daugelyje Europos šalių. Tačiau jau antros kadencijos pabaigoje A. Merkel kursas krizės ištiktų šalių atžvilgiu sušvelnėjo. Kaip pažymėjo apžvalgininkas Stefanas Kaiseris, „dabar Merkel juda link pozicijos, kuri gina solidarumą“, todėl jau nebeliko viešų kalbų apie tai, kad reikėtų išmesti Graikiją iš euro zonos ar kitaip ja atsikratyti, kaip siūlė CDU/CSU koalicijos partneris Laisvųjų demokratų partijos (FDP) lyderis Philippas Rosleris. Trečioje kadencijoje, nebelikus koalicijoje FDP ir kanclerei intensyviai vedant derybas su galimais partneriais dėl bendradarbiavimo, daugelis analitikų neabejoja, jog A. Merkel vėl vadovaus „didžiajai“ konservatorių (CDU/CSU) ir socialdemokratų (SPD) koalicijai, kaip jau buvo pirmoje jos kadencijoje 2005–2009 m. Ar taip nutiks, dar neaišku, nes SPD labai nenoriai, tik iš reikalo, gali sutikti jungtis su CDU/CSU. Priežastis akivaizdi – SPD bijo pasikartojančio scenarijaus, kai, buvę koalicijoje su A. Merkel, 2009 m. rinkimuose neteko 6 milijonų rinkėjų balsų. Todėl derybos dėl „didžiosios koalicijos“ gali užsitęsti savaites, o SPD iš kanclerės gali pareikalauti finansų ministro portfelio, labiau remti mažesnes pajamas gaunančias šeimas, nacionaliniu mastu susitarti dėl minimalios algos ir griežčiau reguliuoti finansų sritį. Europiniu lygiu ekspertai iš CDU/CSU ir SPD koalicijos didelių pokyčių nesitiki. Kaip teigė analitikas Thomas Harjes iš Barclays centro, „mes nesitikime didelių pokyčių iš Merkel dabartinės pozicijos toliau remti silpnesnes euro zonos nares“. Holger Schmieding iš Berenberg banko mano, kad „Berlyno politika euro zonoje liks „faktiškai nepakitusi“, be euro obligacijų ar kitų rimtų skolos valdymo būdų“. Su juo sutinka ir kitas analitikas Carsten Brzeski iš ING DiBa, galvodamas, jog „didžioji koalicija“ padės sušvelninti dabartinės krizės ES valdymą, dėl to, nors euro obligacijoms ir nepritariama, „visgi skolų padengimo fondas, euro zonos bankų atsargos ir gilesnė integracija turėtų būti temos, užimančios centrinę vietą didžiosios koalicijos darbotvarkėje“. ■

  • ATGAL
    Mama, pavadink mane Jogaila! Tautų draugystės virsmo taškas?
    PIRMYN
    V.Bellmann: Vokietijos krikščionių demokratų sėkmės raktas - kryptinga politika ir kompetentinga bei patikima lyderė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.