A. Patackas knygą “Litua” skyrė gyvenimo meilei – Tėvynei Lietuvai | Apžvalga

Įžvalgos

  • A. Patackas knygą "Litua" skyrė gyvenimo meilei - Tėvynei Lietuvai

  • Data: 2014-02-19
    Autorius: Kalbino Vytautas Keršanskas

    Algirdas Patackas Alkas.lt, Jono Vaiškūno nuotrauka

    Algirdas Patackas, pristatydamas savo knygą Signatarų namuose pabrėžė, kad ji – ne jo vieno, bet visų bendraminčių darbas, su kuriais jis ieškojo atsakymų į rūpimus klausimus apie lietuvybės ištakas, baltų kultūrą, kalbą ir su kurių pagalba jis siekė ne tik apčiuopti formą, bet ir pažinti esmę. Vienas tokių bendražygių – žymus lietuvių etnologas, liaudies filosofas Aleksandras Žarskus. Su A. Patacku jis susipažino Eucharistijos bičiulių susiėjimuose (buvo toks pogrindinis religinis judėjimas), vėliau kartu dalyvavo pogrindinėje veikloje,  nuo 1982 m. iki Sąjūdžio slaptai skaitė paskaitas tautinės kultūros, religinėmis ir psichologinėmis temomis. Apie bendras atsakymų paieškas bei Algirdo Patacko knygą „Litua“ „Apžvalga“ ir kalbėjosi su Aleksandru ŽARSKUMI.

    Kaip prasidėjo Jūsų bičiulystė su Algirdu Patacku? Kodėl susibūrėte ir pradėjote ieškoti atsakymų į įvairius klausimus apie lietuvių šaknis, papročius, kalbą, religiją?

    Su Algirdu susipažinau per Eucharistijos bičiulius. Jei konkrečiai, Vidas Abraitis mus suvedė. Kartu lankydavomės „nelegaliuose“ susitikimuose ir ten Algirdas mane paskatino imtis savišvieta. Apskritai Algirdas daug kalbėjo apie kitokį mokymąsi nei tuometinis švietimas. Man tai buvo labai priimtina, nes baigęs institutą jaučiau, kad reikia mokytis toliau, bet vis nebuvo aiškios krypties. Aš nebuvau toks aktyvus kaip jis, tuomet jis daug temų buvo išmąstęs visai kitaip, pavyzdžiui, labai domėjosi Lietuvos proistorija, senąja baltų religija ir lietuviškumo esme. Kai kartu lankydavomės susitikimuose, jis jau kalbėdavo apie baltų protėvynę ir lietuviškas šaknis. Jo paskatintas ėmiau domėtis paprotine-dorine lietuvių kultūra ir, pirmiausia, Vydūnu bei mūsų tautosaka.

    Vėliau susitikę ištisomis valandomis su juo apie tai kalbėdavomės. Tautosakos pažinime buvau žalias, tačiau gal ir gerai, kad neturėjau iš anksto suformuotų pažiūrų. Skaičiau „gryną“ tautosaką – tai, kas surinkta, užrašyta. Ypatingos įžvalgos atėjo skaitant Balio Buračo „Kupiškėnų vestuves“. Algirdas ypač akcentavo klausimą, kodėl senovinėse vestuvėse buvo verkiama. Ieškant į tai atsakymo išryškėjo virsmo sąvoka. Vėliau jis gilinosi į Rasos šventės kilmę, jos apeigų prasmes. 1983–1984 m. rašė apie tai straipsnį ir tada jam kilo idėja mokyti, paruošti žmones, kurie galėtų būti mokytojais, lietuvybės skleidėjais. Tą idėją bandėme įgyvendinti. Važinėjome po įvairias Lietuvos vietas, miestus, zakristijas, butus ir kalbėdavome: jis – apie baltų protėvynę, religiją, Rasos ir kitas šventes, o aš – daugiau dorinės kultūros temomis, apie vestuves, virsmus.

    Visa tai tęsėsi iki 1986 m., kol jį suėmė. Vėliau vėl viskas vyko savaime. Visos pagrindinės mums rūpimos temos jau buvo išgvildentos, kontūrai sustatyti. Algirdas teigė, kad kiekvieno lietuvio bibliotekoje turi būti Būgos raštai ir Didysis lietuvių kalbos žodynas. Jo paskatintas aš šias knygas įsigijau ir labai džiaugiuosi – mūsų žodžiai, mūsų kalba buvo raktas, kuris padėjo atrakinti daugelio senųjų papročių prasmę. Su juo, taip pat Algirdu Saudargu, gilinomės į žodžių prasmes.

    Kalbininkai žiūri tik į fonetiką, raides, bet svarbu yra visas žodžio kompleksas, nes žodis nėra tik garsų rinkinys, bet susijęs ir su pačiu dalyku ar reiškiniu bei papročiais. Žodžio atsivėrimui reikia ilgai apie jį mąstyti, panešioti, susigyventi su juo, – Algirdas dirbdavo ištisomis naktimis. Daug davė bendri pokalbiai, nes bekalbėdami atrasdavome tai, ko anksčiau nematėme. Dėliodavome žodžius ir tarsi susišaukdavome mintis, o per tą minčių srautą ateidavo, išsirutuliodavo kažkas naujo. Taip besikalbant atsirado ne viena įžvalga.

    Paskui prasidėjo Sąjūdis, buvo įkurta Kauno sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, tad iš pogrindžio perėjome į viešumą. Tada apie senovinius papročius, virsmus pradėjome kalbėti viešai, atsirado daugiau pagalbininkų, pradėjo įrašinėti paskaitas ir išrašyti ant popieriaus – reikėjo pasistengti, kad tai pavirstų knygomis. Taip atsirado Vestuvių, Mirties ir Gimties virsmų knygos, o vėliau ir Virsmų knyga.

    Algirdas turi poeto gyslelę. Jo raštų kalba yra gili – kai kuriuos jo sakinius reikia  apmąstyti, išmedituoti. Jis sugeba į sakinį sudėti daug prasmės, jo sakinys turi gelmę – toks sakinys gali žmoguje kažką pažadinti, atsiskleisti, kad ta linkme galėtum mąstyti toliau. Todėl jo tekstai, bent iš pradžių, yra sunkiai skaitomi, nes iš karto nėra lengvai suprantami. Jo sakiniuose slypi daugiau, nei parašyta. Jei su Algirdu nesi bendravęs, nesi kalbėjęs tomis temomis, iš pradžių yra gana sunku suvokti jo tekstų prasmę. Panašiai būna, kai pradedi skaityti liaudies dainas. Iš pradžių sunku, mažai ką suvoki. Bet kai jų perskaitai daug, kai pamatai jų ryšį su vidiniais žmogaus išgyvenimais, sąsajas su papročiais, tos dainos atsiveria iš vidaus. Tad panašiai yra su Algirdo tekstais – jie prasminiu požiūriu yra talpūs.

    Kodėl buvo noras nagrinėti pirminius šaltinius? Juk dažnai kažką sužinoti siekiantis žmogus ima skaityti knygas, kurios aprašo ir išaiškina vieną ar kitą dalyką. Ar tokių knygų jūsų tyrinėjamomis temomis nebuvo, o gal siekėte per pirminius šaltinius pažinti giluminę prasmę?

    Tų knygų buvo ir jos buvo prieinamos, tačiau jose pateiktos išvados mūsų netenkino, jos buvo per daug paviršutiniškos. Norėjosi išvadas atrasti patiems, skaitant pirmuosius šaltinius, gyvąją tautosaką. Pavyzdžiui, kaip vėliau paaiškėjo, senovinių vestuvių aprašai buvo tik daliniai, fragmentiški. Ir tik perskaičius Balio Buračo „Kupiškėnų vestuves“ susidarė išsamus vestuvių vaizdas: kad tos vestuvės yra ir liūdnos, ir linksmos, kad jose yra visko – balta ir juoda, mirtis ir gimimas. Jeigu nagrinėji tik atskiras vestuvių dalis, kaip dažniausiai daroma, tai išvados – lėkštos ir paviršutiniškos. Būtent todėl norėjosi platesnio suvokimo ir jau buvusiais aiškinimais nepasitenkinome – patys ieškojome atsakymų į klausimus.

    Knygoje „Litua“ daug dėmesio skiriama senosios kultūros supratimui, tačiau šiandien yra daug teigiančių, kad senoji baltų kultūra yra mirusi, jos prikelti nebepavyks ir mūsų šiandieniniame gyvenime jos nebereikia. Tad gali kilti klausimas, kam reikia tai taip giliai pažinti. Iš kur jums kilo noras nagrinėti būtent tai? Ar tai buvo savotiška pasipriešinimo okupacijai forma?

    Tai buvo ir pasipriešinimas, bet svarbiausia buvo noras suvokti save, koks yra gyvenimas, būtis ir kokia jos prasmė. Senosios lietuvių kultūros kraičio skryniose sukrauti lobiai vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai sako, kad gyvenimas, būtis ir apskritai viskas susideda iš dviejų sandų – formos ir esmės. Toks matymo kampas, pasak  A. Maceinos, palengvina, pagilina ir kartu supaprastina pasaulio, būties ir gyvenimo reiškinių suvokimą. Palengvina ne ta prasme, kad nuplauki paviršiumi, bet suteikia galimybę apie svarbius dalykus kalbėti paprastai, trumpai, bet iš esmės. Vėliau atradome ar prisiminėme žodį – esà. Forma ir esà yra priešingi, bet vienas be kito negalintys būti sandai.

    Forma yra kintantis, laikinas dalykas. Pavyzdžiui, jei žmonės laikosi papročio ar atlieka apeigą kartodami ją mechaniškai ir to nesuprasdami, tada lieka tik forma, apraiška. Tačiau kai lieka tik forma, ji tampa negyva, irstanti, tad laikui bėgant ji anksčiau ar vėliau išnyks. Mūsų noras buvo suvokti esmę, kuri atgaivintų paprotį ar apeigą. Nėra svarbu, kokia papročio forma, kokia jo apraiška – svarbu suvokti pačią esmę ir iš tos esmės gimdyti paprotį, kurio apraiška atitiktų dabartinio gyvenimo sąlygas ir galimybes. Daug senųjų papročių ar apeigų atlikti buvusiomis formomis šiais laikais nebėra galimybės. Todėl kai suvoki, kad po įvairiomis papročių formomis slypi jas kildinanti ir palaikanti esmė, tada gali esmę apvilkti tokia forma, kuri atitinka dabartines galimybes ir gyvenimo sąlygas. Forma – besikeičiantis, yrantis dalykas, ỹras, o esà (esmė) visada išlieka, tačiau ji nematoma, nelengvai suvokiama. Ją suvokus ar prisiminus, galima rasdinti formas ir nebūtinai tokias pačias, kokios buvo. Aišku, formos turi būti tokios, kad atspindėtų esmę.

    Kaip aš suvokiu skirtingų religijų, kultūrų ar tautų ryšį: kuo daugiau į paviršių, tuo daugiau formos, todėl daugėja ir skirtumų. Kartais atrodo, kad nieko bendro nėra. Tačiau einant į gelmę aptinki tekančią visą gaivinančią esmės srovę, kuri visiems yra viena. Tačiau kai žmonės esmę įvelka į formą, ji įgyja įvairias apraiškas ir, paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad skirtumų labai daug. Pvz., visų tautų vestuvių, mirties-laidojimo bei gimimo apeigose, rasime tuos pačius arba labai panašius papročius, nes tai yra įvykiai, kurie vienodai paliečia visus žmones, nepaisant kultūros ar religijos. Todėl mūsų ieškojimų kryptis buvo ieškoti gyvastingosios esmės. Kai atskleidi papročio esmę, gauni tam tikrą pagrindą, kurį, atrodo, prisimeni. Ne kartą yra buvę, kai po paskaitos klausytojai sakydavo, kad klausantis atrodo, kad tarsi atsimeni, ką jau esi žinojęs. Ir Vydūnas sakė, kad papročius reikia ne kartoti, o gimdyti iš naujo. Tam, kad galėtum juos gimdyti, reikia suvokti po formomis slypinčią esmę, – tai, kas amžinai gyva.

    Kai šiuos dalykus atrandi, tampi iš tikrųjų tikintis ir religingas. Nors aš užaugau gana religingoje šeimoje, tas tikėjimas buvo tradicinis, negilus. Tačiau kai esminius tikėjimo dalykus radau senuose papročiuose ir tautosakoje, ir kad tai buvo ne šiaip sau, o giliai išgyvenama ir išjaučiama, tada mano tikėjimas tapo kylantis iš savęs, o ne primestas iš šalies. Pajaučiau, kad žmogus nėra vien fizinis kūnas, kad jis turi ir dvasinį pradą. Šiuolaikinė kultūra yra formos, paviršutinė kultūra. Toks ėjimas į gylį, mentą daug duoda ir pačiam žmogui. Ne kartą girdėjau iš klausytojų, kad virsmo samprata, gilesnis savęs suvokimas sulaikė nuo noro nusižudyti. Kada supranti, kad gyvenimas yra ne tik paviršius, bet jis turi ir gelmę, kai supranti, kad tariama pradžia ir pabaiga yra tik virsmai, sustiprėji.

    Tad galima teigti, kad Jūsų bendraminčių tyrinėjimai įrodo, kad norint iš tikrųjų kažką pažinti vien mokslinio suvokimo neužtenka, turi tą pajausti?

    Taip, gilesniam suvokimui būtina tai išjausti. Reikia įjungti ne tik raciją, bet ir jausmą, nuojautą. Kažkoks mokslininkas yra pasakęs, kad visata susideda iš mitų. Ne atomų, ar dar kažko, bet iš mitų. Koks yra tavo mitas, kaip tu suvoki pasaulį, nuo to priklauso tavo gyvensena ir jausena. Mitas turi būti paveikus, nes jeigu jis nėra paveikus tavo gyvenime, jis yra miręs. Tada reikia kurti naują mitą. Tad mes ieškojome seno mito, bet naujai atgimusio.

    Dar viena svarbi Jūsų ir Algirdo nagrinėjama tema – kalba. Tačiau ji šiandien yra ypač darkoma ne tik rusicizmais, bet ir anglicizmais, dažnai teigiant, kad šiandieniam pasauliui apibūdinti nebeužtenka lietuviško žodyno. Taip atsiranda appsai, smartfounai ir pan. Ar pritariate tam?

    Kalbą aš vertinu daug plačiau – ji yra pasaulio versija. Todėl ir Vydūnas sakė, kad tas, kuris kalba gimtąja kalba, tam lengviau atsiveria gyvenimo slėpiniai. Rusicizmai, anglicizmai yra blogai, tačiau tai nėra pati esmė. Reikia suvokti tai, ką kalba reiškia žmogui. Neseniai Algirdas Saudargas supažindino mane su vieno škotų psichiatro knyga, kurioje įtikinamai kalbama, kad kalba sukurta ne kaip bendravimo, o kaip pasaulio kūrimo, manipuliavimo priemonė. Būtent per kalbą, per pavadinimus. Todėl tiek daug dėmesio senose kultūrose būdavo skiriama dalykams įvardyti, o dabar – pervardyti. Tai, ką pavadini žodžiais, pasaulyje pradeda būti. Žodžiais galima kurti ir griauti pasaulį, kitaip tariant – juo manipuliuoti. Tąja kalbos galimybe šiandien yra sąmoningai naudojamasi, tačiau ne kūrimui, bet griovimui. Kuriama naujakalbė, kai tie patys reiškiniai yra pervadinami naujais – tai yra ypatingas pavojus. Apie tai rašė ir George‘as Orwell‘as savo romane „1984-ieji“: revoliucija bus baigta, kai bus sukurta nauja kalba. Tai reiškia, kad pasaulis per naują kalbą bus perkeistas ir tas dabar akivaizdžiai matyti. Apie tai prieš kelis metus rašėme su A. Patacku straipsnyje „Naujakalbė, arba Juodoji kalbos magija“.

    A. Patacko knyga „Litua“ praminta gyvenimo knyga. Kokią reikšmę ji jam turi ir kaip manote, kaip šia knyga turėtų pasinaudoti knygoje aptariamomis temomis besidomintys žmonės?

    Norėtųsi, kad tokia ji būtų ne tik Algirdui, bet ir kiekvienam savimonės ieškančiam lietuviui. Apie jos poveikį sunku spręsti, nes kiekvienas vis kitaip ja pasinaudos. Tačiau joje yra labai daug gelmės, daug gyvos dvasios, net uždarytos. Ją galima būtų palyginti, pasak pasakos, su į butelį uždarytu džinu – kažkas paskaitys ir jam neatsivers, o jei beskaitant butelis atsidarys, tada  knyga bus perkeičianti. ■

  • ATGAL
    Č.Stankevičius: anuomet faktiškai įgyvendinti visišką Lietuvos Nepriklausomybę buvo beveik neįmanoma
    PIRMYN
    Laimei, Algirdas Patackas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.