A. Saudargas: išsilavinimas ateina per gimtąją kalbą, gimtąją kultūrą | Apžvalga

Įžvalgos

  • A. Saudargas: išsilavinimas ateina per gimtąją kalbą, gimtąją kultūrą

  • Data: 2012-06-20
    Autorius: Kalbino Kęstutis D. Rimkevičius

    Algirdas Saudargas. (M. Žilionytės nuotr.)

    Prieš aštuonerius metus įstoję į Europos Sąjungą, įsiliejome į bendrus politikos, ekonomikos, mokslo ir kitus bendro europinio gyvenimo procesus. Tapome atviresni pasauliui, ir pasaulis plačiau atvėrė savuosius horizontus. Nenuostabu, kad verslo, meno ar mokslo žmonės aktyviai naudojasi naujomis galimybėmis ir erdvėmis. Šiandien jau galime save vadinti patyrusiais, europinius kontekstus išmanančiais Europos piliečiais. Džiaugiamės tuo, kad savo intelektiniu potencialu, moksliniais laimėjimais ne tik kad neatsiliekame nuo kitų Europos valstybių, bet ir gebame žengti priekyje. Neturėdami itin gausių naudingųjų gamtos išteklių, galime kliautis savo žmonėmis, jų akademine kantrybe, moksliniu smalsumu ir entuziazmu. Visgi mokslas ar kita veikla neegzistuoja atsietai nuo tautos, jos kultūros, kalbos. Galiausiai esame nuolat supami ekonominių ir politinių bangų. Ir būtent politikams dažnai tenka į viską pažvelgti iš šalies, įvertinti procesų eigą ir tikslingumą. Tokiomis įžvalgomis ir paprašėme pasidalyti Europos Parlamento nario, biofiziko Algirdo SAUDARGO.

    Ar Europos Parlamente dažnai diskutuojama apie mokslo vaidmenį ir reikšmę? Kokią matote mokslo vietą visuomeniniuose, politiniuose, ekonominiuose procesuose?

    Mokslas nėra tokia siaura sąvoka, kaip kartais mums atrodo, o platus socialinis reiškinys. Nėra jokios abejonės, kad to, ką mes matome, visuomenės pažangos, mokslas yra viena iš pagrindinių varomųjų jėgų, šios pažangos mechanizmas. Vis dėlto aiškiai turime pasakyti, kad mokslas yra būtent materialios pažangos variklis. Tačiau žmogui reikalinga visos kultūros pažanga. Pavyzdžiui, ekonomikoje, kuri susieta su gamyba, su technologijomis, mokslas yra varomoji jėga, tačiau ekonomika priklauso ir nuo žmonių psichologijos, pasitikėjimo. Kalbama, kad pastarųjų metų pasaulinė krizė yra ne tiek ekonominė, kiek moralinė. Žmonių perdėm didelio pasitikėjimo materialiais dalykais, vartotojų visuomenės krizė. Žiūrint iš moralės taško, mokslo paisyti būtina, bet negalima mokslu kliautis. Mokslas nieko iki šiol nedavė žmogaus moraliniams sprendimams ar kultūros dimensijai, su kuria susijęs tikrasis kūrybiškumas. Mokslo laimėjimai priklauso nuo to kūrybiškumo, ateinančio per atskirus individus, o mokslinis smalsumas, pažinimo troškimas yra atskirų asmenybių siekis. Kada šių atskirų mokslininkų laimėjimai būna suformuluojami, artikuliuojami, galimi pažinti kitiems, šiuolaikinėje visuomenėje jie iš karto patenka į ekonomikos dėsnių valdomą rinką, tampa ekonominiu objektu, mokslas tampa pramone. Tai šiandien mes matome visose srityse. Pavyzdžiui, vaistų pramonėje, kur naudojamasi nuostabiais mokslo laimėjimais, – skverbiamasi labai giliai į organizmo, gyvybės procesus ir taip žmonėms padedama kovoti su ligomis. Be tam tikrų vaistų vienos ar kitos ligos būtų tiesiog neišgydomos. Kita vertus, pažiūrėkime, kaip veikia farmacijos pramonė, didžiulės farmacijos korporacijos – jos yra šaltos ir abejingos bet kokiems žmogiškiems džiaugsmams ar moralei, institucijos, kurios žiūri tik pelno…

    Europos Parlamento Pramonės, mokslo, tyrimų ir energetikos komitete, kuriame man tenka dirbti, be abejo, vyrauja nuostata, kad mokslas, inovacijos, išradimai, mokslo skatinimas yra kelias iš krizės, mokslinė visuomenė yra varomoji ekonomikos jėga, progresas, pažanga ir t. t. Taip kalbama apie mokslą, bet tada jis neišeina už ekonomikos rėmų, pramonės konteksto. Esą tokių mokslinių tyrimų, kurie neįdomūs pramonei, niekas nefinansuos. Vis dėlto kai kurios didžiosios korporacijos proporcingai finansuoja ir tai, kas, sakykime, nėra tiesiogiai pritaikoma. Matematika dažnai yra finansuojama iš tokių fondų, kurie yra susiję su labai konkrečiomis pramonės šakomis ar korporacijomis, tačiau ta matematika gali būti labai abstrakti. Konkretūs tyrimai galbūt neturi ryšio su praktika, tačiau jie yra grįsti samprotavimu, kad technikos parengimas, pavyzdžiui, be fizikos yra neįmanomas, o fizika yra neįmanoma be matematikos. Šis suvokimas visuomenėje yra ir todėl tas finansavimas tenka ir kokioms nors labai egzotiškoms sritims. Užtenka pasižiūrėti tokias imlias finansiniu požiūriu sritis kaip kosmoso tyrimai. Tarkim, amerikiečiai dabar yra pasyvūs, baigę savo kosminių skraidymo aparatų programą, rašoma, kad jie turėtų daugiau finansų tam skirti, nes kinai veržiasi į kosmosą. Taigi čia politika ir ekonomika yra labai susijusios, o finansai yra milžiniški.

    Esate baigęs biofizikos mokslus. Buvote bent kelių institutų mokslinis bendradarbis. Kas tuomet patraukė imtis mokslinės veiklos?

    Po "Įdomiosios fizikos parodą" prekybos ir pramogų centre "Ozas" pasižvalgius. (M. Žilionytės nuotr.)

    Neseniai minėjome Kauno biofizikų 50-metį. Nuo mano kurso baigimo buvo 40 metų ir mūsų buvo 6 laidos. Tuomečiame Kauno medicinos institute, dabartiniame Sveikatos universitete, buvo sumanytas atskiras biofizikos kursas. Mūsų buvo labai nedaug, po keliolika žmonių grupėje. Mano pirmoji mokslinio domėjimosi sritis buvo mąstymas, smegenų veikla, susijusi su kalba. Tad baigęs studijas, nuėjau dirbti pas profesorių Adolfą Laimutį Telksnį, su kuriuo tomis temomis nemažai bendraujame ir dabar, bet taip atsitiko, kad kalbos tyrimai, sintezė ir analizė, buvusi labai entuziastingai pradėta, tuo metu ėmė strigti visame pasaulyje, finansavimas ir entuziazmas atšalo, todėl man teko užsiimti kitais dalykais. Teko dirbti prie skaičiavimo technikos taikymo kardiochirurgijoje, neurochirurgijoje.

    Tapote pirmuoju nepriklausomybę atgavusios Lietuvos užsienio reikalų ministru. Ar mokslininko įgūdžiai padėjo siekti politinės karjeros? Kokių sąsajų tarp mokslo ir politikos galėtumėte įžvelgti?

    Į politiką aš atėjau su Sąjūdžiu. Tuo metu politikos erdvė buvo tuščia. Ją užpildė, leisiu sau pavadinti, techninė ir meninė inteligentija. Dabar į politiką ar diplomatiją, pavyzdžiui, į Užsienio reikalų ministeriją, žmonės ateina jau specialiai mokęsi politikos ir diplomatijos mokslų. Tad jūsų klausimas yra šiek tiek dvilypis. Visuomeninė ir politinė veikla naudoja kitas žmogaus galias – lyginant intelektinį svorį – nei tos, kurios reikalingos moksliniuose tyrimuose. Jei nori spręsti uždavinį ar rašyti gerą programą, kuri tą uždavinį išspręstų, reikia intelektinės įtampos, kuri politiniame darbe yra nepalyginamai mažesnė. Čia lemia disponavimas informacija, kurią turi arba neturi, todėl politikoje dar yra tokie dalykai kaip diplomatija, žvalgyba arba, kitaip tariant, analitiniai „smegenų centrai“. Ten vyksta intelektinis darbas, tačiau tai labiau susiję su gaunamos informacijos sutvarkymu. Realioje politinėje veikloje lemia informacija. Dirba valia, reikia priiminėti sprendimus čia ir dabar. Už tuos priimtus sprendimus tenka prisiimti atsakomybę. Kai sistemoje dirba šimtai ar tūkstančiai žmonių, yra svarbu ne spręsti intelektinius uždavinius, o pakankamai žinoti, bet susipažinti su visais dalykais praktiškai neįmanoma. Vėlgi tie sprendimai ir atsakomybė remiasi pasitikėjimu kitais žmonėmis. Turi turėti profesionalius darbuotojus. Ministras juos į pareigas skiria tikėdamasis, kad galės pasitikėti tuo žmogumi, jo kompetencija jam priskirtoje srityje.

    Vis dėlto mokslininko įgūdžiai, mąstymas tikriausiai nesukliudė darbuojantis politikoje?

    "Įdomiosios fizikos paroda". (M. Žilionytės nuotr.)

    Biofizika yra tarpdalykinė sritis. Mums teko dirbti su profesionaliais medikais, biologais, matematikais, programuotojais, nes mes nebuvome tų sričių profesionalai. Mes šiuos visus dalykus stengėmės aprėpti, teko būti tam tikru konceptualiu vertėju. Visų minėtų sričių profesionalai mąsto tam tikromis kategorijomis, turi savo mąstymo sistemą. Kad jie susitartų, suformuluotų uždavinį ir parinktų tinkamus metodus tam uždaviniui išspręsti, tam ir buvo skirti biofizikai. Šie įgūdžiai yra artimi diplomatijai ir politikai. Politikoje tam tikros ideologinės srovės taip pat formuoja skirtingas mąstymo sistemas. Diplomatijoje susiduria skirtingos kultūros. Kada iš užsienio atvažiuoja svečias, reikia suprasti, kokie jo interesai, kokia gali būti jų sąveika. Reikia mokėti įeiti į kito padėtį, suprasti, kaip jis mąsto. Be abejo, biofiziko įgūdžiai pravertė, bet nemanau, kad diplomatai turi studijuoti biofiziką, o praktiką atlikti ligoninėse…

    Kaip manote, ar mūsų švietimo ir mokslo sistema nėra perdėm analitinė, stokojanti kūrybiškumo?

    Neturiu tam pakankamai žinių, kad spėliočiau, kokia yra mūsų švietimo sistemos specifika šiuo požiūriu, galiu tik atskleisti savo požiūrį. Yra dvi labai svarbios vagos, kur turi judėti kiekvienos šalies švietimas. Tai individo, asmenybės ugdymas ir tautinės, bendruomeninės savimonės ugdymas. Išsilavinimas ateina per gimtąją kalbą, gimtąją kultūrą. Tai yra kultūringos arba šiuolaikinės tautos bruožas. Tai yra neišvengiama. Žinoma, galima išvykti į užsienį ir viską mokytis angliškai. Galbūt būsite tokia pat gili ar net gilesnė asmenybė, bet jau kitos tautos kultūriniame kontekste. Jei visi imtų ir išsivažinėtų po užsienius, žmonija nuo to galbūt nenukentėtų, nes tautos išnyksta ir atsiranda. Vis dėlto jei mūsų tauta yra, ji turi plėtotis visoje pilnatvėje. Turime sudaryti sąlygas mūsų tautos žmonėms, kurie gimė lietuviais, prieiti prie aukštosios kultūros, šiuolaikinės kultūros šiuolaikinėmis formomis. Tai yra ugdymo uždavinys. Kūrybiškumas nėra abstraktus, jis yra bendražmogiškas, bet einantis tautiniu keliu, gimtosios kalbos ir gimtosios kultūros formomis. Susidarydamas įspūdį iš viešojo diskurso, galiu pasakyti, kad joks rėksmingas patriotizmas tų dalykų neugdo. Tai yra bendrosios kultūros reikalas.

    Mokymo procese svarbiausia yra autoritetas. Anais laikais mokytojas buvo šviesuolis – ir provincijos mokykloje, ir mieste. Šiandien to autoriteto nebėra. Ir tai ne vien ekonominiai dalykai. Kažkas mums slysta iš rankų. Dėl to nėra kalti patys mokytojai, bet galbūt netenkame kultūros paveldo tradicijos. Apie tai reikia labai rimtai šnekėti, susimąstyti.

    Kūrybiškumas nėra nei analitikos, nei kokios ypatingos meninės intuicijos reikalas. Yra tyrimų, kuriais teigiama, kad vaikai, kurie yra linkę pasvajoti arba daugiau laiko palieka svajonėms, yra kūrybiškesni negu tie, kurių dėmesys visada kur nors nukreiptas. Aišku, reikia ir mokytis, ir skaityti, ir pažiūrėti televizorių, tačiau tarp šių dalykų turi būti balansas. Kūrybiškumas turi būti nuolat maitinamas.

    "Įdomiosios fizikos paroda". (M. Žilionytės nuotr.)

  • ATGAL
    K.Kuzminskas. Energetinė integracija į Vakarų Europos tinklus – Lietuvos nepriklausomybės garantas
    PIRMYN
    Svajonės įgyvendinamos tik dirbant tikslingai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.