A. Saudargas: Kauno Sąjūdis atliko savo pareigą | Apžvalga

Pokalbiai

  • A. Saudargas: Kauno Sąjūdis atliko savo pareigą

  • Data: 2018-06-20
    Autorius: Kalbino Kęstutis D. Rimkevičius

    Su Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės nariu, pirmuoju atkurtos valstybės Užsienio reikalų ministru, o dabar – Europos Parlamento nariu Algirdu SAUDARGU kalbamės apie tai, kokia prieš 30 metų turėjo būti tautos vidinė sankloda, kad kiltų spontaniška, o drauge nuosekli Sąjūdžio audra, kuri skirtinguose Lietuvos miestuose ūžė skirtingai, tačiau tautos dvasios vedama, kreipė visus į bendrą tikslą – laisvę ir valstybingumą.

    Algirdas Saudargas / K. D. Rimkevičiaus nuotrauka

    Jau pats žodis Sąjūdis savyje talpina spontaniškumo ir bendrumo ženklą – sujudimas, savaiminis judesys, kita vertus, tarsi nuo vėjo, kuris pučia, kur nori ir kada nori. Kaip tas Sąjūdžio vėjas, toji audra kilo? Koks mikroklimatas visuomenėje turėjo būti susiformavęs, kad toks reiškinys kaip Sąjūdis galėjo atsirasti?

    Nepriklausomybės siekis, netgi nepriklausomybės judėjimas Lietuvoje niekada nebuvo nutrūkęs. Nors sovietmečiu visa informacija apie mūsų partizaninį, o vėliau disidentų judėjimą buvo slepiama, bet žmonės žinojo – per partizanų dainas, pasakojimus. Iš dabarties perspektyvos matyti, koks stiprus buvo pasipriešinimo judėjimas, kiek ilgai trukęs, paskui įgijęs kitas formas – pavyzdžiui, platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Turime tokius esminius stulpus: partizaninį judėjimą, „LKBK“ ir greta įvairius spontaniškus veiksmus: kai būdavo pakeliama Trispalvė, skleidėsi visa Kalantos epocha… Taigi, priešintis niekada nebuvo nustota. Galiausiai tas sovietinis sienų uždarumas, ideologinis spaudimas nebuvo visagalis. Žmonės iš šeimos, artimųjų rato semdavosi tradicijų, žinojimo – dainavo partizanų dainas, šventė tautos šventes, kiti pasiryždavo vienokiai ar kitokiai pasipriešinimo formai: kas leido pogrindinę spaudą ar prisidėjo prie „LKBK“ platinimo, ar ėmėsi kultūrinės veiklos – burti jaunimą, kalbėtis tautinėmis temomis. Svarbūs buvo ir gamtosaugos judėjimai ar folkloro – kaip Rasos šventės ir pan. Žinoma, visur buvo brėžiama riba: arba tu pasiryžti pasipriešinti, už ką bus baudžiama, jeigu apie tai sužinos. Arba imiesi veiklos kokiuose nors leidžiamuose rėmuose. Visgi atstumas tarp to, kas legalu ir nelegalu, kartais būdavo nedidelis. Toji legali veikla irgi būdavo kontroversiška – dainų šventės, liaudies šokiai, kultūrinė veikla. Jei, pavyzdžiui, fizika ar matematika buvo pakankamai neutrali, tai humanitarinėje srityje reikėdavo dažniau spręsti dilemas: ar rašyti tai, kas yra vertinga kultūriškai, ar patylėti. Ir štai atsirado tokių persidengimų, kai gali kalbėti tai, ką sakytum tik pogrindinėje literatūroje, tačiau švelnesne forma, bet visi suprato, kad po visu tuo yra nepriklausomybės siekis. Taigi pakilimas prasidėjo imantis įvairių formų: siekiant ekonominio savarankiškumo, sprendžiant ekologinius klausimus – ką Sąjūdis iš pradžių ir akcentavo. Visi pamatėme, kad atsirado galimybė pasinaudoti kylančiais viešumo, suvereniteto lozungais. Ėmė matytis, kad galima kažką nuveikti ir legaliai. Ir toji kritinė masė pradėjo telktis.

    Tas judėjimas tapo akivaizdus, įtraukiantis. Pavyzdžiui, aš tuo metu dirbau Centrinėje mokslinių tyrimų laboratorijoje, veikusioje Kauno klinikose. Per viena tokį vadinamąjį gamybinį susirinkimą, atsimenu, paprašiau žodžio ir pranešiau, kad sukūrėme Sąjūdžio grupę. Valdžia jau jautė, kad čia kažkas vyksta, tad puolė mus raminti, jog viskas gerai, kad tuoj organizuos, kažką įkurs… Siekė perimti kontrolę. Taigi, man teko dar kartą paprašyti žodžio ir patikslinti, kad mes neprašome įkurti Sąjūdžio grupės, jog tokia grupė jau įsikūrusi. Tai buvo toks pirmas susidūrimas su mėginimu Sąjūdį sukontroliuoti.

    Važinėjant paskui po kitas įstaigas, buvo matyti, koks entuziazmas tarp žmonių kilęs, didžiulis susidomėjimas. Būdavo pilnos auditorijos. Aišku, tarp susirinkusiųjų būdavo ir informatorių prikaišiota, o tai žinant, iš pradžių tekdavo kreiptis atsargiai, pradėti kalbą nuo M. Gorbačiovo „perestroikos“. Paskui pereidavom prie svarbesnių, aiškesnių klausimų.

    Po kiek laiko – turbūt jau prieš Sąjūdžio suvažiavimą – viename iš tokių Sąjūdžio grupių susirinkimų balsavome, ar į rezoliuciją įrašysim nepriklausomybę, ar suverenitetą. Taigi, jau tada buvo susivokta, apie ką kalbame ir balsuojame. Taip per keletą mėnesių toji banga pakilo. Žmonės ėmė matyti, kad galima kažką nuveikti, jog tai nėra iš valdžios primesta fikcija ir kad tas judėjimas nebus nutrauktas. Be abejo, artėjant prie Kovo 11-osios, turėjome nuolatinę nuojautą, kad bet kada gali ateiti Sausio 13-oji… Kuri atėjo, tačiau sovietinei valdžiai per vėlai.

    Koks Jums, kaip Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės nariui, yra atmintyje likęs įsimintiniausias to laikmečio įvykis, giliausias įspūdis – turint omeny pirmuosius mitingus, viešus renginius?

    Gerai prisimenu, kaip nešėme tribūną… Mūsų pirmieji susirinkimai būdavo Architektų namuose (Vilniaus g.), o pirmąjį mitingą buvo leista padaryti ten, kur dabar stovi Vytauto paminklas prie Kauno savivaldybės. Kalbėta, kad tądien netoliese buvo sutelktas milicininkų būrys su paruoštais „bananais“… Tačiau atėjo į mitingą ir tuometinė komunistinė valdžia. O mes rūpinomės, kad būtų kur pasilypėti, kad žmonėms būtų matyti, kas kalba. Juk didelė minia buvo suėjusi. Tik pakylos nebuvo – ar valdžia nedavė, ar neturėjo… Tad mes iš Architektų namų tokią suręstą medinę pakylą nešte atsinešėme – iš Vilniaus gatvės per Laisvės alėją. Taigi, vyko pirmas dar, sakytume, keisto žanro renginys, kai dalyvauja ir Komunistų partijos CK atstovai – tiek vietiniai, tiek iš Vilniaus atvažiavę, o štai Antanas Terleckas išsitraukia iš futliaro Trispalvę (visąlaik futliare ją nešiodavosi) ir iškelia. Žmonės nuščiuvę, laukia, kas dabar bus…. Bet atoveiksmio nebuvo. Paskui jau visur mitinguose Trispalvės sužydo, jau niekas neprieštaravo, kol galiausiai įteisino. Tai tokie momentai yra labai simboliški ir psichologiškai labai charakteringi. Štai iškelia vėliavą, už kurią anksčiau iš minioje stovinčių žmonių greičiausiai buvo lageryje atsėdėjusių, – vien todėl, kad kur nors Trispalvę iškėlė. Ir dabar A. Terleckas iškelia viešai – irgi rizikuodamas, nežinodamas, kokios bus pasekmės – visi mato, kad banga kyla, nesustabdoma…

    Kaip be mitingų Sąjūdžiui Kaune sekėsi bendrauti su visuomene – kokie viešieji Sąjūdžio ryšiai, Jūsų įsitikinimu, buvo labiausiai vykę, labiausiai atliepę tai, kuo gyveno visa tauta?

    Žinoma, visi stebėjome Sąjūdžio laidas per televiziją – tai turėjo milžinišką poveikį. Taip pat, kalbant apie bendravimą su visuomene, Kaune teko susidurti, sakytume, su tokia tiesiogine demokratija. Buvo nuolat keliaujama po Kauną ir Kauno rajoną, susitinkama su Sąjūdžio grupelėmis. Paskui šių grupelių atstovai būdavo kviečiami į įgaliotinių susirinkimus, kuriems greitai neužteko nė vienos ar kitos salės. Pradėta rinktis Kauno radijo gamyklos „Šilelio“ salėje. Ten ne mažiau kaip 500 žmonių tilpdavo ir dar ant laiptų sėdėdavo. Net Vilniuje tokio masto renginio, kaip visuomeninio posėdžio, nebuvo. Tie 500 žmonių, deleguoti įvairiausių įstaigų ar įmonių Sąjūdžio grupių, faktiškai atstovavo visam Kaunui. Tai pat ir informacija čia juos pasiekdavo tiesiogiai ir taip pasklisdavo per visą miestą. Tai savotiškai buvo užtikrinčiau net už televiziją ar radiją, kurie skelbė bendriau apie viską, kas vyksta Lietuvoje. Šituose susirinkimuose mes nebuvome niekaip varžomi. Apskritai Kauno Sąjūdis buvo laikomas tarsi radikalesniu, nors mes taip pat suvokėme, kad reikia nuosekliai eiti į Nepriklausomybę – per rinkimus, spręsti viską, kaip reikalauja teisė.

    Kokį vaidmenį atliko Sąjūdžio spauda? Kas tuo metu buvo svarbiausia, ką norėjosi parašyti, išsakyti tautai?

    „Sąjūdžio žinios“, taip pat „Kauno aidas“ turėjo milžinišką simbolinę reikšmę. Žmonės skaitė visą, godžiai gėrė tą laisvą žodį. Mat visi matė, jog rašoma laisvai – tai, kas galvojama. Visiems buvo įdomu, kas laisvai mąstoma bet kuriuo klausimu. Tiražai nebuvo dideli, leidiniai ėjo iš rankų į rankas – tarsi pogrindinė spauda. Temos visą laiką bangavo – ekologija, Kauno valymo įrenginiai, Kauno universiteto atgaivinimas, Prisikėlimo bažnyčios atgavimas… Kokių tik nori temų – ar Lietuvos mastu, ar Kauno lokaliai – tos temos buvo diskutuojamos, gyvos.

    Atsimenu, kaip į „Sąjūdžio žinias“ atidaviau savo kiek ironišką rašinį apie „ekstremistus“…  Mes Kaune bendravome su Antanu Terlecku ir Lietuvos laisvės lyga, kuri nenorėjo sueiti į Sąjūdį, įsijungti į vieną srovę. Jie liko tarsi tokia priežiūros opozicija, kad Sąjūdis nenuklystų iš kelio, nes iš kitos pusės buvo ir Komunistų partijos centro komitetas, kuris irgi skelbė M. Gorbačiovo „perestroiką“ ir aiškino, kad viskas bus gerai, gausit, ko tik norit, tik mūsų klausykit… Tad reikėjo Lietuvos laisvės lygos, kad būtų išlaikytas idealo ir tikslo grynumas. Iš komunistinės pusės atsklisdavo noras tą Laisvės lygą nustumti, pašalinti ar kaip nors diskredituoti, tad jie buvo pradėti vadinti ekstremistais. Tad atsimenu, kad parašiau apie tuos „ekstremistus“, kad jei ekstremistus – t. y. stovinčius iš krašto – pašalinsit, tada kiti tada taps ekstremistais…

    Turbūt tas laisvas kalbėjimas jau pats iš savęs buvo stebuklas…

    Iš tiesų tas įspūdis ir yra pats didžiausias. Galima dabar nagrinėti, kokios buvo temos, kokios tendencijos, bet iš esmės buvo skaitoma viskas. Kaip pavasaris kad išlaužo ledus, ir tada upės srovė neša viską…

    Yra teigiama, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio  politinės programos evoliucijai visąlaik darė įtaką varžybos tarp dviejų Sąjūdžio grupuočių: kauniečių ir vilniečių. Kaip vyko bendradarbiavimas tarp šių didžiausių Sąjūdžio taškų? Kokius konkurencijos momentus pamenate?

    Apie visa tai galėtume sužinoti pasinagrinėję Sąjūdžio Seimo diskusijas.

    Čia grįžčiau prie to minėto „ekstremizmo“. Aš į tą „ekstremizmą“ žiūrėčiau kaip į grynąją idėją, kuri gal šiek tiek bijojo „susitepti“, kad nebūtų jai primesta jokio kolaboravimo su komunistų partija. Kartu tai buvo tęsinys viso pasipriešinimo judėjimo, pogrindžio. Iš kitos pusės turėjome daug Komunistų partijos narių Vilniaus iniciatyvinėje grupėje. Buvo, žinoma, jų ir tarp kauniečių. Ir ne visi iš partijos išėjo. Taigi matome tokį visą spektrą, kai Vilniaus grupėje buvo daugiau garsių žmonių, bet jie neišvengiamai susidurdavo su Komunistų partijos centriniu komitetu, kur reikėdavo derinti ar apginti savo sprendimus. Tai mes vėlgi buvome savotiška opozicija – ne išorėje, kaip Lietuvos laisvės lyga, o pačiame Sąjūdžio Seime. Ten galėjome sau leisti užimti radikalesnę poziciją. Tą mes sąmoningai suvokėme.

    Diskutuodavome ne tam, kad dėl ko nors konkuruotume, nes ir nebuvo ko konkuruoti, bet stengėmės išsiaiškinti, iškristalizuoti sekantį žingsnį, kurį galima žengti, – viliantis, kad mes tuo padedame Vilniaus Sąjūdžiui, Lietuvos Sąjūdžio vadovybei priimti radikalesnį žingsnį. Siekėme paaiškinti, kad tauta nori daugiau negu mažiau… Toks mechanizmas buvo susiklostęs.

    Ar galėtume teigti, kad Kauno Sąjūdis padarė didelę įtaką visam Sąjūdžio vyksmui?

    Atsakykim, ar Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą? Nesugriovė. Lietuva tiesiog gerai atliko savo pareigą, savo galimybių ribose. Tai, be abejo, prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griūties. Taip ir Kauno Sąjūdis atliko savo pareigą. Reikėjo Kaune suteikti organizuotą pavidalą pačiam Sąjūdžiui, kuris iš savęs buvo labiau spontaniškas ir chaotiškas. Taigi, išsaugant visą spontaniškumą ir gyvybę, suteikti racionalias formas. Svarbi buvo ir mano minėta tiesioginės demokratijos įtampa. Mitingas labai skyrėsi nuo susirinkimo „Šilelio“ salėje. Tai nebuvo mitingai, nors turėjo mitingo elementų. Mitingas yra vienkartinis. Ten sakomos programinės kalbos, kartu matome viešųjų ryšių elementų – ir visai neblogo lygio, jei paklausytume Sąjūdžio mitingų įrašų. Tuo tarpu „Šilelio“ salėje vyko dialogas. Žmonės keldavo klausimus, siųsdavo raštelius, skundus, kėlė idėjas. Tai nebuvo vienkartiniai įvykiai, minėjimai ar šventės. Susirinkimai vyko kiekvieną savaitę ir išaugo iki milžiniško masto – ir štai čia yra Kauno jėga. Tai visuomenėje sužadino didelę energiją ir ją atnešė iki rinkimų, kuriuose Kaune prieš Sąjūdį tapo visiškai beviltiška konkuruoti. Štai šie susirinkimai savo darbą atliko su kaupu. Kiti miestai irgi savo darbą darė. Visgi Kauną galima pagirti už tą sužadintą didelę jėgą.

    Šiandien tarp politikų ar visuomenininkų pasigirsta balsų, kad Lietuvai reikia naujo sąjūdžio, kad pati Sąjūdžio dvasia mirusi ir ją reikia gaivinti, reanimuoti. Kaip manote, ar tokie mėginimai pakartoti istoriją ar tiesiog kreiptis į tautą tikintis naujo sąjūdžio pakilimo yra sąžiningi ar pritempti, o gal tiesiog naivūs?..

    Sąjūdžio dvasia yra Lietuvos dvasia. Pats Sąjūdis yra epocha ir įvykis, o Lietuva yra nuolatinė tautos gyvastis. Mes neturėtume perkėlinėti vienos epochos į kitą. Gali būti visokių sąjūdžių, bet tai, kas buvo Sąjūdis, kaip istorinis įvykis, kurio 30-metį minime, yra nepakartojama. Gali būti panašių įvykių, istorija nuolat banguoja, tačiau, kad toji spyruoklė iššautų, tai ji turi būti vėl suspausta…

    Pats Sąjūdis irgi tiesiog padarė savo darbą – atkūrė valstybę. Sąjūdžio, kaip judėjimo, kulminacija iš tiesų buvo valstybės atkūrimas Kovo 11-ąją ir apgynimas Sausio 13-ąją. Paskui valstybė jau turėjo veikti pagal bendrąsias, priimtas formas. Ir tas vyksta Lietuvoje – geriau ar blogiau. O kai priekaištaujama, kad trūksta Sąjūdžio dvasios… Klausčiau, kuo čia dėta Sąjūdžio dvasia? Ieškokime tautos dvasios. Sąjūdis ją atgaivino, suteikė valstybei civilizuotą formą.

    Tauta turi gyventi ir kurti. Kas mėgina vėl Sąjūdžio vėliavas kelti, dažnai tai daro tik dėl užsilikusių ambicijų. Reikia gyventi šiandien ir žiūrėti, kokie šiandien klausimai kyla. Žiūrėti, kaip tauta turi dabartiniame, platesniame kontekste gyventi. Atsivėrusios galimybės – pavyzdžiui, keliauti, išvykti – nusiurbia tautos gyvybines jėgas, tačiau žmonės tiesiog ieško, kur geriau uždirbti, geresnių sąlygų – pasaulis taigi atviras. Ar galime žmogų smerkti, kad jis yra pasaulio žmogus? Jei žmogus randa, kur kitur gali savo kūrybą realizuoti, negali jo smerkti. Tautai tai ir kūrybinių galių išskleidimas, ir drauge susilpimas, tačiau tų dalykų neišspręsi sienos statymu.

    Tautai reikia turėti tai, kas traukia. Kiek­viena tauta turi centrą, kuris traukia, ir ribas, kurios riboja. Valstybė yra tautą apjungianti, apribojanti forma – yra įstatymai,yra valstybės sienos, yra pi­lie­tybės įstatymas. Tai, kas trauktų tautą, kyla iš kūrybos, o kūryba yra visa kultūra. Jei kultūringai puoselėjame savo šalį, ji darosi patraukli. Gali traukti ir svetimus, imigrantus. Bet jei jie įsijungs į visuomenę, tai per keletą kartų taps ta pačia tauta, mūsų tautos žmonėmis. Tauta nėra genetinis, biologinis darinys. Tai yra kultūrinis darinys, o kultūra yra gyva.

  • ATGAL
    P. V. Subačius: negali vienu metu gyventi Kristaus tikėjimu ir skendėti mele
    PIRMYN
    A. Kubilius: Žiūrėjome, kur tos ribos, ir tas ribas vis stumdavome į priekį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.