A. Saudargas: Subtilus S. Kovaliovo komplimentas Lietuvai – mums jūsų trūko… | Apžvalga

Įžvalgos

  • A. Saudargas: Subtilus S. Kovaliovo komplimentas Lietuvai – mums jūsų trūko...

  • Data: 2012-03-01
    Autorius: Kęstutis Danielius Rimkevičius

    Algirdas Saudargas (M. Žilionytės nuotrauka)

    2012-ieji Lietuvoje prasidėjo gražiu mūsų valstybės gestu – minint skaudžius Sausio 13-osios įvykius, rusų tautą mūsų sąmonėje susiejančius su tankais, automatų šūviais ir bejausmiais kareivių veidais, įteikta Laisvės premija. Įteikta būtent garbingam rusų tautos atstovui – taip tarsi pabrėžiant, kad Lietuva skiria pelus nuo grūdų ir žino, kas yra kas Rusijoje. Atmena, kas drauge su mumis gūdžiausiais sovietmečio laikais dalijosi duona ir vandeniu, kas mynė tuos pačius gulagų kelius.

    Pirmoji Laisvės premija įteikta rusų disidentui, kovotojui už demokratiją ir žmogaus teises Sergėjui Kovaliovui. Apie tokį Lietuvos pasirinkimą, apie šiandienos Lietuvos bei Europos Sąjungos santykius su Rusija ir apie tai, kokią žinią S. Kovaliovas perdavė Lietuvai, atsiimdamas jam skirtą premiją, kalbamės su Europos Parlamento nariu Algirdu SAUDARGU

    Kaip vertinate S. Kovaliovo reikšmę Lietuvai, ilgai kovojusiai dėl nepriklausomybės? Kodėl šis rusų disidentas pagerbtas būtent mūsų valstybėje?

    Kai Lietuvoje išblėso tiesioginis karinis mūsų partizanų pasipriešinimas miškuose, turbūt pirmoji organizuota jėga, kuri sistemingai priešinosi sovietiniam režimui, buvo Katalikų bažnyčia. Pradėtoji leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ turėjo tikrai šlovingą istoriją. Buvo suimami, tardomi ir kalinami kronikos redaktoriai, leidėjai, bet ji niekada nesustojo ėjusi. Tai rodo gerai organizuotą pasipriešinimą. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo nukreipta ir į pasaulį, kad pasaulis sužinotų apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Kaip Laisvės premijos įteikimo renginyje pasakojo vienas iš kronikos leidėjų, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, jis būtent per Sergėjų Kovaliovą ir jo bendražygius sugebėjo perduoti „Bažnyčios kroniką“ į užsienį – į Vakarus.

    Tais laikais Sergėjus Kovaliovas buvo vienas iš pirmųjų Rusijos žmonių, su kuriais kontaktavo Lietuvos pasipriešinimo dalyviai. Nenuostabu, kad dabar daugelis iš jų rekomendavo šiai naujai įsteigtai Lietuvos parlamente Laisvės premijai gauti būtent S. Kovaliovą. Jis pats kukliai paminėjo, kad gal reikėjo kažkam iš Lietuvos ją įteikti pirmajam, kad tokią premiją būtų galima įteikti tūkstančiams žmonių. Tačiau toks Lietuvos pasirinkimas prasmingas buvo todėl, kad premija įteikta ne bet kokiam kitos šalies žmogaus teisių gynėjui, bet tam žmogui, per kurį Lietuva atrado kelią savo laisvam žodžiui iš Sovietų Sąjungos gniaužtų į laisvąjį pasaulį.

    Taigi Sergėjus Kovaliovas, kaip ir kiti Rusijos demokratai ar kitų buvusios Sovietų Sąjungos tautų disidentai, turėjo ryšių su Lietuva, su Lietuvos kovotojais už laisvę – tiek gūdžiausiais okupacijos laikais, tiek ir atgimimo laikotarpiu. Manau, kad lietuviams, kada jau Sąjūdis vedė Lietuvą į laisvę, taip pat buvo svarbu nelikti vieniems.

    Kiekviena mintis ar idėja turi ištakas ir svarbu, kaip ta mintis toliau gyvena. Gal šis premijos teikimas yra šioks toks ir Europos atgarsis. Europos Parlamente, kur man tenka pastaruoju metu dirbti, teko matyti Sergėjų Kovaliovą, klausytis jo žodžių iš tribūnos, kada jam kartu su kitais organizacijos „Memorial“ nariais buvo įteikta Sacharovo premija. 

    Kokią matote dabartinę visuomeninę politinę padėtį Rusijoje? Ar Europa, Jūsų manymu, skiria pakankamai dėmesio Rusijos demokratizacijai? Ar vakariečiai iš tiesų supranta, kas yra toji Rusijos „valdoma demokratija“ ir kur ji veda?

    Rusija yra didelė ir galinga valstybė. Sovietų Sąjunga sužlugo, tačiau jos karinis potencialas, branduolinis arsenalas yra milžiniškas – panašiai toks, koks buvo Šaltojo karo metais. Sovietų Sąjungos laikais buvo dvipolis pasaulis ir visi kalbėjo apie Ameriką su NATO sąjungininkais esančią prieš Sovietų Sąjungą ar Rusiją taip pat sąjungininkais. Dabar jau greičiau yra iškilusi Kinija, kaip ekonominė, karinė ir kartu strateginė galybė. Žinoma, yra ir didelis vienos valstybės – JAV – dominavimas pasaulio politikoje, tačiau pasaulis pamažu virsta į daugiapolį. Vis dėlto Rusija išliko stambi žaidėja, galinga valstybė, turinti ne tik branduolinį arsenalą, bet ir įvairių išteklių. Susimąstant apie tai, reikia pasakyti, kad tokią valstybę nėra lengva tvarkyti. Aš pabrėžiu tas mintis, kurios dažniausiai kyla Vakarų politikams – jie pasidaro tokią išvadą: geriau stabili Rusija, kad ir mažiau demokratiška, negu chaosas. Juk visada gali būti, kad režimui susilpnėjus, valstybėje gali įsivyrauti chaosas ir nežinia į ką atvesti.

    Be jokios abejonės, drauge neturime užmiršti vertybių ir demokratijos, kaip geriausio žmonijos išrasto, nors ir netobulo būdo valdyti. Svarbiausia ne tai, kad demokratija leidžia geriau ar blogiau valdyti didelę ar mažą šalį, – demokratijos pagrindinis ir svarbiausias nuopelnas, patikrintas per ne vieną šimtmetį, yra tai, kad ji garantuoja valdžių kaitą ir atsinaujinimą. Kitaip bet kuriai valdžiai užeina noras įvesti griežtesnę, einančią link autoritarizmo tvarką ir taip save amžinai įtvirtinti. Tokių požymių Rusijoje, deja, yra ir apie juos kalbėjo Sergėjus Kovaliovas. Tylėti negalima. Premijos laureatas savo kalbos pabaigoje lyg ir švelniai, ne įžūliai, ne garsiai, bet labai skaudžiai daugeliui Vakarų lyderių tiesiog pirštu parodė, kad Rusijoje jau yra paskirtas būsimasis valdovas, pristatytas suvažiavime patikinant, kad jis vėl valdys. Kitų valstybių vadovai turės jį sveikinti, turbūt ir sveikins „išrinkimo“ proga. Taigi, tam tikrą kompromisą su principais turės padaryti.

    Vakarų valstybės turi daug gabių, patyrusių politikų, turinčių didelę patirtį, didelius informacijos, žvalgybos išteklius. Jie už mus, kukliai tariant, žymiai geriau žino, kas dedasi Rusijoje. Negalima sakyti, kad vakariečiai yra naivūs ir nežino, kas yra Rusija. Taip manyti būtų visiškai naivu iš mūsų pusės.

    Vadinasi, padėtis žinoma ir ją mėginama prognozuoti. Kita vertus, priimama daug pragmatiškų sprendimų… Gali mėginti daryti vienokią ar kitokią įtaką, bet turi skaičiuoti, kokios bus pasekmės, ir žiūrėti, kas dedasi. Deja, ši pragmatiška politika kartais tampa ciniška. Prie tokių pavyzdžių priskirčiau buvusio Vokietijos vadovo pasisamdymą už turbūt neblogą algą „Gazpromui“, tiesiant vadinamąjį Šiaurės dujotiekį („Nord Stream“).

    Kita vertus, ES nemažai naudoja importo iš Rusijos, tad tenka derėtis su Rusijos vyriausybe dėl naftos, dėl dujų tiekimo. Naivu būtų galvoti, kad dėl vieno ar kito Rusijos žingsnio, Europa atsisakytų šio importo. Vis dėlto vertinant šias dvi priešingybes – būtinybę ir cinišką nukrypimą į pragmatizmą – reikėtų nepamiršti, kad ES yra toks forumas, toks mechanizmas, kur galima rasti išmintingus sprendimus. Daugelyje dabartinės energetikos politikos dokumentų tai atsispindi: ES energetinė politika turi būti derinama tarp valstybių narių, turi būti ieškoma alternatyvių kelių, teikiamas prioritetas alternatyviems šaltiniams, kad būtų išvengta priklausomybės nuo Rusijos ir jos diktuojamų sąlygų. Tokia yra ES politika Rusijos atžvilgiu ir ji yra pagrįsta. 

    Vis dėlto gal mes – tie, kurie ne taip seniai nusimetėme sovietinį jungą – galime padėti Europai iššifruoti tikruosius Rusijos politikos kodus?

    Minėjau, kad nemanytume, jog kiti yra naivūs. Kita vertus, matyt, kad bendraujant ne tiek su pačia Rusija, kiek su jos kaimynėmis, turint omeny Rytų kaimynystės politiką, mūsų patirtis labai praverčia. Vakarų politikai išties neįsivaizduoja, kaip jaučiamasi būnant didelėje, tiesioginėje Rusijos įtakoje. Kartais jų sprendimai būna pamatuoti emocijomis ar užslėpti pragmatizmu, nepakankamai subtilūs ar aiškūs. Todėl lietuviai, kaip ir kiti, kurie turi panašią patirtį, gali išmintingiau žvelgti į tą pačią Rusiją. Kartais tai pavyksta padaryti – ne propagandiškai, bet veikiant tiesiogiai, pavyzdžiui, tokią kaimynę kaip Baltarusija. Mes neturime ir negalime nutraukti ryšių su Baltarusijos visuomene, kokia ji bebūtų. Jei pasikeis režimas Baltarusijoje, lygiai taip pat visa visuomenė dalyvaus tame pasikeitime, ne tik atskiri opozicionieriai. Su kaimynais reikia bendrauti, kiek įmanoma, atvirai, tiesiogiai, tarp žmonių – aiškintis, kaip jie jaučiasi, ką jie patys mąsto. Tą patį galima pasakyti apie Rusiją, Ukrainą, Kaukazo šalis. Manau, kad čia mūsų patirtis tikrai yra naudinga. 

    S. Kovaliovas kalbėjo Lietuvos Seime – mums, lietuviams. Kas toje kalboje, Jūsų manymu, buvo svarbiausia? Ką mes turėjome išgirsti?

    Manau, kad svarbiausia, ne ką mes išgirdome S. Kovaliovo kalboje, o kaip mes išgirdome. Jis neatvyko mums pasakyti kažkokios naujos žinios, naujovės, kurios mes nebūtume iki šiol girdėję. Ar kažkokios netikėtai ypatingos minties apie Rusiją ar apie Lietuvą, Europą, ar kad toji mintis būtų visiškai nauja, turėtų naują mokslinę ar politinę reikšmę.

    S. Kovaliovas yra toks politikas, kuris nepaprastai reikalingas ir brangus todėl, kad yra nepriklausomas ir nevaržomas. Jis iš tikrųjų laisvas politinės sferos veikėjas, kuris tiek sovietų laikais, tiek ir dabar yra disidentas. Jam atvykus, įvyko nuoširdus pokalbis, ką labai retai galime girdėti tiek Lietuvos Seime, tiek Europos Parlamente. Jis pasakė savo nuoširdžius žodžius, gilius apmąstymus. Vien ko vertas yra jo pamąstymas kalbos pabaigoje, kai jis prisiminė savo mintis, pabrėždamas, kad tų minčių ilgai nesakęs. Beje, jas buvo galima nesunkiai nuspėti. Mes atgimimo laikotarpiu girdėdavome ne vieną kartą iš Rusijos demokratų tokias mintis. Ir štai po 20 metų taip subtiliai ir su pagarba S. Kovaliovas suformulavo, kad jis, pripažindamas mūsų teisę eiti į laisvę iš sovietų okupacijos, kurią Lietuvai buvo primetę rusai, vis dėlto apgailestavęs, kad mes išeiname, nes jis tam tikra prasme praradęs draugus, iš kurių galėtų pasimokyti. Ar netgi jis buvo pasiryžęs eiti paskui juos pirmyn, jei jie liktų Sovietų Sąjungoje ir visą šitą teritoriją vestų į geresnę ar europietiškesnę demokratiją. Tai iš tiesų yra labai subtiliai, labai paradoksalia forma pasakytas komplimentas Lietuvai. Reikia jį taip suvokti ir priimti, kad jis pripažino lietuvių tautos tam tikras kvalifikacijas, kad ji okupacijos metais išlaikė vertybes, kurių stigo kitiems, ir kad Lietuvai išeinant, jis jų pasigedo. Taigi galėtume taip pat paradoksaliai ir pratęsti, kad Sovietų Sąjunga, Lietuvai išėjus, pasidarė mažiau vertinga ir mažiau pajėgi eiti į laisvę ir kad jai, šiuo atveju – Rusijai, dabar reikia pagalbos.

    Tokių minčių teko girdėti prieš 20 metų, bet jas galima įvairiai vertinti: jomis galima piktintis, kad štai, kažkas nenori, kad mes eitume į laisvę. Bet S. Kovaliovas moka taip pateikti, kad visas Seimas tampa jo jaukaus, kultūringo ir gilaus pokalbio dalyviu. Tai yra Sergėjaus Kovaliovo vertė. ■

  • ATGAL
    Palaimintas nugalėjęs gerumu
    PIRMYN
    S. Kovaliovas - Lietuvos ir visos demokratinės visuomenės bičiulis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.