A. Stancikienė: Priimant sprendimus, reikėtų kelti kartelę | Apžvalga

Regionai

  • A. Stancikienė: Priimant sprendimus, reikėtų kelti kartelę

  • Temos: Įvykiai
    Regionai: Vakarų
    Data: 2011-05-30
    Autorius: "Apžvalgos" informacija

    A. Stancikienė. (M. Žilionytės nuotr.)

    Kalbiname į Šilutės miesto šventę atvykusią ir Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės sveikinimą šilutiškiams atvežusią LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narę Aureliją Stancikienę.

     Kaip jaučiatės atvykusi iš Lietuvos sostinės į kultūros sostinę?
    Turbūt reikėtų klausti, kaip jaučiuosi atvažiavusi iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją… Puikiai jaučiuosi, fantastiškai! Labai mielas šitas kraštas, žmonės labai malonūs, šilti, draugiški ir, kiek man yra tekę bendrauti per pastaruosius dvejus metus, tai tikrai nuostabus kraštas.

     Ką Jums asmeniškai reiškia Šilutė?
    Asmeniškai man reiškia labai daug, nes beveik visa mano vyro giminė iš tėvo pusės yra kilusi iš Šilutės. Vyro tėtis yra neseniai išleidęs knygą – prisiminimus apie Šilutę, nes besimokant vienuoliktoje gimnazijos klasėje, jis buvo tiesiog mokykloje suimtas ir ištremtas kaip politinis kalinys, tad mums labai daug reiškia šitas kraštas. Čia labai daug jo giminių ir, kai čia atvažiuojame, visada būname šiltai ir mielai sutikti.

     Norėtume paklausti kaip politikės, LR Seimo Aplinkos komiteto narės. Kokios mintys apie gamtos ir kultūros paveldą Jums kyla važiuojant į Šilutę? Kokios šio paveldo perspektyvos ir kokios problemos?
    Aš labai tikiuosi, kad kai bus kokia nors garbinga proga, pavyzdžiui, šiuo metu Šilutė švenčia 500 metų jubiliejų ir yra kultūros sostinė, tai valstybė tokia proga ne tik suteiks tam tikrą statusą, bet ir atkreips didesnį dėmesį į išlikusį kultūrinį paveldą. Šilutės krašte yra išlikęs unikalus kultūrinis paveldas: čia nepaprastai daug dvarų ir dvarviečių. Galbūt dauguma iš jų jau yra sunykę, bet aš manau, kad reikėtų tokias vietas tvarkyti išskirtinai ir galbūt pažymėti stendais ar informaciniais ženklais, šviesti žmones, kad čia, vidury plynų laukų, kadaise yra buvę išskirtiniai kultūros židiniai.
    Siekčiau šiek tiek didesnės pagarbos šitam kraštui. Negaliu pasakyti blogo žodžio apie vietinius žmones, jie Šilutę tikrai labai myli ir puoselėja, bet, matyt, iš centro būna nuleidžiama sprendimų, kurie man kartais sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, nuostabaus senojo kelio, kuris veda į Šilutę nuo pat Panemunės pilių, atvejis. Jei dabar važiuosite, to nuostabaus kelio, kuris, kaip karinės infrastruktūros paveldas, galėjo būti turizmo traukos objektas, nebėra – medžiai iškirsti, išrauti su šaknimis, buvę sąraminiai arkiniai tilteliai išardyti, ir visa tai padaryta ES lėšomis. Taigi labai gaila, kad ES, skirdama lėšas, nepasidomi, ar bus iš tikro saugomas, ar tik de facto gerinamas, bet iš esmės naikinamas paveldas. Juk naująjį kelią buvo galima nutiesti šalia, nenaikinant senojo.

     Ar tai reiškia, kad stinga dėmesio arba jaučiamas atsainumas iš centrinės valdžios? Ar dėmesingumo trūksta būtent iš savivaldybės pusės?
    Ne, aš savivaldybei priekaištų neturėčiau. Sakyčiau, kad trūksta tam tikro įsigilinimo, tiksliau tariant, kaip Jūs gerai pasakėte, jaučiamas atsainumas centre. Priimant sprendimus, vis dėlto reikėtų kelti kartelę. Patys šilutiškiai, kaip matote, nori kelti kartelę – ir kultūros sostinės vardo siekė, stengiasi priminti, kad jiems jau 500 metų, labai garbingas jubiliejus, bet norėtųsi, kad Vilnius ir ES struktūrines lėšas skirstančios institucijos lygiai taip pat tą kartelę keltų auščiau, o ne taikytų vienodą standartą visiems. Pavyzdžiui, minėtąjį senąjį kelią priskiria tam tikrai kategorijai ir „rėžia“. Reikėtų jautresnio, pagarbesnio požiūrio.

     Ką šiandien norėtumėte palinkėti Šilutės žmonėms?
    Šilutiškiams linkėčiau išsaugoti ir puoselėti tai, ką turi, neiti mūsų įprastu stiklinių dangoraižių, betono keliu. Šilutiškiai turi fantastišką Mažosios Lietuvos prieškario paveldą: krantinės grįstos akmenimis, gatvių grindiniai ne iš bet kokio, o tik iš vietinio skelto akmens, medžiai susodinti tam tikromis grupėmis. Čia dirbo žmonės, kurie labai mylėjo šį kraštą. Kokie nuostabūs pastatai! Mūriniai, fachverkiniai, raudonų plytų su čerpiniais stogeliais arba kalkėmis tinkuoti su aplink langelius išmūrytais plytų apvadėliais. Šis paveldas kasmet vis labiau nyksta, nes europietiškas standartas ir pigios technologijos jį nukonkuruoja. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jei susidės plastikinius langus, plastikine skarda apsidengs stogus ar pristatys modernų priestatą, tai bus įspūdinga.
    Visur reikia žinių, pagalbos žmonėms. Linkėčiau, kad savivalda, būdama arti žmonių, padėtų jiems suprasti, ką jie turi ir ką myli. Mylėti jie myli, bet reikia tik padėti suprasti, ką.

  • ATGAL
    A. Bumblauskienė: šilutiškiai labai myli savo kraštą
    PIRMYN
    Š. Laužikas: Šilutė yra labai dinamiška
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.