Afrikos tapatybės renesansas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Afrikos tapatybės renesansas

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-06-21
    Autorius: Edita Mieldažė

    Diskusijos „Šiuolaikinio Afrikos identiteto paieškos“ pranešėjai: (iš kairės) Amanda Hammar, Chenjerai Hove, Gediminas Degėsys, Wandile Kasibe. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Kokia Afrikos vieta pasaulyje? Kokie yra pagrindiniai iššūkiai iš naujo apibrėžiant Afrikos tapatybę ir kovojant su plačiai paplitusiais stereotipais apie atsilikusią, priešišką ir necivilizuotą Afriką? Ar Afrika iš tiesų pajėgi atkurti savo tapatybę? Į šiuos ir  kitus klausimus bandė atsakyti „Afrikos dienų“, vykusių Lietuvoje gegužės mėnesį jau antrus metus iš eilės, dalyviai: Kopenhagos universiteto Afrikos studijų centro profesorė Amanda Hammar, Leicesterio universiteto lektorius Wandile Kasibe (Pietų Afrikos Respublika (PAR), rašytojas Chenjerai Hove (Zimbabvė) ir kiti pranešėjai.

    Afrikos tapatybės

    Dauguma Afrikos šalių yra daugiataučiai ar daugiagenčiai politiniai dariniai. Kolonijinė valdžia dirbtinai sujungė keletą etninių ir gentinių grupių į vieną administracinį vienetą ar valstybę. Po kolonizacijos nacionalinių judėjimų lyderiai, kurie tapo Afrikos valstybių lyderiais, turėjo suvienyti šias heterogenines grupes į tautas-valstybes, kad išlaikytų naujų valstybių nubrėžtas ribas. Taigi kuriantis pokolonijinei Afrikai, svarbiausiais tautų kūrimo teiginiais tapo „viena tauta, viena valstybė“ ir „tautinė integracija“. Afrikos dienų svečias, rašytojas ir poetas Chengerai Hove iš Zimbabvės, prieš 11 metų už savo kritinius atsiliepimus apie Zimbabvės diktatorių Mugabvę buvo ištremtas iš šalies ir dabar gyvena Norvegijoje. Diskusijoje apie Afrikos tapatybę, surengtoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių institute, Ch. Hove teigė, kad kalbėdami apie Afrikos tapatybę, žmonės rizikuoja, nes reikia kalbėti apie ,,tapatybes” – „Afrika yra per didelė, kad ją būtų galima sukišti į vieną dėžę“. Rašytojas pridūrė: ,,Jeigu jūs pažvelgsite į Angolos istoriją, tai nėra ta pati PAR, Zimbabvės, Sudano, Egipto ar Etiopijos istorija. Istorija skirtinga ir jų tapatybė skirtinga.“ Tapatybė taip pat susijusi ir su kalba bei galios santykiais. Ch. Hove užsiminė, kad jo šeimoje kalbama keturiomis kalbomis, o jo tėvų – net septyniomis. Pasak jo, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Nigerija, turi daugiau kaip 500 kalbų, PAR  yra 11 oficialių kalbų. Dar 1995 m. Kanados politinės filosofijos profesorius Willis Kymlicka, žymus savo darbu apie multikultūralizmą, suskaičiavo, kad 184 nepriklausomose valstybėse buvo apie 5000 etninių grupių ir 600 pagrindinių kalbų. Analizuodamas tapatybės ir galios santykį, Ch. Hove teigė: ,,Jeigu pažvelgsime į galios suvokimą Zimbabvėje, tai šis santykis bus kitoks nei PAR ar Alžyro, nes šias valstybes sudaro skirtingos visuomenės, kurios turi skirtingą priėjimą prie valdžios. Štai kodėl mes turime tiek diktatorių Afrikoje.“

    Praeities svarba

    Afrikietiškų drabužių pristatymas (parduotuvė „Matihana“). (Simonos Džermeikaitės nuotrauka)

    Kitas „Afrikos dienų“ svečias Wandile Kasibė – jau trečiojo magistro laipsnio siekiantis jaunas mokslininkas, kilęs iš PAR ir šiuo metu dėstantis Leicesterio universitete Jungtinėje Karalystėje. Jam asmeniškai tapatybė yra tai, kaip jis save apibrėžia: „Mes turime potencialią užduotį apibrėžti, kas esame.“ Kalbėdamas apie Afrikos tapatybę, mokslininkas akcentavo, kad Afrikos tapatybė yra ne tai, kas suformuota už žemyno ribų, Afrika pati turi formuoti savo tapatybę, kas ji yra. W. Kasibė sakė, kad kai kalbame apie Afriką, būtina kalbėti apie ją iš istorinės perspektyvos. Pasak Leicesterio universiteto lektoriaus, praeitis yra dabarties ir ateities dalis, ir ,,tu niekada negali žinoti, kur esi, jeigu nežinai, iš kur atėjai. Tu negali žinoti, kur eiti tolyn, jei nežinai, kur dabar esi. Kai žinai, kur esi, gali prognozuoti savo ateitį. Žmonės dažnai pamiršta savo praeitį, kuri daugiau nesikartoja. Tai klaida.“

    Stereotipai

    Pasak W. Kasibės, kai mes kalbame apie Afriką su kitais, dažniausiai negatyvūs aspektai apie Afriką nusveria pozityviuosius. Anot jo, nepaisant to, kad Afrika traktuojama kaip žemynas, iš kurio kilo kitos civilizacijos, kad tai yra civilizacijos lopšys, ji kitų, Vakarų, suvokiama kaip atsilikusi. W. Kasibė teigė, kad reikia vengti klasikinio Vakarų požiūrio į Afriką. Esą ,,Afriką galima išnaudoti, kad su ja galima elgtis bet kaip, nes ji neišsilavinusių, beraščių žmonių vieta.” Jis sakė, kad Afrika nėra atsilikęs, necivilizuotas žemynas, kur gyvena tik zebrai ir žirafos. „Afrika yra

    Tarptautinio pripažinimo sulaukusios atlikėjos iš Zimbabvės Chiwoniso koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje. „Afrikos dienose“ koncertą pristatė „Gera muzika gyvai“. (Igno Pavliukevičiaus nuotrauka)

    besivystanti šalis, besivystantis žemynas. Joje skirtingos kultūros ir gyvenimo būdai <…>. Yra puikių istorijų apie Afriką. Turėtume jas išgirsti.“ Su šia mintimi apie istorijas (tarp jų ir gerąsias) iš Afrikos sutiko Kopenhagos universiteto Afrikos studijų centro profesorė Amanda Hammar. Ji savo pranešime atkreipė dėmesį, kad daug kas apie Afriką nepasakoma arba pasakoma neigiamai. ,,Kai pradėjau dėstytojauti Kopenhagos universitete, iškart pasakiau savo studentams, kad Afrika turi būti ypatingai pažymėta, t. y. nesupraskite visko kaip duotybės, kai kalbama apie Afriką.“ Anot profesorės, svarbu, kurią istoriją apie Afriką ir kaip norima pasakoti. ,,Kai pasakojime detaliai nusakomos vieta ar kitos detalės, tai suteikia galimybę iš labai arti pažvelgti į istoriją. Detalės gali jums pasakyti labai daug apie pasaulį“, – pabrėžė A. Hammar. Be to, ji atkreipė dėmesį, kad daugelis Afrikos lyderių, kaip antai Zimbabvės diktatorius Mugabvė, monopolizavo istorijas apie savo šalį, jos žmones. Galiausiai A. Hammar retoriškai baigė savo pranešimą, klausdama: „Pagalvokite apie tai, kas kuria istorijas apie Afriką, kas jas finansuoja ir tiria?“

    Neparašyta Afrikos istorija

    Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantas Gediminas Degėsis, taip pat dalyvavęs kartu su svečiais paskaitoje apie Afrikos tapatybę, atkreipė dėmesį į tai, kad Afrikos tautos neturi parašytos istorijos. Šią G. Degėsio mintį papildė ir istorikas iš Čikagos (Saint Xaviero universiteto) Michaelis LeFlemas. Pasak jo, viena iš priežasčių, kodėl afrikiečiai neturi savo istorijos, yra ta, kad Afrikos istorikai rašo savo tautų istorijas, todėl, rašant bendrą Afrikos istoriją, sunku išvengti subjektyvumo. Be to, nemažai lemia ir Vakarų mokslo tradicija ir eurocentristinis požiūris į Afriką. ,,Afrikos istoriją per amžius veikė išorės jėgos. Tai ir musulmonų istorikai, kurie keliavo į Afriką VIII–XV a., ir Europos keliautojai, tyrinėję Afriką, ir vokiečių filosofo G. W. Hegelio XIX a. plačiai išpopuliarėjęs Afrikos kaip „tamsaus“ žemyno apibūdinimas, kurio iki šiol yra sudėtinga atsikratyti jau pokolonijinei, iš europiečių valdžios išsivadavusiai Afrikai“, – teigia M. LeFlemmas. Jo požiūriui pritaria Kamerūno intelektualas Achille Mbembe, savo knygoje „On the Postcolony“ rašęs apie tai, kad Vakarų mokslininkai sukūrė Afriką kaip istorinį konstruktą iš ankstesnių Afrikos, kaip priešo ir necivilizuoto darinio, junginių ir šį seną mąstymą perkėlė į XX amžių. Pasak jaunojo mokslininko ir poligloto G. Degėsio, vienas iš būdų labiau suprasti neparašytą Afrikos istoriją ir vengti Vakarų mokslo įtakos, kalbant apie Afrikos tapatybę, tai pažvelgti į jos kalbas, kurios vienos geriausiai atskleidžia įvairialypę Afrikos tapatybę. Suskaičiuota, kad Afrikoje, kurioje 56 valstybės, kalbama 900 kalbų.

    PAR

    Savo paskaitoje „Juodosios Afrikos literatūra“ rašytojas, poetas Chenjerai Hove apžvelgė Juodosios Afrikos literatūrą, esminius jos raidos etapus, pagrindinius autorius ir jų kūrinius. (Manto Pelakausko nuotrauka)

    Pietų Afrikos Respublika, kurioje gyvena apie 44 mln. gyventojų, yra heterogeniška Afrikos valstybė. Turint omenyje skirtingas kalbines PAR grupes, kurių oficialiai yra 11. Jas sudaro kalbantys bantu kalba ir žmonės su europietiškomis šaknimis – afrikanai (PAR baltųjų tauta, kalbanti afrikanų būrų kalba), anglakalbiai, portugalai ir vokiečiai, taip pat spalvotieji, khoikhoin, bušmenai ir atvykėliai iš Azijos. Kalbantys bantu kalba yra skirstomi į nguni kalbos pogrupį (xhosa, zulu, swazi, ndebele), sotho pogrupį (šiaurės sotho, pietų sotho ir tswana), venda ir tsonga pogrupius. Kiekviena iš šių išvardytų PAR kalbos grupių turi atskirą etninę tapatybę su istoriškai priskiriama tėvyne/teritorija. Be to, kiekvieną iš šių  kalbinių grupių sudaro gentys. Pavyzdžiui, tarp zulu tokių genčių yra 289, tarp šiaurės sotho – 130, o xhosa – 173. Dauguma šių genčių žmonių negyvena savo istoriškoje tėvynėje, nes emigravo į miestus, genami skurdo ir siekio užsidirbti.

    Po genčių karų su britais, po Antrojo pasaulinio karo PAR įsigalėjo britų baltųjų vyriausybė, valdžiusi šalį 1948–1990 m. rasistiniais pagrindais. Šios sistemos (apartheido) esmė buvo ta, kad kiekviena rasė turėjo tik jai skirtas vietas: ištisi miestai buvo priskiriami kuriai nors rasei. Net PAR parlamentas ir tas buvo trejų rūmų, kuriuos užpildė vis kitos rasės atstovai (juodaodžiai apskritai neturėjo nacionalinės atstovavimo teisės). Taigi britų valdoma PAR buvo nevienodai išsivysčiusi ir susiskaldžiusi. Buvo prieita netgi iki to, kad buvo draudžiamos mišrios santuokos, kitų rasių lankymaisi ar gyvenimas baltųjų teritorijose. 1992 m. apartheidas buvo panaikintas ir 1994 m. PAR įsigalėjo demokratinė santvarka. Nelsonas Mandela tapo pirmuoju juodaodžiu prezidentu. Buvo sukurta nauja PAR konstitucija, grįsta demokratinėmis vertybėmis, lygybe, laisve, taip pat imtos propaguoti Afrikos vertybės, vadinamos vienu žodžiu „ubuntu“, reiškiančiu žmogiškumą. Galiausiai imta kalbėti apie visos, ne tik PAR, Afrikos renesanso idėją. Ar šis atgimimas įmanomas?

    Afrikos renesansas

    „Afro drum and dance show“ su ugnies fakyrais „Ugnies ženklai“ Konstantino Sirvydo skvere Vilniuje. (Igno Pavliukevičiaus nuotrauka)

    W. Kasibė, paklaustas, ar Afrikos žmonės pasirengę Afrikos tapatybės renesansui, pabrėžė, kad Afrikos žmonės visada buvo entuziastai: ,,Žmonės visada rėmėsi gera dvasia, kovojo su blogiu, su vergove, su kitais žmogiškumą žeminančiais dalykais. Mes, afrikiečiai, pajutome viltį, kad Afrika yra aukščiau už visus šiuos Vakarų pažeminimus.“ Leicesterio universiteto lektorius akcentavo, kad Afrikos tapatybės renesansui reikia politinių lyderių geros valios: ,,Iš mūsų politinių lyderių reikia daugiau geros valios, kad būtume ir dirbtume kartu tam, kad galėtume pajungti visus įmanomus išteklius Afrikos svajonių išsipildymui.“ Taigi Afrikos renesansas yra neatsiejamas nuo afrikiečių tarpusavio dialogo ir supratimo, nes pirmiausia tapatybė yra susijusi su savęs pažinimu: kai pažinsi geriau save, bus lengviau pažinti ir kitą.

  • ATGAL
    Neaiški drama gražiame Vilniuje
    PIRMYN
    J. Urbanavičius: retus ir nykstančius gyvūnus saugo įstatymas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.