Aivaras Veiknys: Svarbu ne tik tai, ką noriu papasakoti eilėraščiu, bet ir tai, kas bus papasakota visa knyga | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Aivaras Veiknys: Svarbu ne tik tai, ką noriu papasakoti eilėraščiu, bet ir tai, kas bus papasakota visa knyga

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Aivaras Veiknys (Nuotrauka iš asmeninio A. Veiknio archyvo)

    Šį mėnesį siūlome susipažinti su Aivaru VEIKNIU. Šiemet „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio metu jis buvo apdovanotas Jaunojo Jotvingio premija už antrąją savo eilėraščių knygą „Paukštuko liudijimai“. Kai poetas nedalyvauja literatūriniuose vakaruose, didelę dalį savo laiko praleidžia kartu su šeima nedideliame Vandžiogalos miestelyje. Poezijos skaitymo vakaro proga atvykęs į Vilnių, A. Veiknys sutiko pabendrauti ir pasikalbėti apie kūrybą, kritiką, paukštuką ir jo keliones, namus bei skirtinguose darbuose įgytas patirtis. „Ap­žvalgos“ skaitytojams taip pat siūlome perskaityti naujus, dar niekur nepublikuotus A. Veiknio eilėraščius.

    Viename interviu minėjai, kad konkuruoji tik su pačiu savimi? O kaip su kritika? Ar Tau ji svarbi?

    Kritika man labai svarbi, tačiau ji turi būti konstruktyvi, o ne vien tik kritika dėl kritikos, kai silpnesni vieno autoriaus eilėraščiai lyginami su stipresniais kito autoriaus eilėraščiais ir panašiai. Apskritai, lyginimas, dirbtinis įtakų ieškojimas mane erzina. Vienintelis poetas, kuris vis dar mane įtakoja, tai mano tėvas. Nesvarbu, kad per visą savo gyvenimą jis neparašė nė vieno eilėraščio, tačiau visa tai, kas manyje kunkuliuoja ir ką bandau išlaisvinti, išrašyti, yra nuo mano tėvo.

    Kalbant apie tikrus poetus, man svarbūs tie autoriai, kurių tekstai ne tik su mintimi, bet ir turi griežtą vidinį ritmą, nors eilėraštis gali būti ir visiškai nerimuotas. Pavyzdžiui, pradedant Jonu Strielkūnu ir baigiant Mindaugu Nastaravičiumi. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad seku jų pėdomis. Kito poeto net ir norėdamas niekada neperšoksi, nes jo patirtis – tai ne tavo patirtis. Žinoma, gali išmokti jų technikos, parašyti eilėraščių jų maniera, bet kam to reikia? Man tikrai ne, geriau jau išjungsiu kompiuterį, nei imituosiu kitus. Svarbiausia, kad pačiam kažkas viduje sukirbėtų, suskaustų.

    Kitados žurnale „Pašvaistės“ publikuotame straipsnyje kalbėjai apie poeto misiją. Kaip atradai savąją?

    Būdamas labai jaunas, visiškai nesidomėjau poezija, ji man egzistavo tik tiek, kiek to reikalavo privaloma lietuvių kalbos programa mokykloje. Tuo metu lankiau krepšinio treniruotes, rinkau lipdukus su šios sporto šakos žvaigždėmis. Ir jeigu man, penkiolikmečiui, kas nors būtų pasakęs, kad ateityje rašysiu poeziją, būčiau nepatikėjęs.

    Antra vertus, vis dar tikiu, kad kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina su jam skirta misija. Mano misija, galvoju, parašyti bent keletą gerų eilėraščių, kurie galbūt išliks po manęs ir kažką duos kitiems. O gyvenimas tiesiog tai pasufleravo, nes jeigu jis būtų buvęs gražus, pozityvus, tikriausiai ir toliau varinėčiaus po aikštelę kamuolį. Bet ne, turėjau patirti ne vieną smūgį, kad įšokčiau į teisingą vagą.

    Ar tiesa, kad pirmąją savo knygą „R aktai“ išleidai už banko suteiktą paskolą?

    Tuo metu buvau katilų apmūrytojas, dirbau elektrinėje. Kadangi kolektyve buvau jauniausias, tai ir uždirbdavau mažiausiai, nors kiti dažniau darbe gerdavo nei dirbdavo. Nežinau, kodėl sugalvojau leisti knygą, galbūt norėjau pasauliui įrodyti, kad nesu vien paprastas statybininkas. Taigi nuėjau į banką ir pasiėmiau 2000 litų paskolą. Gaila, kad tuo metu literatūriniame pasaulyje buvau visiškas niekas, neturėjau su kuo pasitarti, pasitikrinti, ko verti tie eilėraščiai. Priešingu atveju būčiau neskubėjęs.

    Antra vertus, dėka „R aktų“ susipažinau su dabar geru bičiuliu Rimvydu Stankevičiumi, kuris 2007 metais, vykstant Poezijos pavasariui, atvažiavo į Elektrėnus su savo „Tylos matavimo vienetais“. Taigi prisėlinau ir pakišau jam tą savo knygutę. Po pusmečio jis pasiūlė paragauti žurnalisto duonos „Respublikoje“.

    Tavo darbo patirtis labai įvairi. Kaip Tavo kūrybą pakeitė sunkus fizinis darbas?

    Jeigu visi mano draugai būtų tik rašytojai, su kuriais susitikęs kalbėčiau tik apie literatūrą, knygas, festivalius, tikriausiai išprotėčiau. Dirbdamas statybose ar toje pačioje lentpjūvėje, suradau žmonių, su kuriais galiu kalbėtis apie paprastesnius dalykus, ir tai man kaip atsvara.

    Antra vertus, dirbdamas tokiose vietose, pamačiau daug nesiskaitymo su žmonėmis. Daug kas kalba labai gražiai, kad egzistuoja lygios teisės, kad žmogus – aukščiausia vertybė, kurią reikia gerbti ir visa kita, bet realybėje to nėra. Lietuvoje, o tikriausiai ir užsienyje, egzistuoja nelygybė, kai turtingas žmogus ne tik negerbia, bet tiesiog nesiskaito su paprastu žmogumi. Pavyzdžiui, lentpjūvėje žmones gali nuvaryti nuo kojų, gali reikalauti dirbti 10, 12 valandų ir tikrai niekas neateis ir darbininkams nepasakys, kad jūs gerai dirbate, mes jums pakelsime algą. Aš eidavau pas valdžią ir prašydavau, kad tam ar tam žmogui pakeltų algą. Man atkirsdavo, kad jei jie patys neateina, vadinasi, jiems nereikia. Niekam nerūpi, kad galbūt tas paprastas žmogus bijo, dauguma jų nedrąsūs, sunkaus gyvenimo užgniaužti. Vaikystėje galvojau, kad kreivi kaimynų žvilgsniai dėl alkoholikų tėvų užaugus pasikeis, galvojau, kad baigsiu mokyklą, išvažiuosiu studijuoti ir viskas pasikeis, bet nė velnio niekas nepasikeitė. Žurnalistu dirbau trejus metus ir per visą tą laikotarpį laikraščio savininkas nesušaukė nei vieno bendro susirinkimo. Tik po trejų metų paklausė, kuris čia Aivaras? Jis manęs net iš veido nežinojo…

    Ačiū Dievui, turiu dvi dukras, tai bent jos, viliuosi, bus žavios, supratingos, mokančios atjausti, padėti, kam reikia. Tikiuosi, kad taip bus, tikiuosi, kad net ir man jos kada nors atleis, nesmerks, kad užsidaręs virtuvėje dirbdavau savo darbą ir dažnai joms skirdavau per mažai laiko.

    Savo darbo kabinete – virtuvėje, Vandžiogaloje (Nuotrauka iš asmeninio A. Veiknio archyvo)

    Ko, išvykęs iš sostinės, pasiilgsti?

    Čia beveik kaip užburtas ratas. Būdamas Vandžiogaloje, labiausiai pasiilgstu savo bičiulių iš Vilniaus, intelektualesnių pokalbių, juokingų nutikimų drauge ir panašiai. Važinėdamas po festivalius, būdamas Vilniuje ar Elektrėnuose, imu ilgėtis namų. Dažnai susimąstau, kas tie namai? Ar konkreti vieta? Ar žmonės? Ar prisiminimai? Vandžiogala man nėra namai. Greičiau žmona ir vaikai. Dar virtuvė, kuri kartu yra ir darbo kambarys, čia glaudžiasi mano knygos, įvairūs suvenyrai iš festivalių ir renginių, kabo vaikų nuotraukos. Žinoma, kaime susiradau ir kelis draugus, su kuriais visada maloniai susitinku.

    Ką manai apie tuos, kurie sako, kad literatūrinis pasaulis Lietuvoje yra uždaras?

    Jeigu nieko neveikčiau, o tik sėdėčiau namie, tai man visas pasaulis būtų uždaras. Praktiškai visi literatūriniai renginiai Lietuvoje nemokami, informacijos apie juos labai daug, tereikia noro ateiti.

    Antra vertus, neseniai vykusių skaitymų Prezidentūroje metu viena garbaus amžiaus klausytoja viešai nusivylė, kad šiuolaikiniai poetai nerašo kaip Salomėja Nėris. Galbūt vyresnio amžiaus žmonėms sunku suvokti, kad kaip keičiasi kasdienė mūsų kalba, taip keičiasi ir literatūrinė kalba. Arba žmogus, kuris priekaištauja, kad mes nerašome apie tėvynę. Toks žmogus tiesiog užstrigęs praeityje, jis nesupranta, kad buvo laikai ir buvo poetų, kurie apie ją rašė. Dabar kiti laikai ir kitos temos, galų gale kitokia poezijos užduotis. Ji nemirė kartu su Sigitu Geda ar Jonu Strielkūnu. Viskas šioje žemėje pamatuota svarstyklėmis, ir jeigu išėjo didis kūrėjas, tikiu, kad kažkur gimė kitas, kuris jį atsvers.

    Kaip atsirado „Paukštuko liudijimai“, paukštukas? Ar dar liko nepanaudotos medžiagos? Kaip atsirinkai eilėraščius?

    „Paukštuko liudijimuose“ yra 60 eilėraščių, apie 80 liko archyve. Maždaug prieš dvejus metus supratau, kad pagrindinė šios knygos tema turi būti namai, santykiai su tėvais, skaudžių patirčių bei atradimų temos. Dėliodamas knygoje esančius eilėraščius, jų nesudėjau bet kaip, struktūra yra labai svarbi. Man svarbu ne tik tai, ką aš noriu papasakoti vienu ar kitu eilėraščiu, bet  ir tai, kas bus papasakota visa knyga. Kas tas paukštukas? Kažkoks sutvėrimas, kuris prasikalė iš savo lukšto, atsimerkė ir dairosi aplink. Ką jis mato, tą ir liudija. Tačiau tas paukštukas nėra Dievas, jis neaplėks viso pasaulio, jo gyvenimas jam dar prieš akis. Galbūt dabar jis apskrido savo kiemą ir aprašė tai, ką jame pamatė. Jis dar turi laiko, galbūt po šių liudijimų jis kirs šią kiemo sieną ir išvyks kažkur kitur. Galbūt net į tą pačią Norvegiją, į tuos miškus, augančius ant akmenų ir parašys tai, ką jis ten matė. Žiūrėsim, man ir pačiam labai įdomu, nes aš nežinau, kas ir kaip ten bus. Galbūt, jis kada nors spjaus ir sakys: aš daugiau nenoriu to liudyti, tegul kiti apie tai rašo. Žodžiu, daug kas gali nutikti.

    Prie Rašytojų sąjungos su bičiuliais poetais. Iš kairės: Mindaugas Nastaravičius, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus ir Rimvydas Stankevičius. (Sauliaus Venckaus nuotrauka)

    Ar dažnai susimąstai apie poezijos ribą?

    Kas yra kūryba? Gali prisigalvoti įvairių siurrealistinių metaforų, galbūt tai modernu, šiuolaikiška, gal tai ir yra poezija. Paimkime visus mano eilėraščius ir tarkime, kad pasakysiu, kad viskas juose yra išgalvota. Aš rašau, kad lyrinis herojus eina vogti žvakių, aišku, jau atsirado žmonių, kurie sako, kad tu ten ėjai vogti žvakių. Kas, jeigu aš viską šioje knygoje sugalvojau? Kas tada tai bus – patirtinė poezija ar fantastika? Skaitytojas neturi galvoti apie jokias ribas, tiesiog galbūt pabandyti atrasti kažką artimo, atpažįstamo, išjausto. O kas poeziją daro poezija, vieno atsakymo nėra. Turėk ką pasakyti ir tu gali būti rašytojas, gali rašyti romanus, apsakymus, noveles, o poezijoje dar reikia ir muzikinės klausos. Poezijos kalba vis dėlto dar yra ritminga kalba, turinti vidinį pulsavimą.

    Kokia buvo paskutinė perskaityta knyga, kuri Tave sukrėtė? Kuo pats šiuo metu gyveni?

    Pietų Afrikos Respublikos rašytojo Om. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“. Barbaro sąvoka tinka ir mūsų visuomenei, nes barbaras yra ne tas, kuris gyvena už civilizuoto gyvenimo, miesto sienų ir vis ketina tave užpulti, bet barbaras esi tu pats, kuris, išėjęs už miesto sienų, nužudysi nekaltą moterį. Nežinau, kaip žmonės reaguoja, bet paprasti staklininkai, statybininkai švenčių laukia ne todėl, kad būtų labai tikintys, bet šventės jiems visų pirma yra todėl, kad yra daugiau laisvų nuo darbo dienų. Aš norėčiau, kad šventinę nuotaiką keltų ne vien tai. Su žmona esame susituokę jau penkerius metus ir jos tėvai mane išmokė pradėti džiaugtis. Man vis dar drovu, kai mes susėdame su šeima ir pradedame keistis dovanėlėmis, nes mano gyvenime to nebuvo, nebent mokykloje. Džiugu pabūti su šeima, vaikais, gauti kokį gražų megztinį. Paskutiniu metu, jei man įvyksta kokie geri dalykai, stengiuosi, nors ir tyliai, kai niekas negirdi, padėkoti – nežinau, ar angelams, ar Dievui. Jei perskaitau gerą knygą, visada ją pabučiuoju. Poezija yra nišinis reikalas, ir jei į literatūros vakarą ateina penkiasdešimt, dvidešimt žmonių, mane tai džiugina. Galime visi nemeluoti ir pasakyti, kad rašome ne į stalčių. Aišku, rašydami galbūt negalvojame apie skaitytoją, bet, konstruodami knygą, apie jį galvojame. Visos tos premijos šiek tiek pamalonina širdį. Aišku, jokie diplomai ar premijos nepadės parašyti gero eilėraščio, bet tai gražus prisiminimas, tačiau vien prisiminimais gyventi negalima. Žvelgiu į ateitį, pradedu konstruoti būsimą knygą, atsirado naujų eilėraščių, spėjau sugalvoti net knygos struktūrą. Aš žinau, kad jei šiuos planus įgyvendinsiu, mirsiu laimingas, galėsiu pasakyti, kad šiame gyvenime padariau viską, kas buvo mano jėgoms.

  • ATGAL
    Aivaro Veiknio kūryba
    PIRMYN
    Simono Bernoto kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.