AIŽĖJANTI ŠENGENO ZONA: HIBRIDINĖS GRĖSMĖS | Apžvalga

Įžvalgos

  • AIŽĖJANTI ŠENGENO ZONA: HIBRIDINĖS GRĖSMĖS

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Romena ČIŪTIENĖ

    Į Europą plūstantys migrantai nėra tik šią vasarą kilusi problema. Apie ją jau keleri metai visai bendrijai trimituoja pietinės Europos šalys. Pastaruosius kelerius metus kasmet po beveik du milijonus pabėgėlių bei migrantų absorbuojanti 500 milijonų gyventojų turinti Europa tai priimdavo kaip sprangų kąsnį, kurį, beveik ignoruodama, sugromuliuodavo, beatsirandantį rėmenį užpildama paramos pabėgėlių programoms pinigais. Europa, viena vertus puoselėdama demokratines vertybes ir pagarbą žmogui, negalėjo tiesiog užtverti savo krantų ir sienų, taip fiziškai neleisdama kirsti Šengeno zonos atėjūnams, kita vertus, būdama istoriškai fragmentiška, ji iki šiol stokoja politinės valios spręsti pabėgėlių  problemas iš esmės už Europos Sąjungos ribų.

    Pabėgėliai veržiasi pro spygliuotą užtvarą Serbijos - Vengrijos pasienyje

    Žinoma, į abi šias problemas yra aktyviai ieškoma atsakymų ir vykdomos įvairios priemonės, tačiau tiek sprendimai, tiek jų įgyvendinimo rezultatai kol kas toli gražu nėra adekvatūs esamai situacijai. Liaudyje ironiškai sakoma, kad 90 procentų visų problemų išsisprendžia savaime, nesprendžiamos. Galima teigti, kad šiuo moto naudotasi ir iki šios vasaros, sprendžiant pabėgėlių problemas Europos mastu. Didžioji dalis Europos buvo įsitikinusi Šengeno zonos efektyvumu ir jos pakraščių saugumu, todėl dėmesys buvo nukreiptas į kitus iššūkius – finansinę pasaulio krizę, Graikiją, vėliau Ukrainą. Zonos saugumu buvo įsitikinęs ir „baltiškasis” jos kraštas, pats gan sklandžiai ir, dabar jau lyginant su pietų zona, labai skrupulingai pagal galiojantį reglamentą susitvarkęs su nepalyginti mažesniu, bet visgi nuolatiniu pabėgėlių srautu. Tuo metu, kai Baltijos šalys atsidėjusios gaudė kiekvieną nelegalą ir sąžiningai prisiimdavo pirmosios saugios šalies pareigas (pagal Šengeno zonos reglamentą, pabėgėliais privalo pasirūpinti pirma Šengeno zonos šalis, į kurią pastarasis pateko, nepraleidžiant jo toliau į kitas Šengeno zonos valstybes), Viduržemio baseine į šią praktiką žiūrėta pro pirštus: neturint galimybių atsitverti geležine uždanga, didžiulių administracinių pastangų ir pajėgumų reikalaujantis darbas, administruojant pabėgėlius, vykdytas fragmentiškai, galbūt greičiau imituojant nei nuoširdžiai siekiant efektyvumo. Kitaip tariant, pabėgėliams, patekusiems į Italiją ar Graikiją, buvo leidžiama tyliai keliauti tolyn. Tarnybos į tai žvelgdavo pro pirštus. Taip nesprendžiama problema sprendėsi savaime – pabėgėlių srautai palengva išsiskirstydavo didesniame plote – daugiausia Vokietijoje, D. Britanijoje, Švedijoje , likdami ir kitose ES šalyse.

    Kas gi įvyko šią vasarą? Bangomis svyravę pabėgėlių srautai staigiai išaugo tam tikruose taškuose – nuo Sirijos per Turkiją į Balkanus iki pat Vengrijos nusitęsė daugiatūkstantinis pabėgėlių srautas, kurį suvaldyti fiziškai tapo neįmanoma. Atskiros valstybės puolė gaivališkai taikyti atskiras priemones ir dėl bet kokių aktyvesnių ir šiurkštesnių veiksmų susilaukė pasaulinio pasmerkimo. Dar labiau, pabėgėliai ir migrantai, naudodamiesi Šengeno reglamento biurokratiniais niuansais, ėmė naikinti savo tapatybes – pakeles nusėjo suplėšytais dokumentais, taip bet kokiame registracijos punkte leisdami sau prisistatyti vis kitaip, keičiant amžių, tautybę, priežastis, dėl ko atvyko ir panašiai. Situacija tapo nevaldoma. Į pirmą planą išėjusi humanitarinės krizės rizika užgožė bet kokius kiek kompleksiškesnius požiūrius į galimas grėsmes.

    Karinė grėsmė Europoje realiai gresia tik pavieniuose regionuose, didžiojoje žemyno dalyje jos rizika maža arba labai maža.  Kilus kariniam konfliktui, ažiotažas būtų milžiniškas. Tačiau, jei netikėtai kilusio lokalaus karinio konflikto Europoje metu dauguma Europos valstybių dėl persipildymo pabėgėliais kentėtų nuo humanitarinių krizių, nevaldomai išaugusio nusikalstamumo bei gausiai pasipylusių terorizmo aktų ir  būtų užsiėmusios savo gaisrų gesinimu, tas konfliktas gali praeiti ir pusiau pastebėtas.

    Europoje šiuo metu tam kuriasi išties palanki terpė. Jei seniau atvykėlis į Šengeno erdvę kreipdavosi dėl vizos, būdavo tikrinamas (kad ir paviršutiniškai, bet visgi praeidavo procedūrą, o ir asmenų, negavusių vizos, skaičius nėra jau toks mažas), tai šiuo metu, tarp šimtų tūkstančių tapatybės neturinčių vyrų įsimaišyti teroristų stovyklose parengtiems kovotojams yra vieni niekai. Jie praeis sienas, pabėgėlių centruose susikurs naujas tapatybes, išlauks savo laiko, kol bus integruoti į europinę visuomenę ir pradės rutininį gyvenimą. Tuo pačiu bursis į kuopeles, seniai patikrintu ir be galo sunkiu atsekti tinkliniu metodu. Eigoje apsirūpins reikiamomis priemonėmis – ginklais, sprogmenimis. Jie nepatikrinti, jų registracija butaforinė, jų skaičius – tik maža kruopelė dideliame pabėgėlių sraute. Šią vasarą praleidus tokią bangą žmonių vienu metu, atrinkti, kas yra kas, bus ypatingai sunku. Ypač, kai per 70 procentų viso pabėgėlių srauto – suaugę vyrai.

    Šiandien dar nėra atsakyta, kas inspiravo staigų pabėgėlių srauto išaugimą ir jų koncentraciją atskiruose taškuose, bet diskusijos ar tai buvo koordinuoti, ar gaivališki veiksmai verda aršios. Netgi įvardijamos konkrečios šalys – kaltininkės. Jeigu priimtume prielaidą, kad buvo vykdomas konkretus planas, tuomet dėl parengtų teroristų infiltravimo į pabėgėlių tarpą net nereiktų abejoti. Laikantis šios prielaidos, galima būtų teigti, jog teroristinė fazė šioje epopėjoje dar prieš akis, o žinant tiek Islamo respublikos, tiek bendrai pasaulinio terorizmo turimą įdirbį, atakų pobūdį ir mastą prognozuoti sunku. Viena aišku, mastai turėtų būti linkę tik augti. Prie viso to nederėtų pamiršti, kad decentralizuotos teroristų kuopelės pagrindinai išsilaiko pačios – o tai reiškia išaugusius narkotikų srautus, prekybą ginklais ir žmonėmis ir bendrai organizuoto nusikalstamumo stiprėjimą.

    Dabar grįžkime į mūsų į Baltijos regioną ir modeliuokime situaciją čia. Visame Baltijos regione esama gan apčiuopiamos vadinamosios penktosios kolonos narių – nelojalių valdžiai piliečių, jaučiančių prielankumą kitai valstybei. Šios masės daugiau ar mažiau neorganizuotos, joms trūksta organizacinio įdirbio, finansų, o ir specialiosios tarnybos stebi bet kurį kiek aktyvesnį per padidinamą stiklą. Tam, kad mobilizuoti šią piliečių masę, reikalingas konfliktas ir jo eskalacija. Ir gerai parengti ar bent instruktuoti ir patyrę maištininkai. Didesnę jų grupę permesti iš kaimyninių šalių nėra taip paprasta. Baltijos regione veikia pakankamai efektyvi sienų kontrolė ir nei turistų autobusais, nei miško takeliais, nei kokiu kitu būdu didesnė masė prasibrauti nepastebėta neturėtų. Visai kita situacija būtų, jei šios vasaros pietinės Europos situaciją pakartoti Baltijos regione – kilus neramumams,  katastrofai ar kitai nelaimei kokioje kaimyninėje slavų šalyje staiga į Baltijos šalis plūsteltų keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių, o jau tarp jų – ir specialiųjų tarnybų auklėtiniai arba jų instruktuoti nemažą patirtį panašiuose konfliktuose įgiję karo šunys (tarptautinis žargoninis karo samdinių terminas). Didelis jauno ir vidutinio amžiaus vyrų skaičius, tapatybių nebuvimas ir bendra sumaištis juos ištirpdytų minioje ir leistų nekliudomai užsiimti savo operacijomis. Tvyrant visuotinei įtampai, skaldyti žiežirbas ir kurti gaisrus būtų pakankamai paprasta, kai esi tam ruoštas. Nėra išvaizdos, kalbos ar kultūrinio barjero. Juolab, kad prie pat sienos dislokuotos gausios konvencinės karinės pajėgos, bet kada pasirengusios įsiveržti ir gelbėti tėvynainį, o praminti kontrabandos takai leistų greitai organizuoti hibridinių konfliktų pradžiai pakankamą lengvąją pėstininkų ginkluotę. O kur dar išaugsiantis organizuotas nusikalstamumas, informacinės atakos, juodųjų pinigų srautų nukreipimas tinkamoms partijoms?.. Perpildyti Vakarai, patys sproginėjantys nuo teroristų atakų, tikrai neturės kada rūpintis regionu, kuris pats netenka valios priešintis.

    "Žalieji žmogeliukai" - naujasis hibridinio karo terminas

    Žinoma, tai juodžiausi scenarijai, šiuo metu labiau vertintini kaip teoriniai – be apčiuopiamų faktų, kad jie virsta realybe. Tačiau jie grįsti prielaidomis, kurias paneigti sunku. Nors iki šiol nesutariama dėl hibridinio karo apibrėžimo, po Krymo aneksijos ir Ukrainos rytų konflikto galima teigti, jog šiame straipsnyje išdėstytos pabėgėlių keliamos grėsmės yra vadovėlinis hibridinio karo pavyzdys. Todėl tokie scenarijai turi gulti ant stalo specialiųjų tarnybų kabinetuose, rengiant planus, vykdant tarpinstitucinį bendradarbiavimą ar spaudžiant juos rašančius analitikus. Jie turi virsti kriterijais ir indikatoriais, ankstyvojo perspėjimo sistemomis, nepriekaištingais sprendimo priėmimo mechanizmais, vadovėliais visuomenei bei aiškiais teisės aktais tam, kad reikalui esant, visi būtume pasiruošę. ■

  • ATGAL
    Būtini kompleksiniai pabėgėlių krizės sprendimai
    PIRMYN
    Kodėl broliai arabai nusisuka nuo Sirijos pabėgėlių?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.