Aktorė Jonė Dambrauskaitė: mes nedrįstame gyventi neužsiėmę | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Aktorė Jonė Dambrauskaitė: mes nedrįstame gyventi neužsiėmę

  • Data: 2012-02-29
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    "Mano didžiausia aistra dabar yra motociklas. Aš vienišė, tai motociklas man yra dar didesnis vienišumo įkūnijimas.", - sako aktorė Jonė Dambrauskaitė. (Nuotrauka iš asmeninio J. Dambrauskaitės archyvo)

    Jau senokai brendo mintis pakalbinti kurioje nors meno srityje besidarbuojančią jauną, kūrybingą, įvairiapusę, nuoširdžiai savo darbui atsidavusią asmenybę. Neapleido mintis, kad tokio formato pokalbis „Apžvalgos“ skaitytojui būtų įdomus ir naudingas pirmiausia tuo, kad atskleistų neapčiuopiamą ryšį tarp asmenybės nuostatų ir požiūrio į savo darbą, tam tikro charakterio savybių derinio ir akivaizdžios profesinės sėkmes. Todėl, kai tik pasitaikė proga pamėginti atskleisti nematomą menininko vidinį pasaulį ir išklausyti jo „kūrybinės sėkmės receptus“, jaukioje Vilniaus senamiesčio kavinukėje nedvejodama susitikau su jauna, perspektyvia, 23 metų sostinės Jaunimo teatro aktore Jone DAMBRAUSKAITE. Meluočiau, jei sakyčiau, kad ji man visiškai nepažįstama, tačiau sakyčiau tikrą tiesą, kad tokį nuostabų pokalbį su meno žmogumi jau seniai kada esu turėjusi. Paprastumas, nuoširdumas, talentas, įsiklausymas į giluminę klausimų esmę – visa tai lydėjo mane kalbantis su aktore J. Dambrauskaite.

    Kaip užaugai iki idėjos, kad tau reikia teatro?

    Kiek atsimenu, vaikystėje norėjau būti kirpėja ar lakūne – tada kaip tik Jurgis Kairys skrido po tiltu. Jis buvo mano idealas. Vėliau, kai rimčiau ėmiau galvoti, iki dešimtos klasės buvau tvirtai įsitikinusi, kad būsiu biochemikė. Tačiau netikėtai su drauge sugalvojom, kad aš noriu į šokį, o ji – į režisūrą. Na, ir pradėjau lankyti būrelius…

    Kokia buvo aplinkinių reakcija, kad biochemikė staiga nusprendė aktore tapti?

    Pirmoji visų reakcija buvo tokia: „Tu į aktorinį? Juk pelytė esi!“ Buvau nedrąsi, vos žodį pratardavau. Visiems buvo toks šokas.

    Taigi pradėjau lankyti pantomimos teatro trupę ir choreografijos mokyklą, pradėjau aktyviai šokti. Paraleliai dar baigiau muzikos mokyklą, fortepijono specialybę.

    Bet tėvai nevertė tavęs lankyti šių būrelių?

    Tėvai vaikystėje leido mane į gimnastiką ir muziką, bet jie niekada nevertė manęs viso to lankyti. Gimnastika nutrūko, nes pritrūko laiko, o muzika liko. Tokių argumentų, esą bus iš šios specialybės sunku pragyventi, tikrai nesulaukiau. Tėvai buvo visąlaik už tai, kad darbas turi teikti malonumą. Tikrai norėjau stoti į šokį, bet šokio kurso tais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nerinko.

    Kokie buvo reikalavimai stojant į akademiją?

    Stojamieji į akademiją labai sunkūs ir varginantys. Keturios paros streso. Išgyventi dar kartą to paties nesinorėtų. Reikalavimai stojant tokie: pirma, turi padeklamuoti eilėraštį, pasakyti prozos ištrauką, pasekti pasakėčią ar padainuoti dainą. Antroji užduotis – daina, šokis, etiudas. Tave tiesiog gali įvairiai klausinėti, čia labai daug improvizacijos. Ir taip kiekviename ture atkrenta žmonės. O jau trečiame ture su tais, kurie liko, turi bendrai parengti užduotis. Tam ruošiausi, atmintinai išmokau tekstus. Buvau pasirinkusi ištrauką iš Sauliaus Šaltenio novelės „Amžinai žaliuojantis klevas“.

    Kodėl Saulius Šaltenis?

    Jo tekstas man buvo toks artimas, taip patiko. Per stojamuosius manęs kaip tik paprašė prozos. Pradėjau tą ištrauką sakyti, ir man taip nuo jos gera pasidarė, nes žinojau, kad sakau teisingai, sakau iš savęs, labai nuoširdžiai. Kai išėjau, jaučiau, kad pirmą turą aš įveikiau.

    Per antrąją užduotį atrodė, kad pasirodžiau blogiausiai iš visų, nes mano stiprioji vieta buvo šokis, o man liepė sušokti kaip senai bobutei. Komisija norėjo išmušti iš vėžių.

    Išėjau, apsiverkiau ir galvojau – viskas. Nes buvau paruošusi šokį, galvojau, jeigu man leis jį parodyti, tikrai įstosiu. Neleido. Verkiau ant palangės, priėjo aktorius Arūnas Sakalauskas. Jis man sako: „Ko tu čia verki?“ Ir jis pradėjo mane kalbinti. Parodžiau jam savo etiudą, jis jį gerokai „sudirbo“. Bet vien jo dėmesys mane nuramino.

    Vis dėlto įveikiau antrą egzaminų turą, o trečiame vėl jaučiau, kad viską padariau gerai. Man patiko, ką aš dariau. Tai, matyt, jautėsi ir komisijai. Mūsų iš viso atrinko penkiolika. Tai buvo režisierių Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio kursas – aktoriai lėlininkai. Po atrankos per pokalbį kurso vadovai klausė: „Kodėl tu norėjai stoti į lėles?“ Atvirai prisipažinau, kad visai nenorėjau būti lėlių teatro aktorė.

    Nebuvo pasirinkimo, kur stoti?

    Nebuvo. Arba renginių organizatorė, arba lėlininkė. Na ir pagalvojau, galbūt lėlininke – rimčiau, nes renginiai asocijavosi su komercija, o aš norėjau teatro. Labai idealizavau šlovės ir viešumo nesiekiantį teatrą – taip įsivaizdavau tikrą meną.

    Visgi turėjo įvykti lūžis tavyje – norėjai šokio, o įstojai į lėles…

    Ne, taip baisiai nebuvo, nes lėlių praktiškai nematėme iki trečio kurso. Iš pradžių visi rengiami vienodai. Reikia iš surinktų žmonių išminkyti tešlą. Dėstytojai „sulygino mus su žeme“, kad vėliau sugebėtume atlaikyti psichologinį krūvį.

    Reikėdavo parengti etiudą pagal temas. Pavyzdžiui, pirmojo pusmečio temos buvo „menami daiktai“, „gyvūnėliai“. Turi parengti etiudą, kuriame būtų pradžia, įvykis, nuo kurio pasikeiti, ir pabaiga. Tokia istorija. Būdavo duoda užduotis po paskaitų važiuoti į ligoninę arba Kalvarijų turgų, stebėti, kaip žmonės ten elgiasi. Kad turėtumėm idėjų.

    Pirmame kurse viskuo tiki, priimi tai kaip būtinybę, darai viską aklai ir daug. Man tai labai patiko.

    Antrame kurse kūrėme vaikų ir senukų etiudus. Mūsų kursas buvo įdomiai „pagavęs“ šiuos charakterius. Mums patiems patiko. Tačiau ant šių laurų sėkmingai užmigome… Trečias kursas visada yra krizė. Iškyla egzistencinių klausimų, ką aš čia veikiu ir pan. (Tada pareiškiau, kad noriu gyventi ramiai ir dirbti vaikų darželyje). Ketvirtame kurse žmonės po truputį supranta, kad jie nieko nemoka ir ramiai baigia nieko nemokėdami. Pradeda normalią karjerą.

    Aktorės Jonė Dambrauskaitė ir Giedrė Giedraitytė spektaklyje "Labanakt, mama". (D. Matvejevo nuotr.)

    Visi baigę kolegos dirba teatre?

    Aštuoni dirba Vilniaus lėlių teatre, keturi – Kauno, vienas – Panevėžio J. Miltinio teatre, mes trise – Jaunimo teatre. Mūsų kursas labai sėkmingai įsidarbino.

    Kodėl Jaunimo teatras, o ne koks nors kitas? Ne Kaunas, o Vilnius?

    Gavau pasiūlymą dirbti Kauno lėlių teatre, o dėl sėkmingų gastrolių, vaidinant diplominius spektaklius, dviese su kolege buvom pakviestos ir į Kauno dramos teatrą ir Jaunimo teatrą. Turėjome rinktis. Aišku, lėlę pamilau, supratau, kad tai daiktas gyvas. Bet norėjau šokiui artimesnio teatro, „kūno“ teatro. Todėl lėlių teatras atkrito. Į Kauną labai norėjau grįžti – ten visada buvo ir bus mano tikrieji namai. Bet pasirinkimą lėmė tai, kad mūsų kurso vadovas buvo Algirdas Latėnas, drauge vadovavęs Jaunimo teatrui. Mes prie šio teatro buvome pripratę. Jis buvo siekiamybė. Jaunimo teatras buvo ohoho!..

    Kas tau yra teatras?

    Teatras pirmiausia yra kolektyvas. Atėjęs pas visai nepažįstamus žmones, kad ir koks būtum geras aktorius, nė pusės savo neparodysi. O čia, Jaunimo teatre, aktoriai buvo jau pažįstami, nes studijų laikais jau vaidinau viename spektaklyje. Manau, trupės palaikymas yra dalis vaidmens.

    Studijų metais vaidinai spektakliuose?

    Antrame kurse sugalvojau pastatyti šokio spektaklį „Homo SUM“. Padaviau paraišką į Menų spaustuvę. Finansavimo negavau. Tada nusiunčiau savo prašymą tarptautinio šokio festivalio Štutgarte, Vokietijoje, rengėjams, ir gavau teigiamą atsakymą. Nuvažiavau į Štutgartą, parodžiau savo šokį ir patekau į finalą. Nieko nelaimėjau, bet ir tai man jau buvo įvertinimas. Grįžau ir paskelbiau – štai aš buvau Štutgarte. Tada jau savi namai priėmė.

    Kokiuose dar spektakliuose be ,,Homo SUM“ vaidinai studijų metais?

    Besimokant trečiame kurse, Jaunimo teatre statė spektaklį ,,Vargšai aristokratai” (rež. Paolo Emilio Landi). Jame reikėjo muzikantės ir epizodinės virėjos vaidmens. Tai buvo pirmas žingsnis į profesionalią sceną. Taip susipažinau su Jaunimo teatru. Ketvirtame kurse dviese su kurso bičiule (akt. Giedre Giedraityte) sukūrėme spektaklį „Labanakt, mama“ (rež. A. Latėnas ir G. Storpirštis). Šis spektaklis mums atvėrė duris į Jaunimo teatrą.

    Ar spektakliai per laiką keičiasi?

    Spektaklis keičiasi kiekvieną kartą. Tu negali, pavyzdžiui, ateiti techniškai suvaidinti „Labanankt, mama“ spektaklio, jis aktorinis. Galų gale mes vaidiname dviese. Nori nenori kitos aktorės emocijos veikia mane. Mes – gyvas organizmas.

    Ar gali pasakyti: ,,Man nėra šiandien nuotaikos vaidinti, todėl nevaidinsiu“?

    Jokiu būdu. Kartais būna fizinių skausmų ir panašiai, bet, kai būni scenoje, to nejauti. Spektaklis vis tiek yra tam tikra stresinė būsena, kad ir kiek metų vaidintumei. Tuo metu vaidini iš paskutinių jėgų, paskui organizmas atsiima savo su kaupu. Ko mes išmokome per išvargintas repeticijas ketvirtame kurse, tai nevaidinti tikromis emocijomis.

    Kaip tos tikros emocijos vaidinant pasireikšdavo?

    Pavyzdžiui, spektaklyje „Labanakt, mama“ mama Telma (akt. G. Giedraitytė) turi įžeisti savo dukrą Džesi (akt. J. Dambrauskaitė). Tad aš mėgindavau įsižeisti kaip žmogus. Iš tikrųjų. Mėgindavau išgauti tikrąją emociją. O tikra emocija juk daug stipresnė, todėl veikia ir psichiką, ir sveikatą. Taip, turiu atkapstyti savo tikras emocijas, bet kaip kažkada aktorius Andrius Žebrauskas viename interviu sakė: jeigu teatre turi pykti, tu negali pykti iš tikrųjų – turi vaidinti pyktį, nes kitaip neši blogą energiją. Jis pridūrė, kad jeigu kiekvieną kartą spektaklyje įsimylėtum, tai išprotėtum, turi suvaidinti meilę. Juk negali dešimt kartų per mėnesį išgyventi nusižudymo emocijos! Tai va, išmokome, pavadinčiau, „techninės emocijos“.

    Vis dėlto – kas yra ta techninė emocija?

    Tu negali savęs privesti iki išsekimo. Turi valdytis. Kalbėtis ir ieškoti.

    Neseniai skaičiau apie lenkų režisieriaus Jerzio Grotowskio teatrą-laboratoriją, kurioje gali vaidinti tik žmonės, turintys begales laisvo laiko. Nes tai yra ieškojimai. Galbūt dėl to toks ir J. Grotowskio teatro rezultatas. Turi ieškoti, kalbėtis. Mes irgi su kolege prakalbame penkias valandas, kol įsivažiuojame į darbą. Tai svarbu spektakliui, nes jis pagrįstas dviejų personažų santykiais. Mūsų santykiais.

    Kaip atsiradai Rolando Kazlo režisuotame spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“?

    Rolandas Kazlas mane pakvietė, kai Jaunimo teatre repetavau diplominį spektaklį. „Klausyk, – pasakė jis, – turiu tokią pjesę, čia tokio mažo berniuko vaidmuo, bet gal tu nori? Pažiūrėk, jeigu tu norėtum…“ Taip atsargiai pasiūlė, o aš tik linksiu galvą ir galvoju: „Tai aišku, kad noriu!“ Per repeticijas R. Kazlą pažinau kaip režisierių, jis sužavėjo savo erudicija. Per jo repeticijas bent po penkias citatas iš skirtingų knygų užsirašydavau. Supratau, kad Rolandas Kazlas nėra tas „viešasis Kazlas“. Aš jį labai gerbiu. Mes su juo toliau tęsėme bendrą veiklą muzikuodami.

    Pasiuntinuko vaidmuo spektaklyje "Raštininkas Bartlbis". (D. Labučio nuotr.)

    Koks čia projektas?

    Vienas grojantis Jaunimo teatro aktorius išvažiavo. Buvau pakviesta į jo vietą spektaklyje „Jei taip, tai šitaip“ (rež. Paul Euguene Budraitis), kuriame vaidina ir R. Kazlas. Mane teatras pamatė kaip grojantį žmogų. Po šio spektaklio R. Kazlas prisipažino, kad pagal savo poeziją norėtų sukurti dainą, bet reikia ją „įgarsinti“. Taigi, pradėjome su R. Kazlu laisvalaikiu kurti dainas. Kūrėme su viltimi, kad ateityje galbūt bus koks nors koncertas. Taip ir nutiko: su dar dviem muzikantais debiutavome festivalyje „Akacijų alėja“. Paskui pakvietė festivaliai „Tai aš“ ir „Dainuoja aktoriai“. Tada programą išplėtėme ir su ja važinėjome po Lietuvą.

    Koks tavo režisierius guru?

    Pirmiausia Algirdas Latėnas, mano dėstytojas, kuris (kaip nedažnas režisierius) yra ir puikus pedagogas. Pradedančiam aktoriui toks palaikymas didelė dovana. Be to, su juo daugiausiai ir teko susidurti.

    O „svajonių režisierius“ – tai Gintaras Varnas. Su jo spektakliais užaugau, teko su juo ir padirbėti. Vaidinau jo režisuotoje operoje Claudio Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. Su šia opera vykome į Rusiją ir Prancūziją. O šįmet buvau įtraukta į spektaklį „Nusiaubta šalis“ (2004 m. Tankred Dorst, Ursula Ehler), tik epizodiškai, bet susitikimas su G. Varnu repeticijose buvo didelis džiaugsmas.

    Režisierius turi kelti pasitikėjimą, gerbti aktoriaus profesiją. Manau, toks ir yra G. Varnas. Atrodo, kad nepavykusį spektaklį jis priima kaip asmeninį įžeidimą. Matant tokį režisieriaus rūpestį savo kūriniu, norisi ir savo vaidmenį atlikti nepriekaištingai.

    Dėl ko vertini G. Varną?

    Pirmiausia dėl jo spektaklių estetiškumo. Viskas tiesiog tobula. Atrodo, kad jis su aktoriais kartu atidirba, išreikalauja, kad išgirstum tekstą. Manau, aktorių vaidmenys jo spektakliuose yra didžia dalimi ir jo darbas. Kai kurie jo sprendimai man nepatinka, bet aš žvelgiu į G. Varno spektaklių visumą. Kai jį pažįsti, vertini ir potekstę.

    Ar labai jaučiasi bendraujant su režisieriais ir aktoriais, kad esi neseniai baigusi akademiją aktorė?

    Ne, išskyrimo nėra. Atvirkščiai, labiau tave, kaip naują žmogų, priima. Bet nori nenori, tave stebi. Turi pakovoti ir parodyti, ką gali, perlipti per save.

    Vėlgi niekada nemokėjau lįsti režisieriui į akis. Aš jau geriau būsiu kampe, kas norės pamatys. Ir kol kas sėkmingai mato. Nesiskundžiu.

    Ką veiki be teatro?

    Mano didžiausia aistra dabar yra motociklas. Aš vienišė, tai motociklas man yra dar didesnis vienišumo įkūnijimas. Važiuoji vienas, leki. Man labai patinka technika. Ką nors montuoti. Išsukinėju baldus, persukinėju. Patinka lenteles, diagramas daryti, mėgstu skaičius, tikslumą. Galėčiau buhaltere dirbti. Kai skrajoji padebesiais, norisi kažko labai žemiško. Ir rūpintis kuo nors noriu, todėl auginu gėles. Daug kambarinių augalų.

    Kokia tavo mėgstama citata?

    „Mes nedrįstame gyventi neužsiėmę.“ Čia brolis man parašė laiške kažkada. Kartais norisi neturėti, ką veikti, o visi to taip bijo… Dar dažnai naudojuosi liaudies išmintimi, kad „brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje“. Man patinka Henry Davido Thoreau knyga „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Ten sakoma, kad nereikia savęs viešinti, tu gali gyventi kad ir miške, žmonės patys iki tavęs atmins taką, jei būsi savo srities specialistas.

    Koks aktorius yra geras aktorius?

    Protingas aktorius. Nors, iš kitos pusės, svarbiausia aktoriui yra „išjungti mąstymą“. Bet aš protingumo nelaikau mąstymu. Protingumas nebūtinai yra racionalumas. Jei tik užsnaudei ant laurų, lauk, kol tavo parašiutas leisis žemyn. Man atrodo, kad svarbu visąlaik savimi abejoti, abejoti, abejoti.

    Kas tau yra šeima?

    Man šeima yra didžiausias mano džiaugsmas. Gavau, kaip reta, nuostabią šeimą, jos vertybes, pagarbą kitiems. Dabartinėje visuomenėje tai daug kam atrodo unikalu. O! Iš kur čia toks grynuolis?! Taip pat ir teatre. Jeigu tu nebūsi išskirtinis, tavęs nepastebės. Galbūt tai ir padeda eiti pirmyn.

    Kaip vertini savo pasirinktą kelią?

    J. Grotowskis sako, kad aktorius turi kiekvieną dieną abejoti savo profesija. Būna, kad savaitę kokią galvoju, kad nebenoriu teatro. Eisiu, šlaistysiuosi po Kauno gatves, ūkį, garažą turėsiu, dirbsiu kad ir padavėja, bet kuo. Kitą dieną jau pradedi svajoti apie kokią nors šlovę, garbę. Galvoju: nusiųsiu savo anketą į Holivudą, nuvažiuosiu ten į atranką, vaidinsiu ir mane ten tikrai priims! O šiaip savo sėkminga pradžia aš esu visiškai patenkinta ir net nedrįsčiau norėti daugiau.

  • ATGAL
    Pasidalijimai apie kelionę prieš srovę
    PIRMYN
    Lietuviška šiaurietiško pasaulio grafika
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.