Aleksandras Matonis: Svarbiausia užtikrinti labai gerą reguliarios kariuomenės parengties lygį | Apžvalga

Įžvalgos

  • Aleksandras Matonis: Svarbiausia užtikrinti labai gerą reguliarios kariuomenės parengties lygį

  • Temos: Politika, Sauga
    Data: 2014-08-04
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Aleksandras Matonis (Nuotrauka iš asmeninio A. Matonio archyvo)

    Įvykiai Ukrainoje sukrėtė ir privertė susimąstyti, ar yra saugūs, ne tik Lietuvos piliečius, bet ir politikus. Kritiškai mažas krašto apsaugos biudžetas, NATO narių tarpe už nugaros paliekant tik draugiškų valstybių, dargi saugančių jos oro erdvę, apsuptyje esančią šalį-tvirtovę Liuksemburgą, neleidžia vystyti jokių kariuomenės pajėgumų. „Kariuomenė kasdien atsikanda mėsos nuo savo rankos“, – taip vaizdžiai šiandienos krašto gynybos situaciją apibūdino pašnekovas. Apie svarbius ir visiškai nereikalingas pirkinius, krašto apsaugą bei šauktinius, valandą „X“ ir aljanso veiksmus kviečiame skaityti „Apžvalgos“ pokalbį su žurnalistu, gynybos ekspertu Aleksandru MATONIU.

    Kaip bendrai įvertintumėte Lietuvos gynybinius pajėgumus šiandien?

    Narystės NATO dešimtmetis atskleidė chaotišką požiūrį bei nežinojimą, kokia kryptimi reikėtų viską vystyti. Todėl per nepriklausomybės laikotarpį matėme įvairių kraštutinių ėjimų tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Iki narystės NATO kariuomenė buvo vystoma pagal teritorinės gynybos principą, buvo numatytos dvi brigados, keliolika batalionų. Vėliau visa tai buvo paaukota dėl kolektyvinės gynybos, kai prasidėjo kariuomenės perorientavimas perdislokuojamų pajėgumų link. Šis žingsnis buvo tam tikras atitrūkimas nuo realybės, nuo vis dar grėsmingos kaimynystės. Be abejo, Rusija 2004–2005 m. atrodė visai kitokia, o santykiai su Kremliumi neatrodė tokie aštrūs, kokie jie yra šiandien. Tuometinė situacija gynybos strategams leido teigti, jog tiesioginio užpuolimo grėsmė yra mažiausia rizika Lietuvai.

    Prasidėjus narystės NATO įsipareigojimams, labai daug lėšų pareikalavo misija Afganistane. Be abejo, Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) įsteigimas, o ypač Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) misija davė ypatingai daug politinių dividendų bei įnešė sveiko, pragmatinio prado į bendradarbiavimą su kitomis NATO narėmis. Kitaip tariant, klausiami, kuo mes atsilyginame sąjungininkams už oro policijos virš Baltijos valstybių misiją, galėdavome atsakyti, jog mes esame smarkiai įsitraukę į NATO misiją Afganistane.

    Tai lėmė, jog buvo keliami tikslai išvystyti vien ekspedicinėms misijoms orientuotą kariuomenę. Atitinkamai buvo orientuojamos ir gynybos išlaidos. Pvz., vienas tokių rodiklių – skirti tarptautinėms operacijoms iki 10 proc. krašto apsaugos biudžeto.

    Ar galima teigti, jog nebuvo pakankamai rūpinamasi krašto apsaugos finansavimu?

    Iš tiesų, pradedant nuo 2001 m., nepaisant pasirašyto partijų susitarimo dėl gynybos tikslų ir finansavimo, nei tuometinė valdančioji centro-kairės dauguma, nei opozicija neišnaudojo visų galimybių, kad būtų užtikrintas stabilus ir planingas krašto apsaugos finansavimo augimas. Negana to, beveik visą laiką buvo fiksuojamas proporcinės dalies mažėjimas. Įstojimo į NATO metu, netgi pridėjus vadinamąją „deltą“ – netiesiogiai krašto apsaugai skiriamas lėšas – buvo pasiekiamas 1,5–1,6 proc. nuo BVP. Atmetus maždaug 20 proc. sudarančią „deltą“, šis skaičius siekė maždaug 1,2–1,25 proc. nuo BVP.

    Vėliau, kai NATO viršūnių susitikime Stambule buvo nuspręsta, kad netiesiogiai skiriamų lėšų nevalia priskirti prie krašto apsaugos finansavimo rodiklių, pamatėme, jog mūsų skiriamas procentas krašto apsaugai yra kur kas mažesnis nei derėtų net ir tuometinio rekordinio ekonomikos augimo atveju.

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Net ribotu finansavimu kariuomenė buvo vystoma. Ar tai buvo daroma kryptingai?

    Reikėtų įvertinti pagrindines padarytas klaidas. Pirma, tai yra tam tikrų kovinių pajėgumų neugdymas, o koncentravimasis į karinio aprūpinimo, tiksliau – logistinio pobūdžio pajėgumų vystymą. Lietuva pati formuoja iššūkius ir tikslus Aljanse, todėl niekas nebūtų privertęs mūsų valstybės prisiimti tam tikrų įsipareigojimų, jei patys nebūtume jų nusistatę. Tačiau mes patys sugalvojome įsigyti tokį skaičių minininkų ar tokios logistinės technikos. Mūsų gynybos planuotojai nusprendė vystyti tas kariuomenės sritis, kurios tiesiogiai neturėjo jokios įtakos teritorinės gynybos stiprinimui ir tam skyrė tikrai milžiniškas lėšas.

    Buvo nupirkta daug transportinės technikos, šarvuotų sunkvežimių, išminavimo laivų, dar nesibaigus senųjų resursų naudojimui. Šie pirkiniai buvo išties brangūs, o finansinės krizės akivaizdoje įsipareigojimus teko vykdyti. Man sunku suvokti, kodėl nebuvo nutrauktos sutartys, net ir suvokiant, jog grėstų sutarties nevykdymo baudos – tai būtų turėję mažesnius padarinius, nei drastiškas kariuomenės biudžeto karpymas.

    Apie kokius konkrečius brangius pirkinius kalbate?

    Kalbant apie brangius kariuomenės pirkinius, galima išskirti dvi grupes. Viena jų – itin naudingi ir pateisinami. Pavyzdžiui, nepaprastai brangus pirkinys buvo vidutinio nuotolio trimačiai radarai, tačiau šį pirkinį aš visiškai pateisinu, nes jis yra integruotas į bendrą NATO oro erdvės stebėjimo sistemą, tad Lietuvoje turime Aljanso „akis“, stebinčias oro erdvę Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Kitas itin brangus pirkinys – trys taktiniai transporto lėktuvai „Spartan“. Jie atspindėjo poreikį stiprinti Lietuvos kariuomenės perdislokavimo pajėgumus. Pirmas jų buvo įsigytas Goro provincijos atkūrimo misijos išvakarėse 2005 m. pradžioje, dar du – vėliau. Nors „Spartanai“ neatstojo strateginių transporto lėktuvų, šie orlaiviai ir jų įgulos sunkiai ir intensyviai dirbo PAG ir SOP misijų naudai. Be šių lėktuvų misijos logistika būtų buvusi kur kas sudėtingesnė. Tad šiuo atžvilgiu mes buvome pranašesni prieš tas valstybes, kurios tokių lėktuvų neturėjo. Tad nors bendra jų suma siekė maždaug 65 mln. eurų, jie jau yra atsipirkę ir šį pirkinį tikrai galima pateisinti.

    Taip pat iš Anglijos gamintojo „Ricardo“ buvo pirkta kelios dešimtys visureigių „Landrover Defender“, specialiai pritaikytų specialiosioms pajėgoms, kurie taip pat pasiteisino, nes net kelerius metus Afganistane jie buvo naudojami kaip pagrindinės transporto priemonės patruliavimui. Automatiniai šautuvai G-36 irgi padėjo sustiprinti mūsų kovinius pajėgumus, tačiau, perkant šiuos ginklus, nebuvo įgyta pakankamai šaudmenų. Nors nemažai kritikuojami pernykščiai naudotos transporto technikos įsigijimai iš Nyderlandų už kelis milijonus litų, bet iš esmės tai ir yra tai, ko reikia kariuomenei.

    Tačiau yra tokių pirkinių, kurie toli gražu nebuvo racionalūs. Pavyzdžiui, išminavimo laivai ir daugiatoniai šarvuoti sunkvežimiai – šie pirkiniai ilgam išliks pavyzdžiu, kaip prieštaringai buvo naudojamas ir taip ribotas krašto apsaugos biudžetas. Šarvuočių ir kitų sunkių kariuomenės krovinių gabenimui buvo galima už mažesnes lėšas įsigyti gerų ir kokybiškų nešarvuotų sunkvežimių.

    Kalbant apie šiandienos aktualijas, senstantis Mi-8 sraigtasparnių parkas reiškia tai, jog pratęsiant šių transporto priemonių naudojimo resursus, reikalingas Rusijos gamintojų sertifikavimas – tai sukuria tam tikrą priklausomybės jausmą. Todėl siekiant užtikrinti oro paieškos ir gelbėjimo misiją, atsirado projektas nusipirkti tris civilinės modifikacijos sraigtasparnius už Europos Sąjungos pinigus. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog tik vienas sraigtasparnis bus perkamas už ES pinigus, o likę du civilinės modifikacijos sraigtasparniai, kurių negalima pritaikyti kovinėms reikmėms, už kariuomenės lėšas. Iškyla didelė problema: jeigu sutarčių sudarymo laikotarpiu būtų buvę žinoma, jog jie bus perkami už kariuomenės pinigus, sutartis būtų buvę galima pakoreguoti, kad bent jau likę du sraigtasparniai būtų perkami kovinės modifikacijos. Keista, bet, baiminantis „pirkėjo nepatikimumo reitingo“, sutartys dėl sraigtasparnių įsigijimų nekoreguojamos dabar, kad likę du sraigtasparniai atitiktų karinius daugiafunkcinius reikalavimus. Ir apskritai, išvis keista, kad šis sandoris nėra atidedamas ateičiai. Šis pirkinys – didžiulė kariuomenės apgavystė, nes už jos pinigus perkami tiesioginėms gynybos reikmėms nenaudotini įrenginiai.

    Dabar girdėjome iniciatyvą pirkti mokomuosius lengvuosius atakos lėktuvus – šis pirkinys tikrai yra nesavalaikis. Dar prieš metus aš pats būčiau pritaręs tokiam pirkiniui, nes, sudužus vienam iš dviejų veikiančių to tipo lėktuvų, Lietuvoje smarkiai pablogėjo sąlygos rengti ir palaikyti reaktyvinių lėktuvų pilotų ar sausumoje dirbančių naikintuvų kontrolierių bei oro atakos kontrolierių kvalifikaciją. Tačiau šiandien, kai kalbame apie tiesiogines karines grėsmes, šie mokomieji lėktuvai realaus indėlio į krašto gynybą neturi, todėl būtų buvę protinga šį pirkinį atidėti vėlesniam laikotarpiui.

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Kokių pamokų šiandienos įvykiai Ukrainoje moko mus?

    Konfliktas Kryme ir tai, kas šiandien vyksta Rytų Ukrainoje, mums rodo, kad Rusija vis labiau pasikliauja stiprėjančiomis jos specialiosiomis pajėgomis. Taip pat, kaip tai nutiko kare su Gruzija, planuojama panaudoti šarvuotos technikos kolonas su aktyvia sraigtasparnių ir lėktuvų parama iš oro. Tam, kad šias grėsmes atremtų, kariuomenė pirmiausia turi būti mobili, ginkluota lengvai perkeliamais ginklais – prieštankiniais ginklais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais – kurie naikina lengvai šarvuotą techniką. Taip pat reikia turėti nešiojamų, nuo peties paleidžiamų priešlėktuvinių ginklų. Gruzijos pavyzdys rodo, kad jie, net turėdami sovietinės gamybos ginklus, sugebėjo pasiekti didelių rezultatų: iš viso buvo numušti devyni Rusijos lėktuvai, iš kurių mažiausiai trys, o gal ir penki buvo numušti būtent nuo peties paleidžiamomis raketomis. Tai visiškai demoralizavo Rusijos aviacijos veiklą. Būtent tokių pajėgumų pas mus nepakanka.

    Raketos „Stinger“ buvo nupirktos ir sumontuotos tik ant visureigių, kitaip tariant – jos tapo nebemobilios ir sunkiai paslepiamos. Taip pat ir jų naudojimo resursai eina į pabaigą. Taip pat ir RBS raketos nėra mobilios, jos paleidžiamos nuo trikojo, tam būtinas dviejų kareivių veikimas. Dėl to pats svarbiausias prioritetas – oro gynybos priemonių įsigijimas, dėl ko šiuo metu deramasi su Lenkija, nes norima įsigyti už priimtiną kainą iš Lenkijos kariuomenės sandėlių, o ne tiesiogiai iš gamintojo. Čia atsiranda daug vidaus politikos aspektų, nes tautinių mažumų klausimas realiai gali nulemti šių derybų baigtį.

    Kad kariuomenė būtų mobili, jai būtini visureigiai, kurių ypatingai trūksta. Specialiosios pajėgos vienos nekariauja – eskadronai užkirs kelią priešininkams, tačiau jie turi sąveikauti su kitomis sausumos pajėgomis, savanoriais. Tiesa, savanorių pajėgos patyrė vienus didžiausių pastarojo dešimtmečio praradimų, nes rinktinių skaičius buvo sumažintas per pusę, tad labai daug motyvuotų žmonių tiesiog pasitraukė. Dar daugiau, savanoriai nėra tinkamai apginkluoti, jiems atiduodamos pačios seniausios, nuolat gendančios transporto priemonės, jie neturi prieštankinių ginklų ir sunkiųjų kulkosvaidžių.

    Be abejo, taip pat svarbios technologinės priemonės, sukuriančios taktinį pranašumą prieš agresorių. Pavyzdžiui, būtina įsigyti dar daugiau naktinio matymo priemonių, nes Rusija šių prietaisų turi itin mažai. Taip pat svarbios koduotos ryšio ir valdymo priemonės, kurios būtinos kompiuterizuotam ir išmaniam mūšio valdymui.

    Tik po šių pirkinių būtų galima kalbėti apie laipsnišką ratinių šarvuočių įsigijimą. Šiandien turime šarvuotus transporterius M-113, kurių paskirtis yra atgabenti karius iki mūšio lauko, kai kurie jų turi sumontuotus kulkosvaidžius ir sunkiuosius minosvaidžius, tad galėtų atlikti ir tam tikrą paramos ugnimi funkciją. Tačiau jų šarvinė apsauga yra ne tokia, kad karys galėtų būti transporto priemonės viduje mūšio lauke. Dabar kalbama ne apie šarvuoto transporterio, o šarvuotos pėstininkų mašinos įsigijimą. Pastaroji turi daug didesnę šarvinę apsaugą, yra kur kas mažiau pažeidžiama bei turi sumontuotą 30 mm ar didesnį pabūklą. Vis dėlto, tokių mašinų pirkimas artimiausių penkerių metų perspektyvoje, kaip buvo numatyta dar šiais metais skelbtose Krašto apsaugos ministro gairėse, yra visiškai nepateisinamas ir neatitinkantis šiandien kylančių poreikių.

    Belieka pasidžiaugti, kad buvo atsisakyta minčių už ES lėšas pirkti dar vieną paieškos gelbėjimo laivą, kuris tiesiogiai neturi jokios gynybinės reikšmės – tuo turėtų rūpintis kitos valstybinės institucijos, bet ne kariuomenė.

    Taip išeina, jog, įvertinant dabartinį krašto apsaugos finansavimą, kariuomenė tegali save išlaikyti, bet jokiu būdu neįmanoma kalbėti apie jos plėtojimąsi, dar įvertinant ir jai priskiriamas netiesiogines, pašalines funkcijas.

    Dabartinis finansavimas – 0,78 proc. nuo BVP arba 900 mln. Lt reiškia tai, jog esame pačiame NATO valstybių dugne – „raudonoje“ zonoje. Ir tik pasiekę 1,2 proc., patektume į „geltonąją“  zoną, kada galėtume pradėti galvoti apie pajėgumų stiprinimą. Vaizdžiai tariant, šiandien kariuomenė kasdien atsikanda gabalą mėsos nuo savo rankos ir ją suvalgo. 1,3 proc. nuo BVP reikalingas vystyti karinius pajėgumus, tačiau tai yra tikrai ambicingas skaičius. Šiandien politikų tarpe kalbama apie 1 proc. nuo BVP skyrimą 2016-aisias, o 2019–2020 m. apie 2 proc. nuo BVP, tačiau jokio realaus pasirengimo nėra: nuo partijų susitarimo pasirašymo, kuris buvo taip pompastiškai paskelbtas, absoliučiai nieko neįvyko nei Seime, nei Vyriausybėje. Premjeras Algirdas Butkevičius buvo užsiminęs apie papildomų 60 mln. Lt skyrimą kariuomenei dar šiais metais būtiniausioms reikmėms. Tačiau ir dėl šių papildomų lėšų niekas nei viešai, nei neviešai nėra daroma.

    Trumpai pakalbėkime apie šauktinių kariuomenę. Toks jos modelis, kuris galiojo Lietuvoje iki panaikinimo, akivaizdu, nebuvo tinkamas variantas. Tačiau šiandien tarptautinėje arenoje vykstantys procesai ragina permąstyti karinius pajėgumus, tuo pačiu – ir pačios šauktinių kariuomenės sugrąžinimą. Ar to reikia Lietuvai?

    Dabar pradėjus kurti šauktinių kariuomenę, ją tinkamai parengti užtruktų bent kelerius metus. To laiko šiandien nėra, tad toks tikslas galėtų būti vidutinio laikotarpio tikslas, tuo pačiu stiprinant kariuomenės ir visuomenės santykius. Tačiau tam taip pat reikia pinigų, nes šauktinių kariuomenės išlaikymas yra nepigus. Tai buvo vienas iš motyvų, svarstant šauktinių kariuomenės panaikinimą, nes buvo manoma, jog investuosime apie 40 mln. Lt profesionalios kariuomenės parengimui, o vėliau kaštai jai išlaikyti kris. Bet, užėjus finansinei krizei, to padaryti nepavyko.

    Ką jau reikėjo pradėti daryti vakar, tai skirti daugiau lėšų baziniams kariniams mokymams. Ekspertų požiūriu, trijų mėnesių laikotarpis nėra pakankamas kariui parengti, nes reikia 9 mėnesių, kad karys būtų visavertis ir funkcionalus šaulys, vėliau galintis specializuotis. Nepaisant to, jei per metus parengtume ne keturias laidas po 30–50 bazinius mokymus praėjusių karių, o, pajungę kitą kariuomenės infrastruktūrą ir mokymus, rengtume lygiagrečiai dar kelias laidas, per metus turėtume ne 200, o 400–500 karių, priskiriamų aktyviajam rezervui.

    Sveikintina iniciatyva, kad į rezervą įtraukiami ir seniau praėję privalomąją tarnybą, jie pašaukiami mėnesio mokymams, kur atnaujinami jų įgūdžiai su nauja ginkluote, procedūromis. Tokiu būdu dauguma sausumos batalionų gali būti tikri, kad jie turi bent po vieną kuopą rezervistų kritiniam atvejui. Juk dabar mūsų batalionai sukomplektuoti taip, kad turime po vieną kuopą, o ne keturias, kaip idealiu atveju reikėtų. Tad šis parengtasis rezervas galimai pridėtų po kuopą – 100 karių. Mano nuomone, bandant atkurti šauktinių tarnybą, reikėtų pradėti nuo bazinių karinių mokymų stiprinimo, nes greitu metu galime pradėti kaupti karinį potencialą. Tačiau tam reikia pinigų, o krašto apsaugos ministro Juozo Oleko Seimui paruošti kariuomenės ribiniai skaičiai šiems metams nenumato jokių naujų karių profesinei karinei tarnybai – nė vieno naujo pėstininko. Neretai pasitaiko puikių karių, praėjusių bazinius karinius mokymus, kurie galėtų likti tarnyboje, bet nėra numatytas pakankamas finansavimas, kad jie būtų priimti.

    Paskutinis klausimas: ką reikėtų daryti paprastam piliečiui, ištikus valandai „X“?

    Pagaliau piliečiai iškėlė šį klausimą viešai ir sulaukė net Krašto apsaugos ministerijos reakcijos. Tikėtina, kad bus rengiamos instrukcijos, kaip ieškoti mobilizacinių taškų, kaip rasti savo kelią ir įsilieti į kariuomenę. Tačiau, žinoma, visuotinė mobilizacija yra pats juodžiausias įmanomas scenarijus, dėl to svarbiausia užtikrinti labai gerą reguliarios kariuomenės parengties lygį. Žinome, kad pas mus Specialiųjų operacijų pajėgos (SOP) nuolat yra aukštame parengties lygyje, mano asmeninės prielaidos yra tokios, kad SOP „pakelti“ prireiktų vos 1,5 val. Tuo tarpu visai kariuomenei tai užtruktų dienų dienas. Tad reikia stiprinti Sausumos pajėgų (SP) parengties lygį, didinti pajėgumus ir numatyti tam resursus bei aprūpinti juos tais ginklais, kurie būtini atsilaikyti pirmosiomis agresijos dienomis, kol atvyks sąjungininkų pastiprinimas.

    Kad jis atvyks, aš tikrai neabejoju, ir kad per kelias dienas sąjungininkai išspręs viršenybės ore problemą – taip pat. Po to jau galėtų prasidėti sąjungininkų sausumos pajėgų perdislokavimas. Tačiau, ruošdamiesi juodžiausiems scenarijams, privalome atsižvelgti į tai, ką Vakarų atstovai jau vadina „hibridiniu karu“. Turi būti išspręsti ir teisiniai klausimai, kad mūsų teritorijoje atsiradus neformaliems uniformuotiems būriams, įgaliojimus veikti turėtų ir civilinė teisėsauga, ir būtų numatyti aiškūs nedviprasmiški kriterijai, kada reikalus perimti gali kariuomenė.

  • ATGAL
    Vladimiras Jarmolenko: Baltijos šalys Rusijai tėra nenatūralus reiškinys
    PIRMYN
    Lietuvos užsienio politika šiandienos grėsmių akivaizdoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.