Alfonsas Svarinskas: Lageriuose lietuviai buvo disciplinuoti ir daugelis taip išsigelbėjo | Apžvalga

Įžvalgos

  • Alfonsas Svarinskas: Lageriuose lietuviai buvo disciplinuoti ir daugelis taip išsigelbėjo

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Kalbino Roberta Firavičiūtė

    Alfonsas Svarinskas Olgos Posaškovos (LRS archyvo nuotrauka)

    Tremties skausmas ir tragiški likimai amžiams paliks pėdsaką mūsų istorijoje… Istorijoje, kurios nevalia užmiršti. Lediniuose Intos ir Abezės lageriuose užgeso tūkstančių nekaltų žmonių gyvybės…

    Apie tremtį ir išgyvenimą atšiauriomis gyvenimo sąlygomis kalbamės su 1947–1956 m. Abezės lageryje kalėjusiu monsinjoru Alfonsu SVARINSKU.

    Aš ir tada šnekėjau ir dabar visiems garsiai sakau, kad bolševikai Lietuvoje padarė vieną gerą dalyką – kunigus sodino į lagerį. Kaip būtų atrodę, jeigu tauta būtų sėdėjusi lageriuose, o kunigai tuščiose klebonijose lošę preferansą. O dabar sodino ir kunigus, tai lageriuose visi kartu buvom. Susėsdavome pasišnekėti, tai žinojome, kas kur vyksta. Pamenu, kaip susėsdavom Abezėje pasikalbėti – generolas Jonas Juodišius, profesorius Levas Karsavinas, profesorius Antanas Žvironas, vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Šnekučiuodavomės gražiai, be pykčio, o jaunimas klausydavo, aš tuomet irgi klausydavau, nes dar buvau jaunas. Saugumas mane paėmė, kai man buvo 22 metai, dar nebaigusį mokslų, taigi taip klausydami vyresnių ir mokydavomės. Šnekėdavome, kad reikėtų pastatyti mūrinę Lietuvą.

    Apie lagerius

    Abezės lageris priklausė Intos lagerių sistemai, o ši sistema turėjo 10 olpų („otdelnyj lagernyj punkt“ – atskiras lagerio punktas). Kiekvienas olpas dar turėjo lagpunktų. 10-asis olpas, kuriam priklausė Abezė, turėjo 6 lagpunktus. Intoje buvo kariuomenės divizija, nes kaliniai galėjo atsisakyti „laisvių“ ir panorėti grįžti namo. Intoje kalėjau savo tremties pradžioje ir pabaigoje. Kiekvienas olpas Intoje turėjo vieną ar dvi šachtas. Aš buvau 9 olpe, kuris turėjo 10-ą ir 13-ą šachtas. Olpai buvo labai dideli. Viename olpe, kuriame neteko būti, žinau, buvo 12 tūkst. vyrų. Tai beveik tokio dydžio teritorija, kaip miestas, jame ištisos barakų eilės. Paskui kalėjau Abezėje, nes buvau trečios kategorijos (šiai kategorijai priklausė politiniai kaliniai, – aut. past.). Ten buvo centrinė ligoninė, mirštančiųjų arba trečios kategorijos žmonių, ten suveždavo politinius kalinius iš viso šiaurės lagerio. Aš dirbau pirmame, kur buvo centrinė ligoninė, ir penktame lagpunktuose. Vienas iš lagpunktų buvo moterų, kiti lagpunktai buvo vyrų. Aš ilgą laiką buvau centrinėje ligoninėje, kur atveždavo ligonius iš visų lagpunktų, tad tokiu būdu galėjome palaikyti ryšį su visais lagpunktais. Prašydavome vaistų ligoniams, aišku, kartais negaudavome, kartais jų gaudavome iš Lietuvos. Kadangi aš pats dirbau ligoninėje, man atiduodavo siuntinyje esančius vaistus, tada siųsdavau kitiems lagpunktams. Per laisvuosius siųsdavome ir religinę literatūrą. Turėjome knygų, pas mus pirmame olpe buvo dvi didelės spintos, vadinamoji lietuvių biblioteka. Jei būdavo dvi knygos vienu pavadinimu, dėdavome atskirai, kai kaliniai važiuodavo į etapą, įdėdavome, kad nuvežtų į kitą lagpunktą. Taip ir ėjo knygos per visus lagerius. Bet vienas knygos ar laikraščio egzempliorius visada būdavo paliekamas bibliotekoje. Buvo vienas žmogus, kuris ją prižiūrėjo. Turėjome net antspaudą su užrašu „Lietuvių biblioteka“. Tada mes labai daug galėjome padaryti.

    Leidome ir lietuvių politinių kalinių laikraštį – „Žiburėlis tundroj“, jis ėjo per lagerius. Daug egzempliorių neturėjome, kad nepapultų į ne tas rankas. Buvo toks daktaras Molis iš Telšių – okulistas, vienas toks gydytojas visoje sistemoje. Kadangi laisvieji neturėjo tokių gydytojų, jį veždavo ir į laisvųjų ligonines, ir per visus lagerius kaip konsultantą. Taigi jis lageryje išnešiodavo laikraštį. Kadangi jis gydė laisvuosius, jo nebetikrindavo – vesdavo ir išvesdavo. Jį ir operatyvininkai gerbdavo, sakydavo: „Nelieskit rankom žmogaus.“ Gynė. Taigi jis mūsų laikraštį išnešiodavo į zoną, kitą kartą – į kitą zoną. Laikraštį išplatinti buvo šventa pareiga: pasiėmei, tai ir turi išnešioti. Gyvenimas buvo toks, kad lageryje net kunigus šventindavo, laikraščius leisdavo.

    Buvome įpratę, kad trečiadieniais pašnekesiui renkasi lietuviai, didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis. Bet buvo viena sąlyga – reikia nusiskusti barzdą. Lageryje, kada nėra moterų, vyrams yra labai didelis pavojus apsileisti. Kur nori, nusiskusk, o skusdavo tai tik kas dešimt dienų. Aš irgi turėjau tik vieną peiliuką ir juo gal kokius metus skutausi. Jei būdavo chromo odos bateliai, į jų liežuvį labai gerai būdavo išgaląsti peiliuką. Kita oda neišgalanda, o į chromo odą išgalandi ir paskui skuti barzdą. Visi per dešimt dienų būdavo apaugę barzdom, o aš be barzdos eidavau. Tai jie manęs klausdavo: „Kaip tu nusiskuti?“ Sakau: „Man barzda neauga. „Kitajec“ aš“. Paaiškindavau, kad kinas ir man barzda neauga, o jie man sako: „Pagausim“. Sakau: „Tai kam gaudyt, jei barzda neauga“. Ir eidavau visada nusiskutęs. Reikia palaikyti vidinį tonusą, nes apsileisti labai lengva.

    Lageryje švęsdavome Velykas ir Kalėdas. Beveik visi ėjo išpažinties, per 22 metus lageryje sutikau tik vieną, kuris laikė save bedieviu, kuris nesimelsdavo ir neidavo išpažinties. Lageryje atlikti išpažintį būdavo sunku. Buvo kunigas Vincentas Senkus iš Žemaitijos. Pas jį išpažinties ateidavo į džiovyklą,  kur džiovindavo vailokus, viršutinius rūbus. Buvo kartą, ateina prižiūrėtojai, galvojam, kad jau kunigas „sudegs“, nuims jį nuo darbo. Jie mato, kad yra pašalinių žmonių, paklausia: „Čia visi lietuviai?“ Sakom: „lietuviai“. Apsisuko ir išėjo. Tais laikais iš lietuvių kalbos į rusų kalbą niekas neversdavo. Šnipų tarp lietuvių nebuvo. Prižiūrėtojai tai žinojo, užtat ir išėjo nieko nesakę. O ten buvo gal kokie penki žmonės.

    Lageryje lietuvių buvo apie 800, visokių jų buvo, bet šnipų nebuvo. Jei sužinodavo, kad šnipas, labai mušdavo. Sušlapindavo rankšluostį, padarydavo bizūną, užmesdavo ant galvos adijalą, kad nematytų, kas muša, numaudavo kelnes, kad be reikalo kelnės nenukentėtų, ir iš pradžių iškirsdavo penkiasdešimt kirčių. Tada šnipai žinojo, kad anksčiau ar vėliau gaus. O jeigu dar pasiskųsdavo valdžiai, ir valdžia iškeldavo į kitą punktą, tai lietuviai per medicinos punktus pranešdavo, kad jiems atkelia šnipą. Tada kiti gal ne iš meilės, bet iš baimės, kad gaus į kailį, neversdavo į rusų kalbą. O į kitą lagerių sistemą persiųsti kalinio nebuvo galimybių, nes tai reikėjo daryti per Maskvą. Lietuviai lageriuose buvo labai disciplinuoti.

    Sanitarinė pagalba

    Lageryje buvo bent keletas žmonių, kurie rūpindavosi ligoniais. Lietuviai gaudavo daug siuntinių, maisto ir nešdavo ligoniams. Būdavo kokių 30, gal ir daugiau lietuvių kalinių centrinėje ligoninėje, jie pereidavo su maišeliu ir surinkdavo duonos, kas lieka. Tie, kurie sirgo džiova, valgydavo ne iš gabalo, o atsipjaudavo tiek, kiek jiems reikia. Duoną supjaustydavo į tiek dalių, kiek buvo ligonių, kiek prašančių duonos, ir išnešiodavo. Dar, pamenu, buvo kepykla, ten dirbo vienas lietuvis. Jis duodavo kelis litrus kvaso, tai po pusę litro kvaso sunkiems ligoniams supildavo ir išdalindavo.

    Buvo viena pūkinė pagalvė ir vatinis adijalas. Adijalams skiedrų pridroždavo ir paklodavo prie šono, kad išdžiūtų. O tos skiedros ne visada būdavo plonos, pakliūdavo ir šakalių. Tą gerą adijalą duodavo tik sunkiems ligoniams. Kai dvi savaites sunkiai sirgau, irgi juo naudojausi, ir pagalve. Kartais pas vieną ligonį ir ilgai išbūdavo, tol, kol jis gyvendavo… Buvo toks devintas korpusas, kur visi išeidavo į karstą, ateidavo jau su letalinėmis stadijomis. Niekas iš laisvųjų nenorėjo ten dirbti, kaliniai irgi nenorėjo. Šitam atviros formos korpuse niekas nenorėjo dirbti. Kartą mane iššaukė viršininkė ir sako: „Eik dirbt“. Aš jai sakau: „Kad nenoriu, aš jau dirbau su džiovininkais, gausiu džiovą“. Sako: „Jei kunigas nenori, ką kalbėt apie kitus“. Taip mane ir „nupirko“. Sakau:

    „Na gerai, eisiu“. Nuėjau dirbti, ten prie manęs mirė Levas Karsavinas, kiti lietuviai.

    Dar vienas gražus dalykas. Pamenu, toks geležkrėtys iš Žąslių miršta nuo džiovos, aš dariau jam injekciją. Mirdamas jis pramerkė akis, atgavo sąmonę ir žiūri, kad aš prie jo stoviu, ir ištarė man: „AČIŪ“. Mirties valandą pasakyti ačiū, kad jam padarei injekciją, yra didis dalykas. Labai mažai kas ir laisvėje mirties valandą moka padėkoti. Dar manęs paklausė, ar grįšim į Lietuvą, aš jam sakau: „Tikrai grįšime“. Jis pasakė: „Ačiū Dievui, ir aš tikiu, kad grįšime“. Ir už pusvalandžio numirė. Lietuviai buvo disciplinuoti ir daugelis taip išsigelbėjo.

    Įšventinimai į kunigus

    Mane paėmė, kai dar buvau klierikas. Būdamas seminarijoje įsijungiau į pogrindį, dėl to mane suėmė. 1954 metais, po Stalino mirties, pradėjo kalinius išleisti į tremtį, iki tol neleisdavo. Būdavo, kad baigėsi terminas, pašaukia ir kalinių vadinama „troika“ (organas prie KGB) skaito naują terminą. Man buvo pusantrų metų ar metai likę ir galėjo išleisti, tiksliau, siųsti į Altajų. Reikėjo kažką daryti. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas buvo lageryje už dviejų kilometrų nuo mūsų lagerio, jį reikėjo atsiųsti į mūsų lagerį. Centrinėje ligoninėje dirbo daug felčerių lietuvių, gal aštuoni. Tuo laiku medicininiams reikalams duodavo medicininio spirito, mes jo nevartodavome, bet surinkdavome ir ką nors už jį nupirkdavome. Tada irgi surinkome apie litrą ir davėme to lagerio sanitarinės dalies viršininkui, kuris ateidavo vaistų paimti. Paprašėme jo, kad atsiųstų vieną kalinį. Jis, žinoma, spiritą paėmė. Koks rusas neims spirito? Mes negėrėme, nes visi tarpusavyje buvome sutarę, kad negersim jokio alkoholinio gėrimo. Tas viršininkas pamokė vyskupą, kad reikia skųstis apendicitu, parodė, kurioje vietoje apendicitas, kaip reikia skųstis ir visa kita. Vyskupas pradėjo skųstis apendicitu, jam iššaukė gydytoją, konstatavo apendicitą ir tada jį etapu atsiuntė mums į lagerį, į centrinę ligoninę. Atsiuntė jį specialiai šeštadienį, o ne darbo savaitę, nes kiekvieną dieną gydytojai darydavo penkiaminutę ir nustatydavo, kokia liga. O savaitgalį penkiaminutės nebūdavo. Tuo metu kaip tik buvo daktarė Šuško, tokia dar žmogiška moteris. O latviukai pas mus lageryje dirbo laboratorijoje, jų paprašėme, kad užrašytų dešimt tūkstančių leukocitų. Jei tiek leukocitų, tada operacijos iškart nedaro, o duoda „nabliudenije“ (stebėjimą). Vyskupui taip ir užrašė, operacijos nedarė, jis tada įšventino mane ir dar vieną gydytoją latvį. Tada išvažiavo į savo lagerį, nes ligoninėje ilgai nelaiko.

    Pats šventinimas vyko 6 džiovininkų korpuse pas lietuvį. Sutarėme tada penki ar šeši žmonės: jei lageryje mirsi ar žūsi, reikia, kad paskui kas nors išlaikytų, prižiūrėtų kuriją. Per šventimus atėjo du prižiūrėtojai, o daktaras Šimkūnas gaudavo iš Lietuvos tabako, vadinamo „Zalatoje runo“. Atėjo tie prižiūrėtojai, siena plona, jeigu ką išgirs, užeis, o čia – pilna operacinė žmonių, būtų skandalas per visus lagerius.  Į operacinę be balto chalato niekas neturėjo teisės įeiti, tik medikai, net prižiūrėtojai negalėjo. Jie atėjo, sako: „Doktor, prišli pakurit“ (Daktare, atėjom parūkyti). Visi prižiūrėtojai žinojo, kad daktaras Šimkūnas turi gero tabako. Daktaras davė ne tik užrūkyti, bet ir įsidėti tabako. Tie padėkojo jam, o daktaras specialiai garsiai kalbėjo, kad viduje nesigirdėtų jokio triukšmo. Mes irgi tyliai laukėm, stovėjom kaip numirę, kad tik neišgirstų. Jie išėjo ir šventimai buvo baigti. Kitą dieną vyskupas paskelbė, kad esu kunigas, visi to negalėjo žinoti, tik lietuviai. Pradėjau eiti kunigo pareigas.

    Levas Karsavinas

    Lietuvą jis laikė savo tėvyne. O rusus, nors ir sakė, kad jie yra jo broliai, vadino kiaulėmis, šunimis. Kodėl jis taip sakydavo? Rusai labai mėgo arbatą, visi inteligentai išgerdavo labai daug puodelių (stakanų) arbatos. Buvo toks lietuvių žydas Jofė. Jis – inžinierius, baigęs mokslus Čekoslovakijoje, kalbėdavo lietuviškai žydiška tarme. Jį pasodino, o žmoną ištrėmė, ji paskui iš tremties grįžo į Leningradą, Peterburgą, ir jam siųsdavo siuntinėlius, įdėdavo ir pakelį arbatžolių. Tais laikais, Stalino laikais, po pakelį atiduodavo. Jofė tada, būdavo, bėga pas mūsų profesorių L. Karsaviną – jam nešdavo pakelį arbatos. Taip jį vadindavo – MŪSŲ profesorius. L. Karsavinas išsivirdavo tą pakelį arbatos, ruseliai prašydavo, o tas neduodavo, sakydavo, kad ir taip nedaug turi. Jis buvo sunkus ligonis. Kol jis nematydavo, ruseliai jam į arbatinuką pripildavo druskos. Užtat jis ir sakydavo: kol kas mano broliai yra kiaulės, šunys, bet tikėjo, kad dar praeis kiek laiko, koks šimtmetis, ir jie taps žmonėmis. Apie lietuvius profesorius buvo labai geros nuomonės.

    Aš L. Karsavinui duodavau popieriaus. Jis yra sakęs, kad tai, ką parašė būdamas lageryje, yra geriausia, ką jis kada yra parašęs. Jis parašė ir „Europos kultūros istoriją“. Aš duodavau jam paišelį ir popieriaus, sunku buvo gauti lageryje, bet gaudavau. Pas atviros džiovos ligonius mažai kas užeidavo. Vieną dieną atneša jis man viską, visus popierius, paišelį ir sako: „Imk, aš jau daugiau rašyti nebegaliu. Viską, ką parašiau, yra geriausi mano gyvenimo dalykai“. Vėliau visa tai, ką jis parašė, man pavyko parvežti į Lietuvą. Jis man sako: „Pašaukit man tėvą Petrą“. Lageryje kalėjo provoslavų kunigas Otec Piotr, baigęs Kijevo akademiją. Mokytas kunigas, su barzdele, tokių reta. Dirbo jis kalinių rūbų saugykloje, 800 kalinių ligoninėje. Kaptiorkos viršininku buvo lietuvis pulkininkas leitenantas Jašinskas, o tėvas Petras buvo jo pagalbininkas. Abezėje sakydavo, kad 12 mėnesių trunka žiema, likusi – vasara. Būdavo kokias tris savaites geriau. Bet šiaip – lietus, dargana, dar blogiau nei žiemą. Žiemą net nesušlapsi, nes sniegas sausas, nupurtei ir nieko. O rudenį sulyja, šlapia, niekur nėra išsidžiovinti. L. Karsavinas man sako: „Pašaukit tėvą Petrą, noriu atlikt išpažintį“. Buvo toks Jonas Paukšta iš Kelmės, paprašiau jo, kad pašauktų tėvą Petrą. Tas nuėjo pas tėvą Petrą, pasakė, kad miršta profesorius ir nori atlikt išpažintį. Tėvas Petras atsisakė eiti, nes pabijojo, kad kas nors sužinos ir jis neteks šiltos vietos. Lageryje tuo metu dirbo toks grubijonas prižiūrėtojas, tai jis profesoriui taip ir pasakė, kad tėvas Piotras neateis, nes bijo. Profesorius L. Karsavinas užsidarė, tris dienas su niekuo nebendravo, kažką mąstė. Su manimi irgi nesišnekėjo. Po trijų dienų paprašė pašaukti katalikų kunigą išpažinčiai atlikti. L. Karsavinas sakė: „Visą gyvenimą atidaviau provoslavijai, o dabar jie nenori manęs priimti išpažinčiai“. Buvo toks lenkų kunigas Adolf Feliksovič Kukurzinskij, irgi dirbo felčeriu, pašaukėme jį. L. Karsavinas išpažintį atliko gražia lotynų kalba. Tapo kataliku. Aš turėjau iš generolo Jono Juodišiaus likusį kryželį su relikvijom, apie 10 cm dydžio. Padarėm iš varinės vielos reteželį ir kaip rožančių užkabinom tą kryželį jam ant kaklo. Palydėjom, palaidojom.

    Vėliau buvo paskleistas gandas, kad katalikai Levą Karsaviną prikalbino būti kataliku, nes jis buvo silpnas ligonis. Iš tikrųjų niekas jo neprikalbino, mes jam atidavėme pagarbą kaip žmogui, profesoriui, dirbusiam Lietuvoje. ■

  • ATGAL
    Vorkutos mirties geležinkeliu
    PIRMYN
    Povilas Butkevičius. Nepaprasto gydytojo istorija.
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.