Alfonsas Urbonas: „Visas gyvenimas nuteiktas kovai“ | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Alfonsas Urbonas: „Visas gyvenimas nuteiktas kovai“

  • Data: 2019-04-10
    Autorius: Užrašė Paulius SAUDARGAS Ir Goda KARAZIJAITĖ

    Ištrauka iš P. Saudargo ir G. Karazijaitės knygos „Gulago partizanai“

    Portretas, parsivežtas iš lagerio/Iš A. Urbono asmeninio archyvo

    Gimiau 1927 m. kovo 7 d. Šliužių kaime greta Ariogalos. 1944 m. įstojau į Ariogalos gimnaziją. Buvo pokario metai: vienoje pusėje partizanai, kuriuos rėmė beveik visa lietuvių tauta, kitoje – okupantų kareiviai ir stribai. Pastarųjų nuolatinės kratos, vagystės ir plėšimai, nekaltų žmonių žudymas, sodybų deginimai neleido likti nuošalyje.

    ŠEIMOJE, KURI PALAIKĖ PARTIZANUS

    Augau labai patriotiškoje aplinkoje, mano tėvai visaip rėmė partizanus. Aš buvau jauniausias brolis. Mano vyriausias brolis buvo jaunalietuvis, o antrasis brolis palaikė glaudžius ryšius su partizanais. Ariogalos rajone, Šliužių kaime, mūsų sodyboje įrengtame bunkeryje slapstėsi pora kaimo vyrų – partizanų – ir abu mano broliai. Namas buvo su „išplakta“ asla, jie išsikasė bunkerį, į kurį ėjo per „pečką“, ten specialiai įleidom porą vištų. Išmušėme vieną akmenį pamate, kad oro įeitų. Aš buvau jų sargas – jei saugu, naktį išleidžiu pasivaikščioti, paskui vėl įleidžiu.

    Pirmą kartą patyriau okupantų tardymus dar būdamas paauglys, penktame gimnazijos skyriuje. Kai kėlėsi garnizonas, paliko daug šovinių ir aš jais aprūpinau ne tik partizanus, bet ir sau buvau šiek tiek pasilikęs. Tačiau vėliau kažkas įskundė, kad turiu šovinių ir palaikau ryšius su partizanais. Nors visas karinis būrys darė kratą ir nerado nieko neleistino (nes kaip žinodamas prieš visas kratas buvau juos paslėpęs kitur), bet vis tiek buvau areštuotas.

    Dieve, apsaugok visus nuo tokių tardymų! Daboklėje mane išlaikė porą savaičių ir tardymas buvo toks: liepia sėsti ant grindų, susilenkti, o du kareiviai užlipa ant sprando ir šokinėja, laužia. Tada net šonkauliai traškėjo. Kai visai nusilpstu, tai už plaukų paima mane, atlenkia atgal, sako, prisipažink. Bet kur aš tau prisipažinsiu… Taip iškankino. Po to nuveda ir pastato prie sienos „sušaudyt“: stovi su šautuvu, skaičiuoja gal iki dešimt ir liepia prisipažinti. Tada spragteli, bet neiššauna, „užsikirto“ – sako. Ir vėl viskas iš naujo: mušimas pistoleto rankena, rankų laužymas. Tokia ten metodika buvo. Tai buvo mano pirmieji išbandymai.

    Vieną dieną kažkoks partizanas ėjo mūsų sklypo pakraščiu ir atsišaudė į stribus, važiuojančius link Šilų kaimo. Po to jis bėgo per mūsų kiemą ir stribai pagalvojo, kad partizanai pas mus bus apsistoję. O jie iš tikro buvo pas kaimynus suėję. Vėliau Gučių (kaimynų) sodybas padegė. Tada pas mus namuose didelę kratą darė – prisinešė net šieno pernakvojimui čekistai, buvo kaimynas užėjęs, tai jo neišleido, kad neperduotų žinios kitiems apie jų buvimą čia. Baisiausia, kad kaip tik mūsų namo bunkeryje buvo partizanų. Čekistai per tą vištidę pažiūrėjo, bet nieko nesuprato. Įdūrė į sieną, po to per jėgą ištraukė „štiką“. O juk visai šalia buvo partizanai. Čekistai liepė motinai jiems padaryti valgyti, o jai iš baimės, kad partizanams nieko nenutiktų, taip drebėjo rankos, kad nesugebėjo nieko padaryti. Čekistams paklausus, ko taip rankos dreba, ji atsakė, kad čia jai liga tokia. Tai galiausiai patys sriubą išsivirė. Su partizanais buvome sutarę, kad jei pavojaus nėra – ant tvoros iškabinam paklodę. Tąkart mama iškart nuėmė tą paklodę, kad būtų aišku, jog pas mus pavojus, ir partizanai neužeitų. Tuokart pas mus čekistai nieko nerado.

    BENDRAKLASIŲ ORGANIZACIJA

    Mano gimnazijos klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio. Su bendraklasiais net testamentą tokį pasirašėme, kad kovosime iki pergalės, ir užkasėme prie upelio po medžiu. Vėliau išsivažinėjome studijuoti kas kur. Buvęs bendraklasis Juozas Petkevičius pasiūlė kurti organizaciją. Vieningoji darbo sąjunga – įdėjom žodį „darbo“ maskiruotei. Nepriėmėm tik vieno, kuris buvo vedęs, nes nenorėjome griauti šeimos, ir vieno mokytojo, taip pat neėmėme moterų, nes nenorėjom, kad kankintųsi, kadangi žinojome, jog jei stojam į šią organizaciją, anksčiau ar vėliau mus iššifruos ir teks atsidurti už grotų. Kur aš tau toks patriotas būdamas neįstosiu! Visas mūsų gyvenimas buvo nuteiktas kovai. Mūsų nelaimei, organizaciją praplėtėme. Ir, pasirodo, vienas iš naujai priimtųjų buvo specialiai užverbuotas išdavikas. Išdavė ir mus suėmė.

    TARDYMAS, KARCERIS IR NUOSPRENDIS

    1952 m. spalio 31 d., kuomet studijavau Politechnikos instituto ketvirtame kurse, komjaunimo sekretorius pakvietė mane į dekanatą. Ten sėdėjo aukštas nematytas vyras. „Jūsų pasas ne visai aiškus. Einame į miliciją“, – buvo pasakyta ir taip atsidūriau saugumo organuose. Vieną dieną palaikė Kaune, paskui nuvežė į Vilnių.

    Pagrindinė sostinės saugumo tardymo metodika buvo ne mušimas, o kankinimas nemiga. Kamerose griežtas režimas: privalai tiksliai gulti ir kelti. Rytą gultai prilenkiami prie sienos. Sėdėti gali tik ant plikų betoninių grindų, neatsirėmęs į sieną. Vos užmiegi nakčiai, tuoj kelia ir varo pas tardytoją. Tardo taip: pasodina ant kėdės, rankas turi sudėti ant kelių ir tiesiai sėdėti. O kai nevalgęs, sušalęs, nusilpęs buvau, tai kai taip sėdi, atrodo, ne tik raumenis skauda, bet ir kaulus. Tu sėdi, o jis ten rašo kažkokius popierius, skambina į namus, klausinėja vaiko, kaip pamokas paruošė. Kažkada po vidurnakčio pradeda tardyti. Aš visą laiką neprisipažinau, kad esu kaltas. Po tardymo atveda į kamerą, vos spėji atsigulti ir keletą minučių užsnūsti, kai vėl turi kartu su visais keltis. Ir šitaip kartojosi diena po dienos.

    1952 m. gruodžio 23–27 d., t. y. per Šv. Kalėdas, penkias dienas vykęs teismas visus mus nuteisė. Lukiškių kalėjime lyg ir laisviau pasijutome. Kartą leido pasimatyti su motina, tiesa, per dvigubas grotas, tarp kurių vaikšto prižiūrėtojas ir klausosi, ką kalbi. Galima buvo jau sėdėti ant gultų, pažiūrėti iš tolo pro grotuotą langą į kiemą. Kartais ginkluota sargyba vesdavo pasivaikščioti į aptvertą kiemuką. Tai jau kitoks gyvenimas. Rūpėjo, kaip kitiems sekasi. Buvau išmokęs Morzės abėcėlę – taškas ir brūkšnys. Bet kaip brūkšnį stuksenant padaryti? Tai vienas stuktelėjimas – taškas, o du greiti – brūkšnys. Taip kalėjime susikalbėdavome. Kada prižiūrėtojas, kuris saugo mus kamerose, nueina, tada mes ir pradedam stuksenti. Bet mane vieną kartą užklupo ir pasodino už tai į karcerį penkioms paroms. Buvo žiemos laikas, mane išrengė nuogai, langelis atidarytas, patalpa visai nešildoma, prie sienos prirakintas tik mažas suolelis, nei užsikloti kuo, nieko nedavė. Man teliko tik vaikščioti, kad nesušalčiau. Visas penkias dienas nemigęs ėjau. Pirmą dieną, kai atnešė duonos apie 300 gramų ir vandens, aš galvojau, kad bus pietūs ir vakarienė dar, o ten, pasirodo, buvo visos dienos davinys. Paskui, kai supratau, kad toks yra visos dienos davinys, pasidalinau jį į trupinėlius visai dienai, kad bent kiek alkį numalšinčiau, įsidėdavau trupinėlį duonos į burną ir laukdavau, kol jis ištirps kaip cukrus. Nei miegoti sušalęs, nei vaikščioti jau pervargęs ir nevalgęs nebepajėgiau. Nuo nemigos ir bado sutinau visas. Tada tardytojas išrašė dvigubą vadinamosios sriubos normą, matyt, kažkodėl nenorėjo visai numarinti.

    Taigi, gavau bausmės 25-erius metus lagerio ir 5 metus be teisių. Iš Vilniaus vežė mane kartu viename vagone su Jonu Bersėnu, Tadu Jagelavičiumi, Celestinu Ajausku. Sverdlovske mus išskirstė. Mane išvežė į Karagandą.

    ŽIAURIOS KENGYRO SĄLYGOS

    Kaip džiaugėmės švelniais saulės spinduliais Lietuvoje, kada aplinkui viskas žaliuoja! Kitaip ji sutiko 1953 m. mus, politinius kalinius, nurudavusioje nuo karščio Kazachstano stepėje. Ne veltui vietiniai gyventojai karščiausią vasaros dieną dėvi vatinį apsiaustą ir kailinę kepurę, kad apsaugotų organizmą nuo sekinančių saulės spindulių. Mus atvežė į Steplagą, kurį sudarė keletas lagerių. Jų kaliniai kasė varį. Apgyvendinti buvome 3-iajame lageryje – Kengyre. Lageris buvo stačiakampio formos, suskirstytas vidaus mūro sienomis į atskiras zonas: pirmoji zona – moterų, ūkio dalis, antroji ir trečioji zona – vyrų, ketvirtoji zona – kalėjimas. Be to, kiekvienoje zonoje buvo dar mažesnės zonos po kelis barakus. Kalinius, tik sugrįžusius iš darbo, užrakindavo sustiprintos apsaugos (baudos) barakuose. Kiekvienas barakas – tai irgi kalėjimas: langai grotuoti, nakčiai, gamtiniams reikalams, įnešami specialūs kubilai, vadinami „parašomis“, o durys užrakinamos. Zonoje buvo ir bausmės barakų su sustiprinta sargyba. Tai vadinamieji režimo barakai. Taigi – zona zonoje. Nebeturėjome nei savo vardų, nei pavardžių, tik ant priekio ir nugaros nurodytose vietose prisiūtus numerius, užrašytus ant balto maždaug 15×8 cm dydžio skudurėlio. Po jais turėjo būti išpjaunamos skylės, kad pabėgę ir nuplėšę numerį kaliniai skirtųsi nuo laisvųjų. Prie gultų būdavo prikaltos lentelės su kalinio numeriu ir pavarde. Tai padėdavo prižiūrėtojams nustatyti, kas per anksti atsigulė, kas per vėlai atsikėlė. Toks buvo Kengyro lageris.

    Kengyre stačiau gyvenamuosius namus. Vedamiems į darbą, reikėjo stoti į koloną susikabinus po keturis. Po to būdavome perskaičiuojami, apsupami iš visų pusių sargybinių su ginklais bei šunimis ir varomi susikabinę apie 3 km į statomą objektą ir iš jo. Prie varomos kolonos niekas negalėjo priartėti per kelis šimtus metrų, o nepaklusniems kazachų vairuotojams šaudydavo į padangas. Visas statybos objektas buvo saugomas kaip lageris. Jis irgi turėjo apsaugos tvoras ir sargybos bokštelius. Kastuvais kasėme tranšėjas pamatams, laužtuvais ir kapliais laužėme iš karjerų akmenų luitus, juos sunkiais kūjais susmulkindavome į mažesnius gabalus, kraudavome į kubus, kad normuotojas galėtų išmatuoti atliktą darbą. Neįvykdęs darbo normos, gaudavai baudžiamąjį davinį. Pagrindinė transporto priemonė buvo primityvus karutis. Plytas padavinėdavo „ožiu“: tai įtaisas, pritaikytas nešti plytas ant nugaros. Ir šitaip reikėjo dirbti po 11 val. vasaros karštyje, kai basos kojos negali pastatyti ant žemės, arba žiauriomis stepės žiemomis, kai oro temperatūra siekdavo iki -35°C šalčio ir pūsdavo stiprus vėjas.

    Lagerių adresai buvo užšifruoti, pasimatyti su artimaisiais neleisdavo. Pabėgti iš zonos į bendrą stepę buvo tolygu savižudybei. Ir vis dėlto kai kas bėgdavo, nors ir nesėkmingai. Tik vienas pabėgimas paslaptingai pasisekė. Tarp kalinių buvo vadinamų blatnųjų, kurie laikė save pranašesniais už kitus. Jie nedirbdavo, o reikalaudavo, kad kitų atlikti darbai būtų užrašyti jiems, kad kiti nuvalytų jiems batus, kad juos geriau maitintų. Todėl susikūrė slaptos lietuvių ir ukrainiečių grupelės, kurios siekė, kad kaliniai tarp savęs būtų lygūs. Tokiai slaptai grupei priklausiau ir aš. Už šią ir kitą veiklą atsėdėjau penkias paras karceryje.

    TRIJŲ DIENŲ STREIKAS

    Nors jau buvo praėję metai po J. Stalino mirties ir žlugo L. Berijos režimas, nesiliovė kalinių sušaudymai. 1953 m. sargyba šaudė į koloną ir šešiolika kalinių sužeidė. Todėl mūsų lagerio kaliniai tris dienas neišėjo į darbą ir reikalavo kaltininkus nuteisti. 1954 m. medžio apdirbimo kombinate sargybiniai nušovė dar vieną kalinį, evangelistą, dirbusį šalia zonos. Sargybinis specialiai numetė kažką į mirties zoną ir liepė jam pakelti, o kai jis priėjo per arti – šovė. Atbėgę sargybiniai tempė nušautąjį į draudžiamąją zoną, kad atrodytų, jog jis būtų pažeidęs drausmę. Įpykę kaliniai su darbo įrankiais nuvijo žudikus nuo nukauto evangelisto, kuriam buvo likę sėdėti tik 3 mėnesius. Šis įvykis labai sujaudino visus kalinius.

    Brendo didelė įtampa. Grįžtant į lagpunktą, visur pakeliui jau buvo išsirikiavę kulkosvaidininkai. Bokšteliuose irgi stovėjo kulkosvaidžiai. Po vakarienės barake užgeso šviesa, ir tarpduryje kažkas pasakė, kad ryt į darbą turime neiti. Tai buvo perduota visoms sekcijoms ir barakams. Permetant raštelius, susisiekta su 2-uoju lageriu. Abiejų lagerių kaliniai į darbą neišėjo. Praėjo dvi streiko dienos. Kaliniai reikalavo nubausti sargybinį, kuris nušovė evangelistą. Trečią naktį per barakus perėjo pulkininkas iš Karagandos su didele palyda, žadino kalinius ir nurodė, kuriems reikia išeiti. Šie buvo nusiųsti į kalėjimą. Pagrasius, kad tie, kurie neišeisią į darbą, gausią bausmės davinį, 2-ojo lagerio kaliniai į darbą išėjo, o mūsų – neišėjo ir trečią dieną. Tada karininkai su sustiprinta palyda pradėjo kalinius vilkti iš barakų, o prižiūrėtojai – juos tempti prie vartų. Tuos, kurie labiausiai priešinosi, gabeno į kalėjimą. Kadangi į vietinį kalėjimą tilpo tik pusė tūkstančio kalinių, dalį kalinių išvežė į uždarus kalėjimus. Norėdami apraminti streikininkus, į lagerio parduotuvėles atvežė daug maisto, kaliniams išdavė avansą.

    PROVOKACIJOS „IŠVIRTO“ Į SUKILIMĄ

    Pagaliau į 3-iąjį lagerį atvežė per šešis šimtus kriminalinių kalinių, kurie pagrasino čia padarysią tvarką. O vakarų ukrainiečiai ir lietuviai tiems kriminaliniams kaliniams pasakė, kad jei jūs triukšmausite, mūsų yra čia 2600, tai mėsą iš jūsų padarysime. Pasiūlyta gyventi taikiai, nekelti vaidų ir tarpusavyje nesipešti. Dvi savaites kriminaliniai kaliniai ėjo už zonos, kaitinosi saulėje, bet nedirbo. Jie netgi pasiūlė susijungti atskirų zonų kaliniams ir pradėti aktyvius veiksmus. Pirmasis tikslas buvo užimti ūkio dalį, kur buvo lagerio maisto sandėliai.

    Sukilimas prasidėjo sekmadienį, 1954 m. gegužės 16 d. Kriminaliniai kaliniai iš 3-iojo lagerio per vidaus tvoras ir 2-ąjį lagerį patraukė ūkio dalies link. Prižiūrėtojai puolė įtikinėti 2-ojo lagerio politinius kalinius, kad vagys pulsią politinių kalinių moterų lagerį, ir prašė padėti. VRM darbuotojai manė, jog jie puls moteris prievartauti, o politiniai kaliniai jas ginsią ir įvyksiančios tarpusavio pjautynės. Tačiau vagys gerai elgėsi, ir VRM darbuotojams pagalbos nereikėjo. Sutarties kriminaliniai kaliniai nesulaužė. Ūkio dalies vartuose jie buvo sutikti beginklių kareivių būrio ir atstumti į 3-iąjį lagerį. Temstant jame iš timpų pradėjo daužyti šviestuvus, kad būtų tamsu. Rąstais išlaužė ūkio dalies metalinius vartus, o iš ten nedidelis kalinių skaičius perėjo į moterų zoną. Pirmuosius atvykėlius moterys paslėpė, trukdė jų ieškoti. Kareiviai moteris mušė kumščiais ir šautuvų buožėmis. Tada kapitonas Beliajevas pradėjo šaudyti. Buvo nukautų ir daug sužeistų. Abu lageriai susijungė. Iš 2-ojo lagerio sargybos bokštelių į ūkio dalį šaudė kulkosvaidininkai. Šio lagerio kaliniai ėmė ardyti vidaus sienas ir iš jų prieš ūkio dalį padarė barikadas. Jų dėka dalis kalinių perbėgo į 1-ąjį lagerį.

    Rytą ūkio dalyje tysojo daug lavonų. Atvykęs iš Alma Atos Kazachstano vidaus reikalų ministras įsakė juos surinkti, išvežti į stepę ir palaidoti. Ūkio dalyje pasidarė ramu. Pagaliau susijungė visi lageriai, išskyrus 4-ąjį, t. y. kalėjimą. Prasidėjo mitingai, svarstymai, ką toliau daryti. Pirmiausia reikėjo kuo nors apsiginkluoti. Sužinota, kad iš Maskvos atvyko generolas ir generalinio prokuroro pavaduotojas. Generolas pažadėjo neberakinti barakų, neužtaisyti sienų tarp zonų, panaikinti numerius. Vadinasi, laimėjome, bet mes per anksti patikėjome generolais…

    Antradienį, gegužės 18 d., visų Kengyro lagerių kaliniai išėjo dirbti. Per tą dieną vadovaujami karininkų laisvi nuo budėjimo kareiviai, taip pat invalidai kaliniai iki vakaro užtaisė visas pralaužtas sienų angas, sutvarkė šviestuvus ir kampuose pastatė sargybinius, pasirengusius šaudyti. Vadinasi, mus apgavo. Temstant vėl pasigirdo stiprūs kalinių švilpimai, ir prižiūrėtojai iš zonos išbėgiojo. Tik vienas kariškis buvo paimtas į nelaisvę.

    Prieiti prie vidaus sienų tarp lagerių buvo neįmanoma, nes kareiviai šaudė iš kulkosvaidžių. Norint susijungti ir pralaužti sienas, reikėjo išsikasti apkasus, bet nebuvo kastuvų. Teko iš naujo įrengti barikadas. Naktį iš gegužės 18 d. į 19 d. kaliniai didelėmis pastangomis vėl susijungė. Buvo išlaužtos 4-ojo lagerio (kalėjimo) sienos ir išlaisvintas buvęs pulkininkas Kuznecovas. Jis ėmė vadovauti šiam sukilimui. Tai buvo nors trumpa, bet šiokia tokia laimė. Laisvai galėjome susitikinėti su kitais, tikintieji galėjo laisvai rinktis ir melstis. Išrenkama savivaldos ir pasitarimo su lagerių administracija komisija. Kuznecovas patarė tuojau pat nuimti antisovietinius šūkius – kitaip kaliniai būsią apkaltinti politiniu maištu. Pro sargybines ir išorės sienų angas, kurias padarė VRM darbuotojai, buvo laukiama užpuolimo bet kuriuo metu. Tose vietose buvo pastatytos barikados su užrašais: „Atsargiai! Užminuota!“ Visur įvesta griežta tvarka. Sandėliuose buvo nemažai maisto atsargų, tačiau maistas buvo griežtai normuojamas. Kol buvo produktų ir pinigų, dirbo parduotuvėlės. Lagerio administracija nutraukė medikamentų tiekimą, išjungė elektrą, o paliko tik vandenį. Kelias dienas elektrą vogėme užmesdami laidus su kabeliais ant teritorijos apšvietimo linijos. Išjungė ir tuos. Tada kaliniai barakus apsišvietė balanomis.

    Atskrido dar du generolai. Kalinių komisijos reikalavimai buvo tokie: 1) nubausti žudikus, 2) grąžinti kalinius, išsiųstus į uždarus kalėjimus, 3) peržiūrėti bylas, 4) nuimti numerius nuo drabužių, 5) padidinti atlyginimą už darbą, 6) neatstatinėti vidaus sienų, 7) leisti laisvai susirašinėti su artimaisiais ir t. t.

    Visokių specialybių kalinių buvo, tai pasidarėm stotelę radijo ryšiui su išore užmegzti, bet ji per silpna buvo, kad susisiektume su miestu. Pradėjome leisti balionus su rašteliais, kad atsiųstų mums CK atstovus. Bet balionas kyla kyla, jį prižiūrėtojai prašauna ir jis nukrenta. Tada su rašteliais leidome aitvarus, kad gyventojai praneštų CK apie mūsų padėtį ir atsiųstų mums atstovus. Bet ir juos kareiviai stepėje surinkdavo.

    Kiekvienu momentu buvo laukiama kariuomenės atakos. Kaliniai budėjo su pasigamintais kardais, durtuvais ir peiliais. Lageryje prasidėjo gynybos darbai: buvo ardomos vidaus sienos ir statoma antroji išorės gynybos siena; ypač stiprinome pralaužtas vietas, kad apsisaugotume nuo kulkosvaidžių ugnies. Kiekvienas kalinys tiksliai žinojo, kur bėgti išgirdus pavojaus signalą. Kad būtų greičiau, buvo įsakyta naktimis miegoti nenusirengus ir nenusiavus. Naktimis pro pralaužtas angas į zoną bandydavo veržtis kareiviai, bet akmenų kruša priversdavo juos pasitraukti. Esu matęs, kaip baisūs traukuliai purtydavo nemigo ir siaubo išvargintas, klykiančias, besiblaškančias moteris. Tokie klyksmai zonoje buvo dažni. Kartą automatininkai įsiveržė pro vieną sienos išgriovą. Kai po pavojaus signalo subėgo būriai kalinių su šaltaisiais ginklais, akmenimis ir plytomis, kareiviai pradėjo fotografuoti ir filmuoti. Per čekistų garsiakalbius nuolat ragino, kad kaliniai išeitų, o išėję nebūsią baudžiami už maištą. Iš 8000 išėjo tik keli.

    Slinko nežinios ir laukimo savaitės. Kaliniai tikėjosi, kad sukilsiąs visas Steplagas, todėl reikėjo kaip galima ilgiau išsilaikyti. Kalbėdamas kalinių susirinkime, Kuznecovas pabrėžė, kad mūsų žuvimas nebūsiąs bevaisis ir pasiūlė balsuoti už tai, ar reikia toliau priešintis. Dauguma tam pritarė. Per kariškių radiją pranešė, kad, atsisakius eiti į darbą, lageris būsiąs išformuotas ir kaliniai išvežti į Magadaną. Tačiau viduje gyvenimas tekėjo normalia vaga: veikė valgykla, pirtis, skalbykla, siuvykla, batų taisykla, net atsėdėję kaliniai buvo išleidžiami į laisvę periodiškai. Birželio viduryje gyvenvietėje pasirodė daug traktorių, kurie kažką tempė prie zonos. Birželio 22 d. išorės radijas pranešė, jog atvykstąs CK Prezidiumo narys. Slegianti nuotaika sumažėjo, pagalvojom, kad vis dėlto yra teisingumas.

    KRUVINA KARIUOMENĖS ATAKA

    Po keturiasdešimt dienų trukusio streiko 1954 m. birželio 25 d. rytą ėmė veržtis kariuomenė. Ant barakų stogų buvome išstatę sargybą, tačiau ją čekistų snaiperiai likvidavo begarsiais šūviais. Todėl jokio įspėjamojo signalo lageris negavo. Pasigirdo patrankų šūviai, virš lagerio pasirodė lėktuvai, pro mūsų padarytas angas sienose pamatėme, kad barako link pajudėjo tankai. Vieni iš jų tempė spygliuotą vielą su vadinamaisiais „ožiais“, kad padalytų lagerį į zonas, už kitų tankų bėgo kareiviai su automatais, radistai su racijomis. Prieš puolimą kareiviai dar bandė agituoti, siūlė pasiduoti. Man taip pikta pasidarė, norėjau nueiti ir nudurti tą čekistą, bet jis jau traukėsi pistoletą ir būtų mane nušovęs, bet moterys mane įtraukė į minią. Prieky mūsų buvo išstatytos moterys, o tik už jų vyrai, nes galvojom, kad nevažiuos taip ant moterų – bet kur tau… Žiūrim, kad veža „ožius“ ir kas nesitraukia – per minią su tankais. Tankai traiškė visus, pasitaikiusius pakelyje, spaudė prie barakų sienų. Vieną moterį pervažiavo, koją sutraiškė, net nežinau, ar ji dar begyva. O moterys kaip klykė… Tankai mokomaisiais šoviniais šaudė į minią ir į barakus, tačiau nugirdyti kareiviai šaudė koviniais šoviniais. Užsidarėme barakuose. Kareiviai vienus barakus padegė, kitų kampuose tankai išlaužė angas. Kareiviai su ginklais ir šunimis per šias angas įsiveržė į vidų ir daužė šautuvų buožėmis. Vienas kaip davė man per galvą, iškrito tas durklas iš rankų, netekau sąmonės, nežinau, kiek ten laiko praleidau, tik išgirdau „Ruki v vierch!“ („Rankas aukštyn!“), ir jau viskas, reikėjo pasiduoti.

    Tai buvo baisus birželio rytas, aplaistęs Kazachstano žemę karštu kalinių krauju. Spėjama, kad žuvo 600-800 kalinių, kuriuos kažkur stepėje užkasė. O mus, gyvuosius, varė būriais su pakeltomis rankomis per kareivių kratytojų koloną į stepę ir guldė kniūbsčius kryžiumi. Taip išgulėjome visą dieną. Po to į stepę atvežė vandens ir duonos. Atvyko kariškių komisija, kuri kiekvieną apklausė ir suskirstė į grupes: kalinių komisijos nariai buvo pasodinti į kalėjimą, kiti išvežti į Tolimuosius Rytus, o trečius privertė išardyti barikadas ir užtaisyti sienų spragas. Paliktuosius vietoje kalinius birželio 27 d. išvedė į darbą. Taip baigėsi 40 parų trukęs politinių kalinių sukilimas. Kalinių komisijos narių likimas nežinomas.

    LIKIMAS PO SUKILIMO

    Grotuotas ešelonas, kuriame buvo nemažai lietuvių, tarp jų ir aš, nubildėjo per parudavusias stepių platybes Tolimųjų Rytų link. Nors buvome nugalėti fiziškai, tačiau dvasiškai nepalaužti. Todėl nenuostabu, kad taigos skirstomuosiuose punktuose skambėjo dainos tai lietuvių, tai ukrainiečių kalba, tarsi varžėmės, kas daugiau ir gražiau padainuos. Paskui plaustu buvome perkelti per Amūro upę. Vladivostoke sugrūdo mus į laivų triumus ir per Japonų bei Ochotsko jūrą po penkių parų pasiekėme Magadaną. Iš karšto Kazachstano pakliuvome į atšiaurų ir vėjuotą kraštą. Mane paskyrė statyti namus. Darbas buvo sunkus, nes teko rausti tranšėjas stipriai įšalusioje žemėje. Tai nė kiek ne lengviau negu laužti Kazachstano akmens luitus. Žiemos metu atviromis mašinomis būdavome vežami į darbą. Visus kamuodavo skorbutas. Dėl vitaminų stokos išsikraipydavo ir iškrisdavo dantys, nes daržovės šiame krašte beveik neauga, jos atvežamos džiovintos. Tik gerokai vėliau įsitaisiau autoremonto gamykloje elektriku. Vieną vakarą mane iškvietė ir nufotografavo, o kam – nesupratau. 1955 m. birželio 17 d. gavau žinią, kad esu paleidžiamas ir galiu grįžti į Lietuvą.

    Negaliu apsakyti to jausmo, kurį patyriau, kai pervažiavau savo Tėvynės sieną, kai pro traukinio langus pamačiau tarp medžių skendinčias sodybas. Negalėjau patikėti, kad vėl atsidūriau krašte, kur prabėgo vaikystė ir dalis jaunystės, kur laukia išsiilgę artimieji, giminės, draugai. Dieve, kaip buvo gera!.. ■

    Tekstas parengtas remiantis Alfonso Urbono publikuotais atsiminimais ir interviu medžiaga.

  • ATGAL
    Jaunimo pasipriešinimas sovietinei okupacijai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.