Algirdas Patackas: Knygų pasaulis yra realesnis už realybę | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Algirdas Patackas: Knygų pasaulis yra realesnis už realybę

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Šį mėnesį rubrikoje „Politikai skaito“ kalbiname Nepriklausomybės atstatymo akto signatarą bei Seimo narį Algirdą PATACKĄ. Apie literatūrą bei skaitymą, kaip pats politikas sako, dar niekas nėra jo kalbinęs. „Tiesą sakant, politika man yra neįdomi. Tai man kaip pilietinė pareiga, kaip tarnavimas kariuomenėje, tam tikras karas, nors ir žodžiais. Visą gyvenimą domėjausi literatūra bei pats šį bei tą rašinėju.“ Politikos ir visuomenės veikėjas pats yra parašęs ne vieną knygą, o paskutinė – „Litua“, skirta baltistikos ir lituanistikos studijoms, neseniai buvo perleista jau trečią kartą. Savo nuomonės neslepiantis politikas sutiko pabendrauti ir pasidalinti su „Apžvalgos“ skaitytojais savo pamąstymais apie lietuvių ir užsienio literatūrą.

    Kas Jums yra knyga? Ką šiuo metu skaitote?

    Knygų pasaulis yra realesnis, tikresnis už realybę. Victoro Hugo „Vargdienių“ Paryžius yra tikresnis už turistinį Paryžių, nes „Vargdieniuose“ yra miesto dvasia, ko nei su žiburiu nerasi turistiniuose kelionių vadovuose ar gidų pasakojimuose. Ką skaitau? Vakar gavau naują prof. Eugenijaus Jovaišos knygą „Aisčiai. Raida“. Anksčiau profesorius buvo išleidęs knygą „Aisčiai. Kilmė“. Šias dvi E. Jovaišos studijas vadinu nepriklausomybės dvidešimtmečio knygomis – dabar jau turime ką padėti ant stalo. Didžiosios sovietų niekšybės, žinoma, yra represijos, okupacijos, bet nemažiau svarbu yra tai, ką jie padarė kultūrai. Melas, cenzūra ir ypač autocenzūra padarė taip, kad tai, kas dabar yra vadinama kultūra, tenka vadinti – bent mes taip vadiname – „mulo kultūra“. Mulas gali rastis, bet negali savęs pratęsti. Manau, kad panaši padėtis yra ir šiandieninėje lietuvių literatūroje.

    Paskutinės mano perskaitytos knygos yra Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ bei Nikolajaus Gogolio „Tarasas Bulba“. Ypač mėgstu rusų sidabrinio amžiaus literatūrą. Aišku, šiuos kūrinius jau buvau skaitęs ankstyvoje jaunystėje, bet dabar, vykstant Rusijos ir Ukrainos karui, nutariau vėl pasigilinti į L. Tolstojų. Tolstojus, aišku, yra genijus – ten, kur aprašo žmonių santykius ir gyvenimus; jo stilius, jo neišsemiami kalbos turtai yra fantastiški. Bet – Napoleonas „Kare ir taikoje” yra karikatūra, prancūzai ir vokiečiai – taip pat. Čia jau išlenda rusas, genialumu čia nebekvepia. Be to, pakyri ir ta adoracija „prostogo russkogo naroda“, gan pavojinga, vėliau, ko gero, tapusi viena iš bolševizmo ideologinių ramsčių.

    Kas yra Gogolis – ukrainietis ar rusas? Mano nuomone, jis – slavas, bet ukrainietiškas slavas. „Tarasas Bulba“ yra aukščiausios prabos epas, beveik nežinau jam lygaus kitų tautų literatūroje. Stepė! Niekur nerasime tokio sodrumo, spalvų, kvapų ir jausmų siausmo, net pas Antoną Čechovą. Tikras rašytojas padaro taip, kad tu matai, netgi girdi, užuodi, ir tai N. Gogolis nutapo žodžiais.

    Nieko kito, kaip  patikrintos klasikos, šiuo metu skaityti negaliu arba tiesiog nerandu. Kai paimu į rankas naujai leistą knygą (90 procentų jų verstą iš anglų kalbos) ir matau, kad ten yra vieni dialogai ir nėra jokios erdvės peizažui, aplinkai – metu ją į šalį. Bekeliaudamas pasidairau, dažniausiai oro uostuose, į knygynėlius-kioskus – visur tas pats eurostandartas, nuo Berlyno iki Barselonos, o mūsų leidyklos visą šį europopsą yra pažodžiui nuolankiai išsivertę ir per visokius ten pegasus šeria skaitytoją, būsimą briuselinį lietuvį.

    Ką galima pasakyti apie mūsų kultūrą, skaitant šiandieninę lietuvių literatūrą? Ką šiuolaikinių autorių rašytojų kalba gali pasakyti apie mūsų kultūrą?

    Apie kalbą nėra ką sakyti, jie rašyti nemoka. Neskaičiau ir neskaitysiu nei pokerių, nei parulskių. Aišku, tai tam tikra talento forma, jei žmogui žodžiai laisvai liejasi – šaunu, bet jis turi išmokti su tuo dorotis, tai suvaldyti, ir, svarbiausia, turėti ką pasakyti. Panašiai yra ir su mano brolio Gintaro kūryba. Man patinka vos keli jo eilėraščiai, o apie poeziją su juo mes galime kalbėti tris minutes, nes po to iš karto susipykstame. Gintaras Beresnevičius turėjo kažką savito, bet gaila, kad jis taip ir nespėjo parašyti nei originalaus, stipraus romano, nei fundamentalios baltistikos studijos. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ pabandžiau skaityti, kur dėsies, bet nebaigiau. Prisiverčiau perskaityti  „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ – dėl to, kad mažiausios apimties. Anuomet, prie sovietų, ėjo toks literatūrinis žurnalas „Inostrannaja literatūra“ („Užsienio literatūra“). Ten buvo publikuotas tūlo A. Henri romanas „Aeroport“. Beskaitydamas susivokiau, kad pirmą kartą skaitau tekstą, kuris nėra literatūra. Viskas įdomu, yra siužetas, įtampa, nuotykiai, bet tai nėra literatūra todėl, kad rašyta komerciniais tikslais. Jokio metafizinio tikslo ten nekeliama, o vienintelis keliamas tikslas yra parduoti – parduoti tekstą, žodžių rinkinį kaip prekę.  Panašiai, mano nuomone, yra ir su K. Sabaliauskaite bei tuo „Danielium Dalba“. Tai pagal visas klasikinio komercinio teksto taisykles sukurtas produktas. Galiu nesunkiai įrodyti ir galbūt kada nors prisėsiu ir parašysiu. Daugiau jos kūrybos neskaičiau. Man nepatiko per ilgi, griozdiški sakiniai, galbūt duoda pažintinės naudos istorinis fonas, bet ar tai yra literatūra, dar reikia pagalvoti.

    Vis tęsiasi ginčas dėl lietuvių literatūros mokyklose. Kaip manote, ar į mokinių programas turėtų būti įtraukti LDK autoriai?

    Mano dukra yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kai pamatau, ką ir kaip jie ten dėsto, tik susiimu už galvos ir nebeturiu ką pasakyti. Skaito, pavyzdžiui, Vaižganto „Mykoliuką ir Severiutę“ ir įžvelgia ten tik nuolankumus arba kažkokius antraeilius socialinius dalykus. Kaip galėtų būti nagrinėjamas šis gilus, esminis mūsų literatūrai bei savimonei kūrinys, esu rašęs „Kultūros baruose“. Šis šedevras apskritai yra itin svarbus raktas, kurio pagalba galime giliausiai įsismelkti į mūsų savastį.

    Jaučiu žiaurią skriaudą, kad XVIII–XIX a. rusai turėjo ne tik dostojevskius, tolstojus ir gogolius, bet ir visą plejadą smulkesnio kalibro, visokių leskovų, buninų ir taip toliau. O mes ką? Dionizo Poškos „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“? Tai žemina. Mes buvome suniekinti, tiksliau suniekinome save patys, ir todėl man jokios LDK, jokios Žečpospolitos nei jų autoriai netinka ne vien todėl, kad per jas praradome valstybę, bet kaip lietuviui skaudžiausia yra tai, kad mes praradome kalbą, o tuo pačiu ir savastį bei literatūrą, kas yra tas pats. Buvome prilyginti iki prastuolio, mužiko, buvome paversti bauer volk. Turėjome pradėti nuo pačių primityviausių dalykų. Sakysite, Donelaitis. Gerbiu, bet nemyliu, nelimpa. Nemėgstu Žemaitės, ji per daug arti žemės, grubi. Turėjo tam tikrą kalbos dovaną ir žodynas neprastas, bet to per maža. Socialinė kilmė čia niekuo dėta – Marius Katiliškis buvo paprastas vaikinas, vaikščiodamas po Vašingtono parkus su kokiu nors Henriku Radausku, didžiu eruditu, ar išrankiu estetu Alfonsu Nyka-Niliūnu kompleksuodavo, nes buvo paprastas kaimo bernas. Tačiau jis turėjo nelygstamą kalbos dovaną ir prigimtinę, nuo išsilavinimo nepriklausančią metafizinę trauką patirti ir aprašyti, kas iš tiesų yra žmogaus gyvenimas. Rašė apie paprastus dalykus, jo garsią knygą „Miškais ateina ruduo“ sovietai išleido per klaidą, nes nežinojo, kad jis buvo „baltaraištis“, t. y. 1940-jų sukilėlis. Kita jo, mažiau žinoma knyga „Išėjusiems negrįžti“, mano nuomone, yra šedevras. Aš domiuosi literatūra apie II pasaulinį karą ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai yra europinio lygio knyga, ir netgi daugiau, nes į karą žiūri per vidinę vydą, o ne per jo klaikias apraiškas. Mėgstu ne tik Antaną Vaičiulaitį, Joną Aistį, bet ir tokius beveik nežinomus kaip Venancijus Ališas ar Pulgis Andriušis. Pirmasis gal pats egzotiškiausias mūsų literatūroje (vienuolis, gyveno Pietų Amerikoje) Iš Flamengo vilnių mačiau ištiestą ranką/ Iš Flamengo vilnių… Deja, Pulgį Andriušį, (o išties Fulgencijų Andrusevičių) sugadino darbas žurnalistikoje, taip ir nesukūrė nieko tvaresnio, tačiau tai, kaip jis aprašo savo trumpuose short-story kad ir ežerą, vabalų gyvenimą, yra kažkas fantastiško. O ką dabar padėti ant stalo, aš nežinau. Na, gal iš poezijos Aidą Marčėną bei Vandą Juknaitę iš prozos, gal amžinatilsį Bitę Vilimaitę, bet pastarosios greičiau iš anų laikų, bet tai viskas. Na, tiesa, Romualdas Granauskas, jo „Gyvenimas po klevu“. Gal kažko dar neperskaičiau, gal tupi kur nors koks genijus…

    Ko pasigendate lietuvių literatūros lauke?

    Yra toks taip vadinamos juodosios literatūros žanras, kurį galima kartais pavadinti ir niekšišku, bet kurio mums trūksta. Pavyzdžiui, yra toks rusų rašytojas Eduardas-Edička Limonovas, šiaip jau rudai-raudonas nacionalbolševikas. Yra prirašęs visokių niekų, bet jo stipriausias žanras yra būtent toji juodoji literatūra. Jis nuolat pakliūva į kalėjimą ir būtent kalėdamas egzotiškiausiuose pačia blogiausia prasme Rusijos kalėjimuose, visokiuose ten butyrki, kresty, matrosskaja tišina, sėdėdamas ant taburetės, užsimetęs ant pečių vatinuką, jis rašė tuos savo apyžiaurius ir negailestingus tekstus. Kažką panašaus Lietuvoje bandė daryti „Literatūroje ir mene“ anonimas Castor&Polux, bet paskui kažkodėl nutilo. Juodoji literatūra – tai negailestingas, be užuolankų chirurginis pjūvis per rašytojo biografiją bei kūrybą, sakant tuos dalykus, kuriuos priimta nutylėti. Na kad pavyzdžiui ir tai, kad Vincą Mykolaitį-Putiną sužlugdė kaip rašytoją ne tik sovietai, bet gal dar labiau kunigystės išsižadėjimas ir vedybos, arba kad Justinas Marcinkevičius yra parašęs ne tik „Ašara Dievo aky”, bet ir užsakytą paskvilį prieš disidentus „Pušis, kuri juokėsi“. Tačiau juodoji literatūra neturi užmiršti, kas gelbsti nupuolusius, neturi užmiršti, kad Vincą Mykolaitį-Putiną gelbsti jo Rūpintojėlis, o J. Marcinkevičių – toji ašara Dievo aky. Nereikia šio žanro painioti su purvinąja pseudoliteratūra, kurios tikslas yra apdergti kokią nors įžymybę ir šitai pelningai parduoti. Juodoji literatūra yra priešnuodis nublizgintai, pagražintai tradicijai vaizduoti meno žmones bei kūrybą mandagiai arba apsimestinai nutylint jų juodulius – tokie va nuglaistyti cukriniai avinėliai

    Galbūt žinote ką nors apie mūsų kaimynų latvių, lenkų literatūrą?

    Mėgstu tokį Janį Sudrabkalnį, jo „Aija“ yra stiprus dalykas. Karolis Skalbė apskritai yra vienas nuostabiausių pasakų vaikams rašytojas, baltų pasaulio vaiko akimis kūrėjas. Jo pasakose yra tai, ko reikia mūsų vaikams. Būtų nuostabu, jei jo knygas dar kas nors perleistų. Yra dar Zenta Mauriņa. Ji daugelį metų gyveno emigracijoje, nemažai rašė vokiškai. Net ir dar dabar ji mažai kam žinoma, o gaila, nes jos kūryba, jautri ir dramatiška gyvenimo refleksija buvo tikrai europinio lygio.

    Kai dėl lenkų, tai visų pirma iškyla Adomo Mickevičiaus dilema. Neįsileidžiant į begalines ir turbūt niekad nesibaigsiančias diskusijas apie tai, kurios tautos rašytojas jis yra, pasakysiu trumpai: jaunas Mickevičius – lietuvis, bet palūžęs, rezignavęs, Lietuva jam – kaip gražus ir graudus sapnas. Tiesa, ši rezignacija, romantiška ir talentinga, savaip patraukli. Sustoki – gal išgirsi balsą Lietuvos/….važiuokim, nieks nelaukia (iš „Akermano tyrų“, cituota iš atminties, – aut. past.) Tačiau Paryžiaus, emigracijos laikotarpio, senatvės Mickevičius – jau lenkas, gente lituanus, natione polonus. Mėgstu kai ką iš Stefano Zeromskio. Be abejo, Henrykas Sienkiewiczius ir jo trilogija – svaru, stipru, artima. Česlovo Milošo šlovė ir reikšmė kiek išdidinta gauto Nobelio, bet „Isos slėnis“ – stiprus kūrinys, svarbus ir artimas mums daugeliu atžvilgių. Tiesa, yra dar toks mažai žinomas Kazimierzas Tetmayeris, poetas, jo lyrika – keistoka ir savita, betgi – vertimas.

    Ką galėtumėte išskirti iš užsienio autorių?

    Thomas Mannas man yra labai svarbus, jam paskyriau daug laiko, buvau užsikabinęs. Manau, jo „Daktaro Fausto“ anksčiau nei sulaukus trisdešimties negalima skaityti. „Mirtis Venecijoje“ balansuoja ant ydos, kuri tačiau yra suvaldyta, ribos, bet tai vis dėlto vykęs, estetiškai dekadentiškas kūrinys. Žinoma, patinka visi vokie­čių romantikai, visi tie iš „H“ raidės – H. Hofmannstahlis, F. Hölderlinas, E. T. A. Hoffmannas ir kiti. Turiu silpnybę Erichui Maria Remarque‘ui, bet tuo nepasigirsi. Tai – antraeilis rašytojas, bet jo romaną „Trys draugai“ perskaitau kas penkeri metai. Patinka siužetas, vyriška draugystė, truputį ašarų. Gal todėl, kad paauglystėj – labai laiku! – buvau apsvaigęs Jacku Londonu. J. W. von Goethe‘s nemėgstu, jis man per daug sunkus. Daug smalsavau ir prancūzų literatūros. Gražiai, gracingai jie viską daro, bet neturi tokios sunkiosios artilerijos, kaip rusai, pavyzdžiui, turi Fiodorą Dostojevskį, nebent Georges‘ą Bernanos‘ą (mano tėvas buvo sovietų laikais išvertęs jo „Po šėtono saule“, bet viskas taip ir liko mašinraštyje). Išskirti norėčiau François Mauriacą, kuris yra katalikiškas rašytojas. Dažnai būna, kad katalikai būna prasti rašytojai, bet F. Mauriacas – išimtis. Victoras Hugo savo epiniu mastu turėtų būti kažkas panašaus į L. Tolstojų, bet iki jo „netraukia“. Pavyzdžiui, Vaterlo mūšį aš dar iki šiandien įsivaizduoju ne taip, kaip jis buvo pristatytas vadovėliuose, bet būtent iš V. Hugo „Vargdienių“, tačiau L. Tolstojus Borodino mūšį perteikia per dalyvio – Pjero Bezuchovo – vidinę akį, o V. Hugo kūrinyje Vaterlo tėra didingas reginys.

    Iš amerikiečių literatūros – be abejo, Hermanas Melvillis. Ne tik jo visiems žinomas „Mobis Dikas, arba banginis“, bet beveik nežinomas „Raštininkas Bartlbis“. Sovietmečiu buvo padaryta kiaulystė – lietuviškai pasirodė tik sutrumpinta „Mobis Dikas“ versija. Kaip taip galima? Teko skaityti rusiškai. „Raštininkas Bartlbis“, mano nuomone, yra šedevras, vien dėl jo H. Melvillį galima vadinti amerikiečių Dostojevskiu. Tarp kitko, visiškai neblogą spektaklį pagal šį kūrinį „Raštininkas Bartlbis” yra pastatęs Rolandas Kazlas. Verta paminėti Williamą Faulknerį, „Triukšmą ir įniršį“ bei visą tą epopėjinę panoramą, pasakojimą apie Joknapataufą, išgalvotą kraštą, dar Thomas Wolfe‘ą. Tai – gera literatūra, bet manęs ji negriebia. Tiesa, Edgaras Allanas Poe, bet jis – balta varna amerikiečių literatūroje, kažkokia keista Europos reminescencija.

    Ką dar norėtumėte perskaityti?

    Ispanai turi gerų dalykų – Jorge Luisas Borgesas. Bet, deja, daug ko dar nespėjau perskaityti, su Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu esu mažai pažįstamas. Jei nebūčiau įkliuvęs į Seimą, tai tikrai būčiau perskaitęs, o dabar nebeužteks laiko.

    Kažkuria prasme mums, lietuviams, ispanai yra labai artimi. Matyt, tai yra kažkoks kontrasto principas. Jų vėliava yra geltona ir raudona, t.y. kraujas ir smėlis, jų flamenko žydi aistra, o pas mus – amžinas žaliavimas, rūta. Aš visada kartoju O. Milašiaus citatą apie Lietuvą: „Šalis šita nežino prabangos liūdnos subręsti“. Kodėl subręsti yra liūdna? Kažką panašaus yra parašęs Ivanas Buninas, esu jo didelis gerbėjas. Turėjau net įžūlumo Amerikoje rusų kalbą mokantiems studentams skaityti paskaitą apie I. Buniną. Netoli senosios prieškarinės Lietuvos ambasados Vorovskio gatvėje Rusijoje yra bronzinė Ivano Bunino stela-biustas su užrašu: „Kaip bebūtų liūdna šitam nesuprantamame pasaulyje, vis tiek jis yra nuostabus“. Ši mintis šiek tiek susisieja su O. Milašiaus žodžiais. I. Buninas, tarp kitko, save laikė lietuvių kilmės, iš Gediminaičių. Kai jis gavo Nobelį, buvo atvykęs ir į Lietuvą. Atsirado čia tokių, kurie pradėjo kibti prie jo, kad jis rusas, okupantas ir panašiai, tada I. Buninas tyliai jį lydėjusiam kolegai išsitarė: „Ko tasai iš manęs nori? Juk aš jūsiškis…“

    Pastaruoju metu baltistika, o ypač senasis baltų tikėjimas sulaukia nemažo susidomėjimo. Kaip tai paaiškintumėte? Kokios Jums buvo pamatinės knygos, gal galėtumėte ką nors rekomenduoti?

    Rekomenduočiau pradėti ne nuo akademinių buchų, bet nuo Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynės“, kuri mums yra labai svarbi. Didelį įspūdį mums paliko Marijos Gimbutienės vizitas Lietuvoje ir jos knyga „The Balts“. Ji buvo pirmoji tarptautinio garso mokslininkė, kuri visiems pasakė, kad baltai gyveno kažkur toliau į Rytus. Mes už to stipriai užsikabinome ir taip prasidėjo visas žygeivių judėjimas. Galbūt dabar tai, kas vyksta, yra tam tikra atatranka, tam tikra banga, kuri laikas nuo laiko vis sukyla. Galbūt kita forma, bet žygeivystė vėl tampa populiari. Sovietų laikais tai buvo tam tikra savita erdvė, kur galėjai pabėgti nuo tikrovės. Eidavome Simono Daukanto keliu, kokie du šimtai, visi savi, arba Rambyno kalne užsidegame laužą, dainuojame partizanų dainas ir ką tie KGB skalikai galėjo mums padaryti?

    Iš akademinių dalykų reiktų paminėti ir Donato Saukos studiją „Tautosakos savitumas ir vertė“, kuri tikrai yra labai stipri knyga.

    Apskritai tikrasis išsilavinimas yra savišvieta. Gali pratupėti penkis metus universitete ir likti tuščias ir bergždžias. Nors baigiau visai kitus mokslus, ne humanitariką – būtų tekę meluoti, o nesinorėjo – tai šviestis teko visais įmanomais būdais. Esu, pavyzdžiui, lankęs Broniaus Genzelio antikos filosofijos kursą. Auditorija buvo didelė, partizaniškai ateidavau ir klausydavausi. Taip pat norėjau lankyti ir Donato Saukos seminarus, bet perskaičius knygą, jos užteko. Vien domėtis ir skaityti nepakanka. Reikia tai, kas tave traukia, pajausti, patirti pačiu savimi, egzistenciškai, čia ir dabar. Mes, pavyzdžiui, eidavome po kaimus ir užrašinėdavome tautosaką, bendraudavom su paskutiniaisiais tikrojo lietuviško kaimo žmonėmis ir tai davė daugiau už studijas universitete. Kiekviena karta turi savo kelią, savus iššūkius, ir turi savaip į juos atsakyti.

  • ATGAL
    Lietuvos išeivijos ažuolui Pranui Povilaičiui – 90
    PIRMYN
    Entuziazmas bėgti: linksmas procesas ir pasitenkinimą teikiantis rezultatas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.