Algirdas Saudargas: Po žlugusio pučo išsisprendė Lietuvos klausimas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Algirdas Saudargas: Po žlugusio pučo išsisprendė Lietuvos klausimas

  • Data: 2015-04-28
    Autorius: Goda Karazijaitė ir Vytautas Keršanskas

    Algirdas Saudargas (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    Užsienio reikalų ministro pareigas einančiam Algirdui Saudargui priverstinai Lietuvą palikti teko net du kartus: pirmoji misija užsienyje prasidėjo kruvinos Sausio 13-osios išvakarėse ir truko kelis mėnesius. Tačiau kur kas mažiau aprašytas išvykimas į Varšuvą Maskvoje vykusio Rugpjūčio pučo metu. Ir vėl išvykta nežinant, kada – po kelių dienų, mėnesių ar metų – pavyks grįžti į Tėvynę, o galbūt, pučistams nugalėjus, teks panaudoti įgaliojimus kurti Vyriausybę emigracijoje. Apie šiuos įvykius pateikiame pokalbį su Algirdu SAUDARGU.

    Labai plačiai aprašytas Jūsų išvažiavimas Sausio 13-osios įvykių kontekste, bet kur kas mažiau informacijos yra apie Jūsų priverstinį išvykimą pučo metu. Kodėl taip yra? Kuri iš šių misijų jums atrodo svarbesnė? Ar galima jas lyginti?

    Be abejo, jų negalima taip lyginti, nes buvo skirtingi geopolitiniai arba politiniai kontekstai. Sausio 13-ąją aš išvykau, kai buvo tik prasidėjusi agresija prie Spaudos rūmų ir kitur, kur buvo agresyvūs veiksmai iš sovietų pusės. Pačius Sausio 13-osios įvykius aš ne stebėjau, bet girdėjau telefonu iš Varšuvos, nes buvau išvykęs. Paskui tie įvykiai taip nulėmė, kad man vasarį ir kovą teko padirbėti užsienyje, nes valstybės vadovai vis nepriėmė sprendimo misiją užbaigti.

    Rugpjūčio pučas buvo tarytum pakartojimas. V. Landsbergis nusprendė, kad turiu vėl važiuoti, nes niekas nežinojo, kuo tas pučas gali baigtis. Dabar retrospektyviai žiūrėdami matome, kad tai buvo toks, netgi pasakykime, nevykėlių pučas. Bet tuo metu to nieks nežinojo – ar vykėliai, ar nevykėliai, bet jie turi galingą jėgą, galingą armiją. Tik tiek, kad pučistų sovietų jėgos struktūros nepalaikė.

    Bet tuomet mes nežinojom ir buvo nuspręsta važiuoti. Važiavau automobiliu, man davė talkininką – asmens sargybinį, jis ir vairavo. Šį kartą nusprendžiau pasiimti ir šeimą, nes po sausio įvykių jau buvau padaręs išvadas. Jeigu būtų įvykusi rimta agresija Lietuvoje, Vyriausybė būtų nuversta, man reikėtų įgyti užsienyje Seimo įpareigotas pareigas formuoti vyriausybę, tad okupantų užimtoje Lietuvoje likusi šeima būtų buvusi silpna vieta. Išvykau su žmona ir sūnumi. Pamenu, žmona svarstė – tada buvo vasara, – ką reikia pasiimti, nes ilgam išvykstam ar ne – nebuvo aišku. O dukra tuo metu, kaip tyčia, buvo užsienyje su kitais studentais ir ten dalyvavo protestuose prieš pučistus prie Sovietų Sąjungos ambasados. Todėl vykom trise.

    Kadangi visi stebėjo Maskvą, centras buvo jau ne Vilnius, kaip buvo Sausio 13-osios atveju. Dėmesys buvo visai kitas. Rugpjūtį iš Varšuvos aš niekur nevykau ir laukiau, kuo viskas baigsis. Per kelias dienas viskas išsisprendė. Tai turėjo mažesnį emocinį krūvį, tačiau Maskvoje sprendėsi ir Lietuvos likimas.

    Pučistų nuotaikos vis dėlto buvo persimetusius į Vilnių – užiminėjami pastatai, nurodymai nepraleisti per sieną… Ar buvo grėsmė, kad misija išvykti į užsienį gali nepavykti?

    Važiavimas per sieną buvo skirtingas. Sausio 13-ąją, kai teko išvykti, mus lydėjo du kauniečiai, o taksistai pasakė, kad ant kelio stovi šarvuočiai. Taip buvo nuspręsta važiuot ne per Lazdijus, bet per Brestą. Ten jokių instrukcijų nebuvo, mano diplomatinis sovietinis pasas, kuriuo mes tuo metu naudodavomės, su visa pagarba buvo praleistas ir ne tas galvoje, matyt, buvo, kad kam nors reikia išsiuntinėt instrukcijas, nepraleidinėti per sieną.

    Sunku pasakyti, ar pučo metu galėjo būti nurodymai nepraleisti per sieną. Gal tiesiog pats pučas paveikė pasieniečių įtarumą ir todėl jie pralaikė mus ten. Užtruko gal pusvalandį ar daugiau. Jie, matyt, aiškinosi, skambinosi – kaip visada ta jų biurokratinė mašina veikė. Tačiau galiausiai pavyko išvažiuoti. Mus priglobė Lenkijoje, suteikė galimybę ten gyventi tas kelias dienas. Lenkijos vyriausybė mus globojo, ten buvo galimybių aplankyti ambasadas, pareigūnus, bet, kaip minėjau, jeigu sausio įvykių metu ypač Lenkijos, bet ir viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Lietuvą, jau pučo metu kalbėjome apie tai, kas galėtų nutikti Maskvoje.

    Tačiau ir vėl pasikartojo tarptautinės bendruomenės šaltumas. Ar šiuo atveju jis buvo kitoks, suprantant, kad tai gali būti esminis lūžis?

    Esu paminėjęs tokį išsireiškimą apie Sausio 13-osios įvykius. Šiandien Lietuva yra nepalyginamai geresnėje saugumo situacijoje. Bet mūsų bičiuliai Ukrainoje arba Gruzijoje yra panašioje padėtyje, kaip mes buvome tada. Kalbant su Vakarų lyderiais ir Vakarų pareigūnais, politikais, jaučiasi tas abejingumas, institucinis metalo šaltumas. Čia yra valstybių interesai ir kiti dalykai. Tas buvo ir tada mūsų atžvilgiu. Iš kitos pusės – labai šiltas lenkų ir tų pačių britų visuomenių priėmimas. Kai teko dirbti Londone vasario mėnesį, jų interesų rate visa tai buvo toli. Pareigūnai sakydavo: važiuok pas vokiečius, su jais ir kalbėkis. Tačiau patys jie buvo labai palankūs. Sakykim, jie būdavo sportiškai britiški ir mesdavo tave į kokį radijo ar televizijos ringą, kaip jie įpratę, kokiam nors idėjiniam mūšiui žiniasklaidoje. Tai buvo paprastų žmonių užuojauta, palaikymas, pritarimas, o institucijos visada buvo vedamos savo interesų, kad net galima buvo pajausti tą metalo kietumą.

    Per pučo laiką buvo paprasčiau – mažiau emocijos, kadangi visi žiūrėjo ir laukė, kas atsitiks. O Sausio 13-ąją jau buvo atsitikę, jau buvo ataka, kuri užklimpo prieš Lietuvos Seimą gynusius žmones. Pučo metu buvo laukimas, kas įvyks Maskvoje, kur mes neturėjome jokios įtakos. Ir štai, kada tas pučas nepavyko, viskas kaip lavina griuvo. Skubiai grįžome į Vilnių ir tą pačią dieną buvo pradedama megzti diplomatinius ryšius su užsieniu. Nebebuvo jokių kliūčių Baltijos valstybių pripažinimui.

    Šioje misijoje kartu su šeima jus lydėjo ir apsauga – tuometinio Seimo Apsaugos skyriaus pareigūnas Antonas von Gravrockas. Ar jums buvo svarbi tokia palyda?

    Malonu tuos laikus prisiminti, nes visada tarp pareigūnų užsimezga žmogiškas ryšys todėl, kad buvo specialios aplinkybės. Šiaip jau kada kur nors apsauga suteikiama užsienio ministrams (ir tai labai išimtinais atvejais) vizitų kitose valstybėse proga ar tarptautiniuose renginiuose, tai būna formalus bendravimas, o čia buvo žmogiška misija. Mes turėjome bendrą darbą. Aš turėjau misiją vykti kaip Lietuvos pareigūnas, o jo rūpestis buvo sudaryti aplinkybes, kad niekas man nesutrukdytų. Mes kaip ir dirbome tą patį darbą, siekėme to paties tikslo kiekvienas pagal savo skirtas funkcijas.

    Tai yra išimtiniai atvejai. Tiesą sakant, ir per Sausio 13-ąją kauniečiai Valdas ir Liudas į užsienį nevyko, bet palydėjo mane iki Bresto. Nesi vienas, tave paremia. Tarp mūsų liko tas ryšys, susitikę pasikalbame, aptariame gyvenimą ir politines aktualijas. O tuo metu sėdome, atlikome kiekvienas savo pareigą: man reikėjo išvažiuot, jie man padėjo tai padaryti. O su Antonu von Gravrocku mes prabuvome tą laiką Varšuvoje, negalėdami planuoti, kas bus toliau. Savotiška būsena, kai kelias dienas būni ir nežinai, ar tau prireiks žieminio palto, ar tu pasiliksi dešimtmečiams, ar tu sugrįši kitą dieną. Be abejo, tokiomis aplinkybėmis užsimezga žmogiškas kontaktas ir tampi bičiuliais.

    O ar mąstėte apie tai, kur būtų kuriama vyriausybė emigracijoje? Ko gero, visi žurnalistai uždavinėjo tą klausimą.

    Šį klausimą uždavinėjo sausį, gal kas prisiminė ir pučo metu, bet tada dėmesys jau buvo Maskvoje, o ne Lietuvoje. Tą panaudojau kaip viešųjų ryšių priemonę. Kaip žinia, dokumentas, kuris buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seime, irgi buvo sąlyginis: aiškino, kad jeigu Lietuvoje valdžia bus sunaikinta, negalės vykdyti savo pareigų, funkcijų, tai tik tada aktualizuosis šita mano pareiga. Nebebuvo tos įtampos, kaip sausio įvykių kontekste, tai ir vyriausybės kūrimas emigracijoje nebebuvo toks aktualus, kad apie jį būtų kalbama.

    Kol pavojus buvo matyti, tokių dalykų nesvarsčiau, bet klausimas buvo naudingas, nes sužadino įvairias istorines paraleles, juk Londone buvo įvairios emigracijos vyriausybės. Tai naudojau viešiesiems ryšiams, sakydamas, kad taip, yra toks dokumentas priimtas, bet jis yra sąlyginis, o šiandien mūsų vyriausybė kontroliuoja padėtį Lietuvoj, ji dirba, tęsia darbą, nors sovietų tankai šlaistosi gatvėmis, žudydami žmones.

    Bet rugpjūtį, kitaip nei sausį, jau nebekilo klausimas, ar Lietuva tikrai siekia nepriklausomybės?

    Lietuvos politika iki tol buvo matuojama per Michailo Gorbačiovo interesų prizmę, todėl buvo sakoma: „mes palankiai žiūrime į jūsų nepriklausomybę, bet bijome pakenkti M. Gorbačiovui, kuris saugo Sovietų Sąjungą nuo pučo“. Pučui prasidėjus, visi laukė: jeigu pučistai įtvirtintų savo valdžią, tai Lietuvos nepriklausomybė tikriausiai būtų sužlugdoma jėga. O jeigu jis sužlugtų, kaip ir atsitiko, visi numatė, kad tada M. Gorbačiovas jau nebeturės svertų priešintis. Ir tame kontekste išsisprendė viskas.

  • ATGAL
    Rusijos transformacijos scenarijai: kaip skatinti Kremliaus demokratizaciją?
    PIRMYN
    Antonas von Gravrockas: Rugpjūčio pučo metu A. Saudargą lydėjau į emigraciją
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.