Alvydas Šlepikas – apie zombius, daržoves, kliedesį ir meną | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Alvydas Šlepikas – apie zombius, daržoves, kliedesį ir meną

  • Data: 2012-09-24
    Autorius: Karolis JACHIMAVIČIUS

    Alvydas Šlepikas (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Poetas, televizininkas ir teatralas Alvydas Šlepikas yra fenomenalus tarp Lietuvos menininkų, nes gerai vertinamas ir poezijos avangarduose, ir fotografuojamas žvaigždžių žurnalams. Vienas pagrindinių Rolando Skaisgirio fabriko ramsčių „Apžvalgai“ dėstė savo humanistišką požiūrį į televiziją ir pasakojo, kad poezijai rašyti jam reikia nuotaikos.

    Pone Šlepikai, ar jūs dvasingas?

    Nepaprastai. Jeigu žmogus turi dvasią, tai jis dvasingas. Kiekvienas žmogus dvasingas.

    Jūs dirbate ir televizijoj, ir teatre. Ar jūsų kolegos jus pašiepia, esą jūs nedvasingas? Juk televizija dažnai vadinama kultūros prieše.

    Su dvasingumu tai neturi nieko bendro. Galėtų mane vadinti kokiu nors parsidavėliu. Visi televizijoj dirba. Kur daugiau galima dirbti, jeigu teatre dirbi už minimumą. Gyventi tai reikia. Man taip pavyko gyvenime, kad užsiimu kuo noriu. Nenorėčiau, nedirbčiau. Juo labiau kad tas vaidybos pasaulis nutolęs, aš labai mažai vaidinu. Šiaip teatre praktiškai nedirbu, dabar neturiu su niekuo sutarties, esu visiškai laisvas.

    Ar televizija iš žmogaus padaro zombį?

    Jeigu pats žmogus nori, tai padaro. Jeigu jis sėdi prieš teliką ir žiūri neišjungdamas, niekur neidamas, niekuo nesidomėdamas… Bet lygiai taip pat ir kompiuteris gali padaryti, ir bet kas – buhalterį skaitliukai gali zombiu padaryt, jeigu sėdės prie jų visą laiką. Niekas nieko zombiais nepadaro, patys žmonės tampa zombiais.

    O kodėl TV laikoma meno, kultūros ir dvasios prieše, nors per ją kartais galima pamatyt dvasingų spektaklių, dvasingų filmų? Ar dėl to, kad žiūri Tarkovskį per teliką, Tarkovskis tampa mažiau dvasingas?

    Į televiziją susiformavęs neigiamas požiūris taip pat kaip į greito maisto restoranus, bet tai nereiškia, kad jie niekam nepatinka, kad jie visiškai nereikalingi. Kai reikia greitai pavalgyti, tai imi ir pavalgai.

    Televizija yra tokia, kokia yra visuomenė. Nei geresnė, nei blogesnė. Visame pasaulyje produkcija nėra vienalytė. Jeigu žmogus protingas, jis atsirenka, ko jam reikia. Nereikia būti vien daržove ir žiūrėti iš eilės viską, ką rodo. Be to, dabar yra didelis pasirinkimas. „Mezzo“ gali parodyti kažką iš Metropoliteno operos, kur dauguma žmonių tiesiog negali nuvažiuoti. Televizija yra labai geras daiktas.

    O ką jūs žiūrit?

    Aš žiūriu daug, todėl, kad man reikia. Kai esi TV profesionalas, turi išmanyti.

    Žiūrit telenoveles?

    Tenka pažiūrėti vieną kitą seriją. Savo malonumui tikrai nežiūriu. Žiūriu žinias, Nacionalinės geografijos kanalą, dar ką nors.

    Ar kiekvienas yra menininkas?

    Ne kiekvienas yra, bet kiekvienas gali būti. Jei sakoma, kad meno objektas yra tai, ką menininkas sąmoningai pateikia kaip meno kūrinį, vadinasi, tai meno kūrinys.

    Ar vandentiekio kokias nors licencijas išdavinėjantis valdininkas gali būti kūrybiškas?

    Gali. Jonas Strielkūnas, puikus poetas, ilgą laiką dirbo labai nepoetišką darbą, tvarkė visokias sąskaitas. Lietuvių poetų yra nemažai fizikų, matematikų, inžinierių. Mano geras bičiulis Gintaras Bleizgys, puikus poetas, ką tik išleidęs knygą, yra verslininkas ir tai jam netrukdo būti kūrybiškam, kurti ir gyventi kūryboje. Kitas  mano kolega Evaldas Ignatavičius yra užsienio reikalų viceministras ir jis taip pat yra puikus poetas. Pasaulyje buvo daugybė pavyzdžių, kai žmonės, užsiimantys, atrodo, visiškai nekūrybiška veikla, yra puikūs menininkai.

    O jūsų draugų darbai –užsienio reikalų viceministras, verslininkas – jūsų galva, yra kūryba?

    Turbūt. Nežinau, nes nebuvau jų kailyje. Tikriausiai.

    Jūs esate sakęs, kad poezija yra kūrybos pagrindas. Kodėl jums taip atrodo?

    Poezija kuria pasaulius, ji labai daugiaprasmė, jinai… Kita vertus, moderni poezija yra mažai skaitoma. Tam, kad suvoktum šiuolaikinę poeziją, reikia žinoti kontekstą, tai ne visada lengva. Jeigu žmogus nepasiruošęs pasiima šiuolaikinę knygą, jam gali atrodyti, kad tai paprasčiausia žodžių krūva. Poezija yra daugiau pasąmoninis dalykas, gal labiausiai išreikštas iš menų. O visas menas irgi yra labai intuityvus. Poezijoje, be abejo, reikalingas išmanymas, įvairių technikų žinojimas, kalbos jausmas… Poezija yra labiausiai laisva kūrybinė forma.

    O muzika kokią vietą užima jūsų hierarchijoj?

    Kitas gali sakyti, kad muzika yra pagrindas. Mendelštamas kažkada sakė, kad architektūra yra pagrindas. Taigi yra subjektyvu, nėra jokių aksiomų. Aš savo kūryboje pirmiausiai remiuosi į poeziją. Ir prozoje ieškau, bandau apčiuopti tą ribą, kur poezija susiduria su proza. Rašydamas prozą bandau naudoti poetinės technikos dalykus.

    Ar jūs žiūrėjote į savo būsto įrengimą, kaip į poezijos formą?

    Aš turiu žmoną, jinai žiūri. Kaip nori, taip ir žiūri. Man svarbu, kad būstas būtų patogus.

    Kodėl teatras Lietuvoje toks populiarus, o filmų Lietuva neišspaudžia?

    Viskas čia susikoncentruoja į pinigus, nes filmas yra labai brangus malonumas. Teatras yra daug paprastesnis. Gali susirinkti su draugais ir vaidinti kad ir čia, kavinėje, ir gali padaryti puikų spektaklį. O filmo taip nepadarysi, tokio, kokį žiūrėtų žmonės.

    Ar jūs galit atpažint teatralą pagal kalbą?

    Ne, negaliu. O jūs galit?

    Jie dažnai kalba taisyklingais kirčiais, bent teatre, atrodo, viena tonacija.

    Teatre šneka įvairiai, žiūrint, ko nori režisierius. Teatrinė vaidyba skiriasi nuo kalbėjimo prieš kamerą, kadangi salės yra didelės ir aktoriai vaidina be mikrofonų. Ir judesys turi būti didesnis. Jeigu aktoriai niurnėtų sau po nosim, taip kaip žmonės gatvėj niurna, nemanau, kad kas nors ką nors suprastų, kas vyksta scenoje.

    Kaip jūs pradėjote rašyt scenarijus serialams?

    Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys

    Pirmiausiai pradėjau šiaip rašyti. Prieš susipažindamas su Rolandu Skaisgiriu, buvau rašęs Viktoro Valašino serialui „Kriminalinės istorijos“. Tai buvo pati lietuviškų serialų pradžia. Grubiai, tai buvo pirmasis serialas, padarytas po nepriklausomybės atgavimo. Jis buvo pradėtas kurti „Kaunas plius“ televizijoje, paskui perėjo į tuometinę „Baltijos TV“. Tai buvo įdomus eksperimentas, buvo rašoma visai kitaip, praktiškai kiekvienai serijai buvo atskiras scenaristas. Šiaip pradėjau nuo filmų. Pirmasis mano scenarijus buvo filmui „Siena“ pagal Petro Cvirkos apsakymą.

    Skaisgirys? Skambino Rolandas, susitikom, iškart supratom, kad vienas kitu pasitikim, suprantam ko norim, pradėjom dirbti kartu.

    Ar jūs kartais turit problemų su įkvėpimu arba iškvėpimu?

    Profesionalus rašytojas negali laukti įkvėpimo. Rašant prozą arba scenarijus, įkvėpimas ateina per nuolatinį darbą. Nežinau, kaip kitiems, bet jei rašau poeziją, tai norisi tam tikros dvasinės būsenos, kažko, kai jauti, kad gali parašyti tikrai neblogą eilėraštį. Eilinį eilėraštį gali bet kada parašyti, jei esi profesionalas. Bet kas iš to? Tai neturi jokios didelės prasmės. Kalbant apie poeziją, turbūt kiekvienam ateina momentai, kai atrodo, jog esi visiškai išdžiūvęs, esi visiška tuštuma, nieko negali padaryti. Ar tai susiję su įkvėpimu? Nežinau. Romas Daugirdas man sakė, kad dirba kiekvieną dieną, ir natūralu, kad per metus parašo vieną poezijos knygą.

    Jūs tiesiog imate ir rašote, ką galvojate, ir taip ateina įkvėpimas?

    Mano knyga „Mano vardas – Marytė“ šių metų vasarį pasirodė. Rašiau aš šį romaną labai aiškiai žinodamas, ką noriu pasakyti. Tiesiog sėdi ir dirbi, rašai, paskui gludini, žiūri, kad būtų tam tikra ritmika, kad būtų siužete tam tikra dramaturgija, kad būtų netikėtumų, kad skaitytojui būtų įdomu.

    Ko reikia gerai dramai?

    Gerai dramai reikia geros istorijos, pirmiausiai – gerų personažų.

    O ko reikia gerai istorijai?

    Kad būtų įdomu, kad sudomintų žmones.

    Kaip vyksta vadovavimo scenaristų komandai procesas? Kokia jūsų užduotis?

    Dabar beveik nerašau scenarijų, daugiau juos prižiūriu. Bendrai keliese nusprendžiame, ką darysim, kokia bus mūsų firmos strategija ir taktika, kuo užsiimsim, kokius serialus kursim, ir taip toliau. Kartais režisuoju tuos serialus. Yra sukuriami personažai, tam tikra situacija, žinome, apie ką norime kalbėti, apie kokias problemas ar džiaugsmus, ir tada vienas iš scenaristų rašo pačią istoriją, scenarijaus planą, o kiti scenaristai gauna to plano tam tikras dalis ir pagal tai, kas parašyta plane, parašo tam tikras scenas. Paskui pagrindinis scenaristas tas dalis sujungia į vieną, kad būtų panaši stilistika, pataiso, jeigu jam atrodo, kad kas nors ne taip.

    Kokios problemos Lietuvoje jums atrodo didžiausios?

    Lietuvoje, kaip ir visur, yra aktualu nedarbas, neviltis, meilė. Visa tai yra aktualu visada ir visur. Iš kur atsiranda žiaurumas, iš kur atsiranda abejingumas? Kodėl žmonės kaip daržovės nieko nenori? Kodėl tiek daug neapykantos? Kodėl toks aukštas savižudybių lygis, – žiniasklaida kartais padaro meškos paslaugą, – kad tai yra siaubingas dalykas ir absoliučiai nepriimtina, kodėl plinta narkomanija? Visur tos pačios problemos. Lietuva turbūt turi kažką specifiško, bet Lietuva nėra pasaulyje oazė, kur viskas laiminga ir gera, ir šilta.

    Ar jūs gerai sutariate su serialo režisieriais? Jie gal turi visai kitokią viziją, nei kad jūs parašote, pradeda koreguoti, paskui jūs matote seriją, galvojate, kokių nesąmonių pridarė…

    Scenarijų reikia parašyti, kad viskas būtų aišku ir kad nebūtų šešių nuomonių. Scenarijus tam ir rašomas, kad būtų pagrindas kam nors – ar serialui, ar filmui. Jeigu režisieriui atrodo kas nors kitaip, tai jis daro šiek tiek kitaip… Kiekvienas žmogus nežiūri identiškai, mes nesam vienodi kaip domino kaladėlės. Natūralu, kad į tą pačią istoriją kiekvienas žiūri kitaip.

    Ar jums dažnai tenka aukoti savo vaizduotės vaisius? Ar dažnai skiriasi jūsų vizija nuo režisieriaus?

    Jei kalbame apie televizinius projektus, ten viskas yra daug sudėtingiau, nes priklauso ne vien nuo režisieriaus, priklauso nuo daugelio objektyvių dalykų. Bet koks kūrybinis užsiėmimas, į kurį įtraukta daug žmonių, žinoma, neapsieis be kompromisų ir pasibarimų. Kai pradėjau statyti spektaklius teatre, buvo kiek keista, kai tavo pradinis sumanymas keisdavosi. Susidurdavai su gyvais žmonėmis – su aktoriais, su dailininkais, su kompozitoriais… taip pat ir su finansinėm galimybėm, techniniais dalykais. Tai duoda tam tikrą vieną vektorių. Kol esi studentas ar pradedantysis, tai atrodo, kad turi būti kažkaip kitaip. Jei nori užsiimti tokia kūryba, kur, kaip sugalvoji, taip padarai, reikia būti arba dailininku, arba rašytoju.

    Ir tai, jei esi prozininkas, pasaulyje didžiosios leidyklos turi puikius redaktorius, kurie tam rašytojui labai daug pasako: to negali būti, tas kartojasi, kitiems tiesiog išbraukia ištisus gabalus. Prisiminkim, kad ir Rūtos Šepetys knygą apie tremtį. Toji knyga čia sukėlė nemažą pasipiktinimo bangą, nors ir išliaupsinta užsienyje. Daugelis pasaulyje apie lietuvių tremtį sužinojo būtent iš jos knygos, bet kai toje knygoje personažas, būdamas prie Laptevų jūros ar kur ten, krapštosi dantis dantų krapštuku, žmonės, kurie tai patyrė, supranta, kad ten nebuvo jokių dantų krapštukų. Na, gal čia ne pačios Rūtos Šepetys problema, galbūt redaktorius taip suredagavo. Ji pati yra sakiusi, kad jos knyga įgavusi tokį parduodamą variantą, nes redaktoriai daug dirbo.

    Kas svarbiausia gerai poezijai?

    Jei kas nors tai žinotų, būtų labai daug gerų poetų. Atneša du žmonės eilėraščius – vienas atneša verlibrą ir kitas atneša verlibrą. Forma yra labai laisva, žodžiai jungiasi asociatyviais ryšiais, galbūt tie ryšiai specialiai suplėšyti, sukurtos kitos jungtys tarp žodžių… Kažkodėl vienas tekstas yra poezija, o kitas yra kažkoks beviltiškas žodžių kratinys. Tai turbūt priklauso nuo talento, kalbos jausmo, autentiškumo, nuo to, ar žmogus maivosi, ar ne.

    Kaip manote, kur baigiasi poezija ir prasideda kliedesys?

    Ir poezija, ir proza gali būti kliedesys. Kliedesys nėra neigiama konotacija. Reikėtų imti konkretų tekstą ir žiūrėti. Aš nesu koks nors teoretikas. Marcelijus Martinaitis yra daug rašęs, Valdemaras Kukulas, Viktorija Daujotytė ir kiti žmonės daug rašė apie poeziją, jos gyvybę, kur ji prasideda, kaip ta gyvybė atsiranda, kaip ji egzistuoja kalboje. Tam ir vyksta daugybė konferencijų, kur žmonės aiškinasi tekstus, juos žiūri, tikrina, kalba apie kūrybą ir jos prasmę.

    Ar apskritai mene yra kliedesys? Ar reikia ribos tarp meno ir kliedesio?

    Daugelis dalykų iš pradžių atrodo kliedesys, paskui tai tampa pripažinta klasika. Aš manau, kad kiekvienas menininkas privalo save šiek tiek riboti. Nemanau, kad žmogus, pasidėjęs drobę ir ant jos nušokęs nuo dangoraižio, ištiškęs, „padaręs paveikslą“, ką nors ypatinga menui atvėrė. Nemanau.

    Kokios paieškos dabar dominuoja Lietuvos poezijoje?

    Įvairios. Iš tikrųjų Lietuvos poezija yra labai įdomi, vien imant paskutinių metų pirmas pasitaikiusias keletą knygų… jos visiškai skirtingos. Lietuvių poezija iš tikrųjų galinga ir didelė. Yra labai įdomios poezijos – ir daiktavardėjančios, ir veiksmažodėjančios, ir kitokios… Ir naujųjų sentimentalistų yra, kokių tik nori…

    Ar meną reikia remti pinigais?

    Galima sumuštiniais remti. Menas gal ir verslas kur nors didelėje rinkoje. Iš viso reikia remti kultūrą. Aš manau, kad reikia. Jeigu kultūra negalės egzistuoti, o ji negali egzistuoti be paramos, tai elementariai Lietuvos neliks.

    Ar reikia remti? Gal galima ir neremti, nestatyti baseinų, kad nebūtų meilutyčių…

    Bet anksčiau demokratinių institucijų nebūdavo, nebūdavo tokios organizuotos valstybės, bet menas mus iš tų laikų pasiekia…

    Iš kokių laikų?

    XVI–XVII a., nebūtinai dailė, folkloras.

    Folkloras – tai piemenų dainos. Visą laiką buvo mecenatų arba patys kūrėjai turėjo pakankamai lėšų. Taip buvo visada. Daugiausiai dailės ir skulptūros kūrinių buvo sukurta religine tematika. Nejaugi jūs manot, kad tie dailininkai šiaip sau tapė didžiules drobes? Mecenavo Bažnyčia, turtingi žmonės.

    Ko, Jūsų manymu, trūksta Lietuvos literatūrai?

    Aš manau, kad lietuvių literatūroje visko yra gana daug ir ji yra įvairi, bet aukštos meninės kokybės pramoginės literatūros trūksta. Gerų trilerių, detektyvų, gerų meilės romanų. Gerų fantasy knygų, mokslinės fantastikos. Čia galbūt susiję su tuo, kad rinka yra maža, kalba nedidelė ir vertėjų, verčiančių iš lietuvių kalbos, pasaulyje yra nedaug, ir vilties tikėtis, kad kažkoks lietuviškas trileris bus išverstas į kitą kalbą, turbūt yra mažai, todėl žmonės užsiima grynąja literatūra, kalbos kūryba. O sovietmečiu, norėdamas rašyti kokybišką pramoginę literatūrą, turėdavai susidurti su cenzūros mašina ir rašytojas turėdavo rašyti kokį nors ideologinį mėšlą.

  • ATGAL
    Indrės Maškėnaitės kūryba
    PIRMYN
    Vytautas Varanius: Literatūra keičiasi, keičiasi ir pasaulis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.