Amerika būtina Europos ir Lietuvos saugumui | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Amerika būtina Europos ir Lietuvos saugumui

  • Data: 2018-06-20
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Amerikiečių ir lietuvių kariai Rukloje / https://www.army.mil/ James Avery nuotrauka

    Europos ir Lietuvos saugumas yra neatsiejamas nuo transatlantinių ryšių išsaugojimo. Todėl vis garsiau skelbiamos nuostatos didinti Europos savarankiškumą dėl savo saugumo užtikrinimo yra remtinos tik su sąlyga, kad tai daroma transatlantinės bendruomenės stiprinimo rėmuose. Deja, atrodo, kad stiprėjantis europocentrizmas yra vis labiau nuo to atsiejamas, šiuo metu dėl transatlantinių ryšių trūkinėjimo kaltinant vienašališkus JAV prezidento Donaldo J. Trumpo sprendimus. Tokie balsai, raginantys savo geopolitinį saugumą grįsti Europos integracijos gilinimu, tampa vis labiau girdimi ir Lietuvoje. Visgi verta pažvelgti, neabejojant ES narystės nauda Lietuvai ir jos vystymuisi, ar tendencijos šiandieninėje Europoje tikrai leidžia tokį scenarijų rimtai svarstyti.

    Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Haris S. Trumanas, jau baigęs kadenciją paklaustas, už ką labiausiai norėtų būti atsimenamas, atsakė: „Mes visiškai įveikėme savo priešininkus ir privertėme juos pasiduoti. Ir tada mes padėjome jiems atsigauti, tapti demokratiškais ir grįžti į tautų bendruomenę. Tik Amerika galėjo tai padaryti.“ Nors ir gana tiesmukas, šis atsakymas atspindi JAV tarptautinės politikos esmę: ne tik ekonominė ar politinė, tačiau ir karinė supergalia, kuri savo jėgą naudoja ne pavergti ar išnaudoti, tačiau ginti pamatinius laisvės ir demokratijos principus. Transatlantinė bendruomenė, susiformavusi visų pirma kaip priešstata komunizmo plėtrai Europoje ir pasaulyje, nuo tada yra visų pirma orientuota į „laisvojo pasaulio“ ir jo išpažįstamų vertybių apsaugą.

    Europos Komisijos sprendimas neskirti baudos Rusijos dujų gigantei „Gazprom“ už ilgus metus vykdytą dujų kainos politizaciją pasinaudojant tiekimo monopoliu yra bene paskutinis ryškiausias Europos, negebančios priimti griežtų sprendimų Rusijos atžvilgiu, pavyzdys. Supaprastinant galima pasakyti, kad bauda neskirta todėl, jog „Gazprom“ įsipareigojo ateityje taip vėl nebesielgti. Vien Lietuva dėl politizuotų kainų permokėjo apie 1,5 mlrd. eurų, tad visa padaryta žala Vidurio ir Rytų Europos ekonomikoms yra milžiniška. Tačiau to neužteko EK priimti logišką ir visiškai pagrįstą sprendimą nubausti monopolininkę, kaip tą patį (tiesa, dėl kitokių pažeidimų) ji padarė skirdama milijardines baudas JAV kompanijoms „Google“ ar „Microsoft“.

    Pagrindiniu Europos integracijos varikliu šiandien laikomos Vokietijos „Rytų politika“ taip pat reikalauja vis atidesnio žvilgsnio. Gegužės viduryje Maskvoje lankėsi užsienio reikalų, vėliau – ekonomikos ministrai, galiausiai Berlyno „Rusijos savaitę“ vainikavo kanclerės Angelos Merkel susitikimas su Vladimiru Putinu Sočyje. Tai vyko tuo pat metu, kai D. Trumpas nusprendė pasitraukti iš Irano branduolinio susitarimo, tačiau pareiškė esantis atviras siekti naujos sutarties. A. Merkel su V. Putinu kalbėjosi apie „Nord Stream 2“ projekto įgyvendinimą, taip pat apie Irano branduolinio susitarimo išsaugojimo būdus. Pirmąjį griežtai kritikuoja šiandieninė Baltųjų rūmų administracija, o JAV žvalgyba netgi perspėja, kad vamzdyno statybos gali būti išnaudotos tuo pačiu Baltijos jūroje dislokuoti įvairią Rusijai strategiškai svarbią karinę techniką, stebėjimo ir pasiklausymo įrenginius. Dėl antrojo A. Merkel vyko ne pas transatlantinį partnerį D. Trumpą, o pas Ukrainoje karą vykdantį V. Putiną.

    Dar daugiau, Vokietija pareiškė, kad ji neįvykdys 2014 m. NATO viršūnių susitikime Velse prisiimto įsipareigojimo pasiekti 2 proc. BVP biudžeto gynybai, o prognozėse numatoma, kad nuo 2020-ųjų šis skaičius, kuris jau dabar yra žemas (1,3% 2019-aisiais), mažės. Tad galvoti, kad Europos Sąjungos stiprinama saugumo ir gynybos politikos integracija ilgainiui gali tapti savarankišku kietojo saugumo garantu, kol kas prielaidų nėra.

    Britams pasitraukus iš ES, trečioje didžiausioje Europos Sąjungos ekonomikoje – Italijoje – suformuotos vyriausybės vidaus reikalų ministras socialiniuose tinkluose skelbia nuotraukas iš Maskvos, kur jis dėvi marškinėlius su V. Putino atvaizdu bei laiko iškėlęs nykštį. Apie vis stipresnę paramą turinčias prorusiškas partijas Europoje, kurios jau ne tik geba pasiekti gerą rezultatą, bet ir formuoja Vyriausybes (Italija, Austrija) kalbama jau kurį laiką. Ir, panašu, kad kitais metais vyksiantys Europos Parlamento rinkimai taip pat nežada nieko gero, ir tokių partijų atstovavimas EP gali būti beprecedenčiai didelis.

    Gegužės pabaigoje Sankt Peterburge viešėjo ir savo kadencijos pradžioje gana griežta Rusijos atžvilgiu retorika pasižymėjęs Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas. Tačiau šį kartą tonas – jau daug švelnesnis, nepaisant to, kad susitikimas vyko tą pačią dieną, kai tarptautinė Malaizijos oro linijų keleivinio lėktuvo tragedijos tyrimą vykdžiusi komanda paskelbė išvadas, patvirtinusias, jog zenitinis raketų kompleksas „Buk“ buvo atvežtas iš Rusijos. Tad, nors tyrėjai faktiškai patvirtino oficialų Rusijos kariuomenės dalyvavimą Rytų Ukrainos konflikte, E. Macronas kalbėjo, kad „mes [Prancūzija ir Rusija – aut. past.] palaikome tvirtus ryšius tarptautinės politikos srityje. Manau, kad šių ryšių dėka galime rasti sprendimą ir dirbti kartu visomis kryptimis: ar tai būtų Ukraina, Artimieji Rytai, Iranas, Sirija, ar tai būtų, kaip mes įsivaizduojame, daugiašaliai metodai tarptautinėje politikoje.“

    Tuo pačiu metu JAV jau kelis kartus šiemet pritaikė naujas, papildomas sankcijas Rusijai, grasina įvesti sankcijas Europos kompanijoms, dalyvaujančioms „Nord Stream 2“ projekte, taip pat ir toms, kurios prekiauja su vienu pagrindiniu Rusijos partneriu – Irano režimu. Tačiau net ir tokioje situacijoje girdime Europos vadovų tarybos prezidentą Donaldą Tuską kalbant, kad, „kai turi tokius [suprask, D. Trumpą – aut. past.] draugus, priešai nereikalingi“. Ar tai neatsargus leptelėjimas, ar sistemingas antiamerikietiško požiūrio protrūkis tarp Europos elito (dar daugiau – negebant kritiškai pažiūrėti į savo, t. y. Europos aukščiau aprašytą atvaizdą veidrodyje) – galime įsivertinti patys.

    Jokios kitos valstybės vadovas nėra pasakęs žodžių, kuriuos 2002 m. viešėdamas Vilniuje ištarė JAV prezidentas George W. Bushas: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu.“ Kitaip tariant, JAV yra vienintelė valstybė, įsipareigojusi ne tik daugiašaliu, t. y. NATO, lygmeniu ginti Lietuvą, bet tai daryti ir vienašališkai.

    Parama JAV politikai, kaip ir siekis išsaugoti Europą, įsipareigojusią transatlantinei bendruomenei (kad ir, galbūt, ne visada vieningai vienu ar kitu tarptautinės politikos klausimu), yra kertinis tiek Lietuvos, tiek ir Europos saugumo ramstis. Europa gali ir turi didinti savo įsipareigojimus gynybai, tačiau tai daryti NATO rėmuose arba tokia forma, kuri nemažina Aljanso, taigi ir JAV vaidmens Europoje.

  • ATGAL
    Europa „turtingėja“, skurstančiųjų daugėja. Ką daryti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.