Angonita Rupšytė: Tai buvo laisvę mylinčių žmonių referendumas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Angonita Rupšytė: Tai buvo laisvę mylinčių žmonių referendumas

  • Temos: Istorija
    Data: 2014-11-10
    Autorius: Rasa Baškienė

    Angonita Rupšytė Sąjūdžio būstinėje (1989 m. balandžio 14 d.) (Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka)

    1989 metais rugpjūčio 23 dieną 19 val. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikibo rankomis, sudarydami gyvą 620 km grandinę nuo Vilniaus Gedimino kalno per Rygos Laisvės paminklą iki Hermano bokšto Taline. Tai buvo taiki Baltijos šalių valios išraiška, parodant visam pasauliui teisėtą savo laisvės siekį, pamintą 1939 m. pasirašytais slaptaisiais Molotovo-Ri­bbentropo pakto protokolais. Pasak prof. Vytauto Landsbergio, tuometinio Lietuvos Sąjūdžio vadovo, „…Baltijos kelias buvo jau pats išsivadavimas. Tai buvo nebe tik vykstančio proceso tarpsnis, bet išsivadavimas, jau įvykęs dvasioje: mes jau buvome laisvi.“ Baltijos kelias gavo ir tarptautinį pripažinimą – 2009 metais jo dokumentai buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą. Šiais metais, minėdami  Baltijos kelio 25-metį, atsigręžiame į be galo rizikingą ir šviesų laikotarpį, lėmusį Baltijos šalių laisvę. „Apžvalga“ pakalbino Angonitą RUPŠYTĘ, vieną pagrindinių Baltijos kelio koordinatorių, kviesdama pasidalinti to meto įspūdžiais.

    Miela Angonita, gal galite papasakoti apie tai, kaip 1989 metais, minint Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo 50-ąsias metines, gimė mintis sukviesti trijų Baltijos šalių žmones susikibti rankomis? Kas šios gražios akcijos autoriai?

    Na, visi šito klausia… Neseniai Pasvalyje vyko konferencija, į kurią buvo atvykęs Dainis Ivansas, Latvijos Tautos Fronto lyderis. Jis priminė, jog tai buvo estų idėja. Ši idėja ne kartą buvo paminėta Baltijos asamblėjoje, vykusioje 1989 m. gegužės 13–14 dienomis Taline, į kurią buvo susirinkę Latvijos ir Estijos liaudies frontai bei mūsų Sąjūdis. Buvo kalbama apie Stalino-Hitlerio suokalbį ir slaptųjų protokolų paminėjimą bei pasmerkimą. Jau buvo įvykę didieji mitingai, tad norėjosi atrasti kitokią formą, siekiant atkreipti pasaulio dėmesį į Baltijos šalis. Birželio mėnesį buvo pradėta kalbėti apie gyvąją žmonių, susikibusių rankomis, grandinę, tačiau dar nebuvo aišku, kur turėjo būti jos pradžia ir pabaiga. Buvo minčių susijungti nuo Lenkijos iki Suomijos, net nuo Rumunijos, Vakarų Ukrainos. Svajota sujungti visus, nukentėjusius nuo šio pakto, tačiau daug užmojų atkrito, kadangi šalis skyrė sienos, saugomos okupacinės kariuomenės.

    Dabar, praėjus 25 metams nuo Baltijos kelio, jaunimui, gimusiam po Kovo 11-osios, reikia suprasti, dėl ko tai buvo daroma. Tai buvo laisvę mylinčių žmonių referendumas: išeidamas į Baltijos kelią, balsuoji už savo valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Tokia buvo tautos valios išraiška. Ateidami į Baltijos kelią, priminėme pasauliui, kad esame okupuoti. Parodėme, galima sakyti, balsavome, kad trokštame laisvės. Buvo daug reakcingų jėgų demonstravimo: prisiminkime TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kurio metu buvo įkurta komisija, skirta Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmių įvertinimui. Jos sudėtyje buvo deputatai iš Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų, tačiau buvo ir reakcingų asmenų. Nors komisijos pirmininku tapo Aleksandras Jakovlevas, vienas progresyviausių TSKP CK narių, tačiau vis tik jautėsi komisijos darbo stabdymas. Praėjus trims dienoms po Baltijos kelio akcijos, rugpjūčio 26 d. TSKP CK paskelbė nutarimą, smerkiantį Baltijos kelią. Tai buvo pavadinta nacionalizmu, kurio negalima toleruoti.

    Kas ir kaip organizavo Baltijos kelią, su kokiais sunkumais teko susidurti?

    Neseniai įvykusios konferencijos metu Latvijos Tautos Fronto lyderis Dainis Ivansas priminė mums faktą, kurį gal jau buvome ir primiršę: akcijos koordinavimas vyko per nacionalinį radiją, o latviai tuomet gavo informaciją, kad Rygoje radijas atsisako koordinuoti… Jūs galite įsivaizduoti, kas galėjo nutikti? Lietuva stovi, Estija stovi, o latviai ne…Tačiau latviai laikėsi griežto savo susitarimo, kad kas benutiktų, akcija vyks. Trukdžių buvo nemažai – neseniai sužinojome, kad kariniuose daliniuose buvo paskelbta kovinė parengtis. Ne veltui po trijų dienų išėjo garsusis CK pareiškimas, kad Baltijos valstybėse klesti nacionalizmas… Manau, jie nesitikėjo, kad tiek žmonių išeis, o ir mes nesitikėjome… Sunkiausi buvo logistikos ir viešinimo klausimai – kaip atvežti žmones ir kaip juos informuoti. Žmonės dažnai vyko atviruose sunkvežimiuose, buvo renkami delegatai, nes trūko transporto. Jie patys sprendė, ką deleguoti. Lietuva buvo padalinta į 50 atkarpų, skirtų 50-čiai metų nuo slaptųjų protokolų pasirašymo. Vilniui, Vilniaus rajonui ir Šalčininkams buvo skirta 10 atkarpų. Jos buvo suskirstytos nuo Gedimino pilies iki 37-ojo kilometro. Pirmoji atkarpa nuo Gedimino pilies iki Katedros vidurio buvo skirta jaunimo organizacijoms: skautams, šauliukams, kudirkiečiams ir kitoms. Toliau, jau nuo Katedros, ėjo tremtiniai, po jų – studentija. Didžiausią kelio dalį užėmė „Labora“, apėmusi fabrikų ir gamyklų organizacijas. Atkarpa prie Šeškinės poliklinikos, kur dabar yra kryžius, buvo skirta medikams, po to ėjo įstaigos, valdybos ir t.t.

    Pasak A. Rupšytės, skirstant Baltijos kelio ruožus, buvo paskaičiuota, kad žmogus ištiestomis rankomis užima metrą su trupučiu, o tad Lietuvoje reikėtų 300 000 žmonių. Tačiau iš tiesų susirinkusių žmonių skaičius viršijo organizatorių lūkesčius. (Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka)

    Kas buvo atsakingas už atkarpų paskirstymą?

    Atsakinga buvo koordinacinė grupė, kurioje visi buvo pasiskirstę, kas ką koordinuos. Arūnas Grumadas koordinavo kelią nuo Vilniaus iki Ukmergės, atkarpą nuo Ukmergės iki Panevėžio koordinavo Aleksandras Abišala ir Algimantas Norvilas, koordinavimu nuo Panevėžio iki Pasvalio rūpinosi Rytas Račkauskas ir Algis Plytnikas, o už iki sienos likusį ruožą buvo atsakingas Algis Mulevičius. Tai buvo Sąjūdžio žmonės, atsakingi už tam tikrus ruožus. Dirbant su rajonais, tekdavo ir man dalyvauti. Už Ukmergės, regis, iki Taujėnų automagistralėje buvo tik smėlis, tad buvo tartasi su kelininkais, kad jie pabers žvyro ir palygins. Žmonės kai kuriose vietose stovėjo ne ant asfalto, o ant paprasto kelio.

    Skirstant tuos ruožus, buvo atsižvelgta, kad žmogus ištiestomis rankomis užima metrą su trupučiu, o tada paskaičiuota, kad Lietuvoje reikėtų 300 000 žmonių. Skirstant kilometrus, buvo žiūrima, kur galima pravažiuoti. Kodėl po Vilniaus ėjo Prienai ir Lazdijai? Todėl, kad jie pro Vilnių važiuoja, o paskui eina Druskininkai ir Varėna. Buvo atsižvelgiama į žmonių skaičių ir į tai, kokio stiprumo yra Sąjūdžio rėmimo grupės, kiek galima pakviesti žmonių.

    Ar žmonės registravosi į Baltijos kelią?

    Per Sąjūdžio rėmimo grupes buvo gaunamas transportas ir tokiu būdu buvo žinoma, kas juo vyks. Tačiau visiškai buvo nepaskaičiuota ir neįvertinta tai, kad žmonės mes visus darbus ir kartu su kaimynais vyks savo transportu. Tai pranoko visus lūkesčius. Nebuvo tikėtasi tokio žmonių pakilimo vasarą, ir dar darbo dieną! Kamščiai susidarė dėl Vilniaus ir Kauno. Iš Vilniaus važiavo keliomis eilėmis, o Kaune žmonės užėmė autobusų stotį ir pareikalavo vežti juos į Baltijos kelią!

    Baltijos keliui buvo pasirinkta magistralė M12: Minskas-Talinas. Galiu pasakyti, kad nuo magistralės prie Vievio, Maišiagalos ėjo didžiulės atkarpos – atsišakojimai, nes žmonės negalėjo privažiuoti. Artėjant 19 valandai, formavosi kamščiai, tad žmonėms buvo pasiūlyta sustoti ten, kur jie buvo. Koordinavimas vyko radijo pagalba. Žiūrėdami nuotraukas, matome, kad dauguma stovėjo su radijo aparatais – daugiausia VEF. Baltijos kelias – tai visa Lietuva. Klaipėdos žmonės  vyko pro Šiaulius, pro Pasvalį, kitų miestelių gyventojai  vyko net pro Latviją. Talkino lėktuvai iš oro, radijas ir autoinspekcija.

    Autoinspekcija? Čia tikrai gražu! Ar tai buvo suderinta su jų vadovybe?

    Gerai, kad nors netrukdė. Viskas priklausė nuo pačių žmonių. Nuotraukose matome nemažai milicijos. Vyko įvairaus socialinio sluoksnio ir amžiaus žmonės. Važiavo labai daug šeimų – matome daug mažų vaikučių, vežimėlių, matėme besilaukiančias mamytes. Buvo galvota, kiek gali būti neužpildytų vietų, tad žmonės vežėsi žvakutes, kurios turėjo užpildyti tuščias vietas tų, kurie jau Anapilyje. Niekas nežinojo, kiek bus žmonių, niekas tokio didelio skaičiaus neplanavo. Tai išgąsdino sovietų struktūras, nes pati didžiausia grėsmė joms buvo žmonių drąsa pasakyti, ko jie nori. Žmonės, taikiai išeidami ir skanduodami, primena pasauliui, kad supranta jo dvigubą moralę. Po karo liko aneksuotos ir okupuotos buvę nepriklausomos valstybės. Kažkaip reikėjo tą pasmerkti ir parodyti.

    Manęs dažnai klausia, kas buvo pirmasis ir kas paskutinis Baltijos kelyje. O argi tai svarbu? Klausiantieji tokio dalyko visai nesuvokia Baltijos kelio esmės!

    Angonita, o kur Jūs pati buvote Baltijos kelio metu?

    Sąjūdžio būstinėje. Reikėjo kalbėtis telefonais, nes visi išvažiavo. Mes dar galvojome nudardėti laiptais iki Katedros, o kadangi Juozas Šalkauskas dirbo Lietuvos radijuje ir mes visą laiką su juo susikoordinuodavome, tai vis dar tikėjomės spėti nubėgti, tačiau kur ten… Buvau ne viena, tiesiog teko vieną ranką ištiesti pro langą, o kita susikabinti su buvusiais kambaryje. Atėjo 19 valanda, skamba himnas, ir tu nieko negali padaryti, tik kalbėtis telefonais… Pati diena buvo labai ypatinga. Nuo pat ryto žmonės į Sąjūdžio būstinę nešė gėles. Buvo kviečiama nešti darželių gėles, tačiau žmonės jas pirko. Į Kauną buvo išvežti du sunkvežimiai, pilni gėlių! Kaune vyko Sąjūdžio Seimo VI sesija, ten būtinai reikėjo dalyvauti, svarstyti klausimus, o vėliau buvo svarstomas ir redaguojamas pareiškimas, kurį reikėjo spausdinti ir vežti į Baltijos kelią.

    Ar teko miegoti tuo laikotarpiu?

    Na, šiek tiek gal ir miegodavau (juokiasi)… Kodėl žmonės išėjo? Todėl, kad buvo bendras, visus apjungiantis tikslas. Tai buvo lūžio momentai, prie kurių galėjome kažkiek prisiliesti…Buvo didelė įtampa, ar susirinks žmonės, vėliau pasipylė skambučiai dėl kamščių, buvo neramu, ar žmonės išsidėstys visame kelyje. Ir tik vėliau įtampa pradėjo slūgti, pajutome, kad pajudėjo užtvenkta upė…

    Prieš 25 metus vykusį Baltijos kelią mena koplytstulpiai. Daugelis miestų, rajonų žmonių, anuomet vykstančių į Baltijos kelią, vežėsi koplytstulpius ir juos statė savo atkarpoje. (Andriaus Petrulevičiaus nuotrauka)

    O kaip sekėsi Latvijai ir Estijai?

    Jiems irgi buvo sunku, ypač latviams, nes nutrūko koordinavimas iš radijo, bet gerai, kad viskas vyko pagal tai, kas buvo sutarta iš anksto. Kiekviena šalis turėjo savo koordinacinį centrą. Mitingai vyko Lietuvos-Latvijos ir Latvijos- Estijos pasienyje. Po akcijos žmonės nesiskirstė, jie atsivežė savo atminimo ženklus, kryžius, koplytstulpius, kuriuos statė susibūrimo vietose ir šventino. Manau, kone visa dvasininkija stovėjo Baltijos kelyje. Jie šventino paminklus, kryžius, kurie vėliau dažnai buvo pavogti, deginti…

    Kokia buvo užsienio valstybių reakcija kitą dieną?

    Buvo gauta daug sveikinimų, daugybė žurnalistų aprašė, buvo rodoma per televiziją. Užsienio žurnalistų buvimas neleido nepastebėti Baltijos kelio. Kai manęs klausia, ar mes pasiekėme tikslą, primenu, kad tų pačių metų gruodžio 24 d. TSRS Liaudies deputatų Taryboje slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai niekiniais nuo jų pasirašymo datos. Simboliška, kad tai įvyko Šv. Kalėdų išvakarėse. Baltijos kelio dvasia buvo įgyvendinta 1990-ųjų Kovo 11-ąją, o 1991 m. sovietų agresijos metu ji buvo apginta. Tai ir yra tęstinumas, nes negalima paimti gabaliuką ir sakyti, kad nieko nebuvo. Nepastebėti to nei Vakarai, nei Rytai negalėjo. Tik reakcijos buvo skirtingos. Atsimename tuometinių lyderių flirtavimą su M. Gorbačiovu. Demokratinės visuomenės to negalėjo nepastebėti, jos reikalavo pripažinti. Švedijoje kiekvieną trečiadienį žmonės rinkdavosi į protestus, reikalaudami pripažinti mūsų nepriklausomybę. Rusijoje demokratinės jėgos išėjo prieš sovietų agresiją. Vadovai galėjo nepastebėti, oficialiai patylėti, tačiau žmonės – ne.

    Ar ne panašiai yra ir dabar?

    Be abejonės. Niekas nesikeičia… Rūpestis tik materialinėmis vertybėmis gimdo tam tikrą pasaulio išsigimimą. Istorija kartojasi. Lengva sakyti, kad manęs neliečia tol, kol tai neateina pas mane. Prisiminkime 1938–ųjų Miuncheną…

    Dvigubos moralės klausimas aiškiai nuskambėjo Baltijos kelyje. Baltijos kelias yra demokratijos, vienybės, solidarumo kelias. Išeidami į Baltijos kelią, pasakėme: mes esame maži, mes esame okupuoti – kodėl jūs tylite?

    Medis turi turėti šaknis, o valstybė – savo istoriją. Ne veltui okupantai stengdavosi pakreipti istoriją ir kalbėti dogmomis… Baltijos kelio didybė ir nemarumas yra tai, kad į jį išėjo visi žmonės. Reikia nepamiršti, dėl ko jie išėjo. Mes priminėme pasauliui, kad atmintis dar gyva, kad už mūsų nugarų sutarčių nepasirašys! Mes tą prisimename ir pasakome. Mylėdami laisvę, išėjome į kelią. Baltijos kelias yra garantas, ir jei jis nutrūksta, reiškia, kažkas mūsų viduje nutrūksta… Juk Baltijos kelyje stovėjo ir tie, kurie vėliau žuvo nuo sovietų agresijos…

    Reikia savęs paklausti, o ką tu pats padarai? Galima daug užmiršti, bet kokie pamatai liks? Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, mūsų neginkluotas pasipriešinimas – tai mūsų pamatai. Kai manęs klausia, ar pasikartotų Baltijos kelias, aš sakau, kad geriau jo nebūtų, kad jis nepasikartotų… Svarbiausia patiems nebūti pavergtais, nes protas ir sąžinė informaciniuose karuose gali būti pavergti ir be tankų. Šiais metais kiekvienas atvyko į „savo ruožą“, parodė susišaukimą, primindami pasauliui, kad atmintis gyva ir kad mes daug ką menam ir saugom.

  • ATGAL
    Neatrastas Kauno potencialas
    PIRMYN
    Maksimo Ivanovo kūryba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.