Angonita Rupšytė: tiesa oponentams yra baisiausias dalykas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Angonita Rupšytė: tiesa oponentams yra baisiausias dalykas

  • Data: 2012-12-18
    Autorius: Vytautas KERŠANSKAS
    Nagrinėjant tam tikrus istorinius įvykius verta išgirsti ir pasakojimus tų, kurie nebuvo matomi pirmosiose eilėse, kurių pavardės neįrašytos istorijos vadovėliuose, bet be kurių įvykiai galėjo pasisukti kitaip. Arba išvis neįvykti. Sąjūdis buvo gyvas dėl žmonių tikėjimo ir jų pasiaukojančio darbo. Tad šį kartą apie istorinę atmintį, prof. Vytautą Landsbergį ir Sąjūdžio Lietuvą mintimis dalijasi Sąjūdžio juodadarbė, Sąjūdžio rinkimų kampanijų ir renginių organizatorė, 2010-aisiais išrinkta Lietuvos radijo Metų žmogumi, veiklą pradėjusi kaip žaliaraištė, o dabar – Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita RUPŠYTE.

    Daug dirbate istorinės atminties, gyvosios istorijos išsaugojimo kryptimi. Kodėl, jūsų nuomone, svarbu išsaugoti gyvą tautinę atmintį ir kiekvienam pažinti savo istoriją?

    Kiekvienas žmogus turi šaknis, o istorija ir yra tos šaknys. Labai lengva manipuliuoti atmintimi, savimone ir bendrai žmogumi, kuris nežino savo istorijos. Todėl manau, kad tautos savimonė ir istorinė atmintis yra neatsiejami. Kodėl reikalinga tikra, objektyvi istorija? Ji ypač svarbi ugdant jauno žmogaus gebėjimus – mąstyti ir samprotauti. Juk sovietmečiu buvo „viena tiesa“, norėta auginti žmones-mankurtus. Tokioje situacijoje vietos mąstymui nebelieka. Kiekvieno okupanto pagrindinis tikslas – perrašyti tautos istorinę atmintį. Prabėgus laikui, kai nelieka gyvųjų istorinių įvykių liudininkų, lieka tik įvairios interpretacijos, kurias galima labai įvairiai pateikti. Su tuo susiduriame ir šiais laikais: data ir istorinis faktas aiškus, o interpretacija – tarnaujanti vienai ar kitai jėgai, subjektyvi.

    Todėl manau, kad kuo daugiau tauta pažins savo istoriją, kuo plačiau ji bus atskleista, tuo ji bus stipresnė, ypač – tautos jaunoji karta.

    Sausio 13-osios įvykių interpretacijos turbūt ryškiausias mūsų netolimos istorijos interpretavimo pavyzdys?

    Sausio 13-osios įvykiai toli gražu nėra vienintelis atvejis, kai manipuliuojama faktais. Paimkime ir Sąjūdžio tam tikrus momentus, ypač lūžinius etapus, blokadą, Baltijos kelią – dirbdama susiduriu su daugybe interpretacijų, kurios kelia juoką, kai pats esi buvęs tų įvykių liudininkas. Štai ir mudviejų pokalbis: apie nepriklausomybės atkūrimo įvykius aš galiu papasakoti tai, ką mačiau, o tu – ne. Partizanų laikotarpio nematėme jau abu, tik esame girdėję pasakojimus. Gerai, jeigu girdėjome autentiškus pasakojimus, kuriais galima remtis ir apie juos kalbėti. O jeigu perteikiami melagingi faktai, kuriuos tu, nežinodamas, priimi kaip tiesą? Juk taip ir formuojama iškreipta istorinė atmintis.

    Paimkime keletą dokumentų: 1941 m. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybės ir Sąjūdžio, kuriuose įrašyti tokie dalykai, kaip perestroikos rėmimas. Remiantis tais dokumentais Laikinoji vyriausybė apšaukiama pronacistine, o Sąjūdis galėtų būti įvardijamas kaip palaikantis komunistinę santvarką.

    Kad to nebūtų, reikalinga tvirta, aiški ir vienalytė tautinė istorija?

    Neabejotinai. Tačiau taip pat istoriją reikia daryti patrauklią. Ir tai daryti reikia kuo skubiau, ypač primenant įvykius, kurie dar turi gyvų liudininkų. Juk jie gali labai įvairiai, plačiai ir įdomiai papasakoti. Labai smagu skaityti Vasario 16-osios signatarų atsiminimus. Arba paprastas dalykas: kaip ateities kartos džiaugiasi, kai, pavyzdžiui, koks nors mokytojas užrašo savo mokyklos istoriją. Arba įvairių studentų korporacijų, judėjimų užrašai, protokolai. Tai yra gyva ir leidžia mąstyti. Baisiausias dalykas – dogmų priėmimas, dažnai – klaidingų.

    Gyvas istorijos liudininkas, ko gera, ryškiausia Lietuvos nepriklausomybės ir kelio į ją asmenybė – Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jums teko kartu dirbti, taigi gal galėtumėte papasakoti, koks jis buvo? Ar Landsbergis politikas ir Landsbergis asmenybė skyrėsi?

    Kaip asmenybė, žmogus ir politikas jis buvo kaip ir dauguma Sąjūdžio dalyvių. Pirmiausia – iniciatyvinėje grupėje, vėliau – išrinktas į Sąjūdžio tarybą, V. Landsbergis buvo autoritetas. Jis turėjo Sąjūdžio dvasios pojūtį ir jos nuosekliai laikėsi. Sąjūdžio taryboje neabejotinai būdavo daug diskusijų taktiniais veiklos klausimais. Išsiskirdavo nuomonės, o Vytautas Landsbergis, būdamas tarybos pirmininku, labai dažnai rasdavo kompromisinį variantą, tinkantį visoms pusėms. Jo, kaip politiko, vienas labiausiai man įsimintų bruožų yra jo „išmokinimas“ ir preciziškumas. Sąjūdžio taryboje, o vėliau ir Aukščiausioje Taryboje V. Landsbergis, jausdamas atsakomybę už Lietuvos ateitį ir teikdamas dokumentus, įsigilindavo ir išanalizuodavo kiekvieną žodį, sakinį, struktūrą, jų prasmę, siekdamas panaikinti bet kokią galimą dviprasmybę. Sakydama „išmokinimas“, turiu galvoje, kad jis mums, jauniems Sąjūdžio žmonėms, rodė, kokia yra kiekvieno žodžio reikšmė, kad už netinkamai pavartoto žodžio gali slypėti Lietuvos likimas. Šis bruožas išlikęs ir iki šiol, dažnai ir dabar pasiteirauju jo dėl vienokios ar kitokios formuluotės.

    Pamatuotas, o ne aklas ryžtingumas, aiškus tikslo matymas taip pat būdingi V. Landsbergiui. Tam tikrų charakterio savybių mes turime visi, tačiau jis turėjo aiškų Sąjūdžio idealų, tiesos siekinį. O juk tiesa oponentams yra baisiausias dalykas. Drąsa prisiimti didžiulę atsakomybę, kuri gulė ant jo, kaip Sąjūdžio pirmininko, o vėliau – realaus atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovo pečių, turėtų būti įvardyta kaip išskirtinis bruožas. Juk tuo laikotarpiu kritinių momentų, kurie galėjo pasisukti ir labai bloga linkme, buvo daug.

    Vis dėlto Vytautas Landsbergis ilgą gyvenimo tarpsnį dirbo visai kitoje srityje – buvo muzikas ir pedagogas. Jo patekimas į didžiąją politiką yra sąmoningas ar istorinių įvykių nulemtas?

    Tuo metu turbūt nė vienas Sąjūdyje veikęs žmogus negalvojo apie savo veiklą kaip politiką. Aplinkybių susidėstymas, suvokimas, kad dabar yra laikas veikti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vedė visus. Nepriklausomybės idėja visą sovietmetį buvo gyva, ir susiklosčius situacijai, kai apie ją daugiau ar mažiau buvo galima kalbėti viešai, tylėti buvo nesąžininga. Taip ir iškilo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri buvo įvairių visuomenės, kultūros, mokslo atstovų sambūris.

    Sąjūdis visad sakydavo, kad jis negali duoti nieko daugiau, tik laisvę. Tad ir pasirinkimo laisvė veikti atvedė šiuos žmones, tarp jų ir profesorių į tą vietą. Galėjai rinktis meluoti arba sakyti tiesą, keliaklupsčiauti arba turėti stuburą. O pasiekus tikslą, teko pasirinkti, ar eiti politikos keliu, ar ne. V. Landsbergis pasirinko politikos kelią.

    Kai kalbame apie Vytautą Landsbergį, dažniausiai kalbame apie jo nuveiktus darbus, Sąjūdį, taigi praeitį. Koks šiandien V. Landsbergio vaidmuo: jis vis dar autoritetas, ar jau užmirštas, jis tęsia darbus ar juos jau baigė?

    Kaip atsakyti į klausimą, kieno jis galėtų būti užmirštas? Bendražygių – ne, besidominčių politika – ne, tarp žmonių jis taip pat vis dar autoritetas. Mano nuomone, jo buvimas Europos Parlamente ir koncentruoti, trumpi, gryni programiniai pasisakymai yra labai svarbūs. Kitas klausimas – ar į juos yra įsiklausoma. Veiklos pobūdis pakito, bet idėjos – vargu.

    Kaip minėjau, žmonės linkę apie istorinius procesus mąstyti apibendrinimais. Dabartinis jaunimas, nepažįstantis Sąjūdžio dvasios, jį gali pažinti tik iš pasakojimų, tai yra iš suformuotos nuomonės. Tiesos sakymas, Sąjūdžio idealų ir gyvasties išlaikymas yra labai svarbu. Profesorius tai bando išlaikyti ir perduoti. Dažnai svarstau, kas bus nuėjus šiai kartai. Kas taikliai pastebės ir pamokys, pamatys ir parodys giliuosius procesus. V. Landsbergis, suprasdamas istorinės atminties svarbą, stengiasi kuo daugiau palikti informacijos jaunajai Lietuvos kartai. Pažiūrėkite, kiek jis išleidęs knygų, kaip stengiasi bendrauti su jaunimu. Kas nori suprasti ir išgirsti, girdi.

    Tie gyvieji pasakojimai labai svarbūs, todėl aš visada labai raginu ir jaunimą organizuotis, kviestis gyvosios istorijos liudininkus, kad jie perduotų savo patirtį, žinias, gebėjimą įžvelgti.

  • ATGAL
    Pamokanti istorija. Apie prof. Vytautą Landsbergį 80-mečio proga
    PIRMYN
    Apie referendumą ir kitus nutikimus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.