Ant pasaulio stogo | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Ant pasaulio stogo

  • Data: 2014-11-10
    Autorius: Gerimantas Statinis

    Gerimantas Statinis M. K. Čiurlionio viršūnėje (Nuotrauka iš asmeninio G. Statinio archyvo)

    Pamyras – Pasaulio stogu vadinami kalnai, kurie remiasi į Hindukušo, Karakorumo, Kun Lunio ir Tian Šanio kalnynus. Kalnų Badachšano autonominė provincija, kurioje stūkso šie kalnai, priklauso Tadžikistanui – buvusiai sovietinei respublikai. Tai pasienis su Afganistanu, be to čia ir modžahedai, talibai bei narkotikų srautai, kuriuos valdyti nori visi, kas netingi… Patekti į šį Dievo užmirštą užkampį galima tik per Pamyro traktą, kuris nuo sostinės Dušanbė nusidriekia arti 800 km ir, norint ji įveikti, reikia visureigiu keliauti ne mažiau kaip dvi paras.

    Po Sovietų Sąjungos griūties 1992–1997 m. Tadžikistane prasidėjo pilietinis karas, nuvertęs komunistinę valdžią ir leidęs susikurti Tadžikijos demokratinei ir Islamo atgimimo partijoms, kurios vėliau ir tapo pagrindine opozicija valdantiesiems. Pamyro kalnuose gyvenantys pamyriečiai savęs tadžikais nelaiko, todėl Kalnų Badachšanas buvo pareiškęs norą nuo Tadžikijos atsiskirti. Kovose su rusų pasieniečiais, kurie saugojo Tadžikistano-Afganistano sieną, prisijungė afganų modžahedai. Šie nuo seno su rusais turėjo savų sąskaitų. Buvo mestos didelės Rusijos karinės pajėgos, kurios kovotojus išstūmė į Afganistaną. Dabar šiame rajone ramu, sieną saugo tadžikų pasieniečiai, tačiau rusų daliniai čia pasiliko. Vis dėlto šis regionas tiek gamtiniu, tiek politiniu atžvilgiu išlieka keliautojams nesaugus.

    Šių metų rugpjūčio mėnesį į šiuos kalnus išvyko ekspedicija „Pamyras‘14“. Lietuvos keliautojų sąjungos  organizuotoje ekspedicijoje dalyvavo  57 alpinistų ir žygeivių grupė, kuri šitaip pažymėjo šiemet sukankantį 50 – ies metų jubiliejų, kai Pietvakarių Pamyre buvo pavadintos trys naujos viršukalnės – Lietuvos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Kristijono Donelaičio. Ekspedicijos vadovas Algimantas Jucevičius džiaugėsi, kad su tokiu gausiu kalniečių būriu kartu keliavo ir pirmosios ekspedicijos dalyvis, alpinistas veteranas Vilius Šaduikis.

    Dar 1964 m. pirmosios ekspedicijos dalyviams vykstant Pamyro traktu, muzikas Aleksandras Jurgelionis pasiūlė: „Būtų gerai, kad pavyktų įkopti į Lietuvos, į dar kokią bevardę ir ją pavadinti Čiurlionio vardu, o jei pavyktų į dar vieną, tai galėtume ją pavadinti Donelaičiu.“ Kiti ekspedicijos dalyviai šiai minčiai pritarė. Taip atsitiko, kad pirma įkopta viršūnė buvo bevardė, bet jos aukštis siekė tik 5794 m. Alpinistai neabejodami jai suteikė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardą. Tą pačią dieną jie tęsė žygį ketera į gretimą 5837 m aukščio viršūnę ir ją pavadino Kristijono Donelaičio vardu.

    Iki bazinės stovyklos kopiame dvi dienas, antrosios pabaigoje judame lyg zombiai – per trumpą laiką pasikelti iki 4600 m aukščio be aklimatizacijos gana sunkoka – skauda galvą ir trūksta oro. Apima visiškas silpnumas, abuojumas, sunku ne tik judėti, bet ir mąstyti. Bazinėje stovykloje sutinkame anksčiau atvykusią alpinisto Sauliaus Viliaus grupę, jie išžygiuoja kopti į M. K. Čiurlionio viršūnę. Pasakoja, kad tik po savaitės aklimatizacijos jie pasijuto geriau. Aukštuminė liga pakerta ne vieną seną kalnietį, jeigu jis per staigiai užkopė aukštai ir nenusileido į apačią. Dienomis, judant, užsiimant savais darbais, bloga savijauta užsimiršdavo, tačiau naktimis prasidėdavo košmarai. Tik viena mintis, kad tai laikina, nes panašiai kalnuose būdavo ir anksčiau, leidžia organizmui tas kančias pakelti. Svarbu dienomis negulėti, o kilti ir leistis žemyn, žygiuoti ir šitaip  aklimatizuotis. Kuomet visiškai sustreikuoja skrandis ir imi viduriuoti, nepadeda nei ankstesnės pratybos, nei valios pastangos.

    Sėdžiu ant didelio akmens ir bandau savo kelionės dienoraštyje piešti prieš akis stūksančias Hindukušo  viršukalnes. Jos yra už Afganistano teritorijos, o šiai valstybei siauras, 354 km ilgio ruožas, vadinamas Vakhano koridoriumi, buvo priskirtas 1895 m. kaip buferinė zona, atskirianti Rusijos ir Britų imperijas. Taigi Hindukušo septyniatūkstantinės viršūnės yra jau Pakistane. Nors įsitikinau, kad nesu dailininkas, tačiau žinau, kad tas piešinys man sukels kur kas daugiau autentiškesnių prisiminimų, negu kokybiškiausia foto nuotrauka. Vos už 30 km – Pakistanas, kur prieš metus per teroristinį išpuolį žuvo lietuvis alpinistas Ernestas Markšaitis. Visa tai nesuteikia optimizmo…

    Ledynas nėra status, tačiau virš 5 km aukščio savijauta su kiekvienu žingsniu į viršų darosi trapesnė. Draugai, kurie šiuose kalnuose nebe pirmą kartą, guodžia, kad M. K. Čiurlionio viršūnė jau matosi – ji graži, nes statoka, išdidžiai iškėlusi galvą, dairosi, kas čia tokie ateina į svečius. Kiekvienas kalnas yra tarsi mistinė būtybė – jeigu nenori įsileisti nekviestųjų, ji ir neįsileidžia. Juntama stipri energetika, veikianti mūsų giliausias pasąmonės kerteles. Mintys turi būti švarios ir teigiamos, visa tai kalniečiai žino ir tuo dauguma viduje tiki. Į viršūnę eini lyg išpažinties, lyg piligrimas mini į Santjago de Compostela ilgiausią kelią. Gal tas sakralumas ir yra jaudinantis ir nebepaleidžiantis visą likusį gyvenimą. Kaip ten bebūtų, tai yra stipru ir aš kopiu virve aukštyn paskutinius metrus… Štai visa mūsų grupė M. K. Čiurlionio viršūnėje 5820 m (anksčiau buvo manoma, kad 5794 m). Rimantė iš džiaugsmo net apsiašaroja – žinau tą jausmą, man tai yra atsitikę praeitais metais Monblane. Racijos pagalba susisiekiame su kita grupe, jie sako, kad nuo K. Donelaičio 5780 m (manoma, kad buvo 5837 m) viršūnės mato mus ir mojuoja… Tai smagumėlis, mus skiria tik kokie 2–3 km tiesia linija, ir dvi lietuvių grupės vienu metu sulipo į  dviejų Lietuvos didžiavyrių vardais pavadintas viršukalnes!  Gaila, kad M. K. Čiurlionis nesukūrė kalnams skirto kūrinio, nors Kaukazo kalnuose jis buvo!

    Po nusileidimo iš viršūnės naktį miegu ramiai, jau geriau negu prieš penkias dienas, žinau, vėl bus sunku, tačiau juk ne pirmą kartą kopiu į viršūnę – ištversiu. Galvoje sukasi mintys apie ankstesnius žygius, svarstau, kuris buvo sunkiausias. Kiekvienas iš jų – su savais ypatumais: viena viršūnė techniškai sunkiau įveikiama, kitoje daug pavojų, o trečia, rodos, ir neaukšta, tačiau visiškai atimanti jėgas. Ketvirta valanda ryto, dar tamsu, o mes jau vorele judame į kitą viršūnę. Ši ekspedicija svarbi visiems Lietuvos kalniečiams, nes tai dar vienas lietuviškas akcentas Centrinėje Azijoje. 1964 metais, kai devintukas pirmaįkopėjų lipo į Lietuvos viršūnę, man tebuvo vos 4 metai. Šiandien su mumis keliauja Vilius Šaduikis, vienintelis iš anos veteranų komandos, jam – 74-eri, tačiau jis kartu kopia į K. Donelaičio viršūnę. Džiugu, kad galiu būti šalia lietuvių alpinizmo mohikano, kuris nemano, kad amžius yra kliūtis būti kalnuose.

    Ant batų – nagės arba katės, kurios savo aštriais nagais neleidžia alpinistų kojoms slysti ant ledyno. Reikia tik tvirtai jas įkirsti į ledą ir, svarbiausia, neskubėti. Kuo statesnis šlaitas, tuo atidžiau reikia kopti. Jeigu nėra virvės, tuomet ledkirtis tampa tavo saugumo garantu. Taip pat svarbu dažnai nesidairyti į viršų, tuomet gali apimti erdvės fobija, kuomet atstumas pasirodo nerealus ir todėl neįveikiamas. Tuomet žmogų apima panika ir noras pasiduoti. Reikia save įtikinti, kad tau teliko nueiti tik 100 metrų ir vėliau sustoti pailsėti. Kuomet įveiki tokią atkarpą, bandai dar vieną ir taip po truputį, metras po metro, artėji prie viršūnės! Būna, kuomet, rodos, jėgų nebelieka visai, tačiau tai saviapgaulė – organizmas nori poilsio ir verčia smegenis šitaip galvoti, tokiu atveju nugali ryžtas. Vidinė energija priverčia raumenis net spazmiškai judėti, todėl daugeliu atveju kalnuose ne fizinė jėga ima viršų – stebuklus daro valia…

    Pagaliau mes šalia ženklo, žyminčio K. Donelaičio viršūnę (5780 m), tačiau tai dar ne aukščiausia jos vieta. Sukandęs dantis, iš visų jėgų kopiu ledo ir sniego kepure aukštyn. Jau atrodo, viršūnė čia pat, deja, dar tenka kilti į viršų. Žvelgiu į apačią – vaizdas primena serialą „Gyvi numirėliai“ – visi lyg robotai ropoja į tikslą. Koks didelis žmogaus ryžtas nugalėti savo silpnumą ir baimę, ne kalnus, tačiau jau minėtą fobiją. Tuo pačiu tai ir patriotizmo mokykla, juk kopiame ne į F. Engelso, kuri stūkso greta, viršūnę, o į šiemet 300 metų jubiliejų švenčiančio Kristijono Donelaičio vardu pavadintą kalną. „Jau saulelė atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės…“, – bendrakeleivė Rima deklamuoja K. Donelaičio eilėraštį, o saulė išties krypsta vakarop – ilgokai užtruko mūsų kopimas, reikia skubėti žemyn, nes kalnuose greitai temsta.

    Jau nusileidus nuo virvių ant ledyno, supratome, kad su šviesa grįžti į stovyklą nespėsime, skubėti nebėra kur, nebeturime ir jėgų. Ledynu grįžti, rodos, bus paprasta, tačiau mums kelią pastoja dideli plyšiai, tenka vėl kilti į viršų, ieškant apėjimo. Kas dieną atrodė vienaip, sutemose pasirodo kur kas sudėtingiau negu įsivaizdavome. Griuvinėjame, nors ir einame su lazdomis, nes dėl nuovargio nebelaiko kojos. Dažnai ilsimės, įsijungiame žibintus, tačiau mūsų laukia dar vienas sunkus išbandymas – „gyvų“ akmenų šlaitas, kuriame ant judančių akmenų paliekame paskutines jėgas, o iki stovyklos dar kokios keturios valandos ėjimo. Viena laimė, kad visą laiką judame žemyn, todėl save raminu – nuo savo svorio kaip nors parriedėsiu į apačią, nors ir tamsoje…

    Kuomet būna sunku, tuomet reikia prisiminti kažką labai gero, šilto, jaukaus ir tai tave paguodžia, sušildo… Viltis, kad, pasiekus stovyklą, tavęs laukia karšta arbata, palapinė ir šiltas miegmaišis, priverčia atsargiai judėti į priekį. Kai naktį stovykloje išlįsdavau iš palapinės gamtiniais reikalais, šviesdavo mėnulis ir aplink galima buvo matyti be žibinto. Tačiau vos sutemus kalnus apglėbia visiška tamsa, nors į akį durk… Gal po vidurnakčio ir pasirodys pilnatis, ir tuomet bus aiškiau, kur eiti, tačiau iki tol ne kartą pasiklystame, atsitrenkdami į aklinas sienas. Kuomet aptinkame, regis, pažįstamą vietą, nudžiungame – iki stovyklos tik pora valandų ėjimo. Bet ir čia kortas sumaišo tamsa – įsitikiname, kad stovyklą tamsoje galime praeiti, nes atstumas tarpeklyje gana nemažas. Viliamės, kad stovykloje draugai, nesulaukę mūsų, išstatys švyturėlius – ženklą rasti kelią namo.

    Valandą prieš vidurnaktį stovyklą pasiekėme laimingai. Ačiū už tai draugams, kurie ne tik išėjo mūsų pasitikti, tačiau nešėsi ir termosus su karšta arbata. Kiekvieną kartą, eidamas į kalnus, žinau – tai man atgaila, išrišimas ir atgaiva. Nors kiekvienam skirtingai, tačiau esmė išlieka ta pati. „Kalnai keri, traukia… Tik kalnuose supranti, ko esi vertas, kiek gali. Kalnai išgrynina sielą, pakeičia vertės matą. Grįždama į kalnus, visada pasitikrinu save: kiek sąžinė gryna, kiek pagarba, padorumas vertas, kokia draugystės kaina… Kalnai – mano stiprybė“, – rašė dienoraštyje kolegė Rimantė iš Klaipėdos. Kita bendražygė iš Anykščių, Kovo 11-osios Akto signatarė Irena Andrukaitienė savo mintis išdėstė šitaip: „Klausimas vienas – kaip žmonės, grįžę iš kalnų į žemę, geba pasinaudoti ta patirtimi, įgyta kalnuose, ta galimybe keistis? Kalnai išryškina mūsų esmę. O kiek ją, išgrynintą, gebame išlaikyti žemėje?… Gal dėl to, kad kasdienybė anksčiau ar vėliau ją užgožia, todėl ir vėl skubame į kalnus. Į švarią, gryną ir tikrą erdvę“.

  • ATGAL
    Audronius Ažubalis: Savo skaitymą vadinu vyno ragavimu
    PIRMYN
    Algirdas Patackas: Knygų pasaulis yra realesnis už realybę
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.