Antano Poškos keliais Indijoje | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Antano Poškos keliais Indijoje

  • Data: 2014-02-17
    Autorius: Gerimantas Statinis

    Šventasis jautis Nuotrauka iš asmeninio Gerimanto Statinio archyvo

    Visos kelionės turi savo priešistorę, kuri dažnai prasideda nuo visai atsitiktinių pokalbių. Grįžę iš „Filipinai’11 M. Šalčiui atminti“ ekspedicijos, ją pristatėme Šlapelių muziejuje Vilniuje ir ten netikėtai susipažinome su Diana ir Linu Mickevičiais. Jie domėjosi mūsų ekspedicija ir nuveiktais darbais, garsinant tarpukario keliautoją ir visuomenės veikėją Matą Šalčių. Buvo užsiminta, kad nereikėtų pamiršti ir kito garbaus keliautojo, M. Šalčiaus bendražygio, Antano Poškos, kuris Indijoje praleido 6 metus ir pasireiškė kaip mokslininkas, atminimo. Tai, kad Diana Mickevičienė buvo Vilniaus universiteto Orientalistikos centro indologijos dėstytoja, Lietuvos-Indijos forumo prezidentė ir dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, o po metų su šeima turėjo išvykti dirbti į Indiją, buvo iš tiesų labai svarūs argumentai būsimos ekspedicijos parengiamuosiuose darbuose. Per keletą vizitų pas Liną ir Dianą į svečius, ragaujant indiško maisto ir gimė būsimos ekspedicijos „Indija’13 A. Poškos keliais“ metmenys.

    Keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius daug pastangų įdėjo, kad 110-sioms Antano Poškos gimimo metinėms būtų išleistos visos aštuonios „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ keliautojo knygos. A. Jucevičius padėjo koordinuoti ir visą ekspedicijos pasiruošimą, gamino atributiką, atminimo suvenyrus, tačiau pats į kelionę neišvyko. Kadangi keliavo dvi atskiros grupės, susibūrusios po Keliautojų sąjungos ir LŽS Kelionių ir pramogų klubo vėliavomis, susitikimo vietos buvo numatytos Delyje ir Kalkutoje, kur universitetuose vyko mokslinės konferencijos, skirtos A. Poškos veiklai Indijoje. Lietuvos ambasados Indijoje ministrė patarėja Diana Mickevičienė suderino, kad šie renginiai būtų aukščiausio lygio ir juose dalyvautų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos Respublikos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša, Gandžio anūkė Tara Gandi Bhatačardži, Bengalijos aukštojo mokslo ministras Bratya Basu, Pasaulio esperanto asociacijos prezidentas Probal Dasgupta ir kiti garbūs svečiai.

    „Nors kelionėje tik penkta diena, tačiau atrodo lyg čia būtume mėnesį, o gal ir visus metus – Indija įtraukia, tarsi laiko sūkurys“ – rašiau ekspedicijos dienoraštyje. Aplankėme Pakistano pasienį, Pendžabo valstijoje, Amritsaro mieste esančią Aukso šventyklą – vieną iš šešių žymiausių pasaulio šventyklų. Čia tūkstančiai sikhų maldininkų suplaukia aplankyti jiems šventų vietų. Be vedlio būtų sunku: kada nusiauti ir kur palikti batus, kur eiti tik moterims, o kur tik vyrams. Vibruojanti melodija užburia ir tampi visos medituojančios šventyklos dalimi. LŽS Kelionių ir pramogų klubo vėliava ir tokios pat spalvos ekspedicijos dalyvių marškinėliai tarsi Aukso šventyklos oranžinis simbolis lydi visą mūsų kelionę.

    Tarpukariu kunigas Antanas Sabaliauskas Indiją pavadino „tūkstančio paslapčių šalimi“, jis šioje šalyje lankėsi tuo pačiu metu kaip ir A. Poška. Tokiu pavadinimu jis parašė ir knygą, kuri gerokai skiriasi nuo A. Poškos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ knygų, nors yra ir bendrų sąlyčio taškų. Nesuvokiama, kaip tokiame tautų ir religijų katile viskas verda gana darniai – čia pat sikhas meldžiasi su musulmonu ar džainistu. Išprusę indai, A. Poškai besilankant Indijoje, žinojo apie Lietuvą. Štai ką jis rašo: „Lankantis pas mokytus ir garsius indus, užtekdavo tik pasisakyti, kad esu lietuvis, ir man būdavo teikiamas didžiausias dėmesys. Net patys griežtieji brahmanai kartais mane palaikydavo grynakrauju „brahmanu iš anapus Kašmyro“ ir įsivesdavo į švenčiausias vietas, kur tik jie turėdavo teisę įeiti“.

    Keliavome visomis galimomis transporto priemonėmis: lėktuvais, laivais, traukiniais ir automobiliais. Kelionė su pastaraisiais iš Delio į Varanasį, užsukant į Orchhą ir Khajuraho, buvo pati ekstremaliausia ir labiausiai nenuspėjama. Apie 1000 km nuvažiuoti kratantis 40 km/h greičiu sunkiai nupasakojamais keliais, kai ryžių augintojai streikuodami užblokuoja kelius, tiltai būna pastatyti tik iki pusės, per tigrų rezervatus – tai buvo didžiausias mūsų kelionės nuotykis. Pakelės užkandinės, kuriose nėra tualetų, mūsų nestebino, prisitaikėme ir prie šio nepatogumo, tačiau metamos po kojomis šiukšlės glumino ilgokai.

    Važiuojame keliais, kurie skirti visureigiams, tačiau mūsų autobusiuko vairuotojas laviruoja lyg vijurkas. Poilsio sustojame šalia cukranendrių lauko, kur palapinę iš nendrių pasistatęs jų prižiūrėtojas. Sumokame jam keletą rupijų ir netrukus mėgaujamės saldžiomis sultimis. „Niekas nepasikeitė ne tik nuo to meto, kai čia lankėsi lietuvių keliautojas A. Poška, bet galbūt ir visus kelis šimtus metų, tik skirtumas tas, kad valstietis rankoje šiandien laiko mobilųjį telefoną“ – tokios mintys šauna galvon begraužiant cukrašvendrę. Uttar Pradesh valstijoje esantis Orchha miestelis įdomus tuo, kad čia pamatome tai, ko mums trūko šioje kelionėje – ne mauzoliejų, o senamiestį, kur neplerpia motorikšos, nesignalizuoja automobiliai ir įkyriai nepriekabiauja prekeiviai. Šis miestelis su maharadžos rūmais, šventyklomis ir senaisiais namais sudaro vieną visumą. Čia galime neskubėdami, tiesiog gatvėje, nors mums tai nerekomenduojama, užkandžiauti. Svarbu nebijoti ir pasitikėti savimi.

    Ryte žmonės, sutūpę pakelėse, atlieka gamtinius reikalaus visiškai nesidrovėdami aplinkinių, tuo labiau pravažiuojančių automobilių. Tai, anot indų, normalus procesas, kuris nereikalauja drovumo. Varanasis – indų dievų Olimpas, į kurį plaukia tūkstančiai hinduistų iš viso pasaulio, norėdami prisiliesti prie šventosios Gangos, o kiti čia atkeliauja atsisveikinti su šiuo pasauliu ir kremacijos laužo dūmais pakilti į dausas. Benaresas – tai senasis Varanasio pavadinimas, apie jį A. Poškos amžininkas kunigas A. Sabaliauskas rašė: „Benaresas vis dėlto yra Indijos tikybinė širdis. [...] Pirmą kartą į jį atvykusių maldininkų gyslomis užverda kraujas, širdis suliepsnoja ir iš minios krūtinės išsiveržia energingas sutartinis sveikinimas:
    Kashi Gi Ki Džiai! Šventasis Benarese, šlovė Tau!“

    Mūsų viešbutis Varanasyje stovi prie „mirties“ tako, taip mes jį pavadinome, nes juo be perstojo, bet kuriuo paros metu nešami numirėliai ir čia pat ant Gangos kranto sudeginami. Turtingieji indai ir brahmanai yra deginami sandalo malkų lauže. Tai kainuoja 45 000 litų. Žmogui sudeginti reikia apie 200 kg malkų. Kremacija trunka tris valandas. Į laužą pilamos kvapiosios medžiagos ir sandalmedžio pjuvenos, todėl nemalonaus kvapo, išskyrus dūmus, nejunti. Nustebina vakare vykstantis festivalis. Gangoje plaukioja šimtai valčių su žmonėmis, jie stebi laužus, hinduistines apeigas ir čia pat šaudančius fejerverkus. Gatvėje stebiu, kaip vyrai pasikeisdami neša numirėlį. Bambuko neštuvus jie pasideda čia pat ant grindinio ir tylomis, degindami smilkalus, meldžiasi. Už kelių žingsnių guli karvė ir laksto pulkas šunų. Kitoje pusėje, šalimais groja orkestrėlis iš keturių muzikantų, pučiančių dvi eufonijas ir trimitą, jiems padeda būgnas. Merginos šoka ir moka pinigus linksmintojams ir jas palaikančiai miniai. Stebiu visą šį chaosą ir bandau suprasti, kur yra riba tarp gedulo ir linksmybių? Ji ištirpsta, o gal ta riba buvome mes, atvykę iš tolimos šiaurės?

    Benareso Hindi universitete A. Poš­ka praleido tris mėnesius versdamas „Bhagavadgitą“ į lietuvių kalbą. Po Varanasio chaoso patekę čia, jautėme dvasinę pusiausvyrą – ramybė ir besileidžiančios saulės spinduliai mus pakylėjo iki meditacinės būsenos. Kolonijinio laikotarpio pastatai puikiai derėjo su parku ir Vishwanath šventykla, čia supratome   A. Poškos mintis, išsakytas „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ knygoje: „Aš visus 6 metus stengiausi suprasti Indiją, bet, matyt, ją paliksiu kaip paslapčių kraštą, kaip neįveikiamą sfinksą.“ Indija – šalis, kurią protu suvokti sunku, tačiau pamilti ją galima.

    Khajuraho garsus savo meilės šventyklomis, kurių čia ne viena. Saulei patekėjus, su tuk-tukais, triračiais motociklais važiuojame taupydami savo jėgas ir laiką. Šventyklos vaizduoja dievo Višnu gyvenimo kelią, tai primena kalvarijas, išsidėsčiusias nemažoje teritorijoje. Kamasutros mokymas, iškaltas akmenyje, traukia turistus iš viso pasaulio, ne išimtis ir mūsų ekspedicija. Aplankome ne vieną UNESCO paveldo saugomą objektą. Khajuraho kaime vietinis berniukas, puikiai kalbantis angliškai, – mūsų gidas. Jis pasakoja ir rodo šiame kaime kartu gyvenančius skirtingų kastų žmones. Aprodoma vietinė Kashi Prasad Bal Vidhya Mandir mokykla, pastatyta olandų lėšomis, tačiau tai primena daugiau santūrų namelį su vidiniu kiemu. Čia mokomi nuo keturių iki trylikos metų vaikai, jie sėdi tiesiog ant žemės, tačiau tvarkingai eilėmis. Vyresnieji mokiniai – jau ant suolų, tačiau visiškoje prietemoje. Ekspedicijos dalyviai, sužinoję, kad iš aštuonių mokytojų pusė savanorių yra iš Europos, nusprendė paaukoti pinigų vienai mokinio uniformai, tęsdami ne tik A. Poškos pasaulio pažinimo tradicijas, bet ir norėdami taip prisidėti ir prie aktualių pasaulio jaunimo švietimo problemų.

    Skrendame iš Kalkutos į Andamanų salas. Lėktuve, be mūsų, ekspedicijos dalyvių, vieni indusai, nes norint patekti į šias salas, reikia išankstinių leidimų. Andamanų ir Nikobarų ekspedicijoje, kuriai vadovavo australas mokslininkas dr. Matijas Elistas Smitas, 1935 metais dalyvavo ir A. Poška, čia jis užtruko tris mėnesius. Andamanų salos mus pasitiko atogrąžų karščiu ir nepakeliama drėgme. Ne veltui jų sostinė Port Blairas vadinamas tropiniu Sibiru, čia buvo į kalėjimą tremiami nepaklusnūs britams žmonės. Andamanų ir Nikobarų antropologijos muziejaus administracija nieko nebuvo girdėjusi apie A. Pošką, todėl jiems surengėme konferenciją, kurios metu pasakojome apie ekspedicijos tikslus, lietuvių keliautoją ir antropologą, tyrinėjusį šių salų čiabuvius. Padovanojome jiems atsivežtus suvenyrus: Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento A. Jucevičiaus atsiųstą medalį ir atminimo lentelę, A. Poškos portretą, nuotraukas, žemėlapį, ekspedicijos marškinėlius. Administracijai paliko didelį įspūdį tai, kad A. Poška bendravo su Gandžiu ir R. Tagore – šią žinią jie priėmė netgi atsistoję.

    Balto smėlio paplūdimiai su nulinkusiomis palmėmis ir mangrovėmis, kuriuos matome reklamose, buvo šalia mūsų, todėl tas akimirkas prisimename su didžiausiu malonumu. Maudėmės ir nardėme Andamanų jūroje, tačiau tik išvykstant sužinojome, kad tamsiu paros metu tai griežtai draudžiama, nes sūriavandeniai austuariniai krokodilai aplanko paplūdimius, esančius šalia upių intakų. Kelionės pabaigoje mus užklupęs taifūnas sutrukdė aplankyti visas numatytas salas ir susitikti su salos čiabuviais, tačiau džiaugėmės, kad pavyko išskristi į Delį ir tolesnių mūsų planų ši gamtos stichija nesugriovė.

    Grįždami aplankėme Lietuvos ambasadą, kur susitikome su šios ekspedicijos krikštamote – D. Mickevičiene, o ekspedicijos operatorė Neringa Skrudupaitė šį susitikimą nufilmavo. Mums buvo parodyta garsioji Gandi skepetaitė, kurią jis padovanojo A. Poškai per jų susitikimą. Ši istorinė vertybė atkeliavo iš Lietuvos A. Poškos dukters Laimos Kisielienės dėka, ji buvo pristatyta Mahatmos Gandžio memoriale ir labai sujaudino garsiojo senelio palikimu besirūpinančią anūkę Tara Gandi Bhatačardži. Atsisveikinant su Indija, oro uoste vartėme paskutinius A. Poškos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ knygos puslapius, visos ekspedicijos metu ji buvo skaitoma ir cituojama: „Lietuva – mano tėvynė, tik jai turim viską atiduoti, tik jai vienai parnešti savo žinias, patirtį…“ Ekspedicija „Indija’13 A. Poškos keliais“ baigėsi, tačiau visų laukia darbai sugrįžus. Straipsniai, radijo ir televizijos laidos, kuriamas filmas, visą tai turės garsinti lietuvių keliautoją Antaną Pošką, kuriam pasaulio pažinimas buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas.

    Kultūrinė ekspedicija „Indija’13 A. Poškos keliais“ vyko 2013 m. lapkričio 3–28 dienomis, joje dalyvavo ir skirtingais maršrutais keliavo dvi atskiros grupės: 14 asmenų iš Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo, 7 – iš Lietuvos keliautojų sąjungos ir 3 atskirai keliavę Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojai. Iš viso keliavo 24 asmenys. ■

  • ATGAL
    "Apžvalga" siūlo apsilankyti. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva "Siūlau naują pasaulį"
    PIRMYN
    I. Degutienė: su knyga rankose laikas prabėga taip greitai, kad nepajauti, kaip pasikrauni
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.