Antano Smetonos reikšmė Lietuvos valstybingumui | Apžvalga

Įžvalgos

  • Antano Smetonos reikšmė Lietuvos valstybingumui

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Linas Kojala

    Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir jo šeima: žmona Sofija Smetonienė, sūnus Julius, dukra Marytė Smetonaitė-Valušienė ir žentas plk. Aloyzas Valušis. Kaunas, XX a. 4 deš. LCVA nuotrauka

    Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus po tragiškos mirties išeivijoje, tebėra vienas populiariausių istorinių ir politinių ginčų objektų. Tautoje, ypač tarp vyresniųjų, iki šiol gyvas pozityviame kontekste vartojamas posakis „smetoniška tvarka“, su jo pavarde gretinamas „Tautos vado“ kultas ir lietuviškas autoritarinis (to laiko terminais tariant, autoritetinis) režimas. Be to, prieš kelis mėnesius tema aktualizuota Kauno valdžiai garsiai užsiminus apie siekį tarpukario sostinėje perlaidoti A. Smetonos palaikus, kurie tebesiilsi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

    Bene dažniausia išvada, prie kurios prieinama tokiuose ir panašiuose disputuose, yra ta, jog šio politiko negalima vertinti vienareikšmiškai. Dalis A. Smetoną laiko sektinu pavyzdžiu ir kone modeliu, kaip spręsti šiandienos problemas, o priešingoje pusėje įsitaisę kritikai prezidentui klijuoja bėglio etiketę.

    Tokie ir panašūs vertinamieji teiginiai rizikuoja pakliūti į istorijai būdingus spąstus, atitrūkdami nuo konkretaus laiko politinio, istorinio, sociokultūrinio savitumo, kurį ateities kartoms pajausti yra itin sudėtinga. Kitaip tariant, gyven­dami XXI a. Lietuvoje negalime A. Sme­tonos asmeniui taikyti šiuolaikinių vertybinių demokratijos standartų, o analizuodami geopolitinius sprendimus – jų aklai susieti su ilgametėje praktikoje paaiškėjusiais, tačiau tuo metu nenuspėjamais rezultatais.

    Sugebėjus bent iš dalies išvengti šios problemos, vertinamieji kriterijai galėtų pasislinkti į kitą plotmę ir apimti tuomečius konkrečių asmenų politinius siekius ir puoselėtą viziją. Tie, kurie kovojo už Lietuvos valstybingumą, tautos politines teises ir išlikimą, tačiau kartu gerbė visų valstybės teritorijoje gyvenusių tautų teises, net ir padarydami klaidų ar nesugebėdami palankiai lemti didžiųjų valstybių žaidimų, turėtų būti gerbiami kaip reikšminga valstybingumo istorijos dalis.

    Idėjų užuomazgos

    A. Smetonos idėjų užuomazgos regimos jau ankstyvoje jaunystėje. Gimęs paprastoje buvusių kunigaikščių Radvilų baudžiauninkų šeimoje Ukmergės rajone, jis  baigė progimnaziją ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, tačiau greitai suprato neturįs pašaukimo kunigauti. Tikrasis būsimojo šalies vadovo gyvenimo kelias buvo neatsiejamas nuo tautiškumo idėjos, o tai išryškėjo dar Mintaujos gimnazijoje, kur, semdamasis žinių iš tokių asmenybių kaip Jonas Jablonskis, aktyviai skaitė slaptą lietuvišką spaudą, Maironį, kitą romantinę literatūrą. Iš to gimė natūrali priešprieša socialistinei ideologijai, marksizmui, carinei priespaudai.

    Netrukus buvo žengti ir pirmieji politiniai žingsniai. Dalyvaudamas didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. A. Smetona jau buvo Lietuvos demokratų partijos atstovu prezidiume. Šiame milžinišką istorinę reikšmę turėjusiame suvažiavime A. Smetona iškėlė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse žemėse klausimą, tvirtino, kad kova su priespauda turi vykti ne tik ginklu, bet ir kultūrinėje veikloje. Dėl to jis aktyviai dalyvavo įvairių leidinių veikloje, rašė ir redagavo straipsnius (tiesa, kaip pažymi istorikas Alfonsas Eidintas, tai darė ne už dyką – gaudavo atlygį), knygas.

    Galutinai jaunojo politiko idėjos išryškėjo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pradėjus leisti žurnalą „Vairas“. Kaip teigė pats A. Eidinto cituojamas A. Smetona, lietuvių inteligentija „klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir į politiką remdama ant svetimųjų idėjų skeveldrų“. Todėl išreiškė siekį suburti margą inteligentijos sluoksnį bendru tautiškumo pagrindu.

    Lietuvos valstybingumo atkūrimas – vokiškuoju keliu

    Karo metais stiprėjo A. Smetonos įsitikinimas, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimas neįmanomas be aktyvaus Vokietijos dalyvavimo, nors ir pripažino, kad nei ji, nei kita didžioji galimybė Rusija nepriklausomybės tarsi dovanos įteikti nesiruošia. Verta dar sykį konstatuoti istorinio konteksto sudėtingumą: Lietuvos viltys ir tada, ir vėliau buvo tiesiogiai priklausomos nuo dviejų kaimyninių galybių politikos ir užgaidų. O lietuviškumas kultūriniu ir politiniu lygmeniu tiesiogine to žodžio prasme kabojo ant plauko. Tą tiksliausiai atskleidžia kunigo Juozo Bakšio frazė, išsakyta Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti vakaronėje:  jei dabar užgriūtų salės lubos, visas Vilniaus lietuviškumas išnyktų.

    Paprastai tariant, A. Smetona buvo įsitikinęs, kad Lietuvos valstybingumas neįmanomas be vokiečių pagalbos. O vokiečiai – mažesnė blogybė nei rusai: net jei valstybė nebūtų laisva ir turėtų tenkinti Vokietijos politinius interesus, tai nebūtų tragedija, mat vokiečių valdomi nesunyko Poznanės lenkai, latviai. Be to, Vokietija – Vakarų kultūros, į kurią būtų sukama Lietuvos valstybė, šalis.

    Žinoma, tokia pozicija paradoksaliai vedė prie to, kad A. Smetona buvo palankiau nusiteikęs 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės deklaracijos, kurioje pažymimas neatsiejamas Lietuvos ryšis su Vokietija, tekstui nei kitų metų Vasario 16-osios deklaracijai, kurioje Lietuva buvo atsieta nuo visų užsienio valstybių įtakos. Kai kas tokios laikysenos priežastimi įvardija asmeninius A. Smetonos ryšius su vokiečiais, tačiau šios spėlionės nepaneigia kertinio principo: jis buvo vienas aktyviausių kovotojų už valstybingumo atkūrimą, nors to paties tikslo siekiančių priemonės ir idėjos galėjo išsiskirti.

    A. Smetonos politinės sistemos sėkmės ir klystkeliai

    Kadangi straipsnyje nesiekiama detalaus chronologinio aprašo, galima „peršokti“ į 1926 metus, kai A. Smetona įvykdė pertvarką ir, padedant kariuomenei, apeidamas Konstituciją perėmė valdžią. Politikas pasinaudojo demokratinio režimo trūkumais ir, iškeldamas komunistų perversmo grėsmę, ilgam stojo prie valstybės vairo. Jis netikėjo, kad Lietuva gali sėkmingai vystytis, kai valdžioje kaunasi skirtingoms visuomenės grupėms atstovaujančios partijos, todėl siūlė tautininkus kaip visą visuomenę aprėpiančią politinę jėgą.

    Pažymėtina, kad autoritariniai (tais laikais vadinti autoritetiniais) režimai buvo tarpukario realija: parlamentinės santvarkos 1939 metais vyravo tik tokiose ilgas politines tradicijas turinčiose valstybėse kaip Prancūzija, Didžioji Britanija, Čekoslovakija, taip pat Skandinavijoje, o Centrinėje ir Rytų Europoje, taip pat Ispanijoje ir Portugalijoje dominavo vienokio ar kitokio tipo autoritarinis valdymas.

    Galiausiai įtvirtinęs ir konsolidavęs valdžią (tai pirmiausiai susiję su komunistų persekiojimu), Prezidentas kartu su premjeru Augustinu Voldemaru keliavo po šalį, skaitė paskaitas, bendravo su paprastais žmonėmis suvokdamas, kad visapusiško pritarimo tokiam valdžios perėmimui neturėjo. Juo labiau kad tautininkai parlamentarizmo laikotarpiu beveik nepatekdavo į Seimą (jų atstovų buvo tik III Seime).

    Nepaisant to, A. Smetonos valdžia atliko nemažai darbų tam, kad trapus valstybingumas įleistų šaknis. Dar iki autoritarinio režimo įsigalėjimo buvo atlikta žemės reforma, leidusi įgyti dirbamos žemės bežemiams ir mažažemiams, ypač daug dėmesio skirta švietimui (kelis kartus išaugo lankančiųjų mokyklą skaičius, pastatytos naujos gimnazijos, specialistus nuo 1922 metų pradėjo rengti Lietuvos universitetas). Kitaip tariant, ateities kartoms buvo klojami inteligentijos pamatai, o tai buvo ypatinga misija istorinių aplinkybių kontekste. Žinant, kad carinės priespaudos metais lietuvybė buvo gyva išskirtinai valstietijos sluoksnyje, išsilavinusių ir valstybiškai mąstančių žmonių stygius buvo opi tautos problema. Ekonomikoje, ypač pragmatiškojo ministro pirmininko Juozo Tūbelio valdymo laikotarpiu, išsiskyrė stipri lito valiuta, dėl to laikyta patikima ir užsienyje. Valdyme nebuvo antisemitizmo ar rasizmo bruožų (priešingai – jau 1934 m. vyko pirmieji teismo procesai prieš hitlerininkus), nors tuo metu tai buvo stiprėjanti tendencija Europoje

    Tiesa, anot A. Eidinto, Tautininkų partija nesugebėjo išugdyti masinio judėjimo ir, net ir slopindama idėjiškai netapačius darinius (net ir katalikiškas organizacijas), buvo priversta ieškoti kompromisų. Tačiau režimas stagnavo susidūręs su inteligentijos pasiūlymais demokratizuotis. Nors 1936 m., po beveik dešimtmečio, Seimas formaliai vėl buvo atkurtas, rinkimų sistema buvo palanki Prezidento šalininkams.

    Priešiškumą reformoms išryškino 1936  m. deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kurią parengė tokie iškilūs mąstytojai kaip P.  Dielininkaitis, A. Maceina ir kiti, kritika. Augančios įtampos tarptautinėje erdvėje kontekste jie siūlė demokratinės Lietuvos raidos viziją, autoritarinį režimą laikydami tik pereinamuoju etapu į tolesnį vystymąsi.

    „Deklaracijos santykis su A. Smetonos režimu buvo labai įdomus, – „Apžvalgai“ kalbėjo tarpukarį tiriantis žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. – Iš pradžių tautininkų spauda stengėsi projektą kritikuoti, bet tuojau išsivystė plati diskusija, į kritiką atsiliepė Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas ir kiti. Jie svariais tekstais rėmė ir palaikė deklaraciją. Tautininkai pajuto, kad jų ideologų dantys per minkšti dalykiškai kritikai. Todėl tiesiog buvo priimtas sprendimas nurodyti cenzūrai uždrausti minėti viešumoje tą projektą ir net jo pavadinimą „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Bet tai davė milžinišką postūmį valstybės reformos būtinybės suvokimui, padėjo konsoliduoti opoziciją – ne vien krikščioniškos orientacijos žmonės, bet ir liaudininkus, nuosaikius voldemarininkus, kurie apie 1939 m. Klaipėdoje leido laikraštį „Bendras žygis“. Tik vėlesnis Klaipėdos atplėšimas, sovietų bazių įvedimas ir okupacija tą bloką susilpnino. Bet vis tiek 1941 m. sukilimą rengė tos pačios opozicinės grupės.“

    Be Vasario 16-osios ir tarpukario Lietuvos nebūtų Kovo 11-osios

    Tai – viso labo lakoniška tarpukario Lietuvos politinės raidos apžvalga. Tačiau išryškėja tam tikri aspektai, kurie turėtų būti neatsiejama vertinamo darbo dalis. Vertinant šiuolaikiniais standartais, A. Smetonos režimas tarpukariu prieštaravo daugeliui demokratinių taisyklių, šalis ilgą laiką apskritai neturėjo parlamento, buvo ribojami alternatyvūs valstybės raidos projektai.

    Visgi faktas, kad alternatyvios Lietuvos vizijos buvo gyvos ir net aptarinėjamos viešai (taip pat pristatomos ir  pačiam A. Smetonai siunčiant laiškus, kaip kad 1935 m. padarė S. Šalkauskis, atvirai kritikavęs autoritarinį režimą, bet dėl to nesulaukęs totalitarinėms valstybėms būdingo susidorojimo), įrodo, kad tuometė politinė sistema jokiu būdu nebuvo visa griaunanti.

    Lietuvos valstybingumo raida XIX–XX a. buvo sudėtinga. Valstybės atkūrimas 1918 m. buvo trapus, mat politinė tauta, kuri turi ją kurti, buvo tik beužsimezganti. Kitaip ir negalėjo būti, žinant, kad, kaip sako istorikas Algimantas Kasparavičius, dar trečiąjį ATR padalijimą XVIII a. pabaigoje yra tiksliau vadinti unitarinės Lenkijos padalijimu, nes dėl Seimų reformų tai jau praktiškai nebebuvo dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – sąjunga. Tad lietuviška valstybingumo tradicija buvo praktiškai numirusi, ją reikėjo atkurti tiek mentaliniu (savivokos), tiek praktiniu (buriant politinius sprendimus galinčią priimti tautą ir vykdantįjį elitą) lygiu.

    Vadovaudamasis savo supratimu ir neišvengdamas klaidų, A. Smetona plėtojo stiprios Lietuvos viziją. Tarpukariu subrendo mažiausiai viena lietuvių karta, kuri sovietų okupacijos metais išsaugojo valstybingumo tradicijos gyvastį ir kovojo už ją. Kitaip tariant, jei ne Vasario 16-oji ir tarpukario Lietuvos valstybė, apie Kovo11-ąją ir demokratišką, visame pasaulyje pripažįstamą ir gerbiamą Lietuvą šiandien negalėtume kalbėti. ■

  • ATGAL
    Kai frontas ritosi į Rytus
    PIRMYN
    Europos Liaudies partijos jaunimui rūpi Europos ateitis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.