Antonas von Gravrockas: Rugpjūčio pučo metu A. Saudargą lydėjau į emigraciją | Apžvalga

Įžvalgos

  • Antonas von Gravrockas: Rugpjūčio pučo metu A. Saudargą lydėjau į emigraciją

  • Data: 2015-04-28

    Besaugant Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį (A. von Gravrockas – viduryje) (Nuotrauka iš asmeninio A. von Gravrocko archyvo)

    Europa, o ypač Baltijos valstybės šiuo metu išgyvena ne pačias ramiausias dienas. Pasaulis įsitempęs dėl  Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. Bet ar tai pirmas kartas, kai atkurtoji Lietuvos valstybė pajunta tiesioginę karinę grėsmę? Taip buvo Sausio 13-ąją. Taip buvo 1991 metų rugpjūtį, kai Sovietų Sąjungoje  prasidėjo karinis pučas.

    Europarlamentaras, signataras, buvęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas per savo politinę karjerą net du kartus buvo įgaliotas kurti Lietuvos vyriausybę emigracijoje. Jei sovietams būtų pavykę mūsų laisvę užgniaužti smurtu. Pirmoji, 1991 metų sausio 12-ąją prasidėjusi tokio pobūdžio komandiruotė jau aprašyta paties A. Saudargo prisiminimuose bei spaudos publikacijose. O ką žinome apie antruosius tokius pačius įgaliojimus? Apie  kelionę į užsienį per rugpjūčio pučą? Beveik nieko.

    Buvęs Seimo apsaugos skyriaus (Vadovybės apsaugos departamento) pareigūnas Antonas von Gravrockas, lydėjęs A. Saudargą, jo žmoną ir mažametį sūnų Paulių į užsienį ir buvęs atsakingas už politiko ir jo šeimos saugumą, prisimena tik tiek, jog pučas Maskvoje jam asmeniškai buvo netikėtas. Kaip ir tuometinio VAD vadovo Artūro Skučo įsakymas lydėti A. Saudargą ir jo šeimą.

    NETIKĖTA ŽINIA

    „Rugpjūčio 18-ąją lydėjau Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį į Kačerginę, – pasakojo A. von Gravrockas. – Tai buvo ne mano budėjimo diena, tačiau V. Landsbergiui kur nors išvykstant iš sostinės, jį  lydėdavo ir antras automobilis. Vakare grįžome į Vilnių. Buvau kaunietis, todėl nakvodavau Parlamento pastate. Kur papuola. Ir vestibiulyje, ir Aukščiausiosios Tarybos sekretoriaus Liudviko Sabučio kabinete ar dar kitur. Prausdavausi, skusdavausi tualete ir taip „gąsdindavau“ užsienio žurnalistus. Rugpjūčio 19 d. rytą, apie 6.30 val. užsukau į V. Landsbergio sekretoriatą ir linksmai pasisveikinau su sekretoriato darbuotoja: „Labas rytas, kas blogesnio?“. O darbuotoja atsakė, jog viskas blogai. Maskvoje pučas. Tiesa, ne man vienam ši naujiena buvo netikėta. Juk tais laikais mobiliųjų telefonų neturėjome, tik stacionarius ir racijas, sostinėje veikusias gerai, o už sostinės – 10–15 km spinduliu. Tad rytą paskambino ATAS skyriaus pareigūnas, kikboksininkas Vaidas Kavaliauskas, irgi nieko dar negirdėjęs, kas vyksta Maskvoje. Tik, atrodo, buvo kažką iškrėtęs. Aš jam sakau: „Vaidai, ar žinai, kas vyksta?“ O Vaidas išsigandęs klausia : „Ką, Skučas sužinojo?!“ „Ne, sakau, Maskvoje pučas“. O Vaidas į tai su palengvėjimu atsidūsta: „Ačiū Dievui“.  Tik už minutės suvokė, leptelėjęs nesąmonę.

    Apie 9 val. A. von Gravrocką išsikvietė A. Skučas. Pasakė – susisiek su A. Saudargu, nes organizuosi  jo kelionę ir jį lydėsi. Reikėjo skubėti. Buvo žinių, kad, pučo įkvėpti, Lietuvoje dislokuoti sovietų kariškiai jau užiminėja strateginius objektus. A. Skučas išlydėdamas dar pridūrė – „Jei kas atsitiktų, tu bent knygą apie mus parašysi. Pats galvok, kaip veikti, pro kur saugiau į Lenkiją įvažiuoti.“

    O saugu tuo metu A. Saudargui nebuvo beveik niekur. Su Lenkija diplomatiniai santykiai  buvo atkurti jau po rugpjūčio pučo, 1991 metų rugsėjo 5 d. Ir tik tada pasirašyta „Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo  deklaracija“. Tad važiuojant teko pasikliauti tik A. Saudargo asmeniniais ryšiais.

    IKI SIENOS – SU PALYDA

    A. von Gravrockas susisiekė su pažįstamais muitininkais pasienyje. Vyrukai patikino, kad siena dar pravažiuojama. Reikėjo skubėti. Kol A. Saudargas surinko visus reikiamus dokumentus, priartėjo pusiaudienis. Be to, politikas norėjo prieš išvykdamas tiksliai žinoti, kur yra jo suaugusi duktė. Ar saugi? Šeima, sužinojusi, kad duktė jau užsienyje, leidosi kelionėn. Nežinodami, kada pavyks sugrįžti atgal į Tėvynę. O gal jau niekad?

    Į galimą emigraciją išvažiavo A. Saudargo vyšnių spalvos „Žiguliais“. Mašiną vairavo A. von Gravrockas. Iš paskos lydėjo dar vienas apsaugos ekipažas, bet tik iki pasienio. Artėjant prie Valkininkų, pamatė į Vilniaus pusę judančią 57 sovietinių tankečių BMD koloną. Apie tai per radijo stotį skubiai pranešė saviškiams. Taip skubėjo, kad A. Saudargą ir jo šeimą lydėjęs ATAS pareigūnas nepasiėmė nė cento, net atsarginių kojinių. Aišku, vilkėjo kostiumu ir turėjo radijo stotelę bei „Makarovo“ pistoletą. Be to, tais laikais žmonės dar buvo idealistai ir dėl savo valstybės galėjo iškęsti materialinius trūkumus. Kiek prisimena A. von Gravrockas, užsienio reikalų ministras A. Saudargas taip pat beveik neturėjo valiutos. Laikinoje emigracijoje visi maitinosi pačiose kukliausiose valgyklėlėse.

    Merkinės degalinėje sustojus prisipilti benzino, žmonės, stovėję mašinų eilėje, atpažino A. Saudargą. Praleido skubančius vyrus be eilės. Dar pavaišino obuoliais bei sumuštiniais. Linkėjo vieni kitiems ir sau stiprybės, nes radijas skelbė vis niūresnes prognozes iš Maskvos. „Buvo liūdna ir pikta, – pasakojo A. Saudargo asmens sargybinis, – nežinojau, ar dar kada nors pamatysiu savo sūnų. Net nespėjau su juo atsisveikinti. Po sausio 13-osios jau žinojau, kas su Lietuva atsitiktų, jei laimėtų pučistai. Neabejojau,  jog kiltų žudynės“.

    RIZIKINGIAUSIA KELIONĖS DALIS

    Prie Lazdijų, arčiau sienos, lydintis ekipažas atsisveikino ir pasuko atgal. Kolegoms buvo perduotas ir ginklas bei radijo stotelė, kad sovietų pasieniečiams nesukeltų įtarimų. Tiesa, prie Lietuvos muitinės posto buvo nusidriekusios mašinų eilės ir ilgai teko įkalbinėti, kad A. Saudargo automobilį praleistų be eilės. Rodant diplomatinius pasus, prašant, reikalaujant, vėl prašant, pavyko. Už kilometro jau buvo sovietų postas. Padavė jiems savo diplomatinius pasus – ir labai ilgai laukė mašinoje. Stebimi ginkluotų pasieniečių. O iš posto – nė garso. Niekas į lauką neišeina. Psichologinė įtampa didžiulė. Prie automobilio stūkso automatininkai su kalašnikovais. Rūko. Spjaudo nuorūkas. O lietuvių mašinoje – visi beginkliai. Kartu sėdi ir L. Saudargienė su sūneliu. Galiausiai Lietuvos užsienio ministras neiškenčia ir eina į postą aiškintis. Kodėl taip ilgai nepraleidžia. Sekti A. Saudargui iš paskos? Sukelsi įtarimą. Padidinsi saugomam, Lietuvos valstybės įgaliotam asmeniui pavojų. Asmens sargybinis nutarė dar palaukti. Iššokti iš automobilio tik tuo atveju, jei pamatytų, jog A. Saudargas išvedamas suimtas. Ir tada stengtis gudrumu ar rizikuojant vaduoti ir automobiliu prasiveržti iki Lenkijos posto. Bet galiausiai A. Saudargas pasirodė. Grįžo su dokumentas. Kelias laisvas. Tik buvo užkliuvę, kodėl ir vairuotojas turi diplomatinį pasą. Lietuviams pasisekė, ir numatytas planas pavyko, nes sovietų pasieniečiai dar nebuvo gavę komandos iš Maskvos sieną uždaryti. Nebuvo gavę sąrašų, kokių asmenų šiomis dienomis nepraleisti. Tad nesiryžo savo iniciatyva sulaikyti  vyrų „iš diplomatinio korpuso“. Tiesa, Estijos tuometinis užsienio reikalų ministras Lennartas Meris, išvykęs keliomis valandomis vėliau, turėjo pasienyje daug ilgiau aiškintis. Ir neoficialiai kalbama, jog prasiveržė, tik davę kyšį.

    Lenkijos pasieniečiai sutiko daug šilčiau ir supratingiau. Juk suprato, dėl ko A. Saudargas išvažiuoja.  Sveikino, linkėjo lietuviams geros kelionės. Važiavo iki pat Varšuvos, pliaupiant liūčiai. Pasiekė Lenkijos sostinę apie vidurnaktį. A. Saudargas jau buvo spėjęs susisiekti su tuometiniu Lenkijos užsienio reikalų ministru Krzysztofu Skubiszewskiu. Apgyvendino lietuvius kažkokiuose poilsio namuose. Tiesiai prieš kitoje gatvės pusėje stūksančią Sovietų Sąjungos ambasadą.

    Kitą dieną prasidėjo A. Saudargo vizitai. Iškart surengė kelias spaudos konferencijas. Aplankė JAV, Kanados ambasadas. JAV ambasadoje priėmė tik antrasis sekretorius. Pavyko susitikti ir su K. Skubiszewskiu, tačiau su tuometiniu Lenkijos prezidentu Lechu Wałęsa pasikalbėti neteko. Juk dar nebuvo atkurti oficialūs diplomatiniai ryšiai. Tiesa, Lenkijoje jau važinėjo šios šalies vyriausybės skirta mašina. Vairavo lenkas vairuotojas.

    A. Saudargas tomis dienomis buvo ypač užsiėmęs. Bet lietuviai nebuvo užtikrinti, ar neteks važiuoti toliau – iš Lenkijos per Vokietiją į Daniją. Nors ir su pastarąja šalimi diplomatiniai santykiai atkurti rugpjūčio 24 d., tuoj po pučo.

    MALDOS SUVEIKĖ IŠ ANKSTO

    Asmens sargybiniui reikėjo ir ginklo. Gavęs laisvą valandą, užsuko Varšuvoje į didžiulį sendaikčių turgų, kažkodėl veikusį stadione. Gelžgalių, pjūklų ir peilių pardavėjo paklausė, kas gali parduoti ginklą. Pasiūlė ispanišką pistoletą „Astra“ už 500 JAV dolerių. Nors lietuviams tai buvo milžiniškos išlaidos, A. Saudargas atsakė trumpai  – jei reikia, perkame. Bet neprireikė. Lankantis pas Vatikano nuncijų Lenkijoje, A. Saudargas prašė, kad nuncijus prašytų popiežiaus Jono Pauliaus II viešai pareikšti, kad Sovietų Sąjungoje vykstantis pučas yra blogybė. Nuncijus atsakė, kad jis ir popiežius melsis už Lietuvą.

    Vyrai po vizito išėjo į lauką – ir mato, kaip lenkas vairuotojas, klausydamasis radijo, džiūgauja. Pučistai Maskvoje pralaimėjo. Pučas žlugo, Borisas Jelcinas pučistus medžioja. Nuncijaus pažadėtosios maldos iš anksto suveikė.

    O tada, vos pučistams pralaimėjus, iškart padaugėjo ir oficialių A. Saudargo kontaktų su Lenkijos politikais. Visi lengviau atsikvėpė. Rugpjūčio 23 d. susiruošė grįžti į Lietuvą. Išvakarėse iš džiaugsmo šiek tiek išgėrė šampano. L. Saudargienė išlygino abiem vyrams kelnes, kad grįžtų į Tėvynę nesusiglamžę. Pakeliui sužinojo, kad rugpjūčio 21 d. Vilniuje, prie parlamento rūmų, pučistai nužudė savanorį Artūrą Sakalauską.

    PAVOJŲ „BAROMETRAS“

    „Per tas dienas Lenkijoje buvome tiek išbadėję, kad, vos grįžęs į Aukščiausiąją Tarybą, ieškojau, ką pavalgyti, – prisimena A. von Gravrockas. – Vytauto Landsbergio kabinete visada būdavo kokių nors riešutų ar sausainukų.  Kartais mes jų nukniaukdavome. Bet įeinu į apsaugos  kambarėlį, kur persirengdavome, o ant stalo pridėta įvairiausių skanėstų. Kumpių, dešrų! Taip visada buvo. Kai tik valstybei grėsė rimtas pavojus, vilniečiai mums prinešdavo maisto. Atėjo V. Landsbergio gydytojas, atsinešė konjako. Susėdome švęsti pergalės – ir staiga skambutis. Buvo tarp mūsų toks vyrukas, kuris kritiniais momentais kažkur dingdavo. Prašapdavo. Ar į kaimą važiuodavo slėptis, ar dar kur kitur. O kai pavojus praeidavo, vėl išlįsdavo kaip iš kanapių. Tad pakeliu telefono ragelį, o tas vyrukas rėkia – vyrai, gal jums padėti?! Tada supratome, jog pavojus tikrai praslinko. Pavojų „barometras“ atsiliepė. Atsipalaidavome ir ėmėme kvatotis“.

  • ATGAL
    Algirdas Saudargas: Po žlugusio pučo išsisprendė Lietuvos klausimas
    PIRMYN
    Charizmatiškas ekscentrikas – nauja žvaigždė Lenkijos politikos padangėje?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.