Apie at(si)nau(jau)j(n)inimą politikoje: retorika, realybė ir žmonių lūkesčiai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Apie at(si)nau(jau)j(n)inimą politikoje: retorika, realybė ir žmonių lūkesčiai

  • Data: 2016-05-10
    Autorius: Valentinas Stundys

    Suprantu, kodėl skaitytojas nustebęs ir pasipiktinęs: ne pavadinimas, o kalambūras, makalynė. Sutinku, bet daug kas realybėje irgi primena tokią kakofoniją.

    Taigi apie viską po truputėlį.

    Pastaraisiais mėnesiais Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, paskelbę atsinaujinimo šūkį, sukėlė nemenką šurmulį ir susidomėjimą viešojoje erdvėje šia tema. Naujasis mūsų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis nuo pat partijos pirmininko rinkimų pradžios aiškiai deklaravo partijos atsinaujinimą; „turime pergalvoti savo veikimą, savo politiką ir keistis, nelaikyti savęs neklystančiais; turime atsinaujinti tiek idėjomis, tiek žmonėmis“. Čia pasakyta daug dalykų: naujos idėjos, nauji veikėjai, nauja politika, nauja komunikacija, nauja politinė elgsena. Svarbu ir reikšminga.

    Viena paskui kitą pasipylė iniciatyvos viešumoje – pavyzdžiai visuomet gundo. Praeitų metų pabaigoje pasirašyta Gyvybės Lietuvos sąjūdžio deklaracija, skelbianti politikos atnaujinimo idėją remiantis krikščioniškosiomis vertybėmis. O šių metų pradžioje išgirdome apie kitą pilietinę iniciatyvą – susikūrė Vilniaus forumas, sieksiantis realaus Lietuvos suvereniteto atkūrimo. Netruko į šį procesą įsilieti ir partinės iniciatyvos. Bene plačiausiai viešojoje erdvėje pastarosiomis dienomis demonstruojamas Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atsinaujinimas: ji tampa atvira visiems, nuolat kritikuojantiems, nepritapusiems kitur, nuolat siekiantiems asmeninės karjeros, – žodžiu, politinių ambicijų klubas. Atsinaujinimo vėliavėlėmis mosuoja ir kai kurie kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose. Naujumo šūkis populiarėja, pamirštant, kad kiekviena organizacija, kiekvienas žmogus nuolat keičiasi, tobulėja, siekia pažangos.

    Netruko atsinaujinimo idėją vertinti politikos komentatoriai, vieni pabrėždami, kad tai pirmiausia politinės taktikos ir elgesio pergalvojimas, savo veikimo revizija, kiti pagrįstai išsako abejones, kad politikų amžius nėra savaime atsinaujinimo šaltinis, nes jaunųjų mąstymas gali būti paremtas senosiomis vertybėmis. Taigi diskusijoje aiškėja, kad atsinaujinimas yra suprantamas labai skirtingai. Bet neabejojama, kad atsinaujinanti politika nėra nauji veidai. Atsinaujinimas – sisteminė kaita: gebėjimas adekvačiai reaguoti į pasaulio iššūkius, generuoti naujas idėjas, rūpintis ilgalaikiais strateginiais sprendimais, keisti savo bendruomenės kultūrą. Mokslininkai pastebi, kad atsinaujinimo nuostata ar buvimo principas susiformuoja žmogaus dvasioje, kad tai nėra savaime dorybė, ji pozityvi tada, kai kaita suderinama su pastoviomis žmogaus, kultūros, tautos vertybėmis, kai prisideda prie jų išlaikymo ir tęstinumo, o politinėje bendruomenėje dar ir politinis etosas, unikali vertybių, principų ir siekių dermė. Kitaip lengvai galime pakliūti į vertybinio ir moralinio reliatyvizmo akivarus, galime susipainioti ekonominio pragmatizmo žabangose, visiškai išplaudami savo politinį unikalumą ir programinę platformą.

    Kaip mes atrodome šioje politinėje įvairovėje? Prieštaringai. Mūsų atsinaujinimas iš tikrųjų tampa nuolat eksponuojamu atsijauninimu – visur, kur įmanoma, siūlomi nauji veidai. Tai lengviausia daryti, bet tai greitai gali išvirsti į savųjų protegavimą, uždaro ratelio kūrimą – naujos galios kultūrą. Kai susitikimuose kalbiesi su žmonėmis, jie tikisi kitokios politikos, jautraus dėmesio žmonių problemoms, nuoširdaus rūpesčio jų reikalais, bet kartu pabrėžia, kad svarbiausia – pasitikėjimas politikais, žinojimas, kad jie nuosekliai dirbo ir dirbs žmonėms. Deja, nauji, nepažįstami veidai tokio pasitikėjimo stokoja. Žmonės vadovaujasi paprasta ilgaamže nuostata: pažinsi žmogų iš darbų. Darbai nudirbami pamečiui ir nuosekliai – netoliaregiška siekti pozicijų ir tik po to pradėti dirbti, siekti karjeros be darbų pagrindo. Visuomenė greitai atpažįsta nepasirengusius politikos darbui. Galios kultūra grindžiamos politinės organizacijos patiria sudėtingus išbandymus, jie kamuoja šių dienų „darbiečius“, „valstiečius“, „tvarkiečius“.

    Antra vertus, teisingai ir pagrįstai skelbiame kitokio bendravimo ir politinės laikysenos būtinybę: ekonomikos ir strateginiai reikalai neturi užgožti žmogaus, o mūsų komunikacija turi būti ne moralizuojanti, o jautriai atvira žmogui, ne nirtulingai užgauli, o nuosekliai konstruktyvi, žemiškai patraukli ir utopiška. Bet politologai tebepriekaištauja, kad esame pikti ir emocingi. Šia mūsų komunikavimo spraga puikiai naudojasi liberalai: jie atrodo romesni ir konstruktyvūs, ne pikti, bet linksmai pastabūs ir žaviai optimistiški.

    Atsinaujinimas turi būti nuosekliai programinis. Pradėdami šiokias tokias permainas, atsinaujinimo idėjos neišplėtojome. Šis kelias turi aiškiai skleistis keliomis kryptimis: organizacijos kultūros pokyčiai (galios, vaidmenų, užduočių ir t. t.), politikos formavimo ir veikimo permainos (dalyvavimo, inovacijų ir t. t.), komunikavimo kaita. Panašu, kad mūsų atsinaujinimo kulminacija bus naujos šešėlinės vyriausybės sudėties paskelbimas – veidų demonstracija. Žodžiu, vyrauja forma, bet ne turinys ir komunikacija. Gal nereikėtų mojuoti atsinaujinimo šūkiais, o tiesiog nuosekliai dirbti?

    Svarbu yra ir kita. Mes, siekdami skaidrumo, reikalaudami politinės kultūros ir atsakomybės iš konkurentų, pakliuvome į priešpriešinę viešųjų ryšių ataką. Čia mūsų atsinaujinimas kluptelėjo. Pakiša koją kieno nors praeitos kadencijos nevykusios istorijos, nelemtai, nesėkmingai kenkia net ir politikų artimiesiems inkriminuojamos neskaidraus verslo bėdos ir t. t. Kad ir kiek čia būtų teisybės, socialdemokratų nuosekliai plėtojama dvigubų standartų tema visuomenei žinoma ir smerkiama. Dėl to dalis visuomenės mūsų skelbiamą atsinaujinimą priima kaip tuščią retoriką ir rinkimų burbulą.

    Nereikia pamiršti ir kitos aplinkybės. Sociologai ir politologai teigia, kad trečdalis visuomenės tebegyvena sovietinių laikų nostalgija, šis jausmas nuolat pakurstomas ne tik priešiškų, bet ir Lietuvoje veikiančių politinių jėgų. Landsbergio ir Kubiliaus pavardės jiems yra baubas, nirtulį keliantis ženklas, išankstinis nepakeičiamas nepasitikėjimas mūsų politine bendruomene. Visuomenės atsinaujinimas yra dar lėtesnis negu partijų kaita, galų gale politika šią temą ignoruoja, neįvertina jos svarbos Lietuvos sėkmės istorijoje.

    O kas iš tikrųjų yra atsinaujinimas? Nauji veidai? Naujas vadas? Nauji žodžiai? Naujas mąstymas? Nauja politika? Daug kas girdėta ir bandyta daryti: visai neseniai prezidento lygiu buvo kuriami naujos politikos blokas, naujos demokratijos ar naujos sąjungos dariniai ir t. t. Bet politika ir toliau kankinosi apsupta įprastų bėdų: nomenklatūrinio uždarumo, biurokratijos, politikos atotrūkio nuo žmogaus ir realybės problematikos, nepasiekiamos socialinės atsakomybės ir teisingumo ūkanų. Taigi, bet kuriuo atveju tai sudėtingas dalykas – nauja pradžia, pasikeitimas, atsisakymas senų įpročių ir papročių.

    Bendruomenę atnaujina kiekvieno jos nario asmeninės vertybinės nuostatos, jo atvirumas kaitai, atsinaujinimui, tobulėjimui. Stovintis vanduo surūgsta – ne šiaip sau posakis. Įsiklausyti, girdėti, kalbėtis, pasiaukojamai tarnauti – toks doro, atsakingo politiko kelias. Juo privalome sąžiningai eiti, kad žmonės patikėtų politikais ir politika, kad stiprėtų Lietuva.

  • ATGAL
    Lietuvoje už korupciją nebaudžiama
    PIRMYN
    Paskutinis erelio skrydis?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.