Apie baimę ir drąsą, arba viskas eina į gerą | Apžvalga

Įžvalgos

  • Apie baimę ir drąsą, arba viskas eina į gerą

  • Data: 2011-09-20
    Autorius: Kalbino Neringa Lašienė

    R. Kočiūnas (Gedimino lašo nuotrauka)

    Po Norvegijos įvykių, kai vienas žmogus nužudė 77 bendrapiliečius neva mani­festuodamas prieš Europoje plintantį daugiakultūriškumą, nerimastingoje Lie­tuvos visuomenėje taip pat kilo įvairių diskusijų. kaip baimės, nerimas ir neri­mastingumas veikia visuomenę, „Apžvalga“ kalbasi su Vilniaus universiteto klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros profesoriumi, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktoriumi Rimantu KočIūnu.

    Lietuvoje yra, atrodo, 16 psichoterapijos mokyklų. Jūs atstovaujate egzistencinės psichoterapijos krypčiai. kas tai yra?

     Daugelis psichologijos, terapijos moky­klų labiau orientuotos į žmogaus vidinę analizę. Tyrinėjamos būsenos, mechaniz­mai. Egzistencinė psichologija ir terapija centru laiko ne žmogaus vidinį pasaulį, o jo gyvenimą visumoje, į žmogų žiūri kaip į procesą. Svarbu ne tik tai, kas vyksta žmogaus viduje, bet ir tai, kas vyksta aplink jį – tai yra visas pasaulis ir pats žmogus jame. Žmogaus gyvenimą veikia labai daug įvairių jėgų, tarp jų labai svarbi – socialinė būtis.

    Šiek tiek schematiškai vertinant, svarbūs yra keturi dalykai: pirma, fiziniai/materialiniai – tai kūnas, gyvenimo sąlygos, pinigai ir t. t. Antra, socialiniai, trečia, psichologiniai ir, ketvirta, dvasiniai – tai yra vertybės, prasmės ir t. t. Į žmogų žiūrima visų kontekstų visumoje. Mano supratimu, tai yra daug realistiškesnis požiūris, nei tik kapstymasis žmogaus vi­duje, nes mūsų galimybes riboja daugelis dalykų, kurie yra aplink mus ir už mūsų.

    Žmogus yra tarsi tinkle, ir kartu jis pats yra to tinklo dalis?

    Taip. Tai mėginimas jį pamatyti tinkle, pasaulyje. To ir mokome Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute, rengdami egzistencinės terapijos specia­listus.

    Šiuolaikiniam žmogui pasaulis neretai yra baugi vieta. žiniasklaidoje gera naujiena yra bloga žinia, tai kursto visuomenėje įvairias baimes. kas yra baimė? Emocija?

    Sudėtinga emocija. Mane kiek trikdo pačios sąvokos baimė ribos. Supranta­ma, kai kasdienėje kalboje vartojame tą sąvoką, ji daug apibūdina. Kita vertus, jai labai artima kita sąvoka – nerimas. Skirti šias sąvokas svarbu. Baimė visada susijusi su kažkuo kon­krečiu, su tuo, kas konkrečiai gąsdina. Nerimas yra neapibrėžta būsena, nes neturi objekto. Tai yra tarsi niekio baimė, bendra įtampa. Kalbant plačiau, ne apie konkretų žmogų ar įvykį, dažnai šie daly­kai painiojami. Mūsų visuomenėje gana daug įtampos ir ji reiškiasi konkrečiomis baimėmis, kartais labai iracionaliomis. Nerimas linkęs virsti baimėmis, nes jį pa­kelti yra sunku dėl neapibrėžtumo. o jei žinai, ko bijai, neretai atsiranda iliuzija, kad gali tai kontroliuoti. Kalbant apie mūsų visuomenę, reikėtų nepamiršti, kad jos nerimastingumo, nerimo lygis gana aukštas.

    Nerimastingumas visuomenėje… kai A. B. Breivikas nužudė 77 žmones, Norvegijos ministras pirmininkas pasakė, kad šis poelgis Norvegijos visuomenės neįbaugins, kad ji gyvens kaip ir gyveno. norvegai nepuolė imtis kažkokių ypa­tingų priemonių. Amerikoje po rugsėjo 11-osios visuomenė buvo tiek persigan­dusi, kad sutiko atsisakyti dalies savo teisių. Sakykim, teisės į privatumą.

    Norvegijos ministro pirmininko frazė su­prantama. remiuosi ir savo patirtimi, nes 1995–1998 metais po keturis mėnesius praleisdavau Osle. Norvegija yra labai stabilus kraštas, stabili valstybė, joje nieko ypatingai nenutinka. Ten nusikaltimų nėra labai daug. Kad ir koks drastiškas, baisus ir žiaurus šis įvykis, jis vargu ar pa­keis visuomenę, nes, kaip sako jų prem­jeras, ją išgąsdinti nelengva. Norvegai yra mažiau pažeidžiami. Jie gyvena stabilų gyvenimą, jaučiasi stabiliai – ir materi­aliai, ir psichologiškai, ir dvasiškai. Tai stabilus kraštas. Norvegijos premjeras turi pagrindą taip kalbėti. Ar mūsų premjeras turėtų pagrindą taip sakyti po panašaus įvykio?

    Lietuvoje, kaip Norvegijos įvykių atgar­sis, pasigirdo kalbų, kad ir tautinius judė­jimus reikia riboti, ir dešinieji radikalai, ir net krikščionys kelia pavojų, nes gali būti fundamentalistai, apžvalgininkai retoriš­kai klausia, ar pas mus neatsiras tokio Breiviko, kuriamos teorijos, rašomi ko­mentarai, pažeriama pseudoargumentų, kurie kursto nerimą, kelia nerimastingu­mo lygį… norvegų spaudoje apie šį įvykį gali rasti tik faktus. Čia galima skirti du dalykus. Pirmiau­sia – išgąstis, pasirengimas išsigąsti. Kaip neretai būna, jei ko bijai, tas atrodo esantis visai greta, taigi katastrofa gali tuoj ir ištikti. o kita vertus, toks nusikal­timas gali būti labai patogus pretekstas manipuliacijoms dėl įvairiausių interesų – politinių, verslo ar kitokių.

    Jūs sakote – pasirengimas išsigąsti. Bet Lietuva oficialiai deklaruoja, kad ji -drąsi šalis!

    Čia svarbus žodis – deklaruoja. Sakyčiau, drąsių žmonių nėra daug. Jei Lietuvoje būtų daugiau drąsių žmonių, gyventume turbūt kitaip, kitokie sprendimai būtų priimami. Lietuvoje pilna nuolat prisitai­kančių žmonių. o laimi tas, kas garsiau šaukia. Šiais laikais – ir ne tik Lietuvoje – madingas įvaizdis, o ne buvimas tuo, kas esi, ne mėginimas pažiūrėti, koks esi. Tai labai sena filosofinė ir psichologinė problema – būti ir atrodyti. dabar labai madinga atrodyti, kurti įvaizdį. Su tuo įvaizdžiu susijusios ir panašios deklara­cijos. Padrąsinkime save, vadindami save drąsia tauta, ir dar pasiremkime Pilė­nais… Akivaizdu, kad sąsajų tarp to, kas yra dabar ir kas buvo tada, iš esmės nėra. Jei žiūrėsime į istorines sąsajas, kaip isto­rikas mėgėjas galiu pasakyti, kad 1940-ųjų metų pavyzdys rodo, kokia drąsi tauta mes esame.

    Didelė dalis žmonių niekaip neranda savęs. Turbūt turėtų trikdyti psichiką tokia šizofreniška būsena, kai visą laiką tenka apsimetinėti, vaidinti, kad esi visai ne tas, kas esi iš tikrųjų?

     Prisitaikymui – ar prisitaikėliui – bū­dingas nuolatinis įvaizdžio kūrimas, jis padeda atitikti situaciją, reikalavimus. o į klausimą – kas aš esu, negali atsakyti tik šiandien, tai klausimas, su kuriuo nuolat turi gyventi pasitikrindamas: o dabar kas esi, ar keitiesi? Manau, kad tai sunki užduotis, ir daug lengviau šiandien save deklaruoti vienokį, ryt – kitokį, tai yra kurti įvaizdžius, vaidmenis, būti vaidme­nyse siekiant išvengti to amžino klausi­mo, kas aš esu iš tikrųjų.

    Kuo tai gresia visuomenei? Mimikrija gamtoje yra vienas iš būdų išlikti. Gal patogu būti prisitaikėliu?

     Jei žmogus vien tik saugosi, jis vėliau ar anksčiau patenka į amžinos savisaugos spąstus, nes yra situacijų, kurios iš jo reikalauja būti, o ne atrodyti. o jis būti nemoka, negali. Sociumo prasme tokia būsena rizikinga. yra daugybė pavyz­džių, kai žmonės netiki politika, netiki politikais, netiki valstybės institucijomis. Netiki, nes nemano, kad tie yra tikri. Kalba viena, ryt kalbės kita, nes tai atitin­ka tas realijas, kurios yra šiandien. Koks politikas šiandien vienoje partijoje, ryt jau kitoje, vėliau dar kartą pakeis partiją, bė­gios iš frakcijos į frakciją… Žmonės, kurie visa tai stebi, nėra tikri, kad yra kažkas stabilaus, jie mato, jog šiandien priimtas sprendimas rytoj jau gali pasirodyti kon­junktūrinis ar ne visai tikras. Neužtikrin­tumas, nestabilumas gimdo drąsos stoką.

    Visuomenėje nepasitenkinimo yra daug. Taip pat ir baimės, nerimo. Laikraš­čių pirmuosiuose puslapiuose neretai rašoma apie nusikaltimus. neseniai nuskambėjo įvykiai Šiauliuose, kur dvi tik pilnametystės slenkstį peržengusios merginos išmėsinėjo savo bendraklasę. Viena iš jų socialiniuose tinkluose buvo pasivadinusi phobia333. Ar galima teigti, kad yra žmonių, kuriems baimės kultūra yra gyvenimo būdas? o gal tai prisitai­kymas? Ar kaip tik atvirkščiai maištas?

    Nedaryčiau toli siekiančių išvadų iš to, kuo panašaus amžiaus vyrukai ar mergi­nos pasivadina. o „gendantis“ jaunimas – amžina problema. Kita vertus, šiuo­laikiniai tėvai yra mažiau tikri, mažiau užtikrinti, kas vyksta su jų vaikais. Ne tik dėl to, kad tėvai mažokai dėmesio skiria savo vaikams, yra nuolat užimti. Nesuprantama, kaip tėvai gali palikti savo vaikus močiutėms, giminėms ar šiaip pažįstamiems ir išvažiuoti metams ar ilgiau. Tai rodo, kad nesveikuoja pati tėvystė/motinystė. Tėvai nesirūpina savo vaikų gerove.

    Bėda ta, kad internetas leidžia vaikams augti vis mažiau kontroliuojamiems. Tėvai negali sekti, ką jo atžala ten veikia, uždrausti naudotis internetu irgi negali. Gali riboti laiką, bet tai nieko iš esmės nekeičia. Internetas – tai erdvė, kurioje tėvai mažai orientuojasi arba apskritai nesiorientuoja, o jų vaikai jau nuo trejų, ketverių metų ten nardo visai neblogai. Internetu ateina visokios informacijos, į kurią vaikas pasirengęs vienaip ar kitaip reaguoti. Tėvai anksčiau žinojo, ką įdeda į savo vaikus, dabar nelabai žino, kas, ką ir kiek į juos prikrauna, ką vaikai iš internetinių anonimų pasiima… Tėvų ryšys su vaikais tampa ypač svarbus. Paauglys apskritai nėra linkęs viskuo dalytis su tėvais, bet jeigu ryšys prastas, paauglys nebesidalija niekuo. Kita vertus, ir mūsų spauda nuolat palaiko tą baimės ir grėsmės kultūrą. Esu nuolatinis „Lietuvos ryto“ skaitytojas, tačiau pastaruoju metu šis save solidžiu vadinantis laikraštis irgi akivaizdžiai „gelsta“ – pakanka pažvelgti, kas siūloma pirmajame puslapyje ar kiek vietos užima kriminalinė kronika. Bandymai nupirkti skaitytoją žiaurumais ir sukuria vaizdą, kad mūsų kraštas yra kupinas žmogžu­dysčių, iškrypimų, visokių baisybių. To nėra tokiu mastu, kokiu mėgina spauda pateikti.

    Manau, kad šių veiksnių visuma ir kuria tokią parengtį – grėsmė čia pat, bet kam taip gali atsitikti, gyvename labai nesau­giai ir pan. Tas pasirengimas išsigąsti ir gąsdina.

    Klausantis Jūsų šmėstelėjo asociacija su gegute, kuri palieka savo kiaušinius sve­timuose lizduose, o išsikalęs gegužiukas išmeta iš lizdo tikruosius tėvų vaikus. Ar tai, kas įdėta svetima, neišstumia tų vertybių, kurias dar bando vaikams įdiegti tėvai?

    Tuomet ir išauga ypatinga svarba to, ką ir kaip tėvai įdeda. Jei kažką formaliai „numeta“ prabėgdami pro šalį, šansų, kad tos vertybės išliks, nedaug. Iš savo terapinės praktikos sprendžiu, kad pa­prastai problemų, vieno ar kito sutrikimo kontekste būtinai yra šeima, vaikystė, santykiai su tėvais. Šeima paruošia gyvenimui, suteikia stuburą, jėgą arba to neduoda. Tuomet žmogus jaučiasi bejė­gis, priklausomas, linkęs judėti ten, į ką galima atsiremti. Tai yra gera terpė būti nerimastingam, bailiam.

    Baimė puikus manipuliavimo instru­mentas. kas nutinka asmeniui, jei jis visą laiką kažko bijo? kaip jis mato pasaulį? Ir kaip su juo elgiamasi, ar jis netampa valdomas?

    Apskritai, viduje žmonės ginasi. Kalbant apie individualią psichinę dinamiką, yra įvairių gynybos mechanizmų. Kita vertus, yra strategijos, kaip žmogus elgiasi bijo­damas. Viena iš strategijų yra smurtas. Pažvelgus į nusikaltimų šaknis, matyti, kad jie atlikti ne iš drąsos, o iš baimės. Baimė gimdo smurtą. Antra vertus, bai­mė gimdo bejėgiškumą.

    Baimė kažko netekti? Pyktis kyla iš bejė­giškumo? Sakykim, Breiviko atveju. Gal jis iš tiesų jautėsi bejėgis, matydamas, kaip keičiasi jo visuomenė, kaip jo šalyje atsiranda vis daugiau tamsaus gymio žmonių, plečiasi kultūrinė invazija. Gal jam kyla pyktis, nes jis norėtų sugrąžinti senuosius geruosius laikus? dabar bandoma aiškintis jo asmenybę, kad jis psichopatiškas, kad į žmones žiūri kaip į daiktus… Bet vartotojiškoje visuomenėje apskritai žmonės neretai traktuojami kaip daiktai. o svetimi, nepažinūs ele­mentai neretai traktuojami kaip grėmė, kurią sunku suvaldyti. Ar suvaldyti įmanoma?

    Yra daug būdų suvaldyti grėsmę. Jei Breivikas jautė grėsmę, jis akivaizdžiai pasirinko neadekvatų būdą. Ar jis yra psichinis ligonis, neturėdami duome­nų negalime to teigti, bet sociopatu jį pavadinti matyt galima. Jis renkasi smurtą kaip priemonę pademonstruoti savo požiūrį ar nerimą dėl Norvegijos ateities ir nukreipia jį prieš tuos pačius savo tautiečius, prieš norvegus. Tokiu keliu spręsti problemas nepateisinama. Žinoma, gal įvairių kultūrų integracijos, įvairių kultūrų susipynimo Europoje problemos egzistuoja. Paprastai jos mėgi­namos reguliuoti tautų dialogo pagrindu, o ne konfrontacija. Konfrontacija veda į smurtą, į karą. Taigi tai nėra sprendimas.

    O Lietuvos visuomenė? Ar ji nėra įniršusi? Bent jau toks įspūdis susidaro, skaitant komentarus viešojoje erdvėje. Tačiau lyg ir nieko nevyksta. Pasisle­piama po nematoma anonimo kepure, išputojama internetiniuose portaluose, išliejamas nepasitenkinimas, nušvil­piamas vienas kitas politikas, tačiau visuomenėje ramu. Tik buitinių ar gatvės nusikaltimų nemąžta. Tai tėvas trenkė kūdikį į sieną, nes tas rėkė, tai, neap­sikentusi smurto, sugyventinė padūrė savo gyvenimo draugą“, tai kažkas nusišovė, prispaustas sunkumų… Tačiau jokių riaušių, jokių neramumų nėra?

    Visada saugiau būti tarp savų, saugiau būti tarp taip pat galvojančių. Bet koks kitoniškumo pasirodymas akiratyje ar aplinkoje yra iššūkis, nes reikia nustatyti savo santykį su kitokiu žmogumi – kito­kių įsitikinimų, kito socialinio sluoksnio, kitos tautybės, kitokios seksualinės orien­tacijos. Atrodo, kad Lietuvoje santykis su kitoniškumu yra nemaža problema. Kitoniškumas išgyvenamas kaip grėsmė. Tai uždaros visuomenės problema, o uždarumas yra žmonių, kurie visko bijo, bėda. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje yra gana nepakanti visuomenė. Tai irgi yra susiję su tam tikra neužtikrintumo būsena. Jei esu stiprus, esu savimi, toks, koks esu, galiu leistis į dialogą su kitokiu žmogu­mi, jis man nekenkia, jis negali manęs pakeisti. Jei žmogus silpnas, jis jaučia grėsmę ir dėl to linkęs statyti sienas arba elgtis agresyviai kitų atžvilgiu. Tai irgi visuomeninė psichologinė būsena, sąlygojama santykių su kitokiais žmonė­mis. deja, tai yra palaikoma ir kai kurių politikų, kurie, sakyčiau, žaidžia tomis žmonių baimėmis, siekdami sau tam tikrų taškų.

    Lietuvoje dažnas politikas kalba apie tai, kad kas nors kam nors kelia grėsmę. Pensininkai suvalgo nacionalinį produk­tą, gėjai dauginasi ir puola, tautininkai fašistai, saliutuojantys svastikomis, kaip sakė vienas oficialus komentatorius… Pasiklausius kiekviename šalies kam­pelyje vyksta kas nors baisaus, tai yra įgarsinama, viešinama, sėjama plačiau. žodžiu, kaip pasakoje dangus griūva. kur tokia įsibauginusi bendruomenė, visuomenė gali nueiti?

     Sakyčiau, tai su(si)reikšminimo klau­simas. Politikai nemažai prisideda prie šito sureikšminimo ir tai yra tam tikras manipuliacijos įnagis. Lietuvoje nusi­kalstamumas nėra žvėriškai didesnis nei kituose kraštuose. Žinoma, gal yra saugesnių kraštų, bet Lietuva nėra pati nesaugiausia pasaulio vieta, gėjų nėra daugiau nei kur kitur, krizė palietė ne tik mus, gyvenimas daugiau mažiau užti­krintas. Kam skirtos pastangos žmonių, kurie turėtų imtis atsakomybės už tai, kas vyksta visuomenėje? Galima eskaluoti tą neužtikrintumą, o galima dėti pastangas visuomenei stabilizuoti. Nuolat pabrėžiama, kad yra blogai, bus dar blogiau, visa Lietuva išvažinės, svetimi užims vietą. Tokie gąsdinimai, racionaliai galvojant, neturi pagrindo. Bet masinė sąmonė yra iracionali. Ir visokie bauginimai, einantys iš televizijos ar spaudos, turi savo pasekmių. Tie, kurie daro įtaką žmonių nuomonėms, visai ne­prisideda prie to, kad visuomenė jaustųsi stabiliau, ramiau. Krizės – permanentinis dalykas. Krizei pasibaigus, bus geriau, o po to gali vėl ištikti krizė, kuri irgi pra­eis… Taip yra mūsų asmeniniuose gyve­nimuose, taip yra visuomenės gyvenime, tačiau eskaluojama tai, kas šiandien yra blogai, o ne tai, kas ryt bus kitaip.

    Ar galėtumėte pamatyti Lietuvą kaip pacientą. Ateitų pas jus nerimastingas žmogus, sutrikęs, deklaruojantis drąsą, o išties bailus kaip kiškis, bijantis lapo, ant uodegėlės nukritusio. ką Jūs jam patar­tumėte? kaip jam galima padėti?

    Kaip pacientas toks asmuo būtų nelen­gvas. Gydymas būtų sudėtingas ir ilgas. Iš egzistencinės terapijos taško labai svarbu ne tik žmogus, bet ir jo kontekstas, kuriame jis yra. Jei kontekstas, aplinka nesikeičia, žmogus turi daug mažiau galimybių keistis. Svarbi visa sistema, o ne tik žmogus toje sistemoje. Todėl ir kalbame, kad ne vieno asmens ar atskirų žmonių pastangos, o apskritai politikos, valstybės tvarkymo pastangos yra labai susiję dalykai. uždaras ratas – nestabilūs žmonės renka tam tikrus asmenis, kad jie jiems atstovautų. rinkėjai yra patiklūs, pasiduoda įvairiausiems gąsdinimams, pažadams, kad bus išgelbėti tų ar kitų. Pas mus rinkimuose vis sėkmę patiria kokia nors keista partija – dėl to val­džioje atsiranda įdomių žmonių, kurie neprisideda prie to, kad mūsų gyvenime būtų daugiau stabilumo. Įdomu, ar bus Lietuvoje kada taip, kad rinkimus laimės kokios trys stabilios partijos, o ne vėl kokia nors drąsiaus ar Brazauskienės partija? Tiesą sakant, jiems sulaukti vi­suomenės palaikymo tikimybė ne tokia ir maža. Išsigandę žmonės ieško gelbėtojų.

    Gėlių jūra šalia Oslo katedros - žuvusiems per A.Breiviko išpuolį atminti (Agilės Dumskytės nuotrauka)

    Lietuva ne kartą buvo išnykusi iš istori­nio žemėlapio. Bet iš šaknelių vis atželia. Tai teikia vilties. nors pasigirsta baugių kalbų, kad išsivažinės lietuviai po svečias šalis, kitataučiai užims jų šventą vietą. Gal išsivažinės, bet kažko išmoks ir kai kas grįš, net jei kaip į sodą, kaip į gim­tąją sodybą, kur ramu, žalia, gryna, gali ilsėtis po pasaulinių darbų

    Visi šie gąsdinimai yra absoliučiai perdėti, neva nevažiuokite, sėdėkite čia. Žmogus laisvas, jis renkasi, kur ir kaip uždirbti pinigų, kur gyventi. Akivaizdu, kad važiuoja ne visi, daug žmonių jaučiasi patenkinti gyvendami Lietuvoje. Kita vertus, sutrikimo, nuogąstavimo būse­nos neretai yra paviršinės. Giliai tautoje yra istorinis pagrindas, šaknys, kurios nuolat leidžia atgimti iš naujo. Žmogus paprastai sunkiausiai išgyvena tai, kas yra paviršiuje, kas vyksta šiandien, rytoj. Aš irgi tikiu, kad yra potencialas, yra pagrindo optimizmui ir tas optimizmas nėra iliuzoriškas.

    Net tarp tų, kurie vadinami psichiatri­niais pacientais, nėra žmogaus, kurį liga apimtų visą. Tame, kurį laikome ligoniu, – esu dirbęs su šizofrenija sergančiais – visada yra sveika dalis, gal mažai matoma, sunkiai įžiūrima, reikia daug pastangų, kad ją pastebėtume. Iš patirties žinau – jei ją aptinkame ir ja remiamės, paciento gyvenimas gali rimtai pasikeisti. Sveika dalis visada yra ir labiausiai sutrikusioje visuomenėje, ji nėra sužlug­doma. dėl jos žmogus gyvena, taikosi ir prisitaiko, atgimsta. Šia prasme visuome­nė yra daug sudėtingesnė nei individua­lus žmogus, bet dėl tos sveikosios dalies apskritai yra įmanomas keitimasis. Jei lygintume, kaip gyvenome prieš 15 metų, dabar gyvename akivaizdžiai geriau, ne­paisant krizių. Akivaizdu, kad už 15 metų irgi gyvensime geriau. Negalime lygintis su kitais, nes jų kitas kelias, kita istorija. Turime lygintis su savimi. Su tokiais, kokie buvome vakar, esame šiandien, kokie būsime rytoj. Tada matome, kad keičiamės ir viskas eina į gerą.

  • ATGAL
    Manipuliacija dešine: nuosaikumo krizė Europoje
    PIRMYN
    Nuprasmintos politikos šešėlyje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.